Šiame straipsnyje apžvelgsime kelis pavyzdžius žmonių, kurie sukaupė didelius turtus, tačiau jų palikimas yra daug didesnis nei tik finansinė gerovė. Aptarsime J. L. Vynerio indėlį Klaipėdai, Umiastovskių šeimos mecenatystę Vilniuje ir Vyganto istoriją nuo Kauno iki Čikagos.
J. L. Vyneris - filantropas, palikęs pėdsaką Klaipėdoje
J. L. Vyneris į Klaipėdą atvyko 1816 m. Pirmąjį prašymą 1817 m. gegužės 5 d. Tuomet jis kreipėsi į Prūsijos karalių, kuris 1818 m. vasario mėn. išleido įsaką, nurodantį priimti Vynerį į miestiečius. Remiantis šiuo įsaku, 1818 m. liepos 2 d. Gavęs miestiečio teises, J. L. Daugiausia prekių atsigabendavo iš Olandijos. Prekiavo šviežiai sugautomis silkėmis, sūriais. Buvo renkamas Klaipėdos miesto tarybos deputatu, 1833 m.
Po 1854 m. didžiojo gaisro pradėjo labdaringą veiklą: nuo gaisro nukentėjusių gyventojų fondui paaukojo 200 talerių, finansavo promenados iki Karališkosios giraitės įrengimą, Turgaus halės statybai 1860 m. 1855 m. birželio 16 d. J. L. J. L. Magistratas už juos pastatė Mergaičių auklėjimo įstaigą (1865), Ferdinando aikštės pradinę mokyklą (1865), Šv. Taigi L. J. Po mirties J. L. Vykdant paskutiniąją velionio valią, J. L.
Sovietmečiu kapinės buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus, tačiau paminklą J. 2004 m. paminklas perkeltas į Skulptūrų parką ir pastatytas ten, kur iš tikrųjų yra palaidotas J. L. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus J. L. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė vakaro dalyviams priminė apie J. L. Klaipėdos mero patarėjas Mantas Macikas pasisakė apie planus, kaip mieste sustiprinti J. L. Vynerio asmenybės ir jo darbų atminimą, paminėjo apie pasiūlymą ant buvusio Žydų liaudies banko (dabar tai Turgaus g. 3 pastatas) pakabinti J. L. Apie bendruomenės susitelkimą atkurti Šv. Jono bažnyčios bokštą ir pasiryžimą šią idėją stiprinti šviečiant visuomenę kalbėjo Klaipėdos Šv. Buvęs J. L. Liuteronų kunigas Reincholdas Moras tarė žodį prie J. L.
Umiastovskių šeima - mecenatai, puoselėję Vilnių
„Janina ir Vladislovas Umiastovskiai - nepelnytai pamiršta Vilniaus krašto istorijos dalis“, - sako menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė JOLANTA ŠIRKAITĖ, neseniai pristačiusi knygą „Janina ir Vladislovas Umiastovskiai“. Vilniaus klubas į Umiastovskių rūmus įžengė 2008-aisiais.
„Pirmiausia pradėjome lopyti skyles, taisyti tai, kas buvo avarinės būklės, konservuoti tai, ką dar galima išsaugoti, - pasakojo R. Bartkevičienė. - Vėliau prasidėjo tyrimai: nuo stogo ir perdangų įvertinimo iki polichromijos. „Tapę Umiastovskių rūmų šeimininkais (ne savininkais!) mes tiesiog privalėjome pažinti ir rūmų, ir jų šeimininkų istoriją. Jos nežinodami, jaustumės tarsi laikini svečiai, neturėtume galimybės atkurti juose tos gyvybės ir atmosferos, kurią šiandien turime. Čia tiesiog prašyte prašosi dr. Rasos Antanavičiūtės tekstas iš Linos Lauros Švedaitės knygos „Vilniaus sekretai“, kuri, beje, yra ir šių metų Vilniaus klubo knygos premijos skatinamosios premijos laureatė. Ji sako, kad „būti miesto šeimininku reiškia pažinoti miestą kaip savo namus ir juo rūpintis. Žinoti ne tik šlovingus, bet ir mažiau patogius istorijos epizodus, atpažinti vietos istoriją išlikusiose miesto audinio detalėse. Nebūtina tapti viso miesto ekspertu, bet pažinoti savo namą, gatvę, rajoną yra prasminga ugdant jautrų ir nusimanantį šeimininko žvilgsnį“. Nepaprastai taiklu!“ - pastebi R. Bartkevičienė.
Kultūra ir menas, mecenatystė buvo neatsiejama Janinos ir Vladislovo gyvenimo dalis. „Kuo daugiau tokių pavyzdžių turėsime šiandien, tuo turtingesnį, patrauklesnį, modernesnį, kultūringesnį, progresyvesnį miestą turėsime ateityje“, - knygos mecenatams Valentinai ir Vytautui Šidlauskams, Nicolas Ortizui ir kiekvienam Vilniaus klubo nariui, supratusiam knygos svarbą, dėkojo R. Bartkevičienė. Janina ir Vladislovas Umiastovskiai nebuvo itin garsūs savo laiku, jie mėgo nuošalumą, daug laiko praleisdavo užmiesčio dvare Žemislaulyje ir užsienyje. Nedėčiau jų prie jokių kitų asmenybių - jie buvo unikalūs.
Pasakiškai turtingi estetai, labai išsilavinę, jie buvo atsidavę savo mėgstamiems užsiėmimams - moderniam ūkininkavimui, grožio puoselėjimui savo aplinkoje. Tai ne kūrėjų, ne kolekcininkų, ne visuomenininkų giminės atstovai, nors kai kurie jų protėviai ir užėmė svarbias pozicijas LDK valdžios struktūrose. O ir pats Vladislovas, įkandin senelio Jokūbo ir tėvo Kazimiero, buvo tapęs Ašmenos apskrities bajorų vadovu. Žymiausias pėdsakas, kurį Umiastovskiai paliko, - labdaringa ir mecenatinė veikla. Žinių apie šią šeimą trūkumą visuomenėje ir mėginu kompensuoti savo knygoje. Vladislovas ir Janina neturėjo tiesioginių palikuonių, kurie būtų išsaugoję ir viešinę prisiminimus apie jų nuveiktus darbus. Praktiškai viską, kas buvo likę iš jų turtų po Didžiojo karo ir bolševikų siautėjimų, Janina išdovanojo visuomenės labui.
1938 metais išvykusi gydytis į Italiją, ji nežinojo, kad į Vilnių niekada nebesugrįš, o visa, ką dar buvo išsaugojusi, pasiglemš sovietai. Ieškojau visur - bibliotekose, archyvuose, internete, tada Romoje - Markizės Janinos Sofijos Umiastovskienės Romos fonde ir lenkų bažnyčiose. Apie Umiastovskių ir savo pačios giminę, savo ir Vladislovo gyvenimą rašė pati Janina, vilniškius rūmus tyrinėjo kultūros istorikai Antanas Rimvydas Čaplinskas bei Waldemaras Wołkanowskis. Buvusio Paminklų konservavimo instituto specialistai dokumentuose yra užfiksavę rūmų architektūros ir dekoro liekanas.
Janinos Umiastovskienės prisiminimai
Savo užrašytus prisiminimus ir aprašymus, kurių rankraštis šiandien nebežinomas, Janina buvo patikėjusi kraštotyrininkui Czesławui Jankowskiui. 1928 metais juos, pavadinęs „Žemės ir gyvenimo gabalas… Aprašymai ir prisiminimai“, publikavo Vilniuje, pasirašęs slapyvardžiu Nalęcz. Ši knygelė buvo pagrindinis šaltinis, suteikęs ne tik istorinių žinių apie abi gimines, bet ir supratimą apie svarbiausius knygos veikėjus bei jų darbus. Taip pat - ir vienintelis ikonografinis giminės šaltinis. Apie labdaringą Umiastovskių veiklą buvo žinoma ir be šių aprašymų, tačiau būta tik sausų faktų.
Trakų gatvės rūmai
Trakų gatvės rūmų istorija yra labai sena, bet dabartinį savo neoklasicistinio stiliaus pavidalą jie įgijo po to, kai 1856 metais juos nusipirko ir perstatė Vladislovo tėvas Kazimieras Umiastovskis. Rūmai dar ne sykį buvo rekonstruojami, modernizuojami, keičiami interjerai. Pagrindiniai - architektūriniai dekoro elementai - židiniai, įvairiausių raštų parketai ir grindų plytelės, lubų rozetės išliko tie patys, o kambariai jos sumanymu įrengti eklektiškai, įskaitant ir rytietiškus motyvus. Nors naudojosi vieno žymiausių to meto Vilniaus architekto Antono Filpovičiaus-Duboviko paslaugomis, jo išpuoselėtas secesijos stilius šių rūmų nepalietė. Penkios Janinos sumanytos naujovės niekuo ypatingu neišsiskiriančią rūmų išorę padarė šiek tiek įdomesnę. Tai pagrindiniame fasade atsiradęs balkonėlis, Ostroróg-Sadowskių ir Umiastovskių herbai frontone, Šv.
Žemislaulio dvaras
Nepamirškime Umiastovskių statuso. Visų pirma jie buvo stambūs žemvaldžiai, turėję apie 30 tūkstančių hektarų žemės. Kaip teigė pati Janina, Žemislaulis nebuvo tik grafų vasaros rezidencija - tai buvo jų gyvenimo būdas. Vladislovo kasdienis rūpestis - laukai, palivarkai su darbininkams pastatytais namais ir sodeliais prie jų, modernus ūkininkavimas su iš Varšuvos atsivežtu agronomu, moderniais žemės ūkio padargais, miškai, rąstų plukdymas, lentpjūvė, medienos eksportas, lygiai kaip ir spirito bei lietuviško midaus gamyba - ir viskas į užsienį. O kur dar kelių tiesimas, medžių sodinimas, kanalų rausimas, žirgynas, Janinos puoselėti rožynai. Žemislaulis Umiastovskiams buvo Mažoji Venecija, Naujieji Pulavai. O atilsiui - Europos meistrų meno kūriniai, puošę visas menes ir kambarius, turtinga biblioteka ir net „Le Figaro“, kas savaitę pasiekiantis Žemislaulį iš Paryžiaus.
Žemislaulį pora palikdavo tik žiemomis, kai išvykdavo į užsienį. Viskas pasikeitė 1905 metais, kai mirė Vladislovas, o dar labiau praūžus karui ir siautėjant bolševikams. Ne Janinos jėgoms buvo aprėpti visą dvaro ūkį ir nesuskaičiuojamus palivarkus, teko jį išnuomoti, o paskui ir jo visai atsisakyti, labdaringai perleidžiant viską švietimo reikmėms ir neturtingam jaunumui bei vaikams. Janinos gyvenimas tada persikėlė į Vilnių, į Trakų gatvės rūmus - vienintelį padoresniam gyvenimui pasiliktą būstą.
Janinai atiteko absoliučiai viskas, ką turėjo paveldėjęs ir savo darbu sukūręs Vladislovas, - ir žemės, palivarkai, miškai, malūnai, lentpjūvės, kuriuos minėjau, ir namai Varšuvoje, stambios sumos Vokietijos, Šveicarijos ir Lenkijos bankuose. Likimo ironija - po barbariškų, visiems gerai žinomos kaimyninės šalies siautėjimų Lietuvai pasiliko tik tai, kas buvo nepajudinama, - abeji išplėšti ir nuniokoti rūmai Vilniuje. Jų turinys dar 1939-aisiais 33 sunkvežimiais išvežtas į Rusiją. Visas kitas nekilnojamasis turtas atiteko Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai ir toliau sėkmingai tebegriūva. Labai sumenkusias užsienio bankuose išsaugotas lėšas Janina, paskutines gyvenimo dienas leisdama Romoje, testamentu paliko lenkų diasporai. Jos valia 1944 metais buvo įkurtas Markizės Janinos Sofijos Umiastovskienės Romos fondas, kuriame markizę (šį titulą už nuopelnus bažnyčiai dar trečiajame dešimtmetyje jai suteikė popiežius Benediktas XV) mena tik vienas vienintelis išlikęs jos portretas.
Vygantas - nuo Kauno iki Čikagos
Tais laikais, kai visi bijojo, kai stengėsi vykdyti, ko reikalaudavo Kauno ir kitų miestų dar tik pradėjusios kurtis nusikaltėlių gaujos, Vygantas, visų vadinamas Viga, buvo tas, kuris visam šiam blogiui norėjo priešintis. Deja, kova su banditėliais buvo itin skaudi, sužlugdžiusi visą šio vyro pasaulį.
Dėl tragiškai susiklosčiusių aplinkybių prieš 27 metus, tais gūdžiais 1990-aisiais, Viga susikrovė svarbiausius daiktus ir spruko į Ameriką. Ten turtuolis iš Lietuvos pradėjo visiškai kitokį gyvenimą. Kaune palikęs verslą ir turtus Viga visko ėmėsi nuo nulio.
„Kai atvažiavau į Ameriką, kaip ir visi lietuviai, - kaip sakant, rankas, kojas turim, galvą turim, o kalbos trūksta, - pradėjau nuo statybų. Paskui ten darbo sumažėjo, o draugas turėjo kepyklą, tai išvežinėjau produktus parduotuvėms ir restoranams. Ten išdirbau beveik 9 metus. Kadangi uždarbis priklausė nuo komisinių, - kuo daugiau parduosiu, tuo daugiau uždirbsiu, - tai [priėjau iki to, kad] antrą valandą nakties pradėdavau, penktą valandą po pietų baigdavau. Buvo labai mažai miego, užmigau prie vairo ir supratau, kad reikia šią karjerą baigti.
Tada draugas iš Lietuvos laikų pradėjo dirbti vadybininku automobilių parduotuvėje Kalifornijoje. Jis žinojo, kad man patinka mašinos, tai pasikvietė mane. Pradėjau dirbti Beverli Hilse, bet nepatiko miestas. Žmonės labai dviveidžiai, labai žiūri, kokios naudos turės. Geriau į Kaliforniją nuvažiuoti atostogų, bet gyventi ten nėra lengva“, - pasakoja Viga.
Dabar „Emigrantų“ laidos žurnalistams rodydamas namais tapusį Orland Parką, jaukų Čikagos priemiestį, Viga sako, kad būtent šios vietos yra geriausios Amerikoje. Šią šalį jis išmaišė skersai ir išilgai, prikaupė be galo daug patirties, todėl lengvai gali palyginti - kaip yra kažkur Teksase arba Floridoje ir kaip yra čia - Ilinojaus valstijoje, aplink Čikagą.
„Pirmiausia čia labai daug pramonės, daug darbų. Jie, palyginti su kitomis valstijomis, gerai apmokami. Tai tikras emigrantų miestas. Ir čia gyvena ne tik Amerikoje didžiausia lietuvių bendruomenė, bet ir lenkų, čekų, bulgarų, slovakų, rusų, ukrainiečių, meksikiečių, italų. Žodžiu, pats miestas turi daug kultūros. Gali pasirinkti - ir labai daug restoranų yra, ir parduotuvių“, - aiškina lietuvis.
Automobilių gražinimas ir „Žalgirio“ krepšininkams
Vos po mokyklos savarankiškai išmokęs liaudyje vadinamojo „tiuningo“, Viga šioje sferoje taip visą gyvenimą ir sukasi: „Turbūt pirmasis pradėjau „spoilerius“ daryti mašinoms, užsiimti mašinų dailinimu. Pradėjau dar 1979 metais.“
Iš mašinų gražinimo Viga ėmė uždirbti tais laikais, kai dar nebuvo galima uždirbti. „Man atrodo, Tarybų Sąjungoje mano kompanija buvo pirma privati kompanija dar prieš [Michailą] Gorbačiovą. [...] Man tai labai atvėrė duris, nes į Kauną atvažiuodavo daug žmonių ir iš Gruzijos, ir iš Armėnijos ir, kai jie pamatė produktus, tai paplito po visą Sąjungą. Na, ir, be abejo, supratau, ką reiškia reklama. Tapome draugais su [Arvydu] Saboniu, [Valdemaru] Chomičiumi, su „Žalgirio“ komanda, krepšininkais. Aš jiems gražinau mašinas ir išėjo taip, kad daug kas atvažiuodavo, pamatydavo jų mašinas ir sakydavo - o, padaryk man mašiną kaip Sabui.“
Klientų būdavo tiek, kad fiziškai Viga negalėdavo visų priimti. Atrodė, kad ši sėkmės istorija niekada nesibaigs, tačiau džiaugsmas buvo per ankstyvas. Netrukus jis suprato, kad tuo laikotarpiu karaliavo nusikaltėliai.
„Uždirbdavau tiek, kad negalėdavau išleisti. 1988-ųjų gale buvau įtrauktas į tą suirutę; man teko girdėti nuomonę, kad visas tas reketas buvo suorganizuotas KGB, valdžios. Kai prasidėjo Sąjūdis, kai Pabaltijys pradėjo kovoti dėl nepriklausomybės, Sovietų Sąjunga, KGB norėjo numalšinti tą politinę kovą nusikaltėlių rankomis“, - sako Viga.
Reketininkai atakavo Molotovo kokteiliais
Tuo metu būti turtuoliu buvo protu nesuvokiamas dalykas. Anot kauniečio, visi aplink jį jautė, kad anksčiau ar vėliau kam nors užklius, kad gali baigtis labai liūdnai. Savo namuose jis net turėjo pinigų kambarį.
„Neatrodė jis kaip filmuose, bet buvo. [...] Vienas iš mano cechų buvo Latvijoje, Rygoje. Žodžiu, iš Rygos man paskambino ir davė kaip ir signalą, kad pas mane ruošiasi atvažiuoti boksininkai. Kad esu jų taikinyje. Kadangi aš Vilijampolėje gyvenau, mes su „daktarais“ vienoje mokykloje [mokėmės], mano žmona buvo „daktarų“ kaimynė, aš juos pažinojau...“ - pasakoja Viga.
Kai Kaune prasidėjo reketavimai, gyvendamas Vilijampolės rajone Viga galvojo, kad yra saugus. Juk buvo kalbama, kad iš to paties rajono kilę nusikaltėliai savų neliečia, kad kriminalais jie važiuoja užsiimti kur nors toliau. Tačiau iš mašinų gražinimo turtus susikrovęs vyras greitai tapo banditų taikiniu.
„Buvo maždaug 10-11 val. ryto. Atvažiavo „kampiniai“ iš grupuotės nuo Vilijampolės, arčiau prie Neries. Aš jų nepažinojau. Jie reikalavo 400 rublių per mėnesį. Jeigu aš per dieną uždirbdavau per 3000, tai 400 buvo kaip kapeikos. Bet buvo principo reikalas. Mes ten apsidalinome žodžiais, pasiunčiau juos... Tikrai nebijojau, galvojau, kas čia dabar, kas tokie... Kitą dieną buvome nuvažiavę pas mano uošvius ir mano mama sakė, kad tuo metu buvo pas mane jų buvo atvažiavę jau per 30“, - prisimena Viga.
Už pasipriešinimą gaujų taisyklėms Vigai greitai buvo atkeršyta. Niekas iš Kauno nusikaltėlių nesiruošė taikstytis su nepaklusniu verslininku.
„Galvoju, čia kažkas bus. Tais laikais ginklų nebuvo, tai tą naktį dėl visa ko jau pasiėmiau kirvį, pasidėjau prie lovos. Na, turbūt kokią 2-3 valandą nakties girdžiu - sprogimas, atsibundu - degam. Žodžiu, jie metė Molotovo kokteilį į langą, bet nepataikė, pataikė į rėmą. Tai tas butelis sudužo už lango ir užsidegė lauke. Bet naktį dar lijo. O kitą butelį metė į garažą - padegė“, - sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis dalijasi „Emigrantų“ pašnekovas.
Pasala pavyko
Aiškaus nusikaltėlių ženklo paklusti jų diktuojamoms taisyklėms Viga nenorėjo pripažinti. Šis vyras nusprendė kovoti iki galo ir jokia kaina netapti reketininkų auka.
„Buvau taip įsiutęs. Išbėgau, nieko nėra, visi dingę, žmona paskambino ugniagesiams, paskui į miliciją. Milicija pasakė - ko jūs čia mums skambinat, mums neduodat miegoti, kaimynams, vienu žodžiu, padėjo ragelį. Aš tuo metu turėjau šiek tiek ryšių su aukštesne milicija, paskambinau Kauno milicijos viršininko pavaduotojui, jis davė komandą, atvažiavo detektyvai, viską apžiūrėjo.
Aš iš ryto nuvažiavau pas jį į valdybą aptarti, kas čia dabar bus. Nežinojome, kiek jų gali atvažiuoti, nes praėjusį kartą buvo 30... Tuo metu, man atrodo, milicijoje buvo tokia šešta brigada - atskiras milicijos būrys, niekam nepriklausomas, na, ir dar desantininkų iš armijos iškvietė du sunkvežimius“, - pasakoja dabar JAV gyvenantis lietuvis.
Toji naktis visiems laikams įėjo ne tik į asmeninę Vigos, bet ir visos šalies istoriją. Jis tapo pirmuoju Lietuvoje reketininkams pasipriešinusiu verslininku. Kartu su tuomete milicija suorganizuota pasala kardinaliai pakeitė vyro gyvenimą.
„Aš kaip tik su klientu kalbuosi, žiūriu - viena mašina, antra, trečia, ketvirta. Sakau klientui - tu gal geriau važiuok. Mes turėjome tuos 400 rublių - tą mokestį, įdėjome į voką, surašėme serijinius numerius, o ženklas buvo toks - kai jiems paduosiu pinigus, turiu rankas susikišti į kišenes. Tai reiškė, kad jie jau paėmė pinigus.
Kai tik sukišau rankas į kišenes, girdžiu toks garsas - bubūch!!! Automatiškai atsisukau pasižiūrėti, kas vyksta. Žiūriu, visi bėga į visas puses. Ir ką - tuoj [reketininkus] suguldė. Man gal keisčiausia, kad jie [milicininkai] neturėjo užtektinai antrankių pasiėmę. Neturėjo, kuo surišti, tai išsivėrė diržus iš kelnių ir su diržais surišo. Tuo metu pajutau, kad karą jau pradėjau“, - sako Viga.
Nusprendė gyvybe nerizikuoti
Po šios kovinį filmą primenančios nakties „emigrantų“ pašnekovas tikėjosi ramybės ir taikos, manė, kad tuo viskas ir pasibaigs. Deja, vadinamoji ramybė truko neilgai. Visoje šalyje nuskambėjęs verslininkas supykdė reketuotojus, kalbos apie įvykius Kaune pasklido iki Maskvos.
Viga netruko sulaukti pasiūlymų apsaugai net iš kitų šalių. Turtingą vyrą norėjo įtraukti į tarptautinį gaujų karą.
„Atvažiuoja pas mane iš Maskvos čečėnų mafija ir sako - girdėjom, problemų turi, būk ramus, 5000 rublių už galvą ir nėra. Galvoju - pradėsi dabar žudyti, šaudyti, karas nepasibaigs geruoju. Sakau - ne, susitvarkysiu pats. Po kokios savaitės iš prokuratūros atvažiuoja du prokurorai ir sako - žinom, kas čia vyksta, tu nebijok, bet turime tau pasakyti, kad už tave moka 20 000 rublių. Jie gavo signalą, kad mane kažkas ruošiasi [nužudyti]. Tada supratau, kad pasibaigė mano gyvenimas Lietuvoj“, - pasakoja Viga, tuo metu turėjęs du asmens sargybinius.
Išvykti iš šalies 1990-aisiais buvo kone neįmanoma misija. Tai kainavo didžiulius pinigus, be to, reikėjo turėti pažinčių. Dėl pabėgimo į Vakarus šis kaunietis buvo pasiruošęs atiduoti viską.
„Iš pradžių porą mėnesių buvome politiniai pabėgėliai. Du mėnesius Austrijoje gyvenom, ten buvo paskirstymo punktas. Buvo 4 šalys, kurios tuo metu priiminėjo pabėgėlius: Izraelis, Australija, Kanada ir Amerika. Mes, be abejo, pasirinkom Ameriką, mums truputį lengviau buvo, kadangi aš giminių turėjau - dėdę Čikagoje, tai ir atvažiavau į Čikagą“, - prisimena Viga.
Išvykimas į Ameriką Vigos šeimai reiškė turtingo gyvenimo pabaigą. Vyras sako, kad pinigų kiekis, kurį galėjo su savimi pasiimti, tuo metu buvo labai ribojamas, o persivesti į kažkokias tarptautines sąskaitas nebuvo įmanoma.
„Verslą palikau broliui, jis irgi turėjo problemų. Jo žmonai apipylė veidą su sieros rūgštimi, jie pabėgo į Londoną“, - atskleidžia „Emigrantų“ pašnekovas.
Beveik visi darbuotojai - lietuviai
Vygantas net susigraudina prisiminęs, kaip sunkiai jis pradėjo gyvenimą Amerikoje. Šalis, į kurią plūstą žmonės iš visos planetos, nėra jau tokia svetinga, kaip daugeliui atrodo.
Sugrįžti į automobilių gražinimo verslą Viga norėjo nuo pirmų dienų Amerikoje, deja, kad vėl imtųsi savo senojo amato, prireikė laiko: „Pirmas žingsnis buvo dar 1997 metais. Aš iš pradžių norėjau tą daryti, nuėjau į porą parduotuvių, kurios užsiiminėjo „tiuningu“, bet negalėjau susikalbėti. [...] O 1999 metais, kai mečiau tą kepyklą ir nuvažiavau į Kaliforniją, pradėjau BMW [parduotuvėje] dirbti, bet grįžau, nes ten nepatiko. Tada čia, Čikagoje, nuėjau į BMW parduotuvę ir grįžau žaisti su mašinomis - padariau dėklus stabdžių apkaboms.“
Pradėjęs nuo smulkių darbelių Viga vis labiau plėtėsi, po Čikagos apylinkes netruko pasklisti kalbos apie talentingą lietuvį, kuris paprastus automobilius paverčia kosminiais.
Ir štai dabar - Viga vėl klestintis verslininkas, turintis nuosavą įmonę. Iš Kauno kilusio vyro biure visuomet kalbama lietuviškai - beveik visa Vigos komanda atvyko iš mūsų šalies: „Turiu du vaikinus amerikiečius, o kiti - lietuviai. Jų yra 14. Mano nuomone, pirmi namai - ne namai, o darbas, nes darbe daugiau laiko praleidi negu namuose. Taigi svarbu surinkti gerą komandą.“
Nors lietuvio įmonė generuoja didžiulius pinigus, didelio vadovo Viga nevaidina. Jis pats stengiasi kaip įmanoma daugiau dirbti ir iki šiol pats daro juodus fizinius darbus.
Pirmąkart grįš į nepriklausomą Lietuvą
tags: #vverslininkas #palikes #turtus