Lietuvos žmonės gerai prisiminė pirmąją sovietų okupaciją, raudonąjį terorą, žmonijos istorijoje nematyto masto ir brutalumo nekaltų žmonių trėmimus. Pietų Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, kovai su bolševikais buvo rengiamasi nuo pat pirmosios sovietų okupacijos.
JKA teritorijoje (Tauragės, Raseinių, iš dalies Kauno, Kėdainių, Šiaulių apskrityse ir Klaipėdos krašte) pirmieji partizanai pasirodė, pasitraukus vermachto kariuomenei ir užėjus Raudonajai armijai, ty. 1944m.
Kęstučio apygarda Lietuvos žemėlapyje.
Mobilizacijos Sunkumai ir Partizaninio Pasipriešinimo Priežastys
Kaip rašė LKP(b) Alytaus apkomo sekretorius V.Sakalauskas LKP(b) CK sekretoriui A.Sniečkui, "... Trečia priežastis, kodėl vyrai ėjo į partizanus - mobilizacija į Raudonąją armiją. Tai buvo neteisėtas Sovietų Sąjungos aktas, pradėtas užgrobto krašto žmonių atžvilgiu. Sovietinėje istoriografijoje mobilizaciją buvo bandoma pateisinti, esą lietuviai privalėję įnešti savo indėlį į kovą prieš fašizmą, o tai buvusi kilni lietuvių tautos pareiga.
Be abejo, bolševikams lietuviai buvo reikalingi ir kaip "patrankų mėsa" Antrojo pasaulinio karo frontuose, tačiau tai buvo ne pagrindinė okupuotų kraštų vyrų mobilizacijos priežastis. Svarbiausia - "svetimų elementų" valymas ir potencialių kovotojų už nepriklausomą Lietuvą pašalinimas iš šio krašto. Valymo politika buvo tęsiama pokario metais -žmonių vežimai, suėmimai, žudynės.
Tikrąją mobilizacijos priežastį matome iš dokumentų, rastų Lietuvos valstybiniame visuomenės organizacijų archyve (buv. LKP CK Partijos istorijos instituto archyvas). Labai aiškiai ir atvirai Lietuvos vyrų mobilizacijos tikslus paaiškino LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas Danilas Šupikovas pažymoje VKP(b) CK Instruktorių skyriaus vedėjui Šamberguti: "Lankydamas 3-ojo Baltarusijos ir 1-ojo Pabaltijo frontų karines tarybas, aš juos informavau apie politinę padėtį Lietuvoje.
Buvo iškeltas pasiūlymas - išvalyti Raudonosios armijos užnugarį, mobilizuoti visų tautybių atitinkamo amžiaus žmones šioje teritorijoje (kaip tai buvo padaryta su visais kitų sovietinių respublikų piliečiais), o paskui nuspręsti, kur ką pasiųsti"3. *D.Šiupikovo laiško originalas saugomas Centriniame partijos archyve Maskvoje. Jo turin LVVO archyvui 1977m.
Archyviniai dokumentai rodo, kad mobilizacija vyko labai sunkiai. Mobilizacija Lietuvoje buvo pradėta 1944 07 27. Kaip rodo LSSR NKVD Kovos su banditizmu skyriaus viršininkas valstybės saugumo pplk. Gusevas, iš pat pirmųjų dienų mobilizacija vyko silpnai, į karinius komisariatus ėjo vienetai. Iki 1941 01 01 į RA reikėjo pašaukti 187 645 vyrus. (Į karinius komisariatus atėjo 128 825). Iš atėjusių mobilizuota 62 659, t.y.
Viena blogiausiai vykdančių "planą" apskričių nurodoma Raseinių apskr. kuri vėliau įėjo į Kęstučio apygardą. Čia turėjo būti mobilizuoti 6 686 vyrai, atėjo 1447, ty. mažiau negu kas ketvirtas šaukiamasis. Be to, į mobilizacijos punktus daugiausia ėjo tie, kurie žinojo, jog dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių jie nebus imami į kariuomemę. Tai rodo mažas siunčiamų į RA procentas.
Tačiau ir atėjusieji, ir mobilizuotieji stengėsi išvengti karinės tarnybos okupacinėje kariuomenėje. 1945 01 01 sulaikyta 1275 dezertyrai, iš kurių suimti 326, perduoti kariniams komisariatams 949. (O juk didžiosios dalies dezertyrų nesugavo!) Tame pačiame dokumente nurodoma, kad 1945 01 01 reikia surasti 1 732 dezertyrus ir 15 804 vengiančius tarnybos RA. Bėgo ne tik naujai mobilizuotieji, bet ir iš 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos bei kitų RA dalinių, pasiekusių Lietuvą.
Kitoje Kęstučio apygardos apskrityje - Tauragėje mobilizacija prasidėjo 1944 1110. Turėjo būti mobilizuoti 2 377 vyrai, atvyko 1 130, ty. 475 proc. Atleisti geležinkelininkai, kelių valdybos darbuotojai ir partinis sovietinis aktyvas, iš viso 669 žmonės - apie 60 proc. atvykusiųjų. Pripažinti netinkamais 174, t.y. 105 proc. Prokuratūros duomenimis, 1944 09 01-1945 01 NKVD kariuomenės Karo teismui už tarnybos RA vengimą perduoti 206 žmonės, 8 žmonės kaip padėję slėptis, iš viso 214 žmonių pagal 197 bylas. 35 bylos ištirtos, 35 kaltinamieji nuteisti6.
Į mišką ėjo žmonės, kurie prieš karą priklausė įvairioms politinėms, religinėms ir kitokioms organizacijoms, kurias bolševikai paskelbė už įstatymo, buvę valdininkai, tarnautojai, Lietuvos kariuomenės kariai, didesnio ar mažesnio turto savininkai. Busimosios JKA teritorijoje jau nuo pat pirmųjų antrosios sovietinės okupacijos dienų veikė pavienės partizanų grupės, atskiri kovotojai.
Sunku nustatyti, kuris partizanas priklausė Jurbarko valsčiui. Partizanai veikė ne tik savo gyvenamoje vietovėje, bet ir apylinkėse, o kartais ir kitose apskrityse. Tačiau tai buvo JKA partizanai Kaimyninių apskričių partizanai dažnai talkindavo vieni kitiems.
Mobilizacijos rodikliai Tauragės apskrityje 1944 m.
| Rodiklis | Skaičius | Procentas |
|---|---|---|
| Turėjo būti mobilizuoti | 2 377 | 100% |
| Atvyko | 1 130 | 47,5% |
| Atleisti (geležinkelininkai, kelių valdybos darbuotojai, partinis sovietinis aktyvas) | 669 | ~60% (nuo atvykusių) |
| Pripažinti netinkamais | 174 | 10,5% |
Petras Paulaitis: Asmenybė ir Veikla Partizanų Greitose
Petras Paulaitis gimė 1904m. Tauragės apskr., Jurbarko valsč. Kalnėnų km. Jo tėvai buvo vidutiniai valstiečiai Maždaug iki 1923m. jis mokėsi Jurbarko gimnazijoje. Po to išvažiavo į Vokietiją ir apie pusę metų gyveno Berlyne. Grįžęs į Jurbarką, 1928m. baigė gimnaziją ir išvažiavo mokytis į Italiją.
Studijavo Padujoje, Romoje, kur 1932m. baigė Romos universiteto filosofijos fakultetą - teologiją ir liko dirbti Italijoje. Vėliau apie dvejus metus mokėsi ir dėstė Lisabonoje (Portugalijoje). Į Lietuvą grįžo 1938m. ir pradėjo mokytojauti Jurbarko gimnazijoje aukštesnėse klasėse dėstė lotynų, o žemesnėse klasėse - vokiečių kalbą.
Lietuvos partizanas.
Gresiant sovietų invazijai, 1940m birželio mėn. P.Paulaitis išvažiavo į Vokietiją, norėdamas pasiekti Portugaliją, tačiau vokiečiai nedavė vizos. 1941m. jis vėl grįžo į Jurbarką. 1943m. vokiečių okupacinė valdžia P.Paulaitį suėmė už dalyvavimą nelegalioje spaudoje (jis buvo parašęs keletą straipsnių į laikraštį "Į laisvę"). Tuoj pat po arešto buvo išvežtas į Smalininkus (tuo metu Smalininkų gestapui buvo pavaldus Jurbarko gestapas - J.M.). Vežant į Kauną, jam pavyko pabėgti Po to iki karo pabaigos P.Paulaitis gyveno nelegaliai, apsistodamas tai Jurbarke, tai pas apylinkės ūkininkus, tai pas savo seserį Kalnėnuose.
Visų, pažinojusių P.Paulaitį nuomone, tai buvo šviesi asmenybė, labai išsilavinęs žmogus. Jo autoritetas darė įspūdį ir čekistams. Net išdavikas, kolaborantas Juozas Markulis-Erelis P.Paulaitį vadino krištoliniu idealistu-fanatiku.
Pasitraukus vokiečiams, P.Paulaitis 1944m. rudenį kurį laiką gyveno pas gimines Kalnėnuose. Tačiau tai truko neilgai - grėsė areštas. Teko pereiti į nelegalią padėtį. P.Paulaitis persikėlė į Kriščeviškės (Lindikų) km. pas Joną Gervylių, po to pas Jurbarko valsčiaus Mikutaičių km. gyventojus Izidorių Gervylių ir Joną Bacevičių. Tuo metu jis užmezgė ryšį su Vladu Gudu-Gudavičium, slapyvardžiu Miškinis, vėliau Radvila. P.Paulaičio nurodymu V.Gaudavičius suvienijo atskirus partizanų būdus į Jurbarko partizanų grupę. Šios grupės vadu iki 1946m. Mokėdamas užsienio kalbas, P.Paulaitis klausėsi užsienio radijo, rengė pokalbius su partizanais politinėmis temomis, rašė antisovietinius lapelius, atsišaukimus8.
Saugumo informatoriaus Boroda (Barzda) duomenimis, į Jurbarko partizanų grupę įėjo 3 partizanų būriai. Pagal jį, buvo ir kitų grupių, kurios buvo pavaldžios P.Paulaičiui arba bendradarbiavo su jurbarkiškiais partizanais, tačiau teritoriškai dislokavosi už Jurbarko valsčiaus.
Jurbarko Partizanų Būrys: Struktūra ir Nariai
Pirmasis būrys - Jurbarko arba Jurbarkų būrys, vadas P.Paulaitis-Aidas. Jame buvo iki 25 partizanų. Antrasis - Skirsnemunės būrys, vadas Juozas Murauskas-Tigras. Iš viso iki 15 partizanų.
1945-1947m. žinomi šie Jurbarko partizanai Petras Paulaitis-Aidas (vadas), Juozas Dailidaitis-Fricas, Rapolas Švedas-Kėkštas, Kuosas, Pranas Kasperavičius-Lušas, Albinas Biliūnas-Žiedas, Bronius Jocius-Erelis, Antanas Griškus, Pranas Laurinaitis-lksas, Šturmas, Antanas Gervylius-Balsas, Mataušas Banaitis-Meris (išdavikas), Petras Paulaitis-Sniegas, Antanas Rekešius-Tūzas, Petras Rekešius-Žiogas, Pranas Gedaitis-Beržas (išdavikas), Valius Gedaitis-Brogas, Eglė, Antanas Smetonius-Gidas, Baltrus Pikčiūnas-Maksas, Marijona Žiliūtė-Eglutė, Lina Frejerienė-Gegutė, Rokas Marcinkus-Šeškas, jo brolis Jonas Marcinkus-Vyturys (pusiau legalas, gyvenęs Eržvilko valsč, Naujininkėlių km.
Jurbarko būrio partizanai savo veikimo zonoje ir už jos turėjo daug ryšininkų ir pagalbininkų. Daugelis jų, kilus arešto grėsmei, vėliau tapdavo partizanais. Ryšininkais buvo Jurbarko valsč. Globių km. gyventojas Antanas Gveldys, Eržvilko valsčiaus Kažemėkų km. gyventoja Elė Laurinaitytė, dvi seserys Stirblytės-Laurytės iš Kažemėkų, pasiturintis ūkininkas Mankus, gyvenantis prie Miliušgirio, Antanas Pečkūnas iš Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių km.
Daug žalos partizanams ir jų pagalbininkams padarė KGB agentai ir šnipai, prasiskverbę į partizanų gretas ar įgiję partizanų ryšininkų pasitikėjimą. Štai 1946m. vien tik informatoriaus Barzdos pastangomis gegužės mėn. Pagal agento-maršrutininko Adomo agentūrinius duomenis saugumui pavyko nustatyti, kad Jurbarko būrio skyriaus vadas Petras Jakštys-Turkas, Zuikis dažnai lanko žmoną, gyvenančią Jurbarko valsč, Rukšėnų km, ir to paties kaimo gyventoją partizanų pagalbininką Mikodemą Paulaitį. Naktį iš birželio 9 į 10d. buvo pasiųsti "istrebitelių'-naikintojų-stribų ir MVD slapukai.
Jurbarko partizanai palaikė draugiškus ryšius ir dažnai lankėsi Jurbarko valsč. Greičių km, pas ūkininkus Praną Bezuoką, Vincą Greičių ir Juozą Nikšą. Partizanai užeidavo ir slėpdavosi Rotuliuose (Jurbarko valsč.) pas Juozą Felkerį, Rukšniuose pas Povilą Sitavičių. Pas Globių km. gyventoją Požėraitį 1945-I946m. dažnai lankėsi ir slapstėsi partizanės-ryšininkės Genė Prans-kaitytė-Saulė ir Marijona Žiliūtė-Eglutė.
Dažnai atskiri partizanai turėjo savo bičiulius ir rėmėjus. Pavyzdžiui, P.Paulaitis dažnai lankydavosi pas Jurbarko valsč. Mikutaičių II km. gyventoją Bastį, Vl.Gudavičius ir P.Laurinaičio grupė slapstydavosi pas Kažemėkų gyventoją Joną Plyčių, kurio sesuo, sl. Duktė, buvo partizanų ryšininkė ir 1946 08 ištekėjo už partizano P.Paulaičio (vado Aido bendrapavardžio).
Vl. Gudavičius užeidavo pas Jurbarko valsčiaus Banzinų km. gyventoją Jagminą, per kurio dukterį, sl. Pusduktę, Jurbarko partizanai palaikydavo ryšius su eržvilkiečiais, užeidavo pas Jurbarko valsčiaus Plientrakio km. gyventojus Žičkų bei Žerdauską. Pas ūkininką iš Kuturių (Jurbarko valsč.) apie vieną mėnesį slapstėsi Antanas Gervylius ir Vladas Gudavičius.
Vl.Gudavičiaus brolis Bronius - Pašaltuonio girininkijos eigulys - savo broliams Vladui ir Antanui buvo įrengęs bunkerį. (A.Gudavičius buvo Eržvilko girininkijos eigulys. 1946m. sausį jis buvo suimtas Eržvilko MVD. Po 4 mėnesių tardymo jį paleido, nes negalėjo surinkti įkalčių. Išėjęs iš kalėjimo, A.Gudavičius tapo Jurbarko būrio partizanu ir gavo Labučio slapyvardį). Vadas P.Paulaitis turėjo bunkerį ir Eržvilko valsčiuje, Kavolių km Bunkeris buvo pas legaliai gyvenantį partizaną Antaną Petraitį. Pas jį užeidavo P.Bakus, Kleopas Knataitis, Juozas Dailidaitis, Jokūbas Gruševskis, Andrius Smetonius. Neaplenkdavo šios sodybos ir Eržvilko partizanai Gaurės valsčiaus Stribaičių km. gyveno Pranas Augaitis - J.Dailidaičio giminaitis. Po jo ūkiniu pastatu buvo įrengtas bunkeris.
Smalininkų partizanų ryšininku buvo eigulys Jonas Lukošius, Selė Stirbytė iš Kažemėkų bei 1946m. pavasarį suimtas Globių km gyventojas Gveldys-Kiaunė. Po jo suėmimo partizanų ryšininkais tapo jo šešiolikmetis ir dvylikmetis sūnūs. Jurbarko būrio sudėtis, vadai ir struktūra dažnai keitėsi, todėl tiksliai nustatyti apimtį sunku.
Jurbarko būrys buvo neblogai ginkluotas: turėjo 3 rankinius kulkosvaidžius (kiekviename skyriuje po vieną), 4 dešimtšūvius šautuvus, 8 automatus, 12 pistoletų ir revolverių, šautuvų, granatų. Kiekvienam šautuvui buvo duodama po 100 šovinių, kulkosvaidžiui - po 300, automatui - 200-250, pusiau automatiniams šautuvams po 150 šovinių.
Ginklų turėjo kai kurie ūkininkai, iš kurių atsargų buvo papildomi partizanų nuostoliai. Daug šautuvų šovinių turėjo I.Frejeris, P.Jakštys, o pas Mantvilių km. gyventoją Praną Damušį buvo saugomos 3 dėžės vokiškų šovinių, vokiškas šautuvas, binoklis ir telefono aparatas. Rašomoji mašinėlė buvo laikoma Kalnėnuose.
Maisto partizanams netrūkdavo. Produktus dažniausiai gaudavo iš Kažemėkų I, Mantvilių II, Meškininkų, Mikutaičių, Rukšnių, Vajotų, Žindaičių ir kitų kaimų ūkininkų. Daugiausia maisto parūpindavo Kažemėkų i, Mantvilių I ir II, Meškininkų ir Banzinų gyventojai Šiuose kaimuose partizanus pažindavo kiekvienas gyventojas. Maistas buvo gaunamas be jokios prievartos.
Produktų parnešti eidavo I.Frejeris, P.Paulaitis, Vl.Gudavičius, A.Biliūnas, Rapolas Švedas, Pr.Laurinaitis. Kuriantis JKA, artėjant 1946-1947m. žiemai, reikėjo keisti partizaninės kovos taktiką.
1946 09 09 P.Paulaitis surinko visus partizanus ir pasakė: "Toliau taip gyventi, kaip kad gyvenome ligi šiol, ne galime, mes laukėme greito valdžios pasikeitimo ir amerikonų, ir anglų į Lietuvą atėjimo, bet kadangi tei neįvyko, to mes lauksime pavasarį, todėl iš būrio sudarysime dvejukes, trejukes ir kiekviena iš šių grupių gali pasirinkti sau slėpimosi vietą, jei tai įmanoma, - gali slėptis namuose, pas giminaičius, pažįstamus, tačiau, greta to, kiekviena grupė tam tikrose vietose miške turi turėti bunkerius." Vakare vadas pažadėjo duoti naujus slapyvardžius.
P.Paulaičio grupė laikėsi Kalnėnuose ir Greičiuose. Vienas iš P.Paulaičio bunkerių buvo Kalnėnuose, netoli Leono Babiliaus sodybos. Nepaisant tokių atsargumo priemonių, visų partizanų tą žiemą išsaugoti nepavyko. Tragiškai susiklostė I.Frejerio grupės likimas. Nuo 1946m. rudens iki 1947m sausio mėn. pabaigos grupėje buvo 6 partizanai Jie slėpėsi bunkeryje, miške netoli Šakalinės km., Taurų(?) valsč., Tauragės apskr. Grupė buvo sunaikinta. Jurbarko valsčiaus teritorijoje. Selė Maciulevičiūtė žuvo 1947 01 30-31d. Šakalinės km.
Antroji partizanų grupė, pavaldi P.Paulaičiui, buvo Girdžių būrys. Įvairūs šaltiniai skirtingu metu nurodo nevienodą šio būrio struktūrą, vadus ir pavaldumą. Pavyzdžiui KGB informatorius Barzda nurodė šiuos Girdžių būrio partizanus: Justinas Penkaitis-Paleckis (vadas), Pranas Novertaitis-Vytautas, kilęs iš Gudelių km, Jurbarko valsč., Petras Pamarauskas-Lapuškas iš Nemakščių valsč., Raseinių apskr, Albinas Žukauskas-Gelumbauskas iš Lukšių km, Jurbarko valsč, Antanas Blažys-Mataušas iš Gudelių km, Jurbarko valsč, Ipolitas Tverkus-Jagminas iš Kalnujų km, Raseinių valsč. ir apskr, Mečislovas Pocevičius-Puškinas (buvęs būrio vadas) iš Gudelių km. Jonas Pečkaitis-Krapovickas iš Būtrimų km, Eržvilko valsč, Tauragės apskr, Juozas Lekšys-Napalys iš Būtrimų km, Leonas Pocevičius-Papunis, Margis (buv. būrio vadas) iš Gudelių km, Albinas Marinas-Motiejus iš Džiugų km, Eržvilko valsč, Stasys Zaturskis-Bronius iš Girdžių mstl. Minimi dar du partizanai - Gedas ir Viktoras.
Girdžių būrio partizanų sąrašą papildo partizano (buv. stribo) Broniaus Mikelaičio-Rickaus tardymo protokolas. Girdžių būrio partizanu buvęs ir jis pats, Pranas Grigaitis-Tadas iš Jokūbaičių ar Gudelių km., Jurbarko valsč. Jonas Beinoris-Kriaučius (išdavikas), vokietis Richardas, Skužinskas-Mykolas iš Meškininkų km, Jurbarko valsč, Jonas Dobilaitis-Ūsas (buv. būrio vadas), Kleopas Zatur...