Venclovų namai-muziejus. Vilniaus memorialinių muziejų direkcija. Prof. Tomo Venclovos portretas
Literatūrologas doc. dr. Laiškas, kurį perskaitė Aurimas Švedas diskusijos pradžioje, mano manymu, liudija labai liūdną situaciją. Kai žymiausias tarptautiniu mastu mūsų šiuolaikinis poetas, Vilniaus miesto garbės pilietis sako, kad jo nebuvo planuojama kviesti į diskusiją. Kokį politikų požiūrį tai liudija, kai kalbame apie miesto paveldą, miesto atmintį? Ir ar čia intelektualai dabar turėtų bandyti paaiškinti akivaizdžius dalykus? Ar vis dėlto savivaldybės atstovai, visų pirma miesto meras Remigijus Šimašius, turėtų pasiaiškinti, kodėl keliamos idėjos uždaryti, sunaikinti šitą erdvę? Idėjos, kurių realizavimas būtų vandališkas.
Yra toks teorijos terminas kalbant apie miesto paveldo, tapatybės naikinimą - urbicidas. Panašiai kaip genocidas yra tautos tapatybės naikinimas, taip urbicidas - miesto tapatybės naikinimas. Ir man atrodo, kad žymiausio šiuolaikinio lietuvių poeto - Vilniaus poeto, Vilniaus istoriko Tomo Venclovos jaunystės namų kaip muziejaus uždarymas, šios erdvės sunaikinimas būtų kaip tik urbicido veiksmas. Žinoma, sunku suvokti tokius planus Vilniaus miesto tapimo UNESCO literatūros miestu ir artėjančio 700 metų jubiliejaus minėjimo kontekste.
Vienas dalykas yra tai, kad Tomo Venclovos pavardė yra tikrai atpažįstamas ženklas tarptautiniu mastu. Venclovų namai-muziejus. Tėvo Antano Venclovos istorija taip pat nėra vien tik komunistinio dignitoriaus istorija. Nėra vien tik sovietinio veikėjo istorija. Jis - taip pat tarpukario kairysis poetas, gana bohemiškos laikysenos, prigimties. Ir toje istorijoje galima atrasti - ir reikia atrasti - ne vien tik kolaboravimo prasmę, bet ir įvairiausių, taip pat mūsų tarpukario literatūros, prasmių. Kaip tik šito kelio ir šitos klaidos - kolaboravimo fenomeno, aiškinimąsi, interpretavimą. Tam, kad tai galėtų suvokti ir jaunimas, nepatyręs šios sovietmečio komplikacijos, pavergto proto situacijos, - jam šios temos vis sunkiau suprantamos.
Žinoma, jeigu mes norime ideologizuotos, schematizuotos istorijos ir miesto atminties versijos, tuomet šis muziejus yra rakštis. Taigi aš abejočiau, ar muziejaus pavadinimą tikrai reikia keisti. Žinoma, gali būti ieškoma kitų alternatyvų, tačiau yra svarbūs du dalykai - kad šitas muziejus išliktų kaip literatūros erdvė, perteikianti jos paveldą ir vykdanti jos edukaciją. Ir kad jis veiktų kaip gyvų diskusijų, gyvos istorijos refleksijos vieta.
Poetė G. Poetė, savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vyr. redaktorė Giedrė Kazlauskaitė: „Tai atrodo kaip iš paralelinės realybės. Bet aš suprantu, kad žmonės išjautrėję, norisi atsikratyti sovietinių simbolių, griaunami paminklai sovietų kariams, kurie neaišku, kodėl ligi šiol stovėjo. Įprastai apie šį muziejų mėgsta pasisakyti žmonės, kurie ten nėra įkėlę kojos. Aš koją įkėlusi buvau, renginius mačiau, ir man jie, tiesą sakant, atrodo geresni už kai kuriuos Rašytojų sąjungos renginius. Nes ateidavo žmonių, kurie drįsdavo klausti visomis kalbomis - ir rusų, ir lietuvių, ir diskusijos buvo įdomios, ir susitikimai. Prisimenu, į muziejaus kamerinę aplinką atvykdavo ir įdomesnių rusų disidentų poetų, ir net lankėsi pats Žadanas (Serhijus Žadanas - žymus šiuolaikinis Ukrainos rašytojas, kurį Lenkijos mokslų akademija 2022 m. nominavo Nobelio literatūros premijai - aut.
Suprantu, kaip sudėtinga išlaikyti muziejų turint mažą biudžetą. Vis dėlto, pavyzdžiui, Anykščių regione yra, rodos, keturi rašytojų memorialiniai muziejai, ir jie visi yra išlaikomi. Šiandien peržiūrėjau „TripAdvisor“. Pasaulyje nėra nė vieno rašytojo memorialinio muziejaus, kuris būtų labai rentabilus, apsimokantis, lankomas. Visur pasaulyje memorialiniams rašytojų muziejams yra sunku. Prisimenu apsilankymą Joyce’o muziejuje Dubline - ekspozicija ten tikrai nėra ypatinga, planšetinė, atraktyvi. Man atrodo, kad mums, Vilniaus miestui, svarbu tokius muziejus turėti.
O pavadinimas turėtų likti „Venclovų namai“, nes kalbama apie šiokią tokią dinastiją, pradedant Merkeliu Račkausku. Ir mes tikrai puikiai žinome, kas yra Antanas Venclova, - nesame tokie primityvūs. Manau, čia galima surengti puikią edukaciją moksleiviams pristatant ir sovietmetį, ir kolaboravimą, ir Marcinkevičiaus „Pušį, kuri juokėsi“, ir Tomo Venclovos asmenybę, ir kaip buvo įkurta Helsinkio grupė. Tam tikrai padėtų Vilniaus kaip UNESCO literatūros miesto komisija, ten dirba labai geranoriški žmonės. Galiu priminti, kad neseniai buvo atgaivinti ir Signatarų namai, kuriuose dabar vyksta renginiai. Dabar vis norisi ką nors nugriauti ir atkurti istorinį teisingumą. Ironiškai norėčiau pabaigti.
Istorikas Antanas Terleckas savo pasisakymą pradėjo teiginiu, kad diskutuoti apie Antano Venclovos biografiją daug nėra ką. Tai sovietinio režimo kolaborantas. Nepaisant to, A. Terleckas: „Šis muziejus - ne tik Antanas Venclova. Ir ne tik Tomas Venclova. „Tikrai nemanau, kad šis muziejus yra tokio masto pūlinys, jog jo atsikračius pagerėtų mūsų istorinė savivoka, santykis su praeitimi ir mes išsigydytume. Mums reikia ieškoti būdų, kaip mąstyti apie sovietmetį, santykį su mūsų praeitimi, su mūsų tautos praeitimi, su mūsų valstybės praeitimi. Piršto nepajudinau dėl to, kad ginčiau Petro Cvirkos paminklą, nes nemanau, kad tai buvo daiktas, kurį buvo verta ginti. Iš kitos pusės, nemanau, kad tai buvo daiktas, kurį buvo verta griauti. Nemanau, kad jį nugriovus pasikeitė mūsų istorinė sąmonė, kad dėl to tapome brandesni, protingesni, sveikesni.
Įvardysiu kelias priežastis, kodėl manau, kad šis muziejus turi potencialą, ir kodėl jis turi išlikti. Visų pirma kalbant apie Venclovų šeimą - ne tik apie Antaną, ne tik apie Tomą, - tai šeima, kuri turi labai gilią istoriją. Ir jeigu bandytume atsekti savo asmeninės giminės istorijas, įsivaizduoju, kad daugeliui jos baigtųsi ties senelių karta, geriausiu atveju - ties prosenelių, kitaip tariant - ties XX a. Šiuo atveju paskui Merkelį Račkauską mes galime sekti į XIX a. ir dar giliau. Tai labai intriguojanti perspektyva - kai vienos šeimos istorijoje susiduria daug skirtingų istorinių pasakojimų. Šis muziejus - ne tik Antanas Venclova. Ir ne tik Tomas Venclova. Tai kur kas gilesnė asmeninė istorija. Galvodamas apie panašius analogus, kurie turi tokias gilias istorines šaknis, einančias nuosekliai, atsekamas be nebylių dešimtmečių, pateiksiu kitą pavyzdį - tai Landsbergių giminė. Šiame muziejuje apie Lietuvos istoriją būtų galima kalbėti per tokią prizmę.
Man atrodo, konkretus Antano Venclovos pavyzdys yra labai patogus mąstyti, - mąstymams dabar labiausiai stinga laiko, kai vyksta diskusijos apie istoriją viešojoje erdvėje, - mąstyti apie kolaboravimo reiškinį. Mūsų neparalyžiuoja tai, ką pavadinčiau savo paties sugalvotu terminu, - Salomėjos Nėries sindromu. Antanas Venclova, mano kuklia nuomone, nebuvo genialus rašytojas - nei sovietmečio, nei tarpukario standartais. Todėl jo kultūrinę veiklą galime vertinti neutraliau nei Salomėjos Nėries, apie kurią diskusija dažnai baigiasi konstatuojant akivaizdybes: kolaboravo, buvo talentinga, kūrybinis genijus, dar galbūt gailėjosi. Staiga kyla daug emocijų, kurios mus paralyžiuoja, ir visa esmė nusikreipia nuo kolaboravimo reiškinio į šalutines gijas, kurios nei kam padeda, nei yra prasmingos. Kodėl aš manau, kad muziejų reikia išsaugoti - jame yra daug vertingų istorinių šaltinių, nuotraukų, laiškų, dienoraščių, visi jie vienoje vietoje, prieinami visuomenei, interesantams, mokslininkams.
Nemanau, kad šis muziejus yra opi problema karo Ukrainoje ar mūsų santykio su sovietmečiu fone. Tai muziejus, kuris dabar gerai neveikia, jį reikia atnaujinti, bet tas atnaujinimas turi vykti iš vidaus. Ten dirbančių žmonių - kompetentingų, motyvuotų, iniciatyva. Istorikas V. Istorikas dr. „Daug kas, kas nėra lankęsis šiame muziejuje, nežino, kad Antano Venclovos muziejaus veikloje faktiškai nėra, išskyrus tai, kad ten yra jo butas ir baldai. Viskas sukasi apie literatūrą ir Tomą Venclovą. Iš esmės Antaną Venclovą bijoma vertinti dėl to, kad nebūtų nusižengta vienokiam ar kitokiam politkorektiškam kalbėjimui apie sovietmetį. Apskritai sovietmečio baimė iš esmės neleidžia diskutuoti arba diskusijas daro keistas. Tai iš karto kelia baimę, ir tada geriau nuo Antano Venclovos kuo labiau distancijuotis. Man atrodo, tai nėra teisinga pozicija.
Venclovų namai-muziejus Vilniuje
Taigi, viena vertus, reikia mažinti politikų kišimąsi. Kita vertus - dabar muziejus yra labiau literatūrinis, o man, istorikui, kaip tik įdomesnė istorinė pusė. Būtent literatūros ir istorijos, gal net plačiau - ir meno derinimas, būtų viena iš šio muziejaus galimybių. Aišku, iš karto kyla finansavimo klausimas. Tada savivaldybė muziejų galėtų labiau finansuoti. Dėl parodų - kadangi šis muziejus yra buvęs privatus Antano Venclovos butas, ten ekspozicijos, kaip mes įsivaizduojame - su stelažais ir pan., neįmanoma padaryti. O jeigu būtų bandoma daryti, ji sunaikintų erdvę, kuri dabar yra labai jauki ir gerai atspindinti ne tik sovietmečio, bet ir tarpukario intelektualo būstą. Bet yra ir antras aukštas, kuriame veikia Etninės kultūros centras, nelabai patenkintas savo patalpomis.
Šis muziejus galėtų būti net ne asmenybių, jis galėtų per asmenybes parodyti istorinį, kultūrinį, politinį, meninį kontekstą. Dar vienas svarbus dalykas - muziejus turėtų būti ne vien eksponavimų, bet ir tyrimų vieta. Tai galėtų būti net ne muziejus, o centras, tuo labiau kad čia yra labai įvairių šaltinių. Yra daugiau panašių muziejų: Putino memorialinis muziejus, Krėvės, - būtų galima pagalvoti, kaip juos labiau susieti. Filosofė, poetė dr. „Nemanau, kad atsitiktinumas, jog Vilniaus miesto savivaldybės tyrimas, kuriame konstatuota, kad Venclovų muziejus yra nerantabilus, kaip tik atsirado šiuo labai sudėtingu metu, kai visuomenė Lietuvoje yra poliarizuota. Kai vyksta Rusijos karas Ukrainoje. Čia galima įžvelgti ir psichologinę savaiminę inerciją, ir politikavimo poreikį, ir pigaus populizmo norą, norą tapti merkantiliškam, o ne kam nors padėti. Ne užuojautą, bet norą pasinaudoti susidariusia situacija.
Man, filosofijos mokslų daktarei, dėstančiai universitete ir derinančiai savo veiklą su literatūrine veikla, svarbu atkreipti dėmesį, kad Vilniuje pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai mažėja autentiškų vietų. Be jokios abejonės, Venclovų muziejus - tai sudėtinga, daugiamatiška, nepatogi istoriniu požiūriu tema. Bet būtent tie nepatogumai, heterotopiški daugybės skirtingų tiesų, interpretacijų susikirtimai ir atliepia gyvenimą. Nes gyvenimas, istorija, ypač Lietuvos istorija, nėra paprasti. Man atrodo, bijoti autentiškumo atplaišų, istorinių salelių, vis labiau nykstančių Vilniaus mieste, yra bijoti mūsų praeities ir savasties. Nes visa tai yra miesto veidas. Aš, pasisakydama už tai, kad Venclovų muziejus būtų išsaugotas, visų pirma pasisakau už tai, kad Vilniuje reikia palikti kuo daugiau autentikos. Mano mėgstamas mąstytojas Hakimas Bey’ėjus, pasiskolinęs iš religijotyrininkų manos terminą, kalbėjo apie autentiškumą skirtinguose miestuose ir šalyse. Kiekviena vieta per santykį su ten gyvenančia visuomene sudaro homogenišką visumą, ir ji yra autentiška. Ir kai vienaip ar kitaip, pavyzdžiui, turizmas pasisavina maną, ją valgo ir naikina autentiškumo detales, tai mes kaip visuomenė savo autentiškumą, savo maną, tą specifinę Vilniau...
tags: #vsi #nekilnojamas #turtas #uzdarius