IDEALISTAS - tai žmogus, kuriam aukščiausia gyvenimo vertybė yra idėja. Idėjai jis yra pavergtas, jai tarnauja, pagal ją veikia, savo gyvenimą jai palenkia.
Idėjos žmogus esmiškai skirias nuo faktų ir įvykių žmogaus. Idėjos yra abstrakčios, faktai - konkretūs; idėjos laisvos, faktai - suvaržyti datomis, vieta; idėjos antlaikinės, prašokstančios tikrovę, faktai - priklausomi laiko ir erdvės; idėjos reikalauja reflektuojančio, kontempliacinio proto ir jausmo, faktai - tik atminties.
Kaip tik dėl to idėjos žmogus nesitenkina viena plika tikrove ir jos įvykiais. Tikrovę jis pažįsta ne tik iš realių faktų, bet ją pajaučia ir pergyvena giliau ir betarpiškiau. Jam penkių pojūčių patirtis dar nėra viskas; jis eina toliau - jieško minties ir prasmės, kuri tikrovę veda.
Jis neskaldo tikrovės, kaip faktų žmonės; jis priima faktus ne analitiškai, bet sintetiškai, suvokia juos visumoje. Iš faktų jis paima tik tai, kas yra juose nepraeinančio, paima vedamąjį principą, visa kita faktų medžiaga jam neįdomi. Tuo būdu tikrovės įvykius jis suveda į idėjines kategorijas.
Idėjos žmonės juo daugiau skaito ir stebi gyvenimą, juo idėjiškai labiau pilnėja. Jų išgyvenimai, refleksijos gausėja, savarankiškas galvojimas darosi brandesnis, pilnesnis ir originalesnis. Jeigu mokykloje ar tuoj ją baigę jie dar buvo kiek priklausomi savo mokytojų ar žymesnių autorių, tai po tam tikro laiko visai nuo jų atsipalaiduoja. Svetimos idėjos dabar gali jų galvojimą tik paremti, pailiustruoti, sustiprinti, bet jų nieškreips ir nesuskaldys. Jie pasidaro originalūs ne tik savo galvosenoj, bet ir išsireiškime: sukuria originalų savo stilių, kuris tik jiems vieniems būdingas.
Tuo tarpu faktų žmonės, jeigu jie rašo, primargina savo raštus citatomis, kompiliuoja ir .plagijuoja mintis, jų nepraturtindami niekuo savu. Jų mokslinio darbo metodą ir sistemą taip pat apsprendžia išimtinai svetima medžiaga, išrinkta iš daugelio svetimų autorių. Jie ir savo stiliaus niekad nesukuria, nors būtų sulaukę reikiamo amžiaus.
Idėjos žmogus, kai naudojasi svetimomis mintimis, žiūri kas jomis norima pasakyti, Kaip tą svetimą mintį perduoti kitiems, jis randa pats būdą. Ir jis išsireikš savaip, nepažeisdamas svetimos minties esmės. Faktų gi žmogus aklai laikosi konteksto, laikosi to, k a i p pasakyta. Jis kartoja frazes, išsireiškimus, norėdamas kitą teisingai suprasti ar perduoti kito mintis. Idėjinis žmogus prisimena tik pačią vedamąją mintį: frazių jis neatsimena (neturi mechaniškos atminties).
Skirtingi požiūriai profesijose
Idėjų ir faktų žmonės skirtingai reiškiasi net toje pačioje profesijoje. Mokytojas, faktų žmogus, bus geras dalyko dėstytojas: įkals mokiniams į galvą daug žinių, datų, įvykių, privers juos pamokas iškalti, reikalaus aklai laikytis vadovėlio, pagal jį atsakinėti, kartais net tais pačiais žodžiais (frazės saugojimas!). Jis stebins mokinius savo žinių gausumu, bet jų nežavės ir jiems nevadovaus, nes jis yra šaltas faktų vergas, nuobodus ir sausas.
Tuo tarpu mokytojas, idėjų žmogus, bus daugiau auklėtojas: stengsis mokiniams duoti vedamųjų gyvenimo gairių, įves juos į idėjų pasaulį, plės dvasinį jų akiratį, juos užburs savo šiluma ir žavės savo giliu bei plačiu žvilgsniu į visus dalykus.
Faktų žmonės gali būt neblogi istorikai, ekonomistai, teisininkai, net literatai; bet jie reikšis kitaip, negu jų kolegos idėjininkai. Kaip istorikai jie dėstys plikus faktus - sausus ir šaltus, patieks gausybę vardų ir datų. Visas jų dėstymas ar raštas išeis tačiau nevieningas, kažkuo neapjungtas, per autoriaus minties prizmę neperleistas. Idėjininkas toj pačioj istorijoj jieškos vedamųjų idėjų, domėsis istorinėmis asmenybėmis, jų įtaka tiems laikams, pačius įvykius ims to meto gyvenimo visumoje.
Idėjininkas istorijoje jieškos gilesnių priežasčių, padedančių įvykius pilniau suprasti, net pačios istorijos prasmės. Pirmųjų istorija išeis daugiau istoriografiška, antrųjų - daugiau istoriosofiška.
Ekonomistai, kaip faktų žmonės, tenkinsis ūkinio gyvenimo faktų konstatavimu, jų sugrupavimu ir suvedimu į tam tikrą sistemą. Tuo tarpu idėjininkai nesitenkins ekonominio gyvenimo patirtimis ir logiško ryšio nustatymu tarp atskirų ūkio gyvenimo faktų. Jie, kad ir atsiremdami į tikrovę, joje nepaskęs, bet jieškos pagrindo ekonominiams faktams aiškinti ir pagrįsti. Idėjininkas ekonomistas ūkio istorijoje įžvelgs ir tą aplinkybę, kad ne vien medžiaginiai faktai apsprendžia žmogaus gyvenimą, bet tam gyvenimui turi įtakos idėjos ir nelygstami amžinojo Ethos principai. Dėl to jis jieškos naujų ir tobulesnių ūkinio gyvenimo formų.
Teisininkas, kaip faktų žmogus, remsis daugiau teisiniais įvykiais ir pozityvinės teisės normomis. Teisėje jis įžvelgs tik valdžios valią ir įsakymą. Taisinga jam bus tai, kas derinasi su pozityviu įstatymu. Teisingumo, kaip idėjos, jis nejieškos, nes visoj jo galvosenoj persveria kodeksai ir paragrafai. Idėjininkas gi, kad ir kaip vertintų teisės faktus, jais nesitenkins.
Jis, suprasdamas fakto atitikimą teisei, vis dėlto gyvai jaus amžinojo teisingumo reikalą. Dėl to pirmaeiliu savo uždaviniu jis laikys išsiaiškinti teisės esmę, jos kilmę, nekintamus jos šaltinius. Susidurdamas su pozityvinės teisės nuostatais, jis nesitenkins konstatuoti, kad įstatymas atitinka visiems atskiro krašto teisės sistemos reikalavimams. Jis dar žiūrės, kaip juos derinti su objektyviu teisingumu ir teise, kaip ,.gėrio ir teisingumo menu“ (ars aequi at boni).
Menas ir kūryba
Menininkas, faktų žmogus, savo kūryboje artimai laikysis realios tikrovės. Dailininkas „fotografuos“ gamtą ir žmones. Literatas atpasakos išgirstus ar paties pergyventus įvykius; jis nevengs kitus autorius pamėgdžioti ar net kopijuoti. Faktų žmogus galės būt neblogas svetimų autorių vertėjas, Kaip literatūros istorikas jis bus tik meninių faktų registratorius, nepajėgs duoti dvasinio literatūros raidos pjūvio, neparodys idėjinių ar meninių srovių atsiskleidimo kūryboje.
Kiekvienas šio tipo menininkas nepajėgs išeiti iš savo atrastos ar pasiskolintos formos; jis kartosis savo frazėj, kompozicijoje, formose. Tuo tarpu idėjininkas menininkas kurs iš savęs tiek turiniu, tiek forma. Jis nevengs mokytis iš didžiųjų meisterių, juos stengsis pažinti ir išstudijuoti, bet tai nė kiek nekliudys jam likti originaliu. Neturėdamas mechaniško proto, klausos ir regėjimo atminties, jis ir norėdamas negalės prisiminti kito autoriaus minčių, vaizdų, motyvų.
Jis bus nepakartojamas savo kūryboje, nes ir pats jis negalės kartą surastos formos antrą sykį pritaikyti. Jo idėjinis pasaulis ir jo išgyvenimai plečiasi, įvairėja ir tai savaime atsispindi jo kūryboje. Vertindamas kitų kūrinius, jis nesivers tik jų analize, bet jieškos sintetinės kūrinio visumos, jieškos analogijų ir dvasinės giminystės su kitais.
Kaip faktai apsprendžia egotistą, taip idėjos idealistą - jo veikseną ir galvoseną. Idealistą galima pakeisti tik tada, kai pervertinamas jo idėjų pasaulis. Jis gali pasikeisti, pasidaryti konvertitas, gali išsižadėti savo turėtos pasaulėžiūros ir religijos. Bet tai įvyksta jame ne mechanišku būdu, o giliai permąsčius, savo idėjas pervertinus. Faktų žmogui tokiu konvertitu pasidaryti yra neįmanoma. Jo atsivertimas negali būt išvidinis, nuoširdus ir gilus.
Jis gali pakeisti tik. išorinę savo laikyseną, savo santykius apvaržyti, juos tam tikram laikui perlaužti, jis gali prisitaikyti. Net šitokio persikeitimo motyvai jame“ nėra išvidiniai, bet ambicija pagrįsti.
Idėjos žmogus save iš viso keičia, savo gyvenimą derina prie minties ir idealinių vertybių. Iš prigimties jis gali turėti charakterio kampuotumų, jaunystėje gali jį būt pavergusios kai kurios ydos, tačiau per ilgesnį laiką jis save išlygina, pasidaro vieningas, suformuoja savarankišką asmenybę. Keisti jis linkęs ne tik save, bet ir visą gyvenimą.
Kaip utilitaristui veikti reiškia naudotis ir išnaudoti, egotistui - valdyti ir savo padėtyje išsilaikyti, taip idealistui - kovoti, taisyti, reformuoti, žodžiu, padėtį pakeisti. Idėjos žmogus savo prigimtimi yra reformininkas.
Išeidamas iš idėjos ir objektyvinio reikalo, idealistas pasidaro teoretiškas. Teoretiškumas jam būdingas bruožas, kaip utilitaristui praktiškumas ir egotistui - faktiškumas. Idealistas daro įvairias prielaidas, remiasi idealiniais žmogaus nusiteikimais, visuomenės reikalais; jis tiki į sugestyvinę tiesos ir principų galią, moralės ir gėrio pradų įtaką. Jis mano, kad žmonės tik dėl to šitų dalykų nevertina ir jais nesivaduoja gyvenime, jog pakankamai jų nepažįsta ir į juos neįsijaučia. Jis linkęs todėl juos dėstyti, veikti į skaitytojų ar klausytojų protą, o ypač į jausmus.
Būdami teoretinio palinkimo žmonės, idealistai eina daugiausia į kultūrinę sritį, į visuomeninį veikimą, į spaudą ir į tribūną. Dirbdami politikoje, socialinėje - ekonominėje srityje jie taip pat palieka daugiau teoriški, aukštų principų ir idealių sistemų kūrėjai.
Teoretizavimo palinkimas ir reflektyvumas pas idealistą derinasi vienas su antru. Jis daug mąsto, vertina įvykius ir žmones, jieško gilesnių priežasčių. Gyvenimo dalykuose jis nėra praktiškas, tam reikalui stinga jam gabumo ir noro. Tačiau jis pakankamai išmintingas. Būdamas tiesus ir teisingas, jis ne kartą duodasi apgaunamas gudriųjų ir klastingųjų; juoba, kad jis nelinkęs iš anksto žmogaus apspręsti, iš blogosios pusės jį greit vertinti.
Tačiau jis žmones stebi, sintetizuoja jų reiškimosi faktus ir, betarpiškai su jais bendraudamas, ilgainiui susidaro pilną ir teisingą apie juos vaizdą. Įsitikinęs žmogaus klastingumu, jis nuo jo nusigręžia ir jokio pasitikėjimo jam daugiau nerodo, į jokį bendradarbiavimą su juo nelinkęs eiti. Reformuodamas gyvenimą, jis stengiasi jį reformuoti ir ta prasme, kad tokius žmones pašalinus iš viešojo gyvenimo, neleisti jiems to gyvenimo daugiau nuodyti, aukštų idealų klastingai profanuoti.
Idealistas tačiau savo garbės netausoja, kaip egotistas. Jis nesibijo būti apšmeižtas ar apkalbėtas. Jei jis jaučia reikalą, ners šis ir nemalonus būtų, imasi jį spręsti, jį taisyti, keisti. Valios jis turi, aukų nebijo, nepasisekimuose nenuleidžia rankų. Tačiau jo valiai daugiau vadovauja jausmas nei šaltas protas. Jis nėra tos rūšies teoretikas, kaip gryni racionalistai. Protas ir valia pas jį yra jausmo tarnyboje, kaip pas utilitaristą, valia ir jausmas tarnauja šaltam ir apskaičiuojančiam protui arba kaip pas egotistą protas ir jausmas yra palenktas aklai ir ambicingai valiai.
Jausmai ir idealai
Jausmo .persvaros atveju idealistas gali daugiau pasišvęsti. Jam nėra taip sunku atsisakyti savo patogumų ir pakęsti nemalonumus. Jis tiki į visuomeninį idealą, į idėjos - gėrio pergalę, dėl to šitam idealui siekti jis užsidega visa savo impulsyvia prigimtimi. Jis išpažįsta viršjėgės įstatymą, t.y. tos jėgos, kuri pribūva iš entuziazmo, iš tikėjimo, kuris kalnus kiloja. Jis yra. atviras ir nuoširdus. Prie reikalų jis eina tiesiai, neapskaičiuodamas ir neapsiskaičiuodamas.
Dvasinių galių atžvilgiu idealistai tačiau skiriasi vieni nuo kitų. Pas vienus gali daugiau persverti protas, pas kitus valia, pas trečius jausmas. Pagal tai ir jų veikimo būde susidaro skirtingumų. Idealistas, turįs daugiau racionalumo, savo veiklą daugiau apskaičiuoja. Į gyvenimo blogybes jis reaguoja taip pat radikaliai, kaip ir visi idealistai. Tačiau jis nenori su žmonėmis pyktis ir juos erzinti, jeigu mato, kad jų vis tiek nepataisys.
Būdamas atsakingame poste ir susidūręs su autoritetingų žmonių statomomis kliūtimis, jis bevelys tą postą palikti, negu leistis į kovą, kuri visuomenę erzintų ir rezultatų nepasiektų. Tačiau ir tuo atveju jis tiki, kad savo tyliu, bet nelauktu pasitraukimu galės atkreipti atitinkamų žmonių dėmesį, kad tie atsakingi žmonės susipras darą netvarką ir iš to padarys išvadas (moralinis idealizmas). Tačiau rezultatai ne visuomet būna tokie, kokių jis nori. Ir tokios jo priemonės dažnai neranda atgarsio, priešingai - kiti iš jo tik pasijuokia. Tada idealistas nusivilia, moja ranka į visuomeninį veikimą, ir kovą, laiko bergždžių dalyku ką ners gera pasiekti (idealistinis pesimizmas).
Jausmo idealistai viską ima, kaip sakoma, ūmu ir užsidegimu. Jie supranta, kad blogis visada turi stiprias šaknis, bet niekaip neprileidžia, kad kova negalėtų to blogio išrauti. Pagaliau, jeigu jo visai neišrausi, tai bent veikdamas ji aptvarkysi, sumažinsi, padarysi mažiau veiksmingą. Dėl to jis gali blogus žmones ilgai pakęsti, bent jų blogybes toleruoti. Jis išbando visas priemones jiems atvesti į tvarką.
Tačiau kai jo dvasioje prisirenka kartumo, tada sprogsta, jo kantrybė: jis pasidaro nepermaldaujamai kietas tiems žmonėms, nutraukia su jais visus ryšius, plaka jų aklumą. Tačiau vienais žmonėmis nusivylęs, jis dar tiki kitais; vienoj srity nepasiekęs savo tikslo, renkasi kitas veiklos sritis. Ir vėl apviltas, jis darosi nebe toks entuziastas, tačiau darbo visai nemeta. Tik vis dažniau jame kyla nerimas ir netikrumas. Jis nori apsiriboti vienoje kurioj pozityvesnėj srity, atsidėti vienam kuriam, jo žodžiai, mažiau nedėkingam darbui. Sulaukęs tinkamo amžiaus, jis į dalykus ima žiūrėti ramiau, šalčiau ir realiau. Jis raminasi, kad jo darbas tėra tik paruošiamasis, kad ne vienu amžiumi ir ne vienoje kartoje dalykai pakeičiami i gerąją pusę.
Idealistas, kuriame persveria valia, veikia iš karto aiškiai ir radikaliai. Jeigu jis turi valdžią,- keičia netinkamus bendradarbius arba priverčia juos pasitraukti. Jei jis valdžios neturi, reikalauja ją turinčius šitai padaryti arba pats. kelia viešumon netinkamųjų moralinę ubagystę (moralinis bekompromisiškumas). Šia savo veiksena jis sukelia didelę audrą, sudaro prieš save didelę opoziciją, sukelia daug kalbų ir susikryžiuojančių sprendimų.
Savo kovoje idealistas stengiasi skirti klaidingas idėjas ir blogybes nuo jų autoriaus. Šito paprastai nepajėgia padaryti utilitaristas ir egotistas. Asmuo idealistui yra kažkas šventa. Ypatingu pietizmu jis žavisi tauriomis, švariomis ir kilniomis asmenybėmis Ir autoritetas jam sutampa su asmenybe. Jis nepripažįsta jokių kitų autoritetų, jeigu jie nėra kartu ir asmenybės.
Poaukščiai, rangai, padėtis, kurie formaliai iškelia žmones i autoritetus, jam nieko nesako. Priešingai, juo formaliai aukščiau pastatytas žmogus, juo labiau jis reikalauja iš jo moralinių kvalifikacijų. Niekas jo taip nepiktina, kaip tokių aukštai formaliai pastatytų asmenų neatitikimas moralinių reikalavimų.
Idealistas yra a s m e n y b i n i n k a s arba, jei norima, autoritetininkas asmenybės prasme. Jis atiduoda pirmenybę žmogaus kokybei, o ne kiekybei. Dėl to visuomeniniame, politiniame ar kultūriniame darbe jis niekad neskaičiuoja, koks žmonių skaičius jam pritars. Idealistas savotiškai niekina masę, būtent - kiek ji yra beformė ir neasmeninė. Jis priešas įvairių rėžimų ir politinių sistemų, kurios pirmon eilėn atsiremia į masę. Priešas jis ir tų visuomeninių ar kultūrinių srovių, kurios žiūri į tai, k ą žmogus gali, o ne koks jis yra. Nemėgsta .jis ir organizacinių formų, kurios remiasi narių skaičium ir techniškais jų sugebėjimais bei tų sugebėjimų ugdymu. Jis geriau remia bendruomeninio veikimo formas ir laisvus, idėjine dvasios giminyste paremtus sąjūdžius. Sąjūdis jungia žmones ...
