Šiandien, kai ieškome būdų, kaip sutaupyti šildymui, verta prisiminti mūsų senelių išmintį. Jų namuose nebuvo nei modernių radiatorių, nei šilumos siurblių, bet jie sugebėdavo išlaikyti jaukumą ir šilumą net šalčiausiomis žiemomis. Kaip? Pasitelkdami paprastus, bet veiksmingus būdus.
Vakare būdavo uždegamos žvakės ar žibalinės lempos, kurios ne tik apšviesdavo, bet ir šiek tiek šildydavo patalpą. Šiandien tai gali tapti jaukia atmosfera - keletas sojų ar bičių vaško žvakių tikrai priduos šilumos pojūčio.
Baltiškuose kraštuose seniausi žinomi šviestuvai - moliniai ornamentuoti dubenėliai, kuriuose, įpylus ruonio taukų, deginta dagtis. Tokių apšvietimo priemonių, datuotų III-II a. pr.
Senovės Graikijoje buvo paplitę plokšti moliniai puodeliai, deginami taukais ir bronziniai dengti indeliai su rankenėle bei anga dagiui, deginami aliejumi, taukais ir kvapiaisiais smilkalais. Šilutės muziejuje saugoma tokia aliejinė lempelė, kuri datuojama II a. ir kurią savo muziejinėje kolekcijoje turėjo pats Erikas Šojus.
Pasakojama, kad tokios lempelės švietė ne tik romėnų namuose, kur buvo statomos ant stovų, specialiose nišose. Jos degdavo šventyklose, prie mirusiųjų sarkofagų. Testamentais dažnai būdavo nurodomi apdovanojimai už lempelės deginimą tam tikromis progomis ar tam tikrą dienų skaičių metuose prie mirusiojo kapo.
Europoje nuo Viduramžių naudotas bičių vaškas Lietuvoje išpopuliarėjo XIV-XVI a. Bažnyčios, vienuolynai, dvarai naudojo kaip vieną brangiausių apšvietimo priemonių. XVI a. Pilyse, miestuose naudoti aliejiniai ir lajiniai šviestuvai.
XVIII a. atnešė naują madą, pradėjo plisti barokiniai aliejiniai šviestuvai, vėliau atsirado žibalinės lempos su stiklu. XVIII a. Kaimuose iki pat XIX a. II pusės naudoti žibinčiai su balanomis, žvakidės, kuriose yra taukų ar vaško žvakės, tik vėliau atsirado žibalinės lempos.
XIX a.-XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje įvairioms patalpoms apšviesti naudotos žibalinės lempos. Karlas Kapleris, aprašydamas senųjų lietuvininkų gyvenimą, pasakojo: „Lempų mūsų tėvai nežinojo, jie degino balanas, tai buvo jųjų šviesa. Tokia balana buvo keturių pėdų, ilga, iš pušies malkos išdirbta, tą jie ant trijų kojų pastatė, kur aukštyn išėjo stiebas.
Deglas
Mažojoje Lietuvoje XIX a. naudoti žibinčiai, jie žibinti balanomis, kurias dažniausiai lietuvininkai gamino iš pušies. Žibinčiai buvo pakabinami, pastatomi - paprastos formos ir pakeliami, kurių konstrukcija leidžia reguliuoti balanos aukštį. Dauguma žibinčių turėjo dvigubas žnyples. Tai leido vienu metu degti dvi balanas.
Mažojoje Lietuvoje žibinčiai išnyko dviem trim dešimtmečiais anksčiau nei visoje Lietuvoje. XIX pabaigoje jie sparčiai traukėsi iš gyvenamosios aplinkos užleisdami vietą tobulesnėms ir patogesnėms apšvietimo priemonėms.
Gyvenamųjų patalpų apšvietimui naudotos ir namuose lietos lajaus bei vaško žvakės, kurios vadintos lichčiumi, liktim. Mažojoje Lietuvoje jos naudotos senaisiais amžiais, vėliau degintos Pirmojo pasaulinio karo metais. Liktys atlikdavo ne tik apšvietimo funkciją: „Tarp tų daiktų buvo du liktaru (žvakidės). Jas pastatydavo prie karste paguldyto lavono“ (Martynas Tydekas).
Taip pat ypatingai gelbėdavusios stebint, ar sunkiai sergantis ligonis išgis, ar iškeliaus: „O paskui ponas kunigas kažką užpūtė (…). - Ale juk matyti, aiškiai matyti… Mirs…“ (I. Lietuvininkų trobose būta medinių sietynų. Ypatingieji - vadinamieji „mergvakario“ sietynai.
Iš kitų jie išsiskiria puošnumu, su gausybe smulkių judančių medinių detalių buvo naudojami Bildijimo vakaro (mergvakario) metu. Šilutės muziejuje saugomi du mediniai mergvakario sietynai, vienas pintas bei šeši kaltiniai sietynai. Metaliniai, kaltos geležies sietynai - įspūdingi ir tuo, kad plastiškai sunkiai apdorojama medžiaga kaip geležis pavirsta į lengvas bangeles, pražysta lelijų žiedais, kurie ištapomi sodriomis spalvomis.
Būta žvakidžių, pagamintų iš tauresnės žaliavos - bronzos, sidabro, malachito, marmuro, krištolo, porceliano. Paprasčiausios yra vienalizdės žvakidės. Dvaruose dažniau naudotos pastatomos žvakidės su dviem ar daugiau lizdų - kandeliabrai.
Žvakių dagtims nugnybti buvo naudojami specialūs gnybtuvai. XVII a. paplito mažos rankinės žvakidės vienai žvakei. Jas dažniausiai naudojo miegamuosiuose. Rankinės žvakidės buvo zoomorfinių, augalinių ir kt. formų, dažniausiai su rankenėlėmis. Saugumo dėlei kai kurios žvakidės turėjo gilios lėkštės pavidalo pagrindą, pripildomą vandens.
Mažojoje Lietuvoje žibintai paplito XIX a. pabaigoje. Tai pėsčiųjų, karietų bei gatvių žibintai. Jie buvo metaliniai, briaunuoti, dekoratyvinėmis ažūrinėmis sienelėmis. XVII a. Europoje jau buvo pastatomųjų žibintų miestų vartams, kiemų arkoms apšviesti.
XVIII a. miestuose žibintai buvo kabinami prie sienos ar ant įkalto į sieną strypo su atrama. XVIII a. pab. žibintai pradėti kabinti ant medinių stulpų miesto gatvėse ir aikštėse, ant tiltų, dvarų parkuose.
XIX a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje pradėti naudoti dujiniai gatvių žibintai, kurie tvirtinti prie nulietų metalinių ampyrinių kronšteinų ar stulpų. Šilutėje, Verdainėje, Žibų kaimo bendruomenė degiųjų dujų fabriką pastatė 1907 m. Mieste buvo nutiesti požeminiai ketaus vamzdžių tinklai, gatvėse ir gyventojų butuose įrengti dujiniai žibintai. Gatvėse, kurių nepasiekė dujinis apšvietimas, degė žibaliniai žibintai.
Patys žibintai būdavo pastatomi stulpų viršūnėse, kartais tvirtinami prie stulpo šono. Tokius keturšonius ar šešiašonius žibintus gamino iš plieninės skardos su stiklinėmis sienelėmis ir stikliniais stogeliais. Žibintą sudarė metalinis rėmas - karkasas (įstiklintas) ir indas kurui - dažniausiai bakelis su dagtimi žibalui. Žibintai turėjo kaminėlį ventiliacijai, pridengtą nedideliu stogeliu. Degdami žibintai gana greitai aprūkdavo, tuomet degalus reikėdavo papildyti. Tuo rūpindavosi samdomi žibintininkai.
Žibintus žmonės naudojo ir ūkinėms patalpoms apšviesti. Jie pagaminti spingsulės principu: į įvairių formų ir medžiagos indelius pilamas lajus, aliejus, įmerkiama medvilninė arba lininė dagtis. Tokie žibintai šviesdavo neryškiai, jų šviesa šviesdavo netoli, nepadėdavo pelkėse ir keliuose ieškant pasiklydusių keliautojų.
Mergos ir bernai, eidami į tvartą, pasišviesdavo maža liktarna. Naktį, važiuojant vežimu, būtinai kabindavę audros žibintus (vok. Stulmaraterne). Su tokia lempa iš namų būdavo išlydimi ir svečiai, mama nešdama miegoti vaiką, taip pat naudojo tokią lempą.
M. Tydekas nuo Plikių sakė, kad nešiojamas ir vėtroje negęstantis žiburys, vadinamas liktnešiu, liktarna. Jį kūreno su petrūlija (žibalu), naudojo tvartuose ir skūnėse. Žibintus kaip ir žibinčius, žvakides, valstiečiai pasigamindavo patys. Jų forma priklausė nuo gamintojo skonio, sugebėjimo, turimos medžiagos. Vieni seniausių liaudiškų žibintų - moliniai. XIX a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje pasirodė skardiniai žibintai.
Į žibinto vidų įstatoma žvakė arba indeliai, pripildyti aliejaus, lajaus ar žibalo, įmerkiama dagtis. Kartais į žibinto vidų buvo įstatomas išskobtas ir lajaus pripildytas burokas, sėtinys. XX a. Mažojoje Lietuvoje net XIX a. Europoje žibalinės lempos išrasto 1860 metais. Etnografai mini, kad Lietuvoje 1876 m. žibalą apšvietimui ėmė naudoti ir kai kurie valstiečiai.
Visose gyvenamosiose patalpose stengtasi turėti bent po vieną žibalinę lempą. Naudotos trijų tipų lempos: pirmajam tipui priskiriamos pakabinamosios virtuvinės lempos su plačia dagtimi stikliniu arba skardiniu indu (cilindriuku) žibalui, jos kabinamos ant sienos, bet galima ir pastatyti.
Antro tipo žibalinės lempos pakabinamos prie lubų. Tokia lempa, plačia ir apvalia dagtimi, turėjo net du gaubtelius, kurių viršutinis, skirtasis apsaugoti nuo gaisro, buvo vadinamas grybeliu. Tokias lempas gamindavo ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet atgabendavo ir iš užsienio. Šio tipo lempos taip pat galėjo turėti skardinį (pigesnį) ar stiklinį (brangesnį) gaubtą.
Trečio tipo žibalinės lempos, kurias lietuvininkai vadino kupelinėmis, kapelinėmis - pastatomos, vienakojės, apvalia dagtimi, išsiskyrė puošniu, dažniausiai baltos matinės pieno spalvos arba rožėmis ištapytu gaubtu (kupeliu). Tokių lempų kiekvieno lietuvininko namuose būta bent po vieną, kai kurie lietuvininkai turėjo po penkias-šešias tokias lempas, nors jos buvo brangios ir apie 1930 m. kainavo 7 litus.
Mažojoje Lietuvoje, skirtingai nei kitur, žmonės naudojo ir labai neekonomiškas spiritines, primusines lempas. XX a. pradžioje (Pirmojo pasaulinio karo metu) trūkstant žibalo, naudotas „mėlynas“ spiritas.
Aliejinė lempa
Reikėtų prisiminti, kad eglutė - ne toks senas ir tradicinis medis, į Mažąją Lietuvą atkeliavęs tik XX a. pradžioje. Tai liudija lietuvininkų krašto metraštininkės Ievos Simonaitytės prisiminimai: „Na, ir pamačiau eglutę. Pirmą kartą. Ji blizgėjo ir švytravo visokiomis kulkikėmis, visokiais „angelų plaukais“ ir net pačiais po šakas iškarstytais angelais. O, be to, ji visa buvo „apsnigusi“ vata. Žvakutės buvo priraišiotos su siūlais. Bet tai nė kiek nekenkė. (…) O senoji Bertaitienė, pasirodo, be galo pasipiktino. Jai nepatiko nei eglutė, nei vokiškos giesmės. Eglutę ji pavadino balvonu, o vokiškąsias giesmes -traldomis…“ (I. Cituoti: „Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr.
Štai keletas būdų, kaip žmonės apšviesdavo patalpas senovėje:
- Moliniai dubenėliai su ruonio taukais
- Aliejinės lempos
- Žvakės (lajaus, vaško)
- Žibinčiai su balanomis
- Žibalinės lempos
- Dujiniai žibintai
tags: #kaip #seniau #zmones #apsviesdavo #patalpas