Vilkpėdės Busto Senoji Versija: Istorija ir Pokyčiai Vilniaus Gatvėse

Kalbant apie viešąsias erdves, daugelis visų pirma turbūt pagalvoja apie aikštes, parkus ir skverus. Tačiau gatvės taip pat yra viešosios erdvės, kurios dažnai sudaro net apie trečdalį miesto teritorijos. Gatvės, pasak garsaus jų tyrėjo Allano B. Jacobso, yra svarbios miesto gyvenimo arterijos.

Iš tiesų galbūt dažniau apie gatves galvojame kaip apie transporto koridorius. Daugiausia diskusijų gatvių tema kyla dėl asfalto kokybės, duobių skaičiaus, žaliųjų rodyklių, eismo įvykių - visko, ką nagrinėja legendinė laida „Keliai. Mašinos. Žmonės” ir kas labiausiai rūpi savivaldos rinkėjams. Ir tai nenuostabu, nes daugiau nei pusę amžiaus statėme ir griovėme miestus pagal modernizmo idėjų inspiruotus algoritmus, kurie būtent ir redukavo istoriškai turtingą ir svarbų gatvių vaidmenį iki utilitaraus funkcionalizmo.

Per visą nepriklausomo Vilniaus istoriją vienu metu tikriausiai nevyko tiek projektų, kiek jų vyksta dabar. Keičiasi viskas - nuo Pašilaičių iki Senamiesčio. Vieni didžiausių pasikeitimų vyksta aukštutinėje Naujamiesčio dalyje, neseniai pramintoje Aukštamiesčiu.

Šį kartą noriu pakviesti pasivaikščioti po šiame pokyčių lauke esančią Naugarduko gatvę. Ji chaotiška, ją supa daug susipynusių ir viena kitą dengiančių skirtingų laikmečių struktūrų, kurios atsirado kartais net visiškai priešingoms ideologijoms formuojant miestą.

Atvykstančius į Vilnių, pro automobilio ar autobuso langą miestas pasitinka poindustriniu posovietiniu peizažu. Nors naujutėlaitis automobilių salonas neblogai pridengia didelę sandėlių teritoriją dešinėje, postsocializmą pridengti ypač sudėtinga. Čia vis dar viešpatauja aptrupėję sovietiniai daugiabučių balkonai, buvusių industrinių teritorijų tvoros, degalinės, sandėliai, virš kurių kyšo nauji stikliniai fasadai, autoservisų garažiukai, kebabų kioskai, automobiliai ant šaligatvių. Vienoje pusėje matome storu kietųjų dalelių sluoksniu padengtą karpiniuotą kaimo trobelę, kitoje - raudonų plytų aštuoniasdešimtųjų brutalizmo architektūrą su desperatiškai pageltusiu „Patalpų nuoma” ženklu.

Viskas atrodė iš esmės panašiai ir 2007 metais, kai ganėtinai nykų tuometį architektūros gyvenimą, dominuojamą pakniupstomis statomų daugiabučių, sudrebino netikėta žinia, kad Vilniuje netrukus iškils Pasaulio prekybos centras.

Viziją pristatę neseniai į pasaulinę rinką prasibrovę vizionieriški, utopinėmis megastruktūromis garsėjantys danų architektai „Bjarke Ingels Group“ (BIG) žadėjo Gedimino sapno išsipildymą. Virš Naugarduko gatvės tuo metu dar planuose numatyta pietinio aplinkkelio estakada, o virš jos siūlomas pakibęs 200 000 m2, trijų korpusų, 12 aukštų pastatas, kuriame žadama įkurdinti Pasaulio prekybos centrą su konferencijų salėmis, kino teatru ir biurų kvartalais. Greta dar žadama įrengti 300 kambarių viešbutį, apartamentus, universitetą, 7 restoranus, prekybos ir sveikatos priežiūros kompleksus ir netgi privačią ligoninę! Idėjos autoriai dėl didelės skubos, matyt, spėję apsilankyti Vilniuje tik per „Google Maps“, pasiūlė pastato plano formai suteikti barokinių Senamiesčio kiemelių snaigės formos struktūrą, kuri plane atrodė išties puikiai. Tačiau po mažiau nei metų ištikusi „Lehman Brothers“ griūtis daugiau nebekėlė jokių klausimų. Be abejo, kokiam gi miestui nebūtų apmaudu prarasti dviejų milijardų litų vertą progą, tačiau šiandien būtų galima pasakyti, kad galbūt mums visai ir pasisekė. Užuominą į atsakymą pasufleruoti gali čia pat esantys sovietiniai daugiabučiai.

Ar teko girdėti, kad kvartale tarp Naugarduko, Vytenio ir Smolensko gatvių 1959 metais per du su puse mėnesio buvo sumontuotas pirmasis Lietuvoje stambiaplokštis daugiabutis namas, o paskui ir visas jų kvartalas? Pabrėžtinai nuo senosios Naugarduko gatvės nusisukę, kaip pėstininkai išsirikiavę identiški penkiaaukščiai garsėjo XXS dydžio butais.

Jau 1950 -1960 metais JAV miestuose aktyviai vyko modernizacija, pradėti masiškai griauti senieji miestų kvartalai, o jų vietoje statyti kartais 20 eismo juostų ir daugiau turintys miesto greitkeliai, viadukai bei daugiabučių kvartalai, kurie savo struktūra labai artimi Vilniaus miegamiesiems rajonams. Tuomet jauna architektūros žurnalistė Jane Jacobs viena pirmųjų pradėjo pastebėti ir garsiai kalbėti apie tai, kad modernizmas ne tik neišpildo pažadų, bet priešingai - sugriauna aplinkos erdvinę, socialinę ir ekonominę ekosistemą ir paverčia anksčiau veikusius kvartalus nykiais ir pavojingais socialinės atskirties getais.

Simbolinė modernizmo griūtis įvyko, kai 1972 metais Sent Luise efektingu sprogimu buvo nugriautas liūdnai pagarsėjęs didžiulis daugiabučių kompleksas „Pruitt-Igoe“, vos per 20 metų nuo pastatymo spėjęs virsti neįtikėtinai nuniokotu socialinės desperacijos, vandalizmo, gaujų karų ir teroro židiniu. Panašiomis aplinkybėmis vėliau buvo nugriauti pėsčiuosius nuo automobilių turėję atskirti Venecijos inspiruoti Londono pėsčiųjų viadukai (angl. pedways), o vos prieš metus po ilgų diskusijų nugriautas net ir garsusis Alison ir Peter Smithsonų architektūros šedevras „Robin Hood Gardens“, kurio pagrindinė idėja - koridoriai - balkonai, autorių vadinti gatvėmis danguje, galiausiai pripažinti visiškai neveikiančia ir pavojinga dizaino klaida.

Modernizmo idėjos niekur nedingo. Po karo jos buvo parankios atstatant ir plečiant miestus, o kiek vėliau tapo labai parankios neoliberalizmo ideologijai, kuri Vakaruose pradėta plačiai taikyti apie 1970 metus. Neoliberalizmas žadėjo, kad laisva rinka ir privataus kapitalo iniciatyvos išspręs visas miestų problemas, jei tik viešasis sektorius ir nevyriausybininkai nesikiš ir leis laisvai veikti. JAV tai įtvirtino masiškai propaguojamą automobiliais grįstą gyvenimo būdą: darbas mieste, gyvenimas priemiestyje, apsipirkimai dideliuose prekybos centruose ir nesibaigiančios automobilių spūstys bei griūvantys miestų vidiniai rajonai. Liūdniausias to pavyzdys - Detroitas.

Tuo tarpu 80-aisiais ir 90-aisiais, kai JAV jau pradėjo suprasti tokio gyvenimo būdo kainą ir ieškoti būdų, kaip visa tai pakeisti kažkuo tvaresniu, o Europos šalys masiškai piketavo prieš miestų automobilizaciją, griuvo Tarybų Sąjunga. Genetiškai modifikuotas modernizmas kartu su dereguliacijos politika ir posovietine korupcija pasirodė esąs neįtikėtinai galingas užtaisas, mokslininkų dar vadinamas „laukinių Rytų“ fenomenu, kuris ne tik nusiaubė daugelį miestų, bet ir apskritai sugriovė visą miestų planavimo discipliną.

Jei norite pajusti dvelksmą to, kokią fizinę formą tai gali įgauti mieste, siūlau atlikti praktinę „mindfulness“ užduotį: giliai ir sąmoningai kvėpuodami apeikite ratu Naugarduko, Žemaitės ir Kauno gatvių sankryžą: prasibraukite pro iki metro susiaurėjusį Naugarduko gatvės šaligatvį, įrėmintą betono sienutės ir apšvietimo stulpo, palaukite, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas prie pėsčiųjų perėjos, pasivaikščiokite po prekybos centro automobilių aikštelę, kuri, beje, kaip praneša iškaba ant fasado, tęsiasi ir antrame pastato aukšte - pajuskite atmosferą.

Vilniuje yra ir blogesnių vietų, tokių kaip Ukmergės gatvė, tęsianti pėsčiųjų egzistavimą neigiančią 1960-ųjų Las Vegaso „commercial strip“ (liet. komercinis ruožas) tradiciją. Arba akropoliai bei ozai, iš kurių mes galime pasimokyti, kad parduotuvių ir kitų funkcijų koncentracija vienoje vietoje (juolab viename pastate) aplinkai duoda tik dideles sankryžas bei grybukais ir uogytėmis paženklintus automobilių aikštelių hektarus, o blogiausia - brutaliai ir begėdiškai atima iš aplinkinių teritorijų galimybę kurtis verslams, kurie ir suteikia gatvėms gyvybę. Kaip sako posovietinių miestų tyrėjas Kirilas Stanilovas, „laukinių Rytų“ fazė - tai visiška viešosios kokybės erozija.

Nusikelkime ten, kur Naugarduko gatvė įleidžia šaknis į Senamiestį. Čia, pačioje gatvės pradžioje skvero vietoje dar 18 a. buvusioje aikštėje, prie stulpo buvo baudžiami nusikaltėliai. 19-20 a. čia veikė malkų turgus ir arklių turgus, garsėjęs nevaldomomis vagystėmis, o galiausiai buvo pastatytas ir žuvų turgaus paviljonas. Čia, šalia, taip pat įsikūrė maskvietiškų ir žydiškų pirčių kompleksas, maitinamas Vingrių šaltinio vandeniu, o 1905 metais vyko tragiškai pasibaigęs protesto mitingas prieš caro valdžią.

Gatvės atkarpa tarp Pylimo ir Mindaugo gatvių - viena stačiausių ir gyvybingiausių gatvių Vilniuje, tikras San Franciskas ir išbandymas lygiagretaus automobilių statymo praktikantams bei visiems, kylantiems į kalną dviračiu ar pėsčiomis. Leidžiantis žemyn nuo sankryžos su Mindaugo gatve pro medžių viršūnes sušmėžuoja Senamiesčio panorama su bažnyčių bokštais, o aplinkui nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro galime stebėti labai gyvą gatvės gyvenimą. Čia yra gyvenamieji namai, pradinė mokykla, kolegija, kalbų mokyklos, biurai, net kiemuose pasislėpęs mažai kam žinomas teatras, renginių erdvės, keletas svarbių kultūros institucijų, dvi maisto prekių parduotuvės, tatuiruočių salonai, keramikos dirbtuvės, butikai, dizaino salonai, grožio paslaugos.

Iš kur visa ši gyvybė ir įvairovė? Siūlau atkreipti dėmesį į kelis lemiamus dalykus. Maždaug 350 metrų ilgo gatvės atkarpoje yra 4 gatvių sankirtos, o kiekviename gale - aktyviai veikiantys kvartalai ir tolyn skirtingomis kryptimis vedančios gatvės. Vadinasi, gatvė puikiai integruota į aplinką, paprasčiau kalbant, ji yra daug kam pakeliui. Įdėmiau apsižvalgę pastebėsime, kad gatvės trasą iš vienos pusės formuoja į vientisą liniją sukibę 3-5 aukštų 19 a. pastatai, kurių kiekvienas vidutiniškai turi apie 30 metrų pločio gatvės fasadą. Nors ši gatvės dalis ir šlaite, namai sklandžiai laiptuojasi žemyn, visi namų pirmi aukštai yra lengvai pasiekiami iš gatvės ir dažnai yra šaligatvio lygyje. Vidutiniškai kas 10 metrų turime po įėjimą ar įvažiavimą į kiemą. Toks langų ir įėjimų kiekis leidžia ne tik lengviau pritaikyti pirmuosius aukštus skirtingoms funkcijoms, bet ir užtikrina socialinę kontrolę.

Kaip turbūt pirmoji viešai pastebėjo šiuolaikinės urbanistikos pradininkė Jane Jacobs, visi šie tankiai išdėstyti į gatvę orientuoti langai ir įėjimai - tarsi akys į gatvę, jie ne tik sudaro psichologinį saugumo jausmą, bet gatvė iš tikrųjų tampa mažiau patraukli plėšikams ir vandalams. Puikus balansas tarp gyvenamųjų, verslo bei visuomeninių funkcijų šioje gatvės dalyje taip pat užtikrina, kad erdvė bus naudojama ir stebima skirtingu paros ir savaitės metu. Visiškai nemokamai ir be jokių kamerų!

Gatvės užstatymo perimetrą neseniai papildė sukiužusio kiosko vietoje pastatytas naujas namas. Galbūt architektūra jis ir nestebina, tačiau urbanistiškai puikiai veikia. Pasak miestų humanizavimo eksperto Davido Simo, gatves aktyvuojantys ir laikui atsparūs pastatai pasižymi funkciniu sluoksniavimu. Šis namas yra klasikinis to pavyzdys: pirmas aukštas universalus, pritaikytas komercijai ir visuomeninėms funkcijoms, taigi aukštesnėmis lubomis, turintis daug įėjimų tiesiai iš gatvės, kiti aukštai pritaikyti butams ar biurams, o viršuje - mansardinis aukštas, kuris išsiskiria laisvesniu planavimu bei forma ir tokiu būdu sukuria išskirtinę kokybę jos naudotojams. Namas neaukštas, turi daug langų ir taip užtikrina gatvės socialinę kontrolę. Į kampą tarp seno namo įsprausta terasa apželdintomis sienomis turi tiesioginį įėjimą iš gatvės, ji sukuria aktyvią pusiau viešąją erdvę. Šio vieno pastato atsiradimas yra reikšminga transformacija visai minėtai Naugarduko gatvės atkarpai bei skverui greta jo.

Kilkime į kalną ir nuo sankryžos su Mindaugo gatve vaizdas jau kiek kitoks: gatvės perimetrą formuoja jau žemesni 2-3 aukštų 19 a. pastatai, tarp jų įsiterpia ankstyvojo sovietmečio stalinistinės architektūros gyvenamieji namai, kurie taip pat dar paklūsta gatvės užstatymo linijai. Dar už kvartalo Naugarduko gatvė susikerta su Algirdo gatve, kuri yra lietuviškai kukli „China Town“ versija: čia pat, už kelių šimtų metrų įsikūrusi Kinijos ambasada, prie kurios kartais vyksta taikios Tibeto rėmėjų akcijos, o aplink šią gatvę galima suskaičiuoti bent 10 Azijos šalių restoranų.

Kiek toliau, šalia Švitrigailos gatvės galime pamatyti išlikusių medinių trobų, kurios žymi dabar jau kvartalų viduje pasislėpusias senąsias priemiesčio gatvių trasas, viena tokių - Mortos gatvė. Iš karto už Švitrigailos gatvės, dešinėje - pramonės kvartalas, kuriame dar tarpukariu veikė „Elektrit“ radijo aparatų gamykla, o vėliau ir slaptas sovietų karinės pramonės aukštųjų technologijų fabrikas kodiniu pavadinimu „555“. Dalis jo reformavosi į VGTU elektronikos fakultetą. Kitoje Naugarduko gatvės pusėje - ką tik pabaigtas naujas biurų pastatas. Vieną jo kraštinę formuoja senoji Amatų gatvelė. Dar toliau - sovietinio modernizmo daugiabučiai su įsiterpusiais vietomis išlikusiais 19 a. mūrinių namų fragmentais.

Jei pažiūrėsime iš toliau, visas Aukštamiestis maždaug toks ir yra - urbanistinių struktūrų melanžas. Tačiau yra vienas labai svarbus elementas, kuris visą šią iš pažiūros padriką maišalynę struktūrizuoja - tai stačiakampis gatvių tinklas. Tokia statmenai susikertančių gatvių struktūra yra labai sena, ji taikyta dar nuo Mohendžo Daro, 2600 metų prieš mūsų erą gyvavusio Indo slėnio civilizacijos miesto laikų, o vėliau išplėtota romėnų, kaip racionalus ir unifikuotas imperijos karinių tvirtovių plėtros ir užkariautų žemių apskaitos tvarkymo įrankis, pasiekęs net ir Šiaurės Europą.

Panašiais principais vadovavosi ir 19 a. carinės imperijos kviestiniai architektai - planuotojai iš Prancūzijos, kurie taip pat planavo ir Vilniaus plėtrą. Pirmasis toks planas parengtas dar 1817 metais, tačiau realus poreikis plėtrai atsirado 1860 metais nutiesus geležinkelio liniją Varšuva-Sankt Peterburgas. Per 50 metų miestas padidėjo beveik 3,5 karto - iki 205 000 gyventojų 1909 metais. Taigi augant miestui, 1875 metais, prisitaikant prie geležinkelio linijos krypties, čia suprojektuotas pietryčių ir šiaurės rytų kryptimis orientuotas labai pragmatiškas gatvių tinklas. Stačiakampis Naujamiesčio gatvių tinklas sudalina teritoriją palyginti dideliais gabalais - kvartalų dydžiai skiriasi: nuo mažesniųjų, kurių kraštinės siekia 170 ir 250 metrų iki didesniųjų, siekiančių 200 ir 500 metrų. Palyginimui, pavyzdžiui, Manhatano kvartalų dydis - 80 ir 275 metrų, Čikagos - 100 ir 200 metrų, o garsusis planuotojo Idelfonso Cerda taip pat 19 a. suprojektuotas Barselonos gatvių tinklas - kvadratinis, 133 metrų kraštinėmis. Dydžiu Vilniui artimos Kopenhagos centrinės dalies kvartalai, nors ir ne stačiakampio plano, taip pat yra retai didesni nei 70 ir 140 metrų.

Taigi tokie dideli Naujamiesčio kvartalai galbūt ir nėra labai racionalus pasirinkimas, kuris padėtų užtikrinti aiškią ir tvirtą struktūrą, tačiau galbūt tai padėjo išsaugoti daugiau s...

Ši lentelė apibendrina kvartalų dydžius skirtinguose miestuose, įskaitant Vilniaus Naujamiestį:

Stačiakampis gatvių tinklas

Idelfonso Cerda suprojektuotas Barselonos gatvių tinklas

tags: #vilkpedes #bustas #senoji #versija