Laikui bėgant, kils platesnio ir gilesnio pobūdžio klausimai apie Lietuvos nepriklausomybę, atkurtą šio šimtmečio pirmoje pusėje. Tiems klausimams atsakyti pagrindinė medžiaga yra vadovaujančių tais laikais politinių grupių asmenų nusistatymas visuomeniniais ir valstybiniais klausimais. Reikšmingiausia grupė tada buvo Lietuvoje Krikščionys demokratai. Dėl to žinojimas šios grupės asmenų pažiūrų į visuomeninius klausimus bus labai pageidaujamas studijų šaltinis. Šioje grupėje, šalia kitų labai reikšmingų asmenų, ryškiai išsiskiria kun. Mykolas Krupavičius. Jis Lietuvos visuomeniniam gyvenimui yra suteikęs labai didelės dinamikos, persunktos savaiminga ideologija. Tai suprasdama iniciatorių grupė rūpinosi Krupavičiaus studijinio palikimo sutvarkymu, išleidžiant jo straipsnius.
Kunigas Mykolas Krupavičius
Krupavičiaus vaidmenį Lietuvių tautai tam tikra prasme galima gretinti su Ispanijos vienuoliktojo šimtmečio didvyriu Cidy Campereadoru. Cidas nebuvo karalius, bet, sava iniciatyva išvaduodamas Valenciją iš Arabų valdžios, pasidarė ispanų tradicijoje reikšmingesnis už karalių. Negana to, Vakarų Europos kultūros istorikai yra nuomonės, kad, išgelbstint Valenciją, buvo išgelbėta Vakarų Europos kultūra ta prasme, kad jai buvo sudarytos galimybės vystytis toliau be arabiško totalizmo įtakos. Panašiai ir Krupavičius nebuvo nei prezidentu, nei ministeriu pirmininku, bet savo labai aiškiai išreikštu ir tvirtai vykdomu visuomeniniu mokslu, kurio būdingiausias bruožas yra žemės reforma, pasidarė ryškiausiai įsirašiusia asmenybe Nepriklausomos Lietuvos gyvenime.
Krupavičiaus ir Cido Campereadoro veiklos palikimo raida taip pat yra panaši. Ispanai po jo mirties nesugebėjo apginti jo išlaisvintos Valencijos. Ji vėl pateko į Islamo rankas. Panašiai atsitiko ir su Krupavičiaus kurta valstybine santvarka. Ji nebuvo apginta. Tačiau nepaisant to, jos reikšmė Lietuvių tautos visuomeninei ir valstybinei galvosenai yra išlikęs turtas.
Krupavičiaus veiklos reikšmė
Šio turto reikšmė išeina ir anapus lietuvių tautos ribų ir yra vertintina pasauliniu religiniu požiūriu. Niekeno dar nėra pakankamai įvertinta tiesa, kad Lietuvos valstybinis ir visuomeninis gyvenimas, kiek tai lietė Krikščionių demokratų veiklą, buvo kuriamas naujų Katalikų Bažnyčios visuomeninių principų dvasioje. Tuos naujus principus Bažnyčion įvedė pop. Leonas XIII. Jis energingai pasuko katalikybę demokratijos ir modernios sociologijos kryptimi. Tie, kurie pažįsta visuomeninę ir valstybinę katalikybės galvoseną, susiformavusią per šimtmečius, neliauja stebėjęsi Leono XIII drąsa ir jo posūkį laiko tikra visuomenine Bažnyčios revoliucija. Šią ideologiją entuziastingai pasisavinęs, Krupavičius kūrė Lietuvos respubliką. Tik jos dėka jis sugebėjo rasti bendradarbiavimo galimybę su socialistais ir liberalais. Vargiai ar galima būtų vaizduotis tokio bendradarbiavimo galimybę, žinant marksistines ir liberalistines lietuviškos šviesuomenės nuotaikas, jei katalikiška visuomenė nebūtų buvusi vadovaujama krikščioniškos demokratijos. Tol, kol ši ideologija veikė, tol buvo gyva ir lietuviškoji demokratija. Kai Lietuvos politinį vadovavimą paėmė socialistai ir liaudininkai, pusiausvyros politiniame gyvenime pritrūko, ir Lietuvos valstybinis gyvenimas pasidarė reikalingas vado.
Nereikia praleisti iš akių fakto, kad niekur kitur pasaulyje Leono XIII principai valstybiniu mastu nebuvo pritaikinti gyvenime. Šis lietuvių tautos atsiekimas dėl to yra visuotinės Bažnyčios atsiekimas. Ir dėl to apie jį galima pasakyti, kad čia įvyko pirmasis krikščioniškosios demokratijos išbandymas gyvenime, kuris pasirodė praktiškai įvykdomas kraštutiniškai sunkiose sąlygose. Šita prasme Lietuvos krikščioniškoji demokratija yra pasaulinės reikšmės atsiekimas.
Šiame rinkinyje sutilpę straipsniai buvo Krupavičiaus parašyti arba Vokietijoje, arba J. A. Valstybėse. Tačiau savo pažiūromis jie nesiskiria nuo tų idėjų, kurias Krupavičius skelbė Vilkaviškio kunigų seminarijoje po to, kai jis buvo išėjęs iš valstybinės tarnybos ir, be abejo, nuo tų, kurios jam vadovavo, kai jis aktyviai dalyvavo valstybės kūrimo darbe.
Kalbant apie šio rinkinio straipsnių autoriaus reikšmę, tenka atkreipti dėmesį į dar vieną reikšmingą skirtumą, kuris dažnai pražiūrimas. Valstybinės santvarkos kūrimas yra nepalyginamai kūrybingesnis ir didingesnis uždavinys už jos išlaikymo pastangas, ar už garbingas pastangas ją apginti ar ją, jau įkurtą, atstatyti. Dėl to pastangas tų asmenų - ir tai šia prasme reikia turėti galvoje ne tik Krupavičių ir ne tik Krikščionis demokratus, bet ir kitas grupes ir jų asmenis, kurie prisidėjo prie valstybės kūrimo darbo - juos įvertinant pačiame būdingame jų vertingume, būtent valstybės steigėjų vaidmenyje.
Krupavičiaus straipsnių rinkinio apžvalga
Šiame rinkinyje sutalpinti Krupavičiaus straipsniai yra suskirstyti turinio atžvilgiu į šias grupes:
- Lietuvių tauta
- Krikščioniškoji demokratija
- Katalikų veikimas
- Darbininkas ir darbas
- Enciklikos „Rerum novarum" studijos
- Komunizmo problemos
- Auklėjimo problemos
Keletas straipsnių iš Krupavičiaus palikimo, kurie sudaro valstybės mokslą, į šį rinkinį nebuvo paimta dėl to, kad, atrodo, jie nėra originalūs jo darbai, bet yra jo padaryti ar parūpinti vertimai iš kitų kalbų. Čia paminime tik jų vardus: „Nauja pasaulio santvarka", tai yra valstybės mokslas, sekant Gonella komentarą 1942 m. Pijaus XII kalėdinės kalbos. „Valstybės laisvė ir bendrasis gėris''. Tai yra studija apie tarptautinį gėrį. Ji svarsto suverenumo problemą, tarptautinės konstitucijos klausimą. Ji yra vertimas Louis de Fur studijos. „Laisvė ir bendrasis gėris''. Plati studija, parašyta Eugene Duthoit, išversta S. Galecko. Šių studijų parinkimas išversti lietuviškai liudija, kad Krupavičiaus valstybingumas nebuvo siaurai tautiškas. Tarptautinis valstybinis gėris jam buvo gyva sąvoka. Šalia to klausimas, kaip derinti bendrąjį gėrį su asmenine žmogaus laisve, taip pat buvo vienas iš gerai Krupavičiaus suprastų valstybinio gyvenimo problemų. Tai yra ta pati problema, kuri sudarys didžiausią visuomenininko rūpestį, kai reikės rasti žmonijai išeitį iš komunistinio kolektyvizmo.
Krupavičiaus palikimo straipsniai, jo darbai, ar vertimai, kurie netilpo į šį rinkinį, nes buvo pagrindo abejoti, ar jie yra originalūs bus suminėti aptariant atskirus skyrius.
Lietuvių tauta
Toliau trumpai apžvelkime šio rinkinio skyrius. Straipsnis „Kova dėl Lietuvos laisvės" yra politinės lietuvių tautos kovos istorija nuo caristinės Rusijos pakarto kun. Mickevičiaus iki socialdemokratų vado Kairio. Išeina, kad šis straipsnis yra apžvalga visų politinių jėgų, kurios lietuvių tautoje reiškiasi ligi šiol.
Iš šio straipsnio taip pat aiškėja, kad Krupavičiaus Lietuvos valstybė yra lietuviškai kalbančių lietuvių valstybė. Dėl to, kai Tautų sąjungos buvo pasiūlytas Hymanso projektas 1921 m. gegužės 20 d., kuris siūlė dvikalbę Lietuvą, tuo būdu norint išspręsti Lietuvos Lenkijos konfliktą, Krupavičius Krikščionių demokratų frakcijos posėdyje pritarė minčiai, kad mes turime kovoti tik už lietuviškai kalbančius lietuvius. Krupavičiaus dėmesys lietuvių kalbai, pasireiškęs jo jaunystėje, suvaidino lemiantį vaidmenį ir Lietuvos valstybės sampratoje.
Straipsnis „Nukryžiuotoji Lietuva” buvo parašytas prancūziškam žurnalui „Apostle” po 1951 metų.
Nepaisant savo tautiškumo Lietuvos valstybinio gyvenimo supratime, į Lietuvos žydus Krupavičius žiūrėjo, kaip į teisėtą lietuviško valstybingumo dalį. Jis labai skaudžiai išgyveno, kai Nacių okupacijos metu Lietuvos žydai buvo barbariškai naikinami, jis prieš tai protestavo ir labai piktinosi. Jo straipsnis „Lietuvių žydų santykiai Hitlerio okupacijos metu’’ yra gyvas liudijimas to, kaip Krupavičius žiūrėjo į šią tragediją.
Krikščioniškoji demokratija
Krikščioniškoji demokratija yra didelis katalikiškos visuomeninės minties posūkis demokratijos kryptimi. Tai yra jos atsisakymas nuo federalistinės galvosenos, kuri Vakarų krikščionijoje jau seniai buvo sunaikinta imperialistinių centralizuotų valdžios sistemų. Tai buvo taip pat išėjimas prieš kapitalistinį visuomenės vadovavimą, pasisakant už darbininkų teises. Tai buvo formalus pripažinimas demokratijos. Šis Bažnyčios mokymo posūkis ligi šiol daugelio nėra įvertintas ar bent teisingai suprastas. Kartais katalikai visuomenininkai bando grįžti į naujos formos vadizmą. Tokią kryptį Belgijoje atstovavo Degrellis, Prancūzijoje Bideau, Italijoje Musolini. Krupavičius, nepaisant savo valingos prigimties, nesusigundė asmeninio vadovavimo vilione ir visada pasiliko demokratijos atstovas. Tai šiame rinkinyje liudija pora jo originalių straipsnių ir čia netilpusių pora vertimų: „Šv. Sostas ir krikščioniškoji demokratija” yra istorinė krikščioniškosios demokratijos apžvalga; „Enciklika Graves de comuni” yra Leono XIII posūkio į krikščioniškąją demokratiją istorija. Į šį straipsnį yra įjungta Pijaus XI skatinimas katalikams aktyviai dalyvauti politikoje, kaip dorinė krikščionio pareiga.
Krupavičiaus parūpintas, nežinomo autoriaus vertimas straipsnio „Krikščionybė ir politika” (į šią knygą neįdėtas) yra žvilgsnis į žmonijos ateitį, kur yra išreikšta mintis, kad, jei ateinantis amžius bus didelis, jis bus krikščioniškas. Autorius nori pasakyti, kad yra išvidinis atitikmuo tarp krikščionybės principų ir demokratijos. Straipsnis, pavadintas „Tikrosios demokratijos pagrindai”, yra Pijaus XII kalėdinės kalbos tekstas, išverstas lietuviškai.
Katalikų veikimas
Trečią šių straipsnių rinkinio skyrių sudaro temos apie katalikų veikimą. Katalikiškas veikimas Krupavičiui nesusivedė į liturginę ar siaurai suprastą pastoracinę veiklą. Pasauliečių vaidmuo katalikybėje Krupavičiaus buvo suvoktas toli prieš Antrojo Vatikano susirinkimo laikus. Katalikų pasauliečių veikimas jam reiškė ypač organizuotą veikimą. Šis veikimas, nors Krupavičiaus laikais vos tik prasidėjęs kai kuriuose kraštuose ir ligi šio laiko nedaug pasistūmėjęs, Krupavičiui reiškė labai daug. Savo straipsnyje „Kristus karalius" jis pateikia katalikiško veikimo studiją. Šio veikimo pasėkoje jis pranašauja didelį žmonijos perversmą ateinančiais laikais. Tas perversmas bus didesnis už tą, kuris vyko pereinant iš viduramžių į naujuosius amžius.
Straipsnyje „Katalikų vyrų organizacija" Krupavičius apžvelgia katalikų vyrų organizacijas lietuviškoje ir tarptautinėje plotmėje. Šia proga verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos šios veiklos aptarimus, padarytus Lietuvos episkopato nepriklausomybės laikais. Jie yra panašios krypties, kaip Krupavičiaus galvosena. Ir tai nenuostabu, nes Lietuvos vyskupų tarpe buvo toki visuomenininkai, kaip Staugaitis, Paltarokas ir Reinys.
Straipsnyje „Lille’io vyskupija" Krupavičius aprašo Lille'o vyskupijos katalikišką veikimą, šios vyskupijos kultūrinę veiklą Krupavičius turėjo progos pažinti, kai jis, pasitraukęs iš valstybinės veiklos, Lille’o universitete gilino savo visuomeninį mokslą.
Darbininkas ir darbas
Darbo ir darbininko temomis Krupavičius yra domėjęsis proporcingai daugiau negu kitomis. Tai yra skaudi tema, su kuria jis susitiko Rusijos revoliucijos metu. Plačiame straipsnyje „Krikščionybė ir darbas” jis apžvelgia šioje srityje pasiektus laimėjimus: Lietuvos vyskupų ganytojišką laišką, Lietuvos konstituciją ir visa tai priveda iki šv. Pranciškaus įsteigto Trečiojo ordeno viduramžyje. Straipsnyje „Kai kurie darbo ir kapitalo santykiai" jis studijuoja encikliką „Quadragesimo anno”. Čia iškyla streikų klausimas ir darbdavių pareigos darbininkų atžvilgiu. Straipsnyje „Viešieji darbai ir darbininkai" jis pastebi, kad socialistai eina katalikų numintais keliais. Straipsnis „Socialinio išsilaisvinimo moralinės sąlygos" yra 1945 metų Prancūzijos socialinės savaitės apžvalga. Apskritai Krupavičiaus sociologija yra šių Prancūzijos socialinių savaičių studijų įtakoje. Straipsnis „Darbo atlyginimo teorijos” atstovauja pažiūrai, kad darbininkas neturi teisės į visą įmonės pelną.
Šalia šių originalių Krupavičiaus studijų jo palikime yra pasilikę nespausdinti šie trys vertimai: „Krikščioniškoji darbo santvarka", dr. Joseph Koenig paskaita Muencheno katalikų socialinėje savaitėje, išversta V. M. 1947 m., „Nacionalizacija ar korporacija", Romos jėzuito A. de Marco studijos vertimas ir žurnalo „Documentation Catholic" to straipsnio komentaras, „Tarp suvalstybinimo ir monopolinio kapitalizmo", vertimas iš žurnalo „Frankfurter Hefte".
Apskritai tiek vertimuose, tiek originaliuose šio skyriaus straipsniuose yra daugybė visuomeninių klausimų: nuo nuosavybės teisės iki girtavimo problemos ir švietimo pareigos. Pasisakydamas, kad darbininkas neturi teisės į visą pelną, Krupavičius pasisako prieš socializmą. Teigdamas, kad darbas nėra prekė, jis pasisako prieš liberalistinį kapitalizmą. Darbininkas turi teisę gyventi kaip žmogus. Darbininko atlyginimą nustato mišrios profesinės sąjungos, o ne vien darbas ir kapitalas.
Enciklikos „Rerum Novarum” studijos
Šalia straipsnių darbininko klausimu Krupavičiaus palikime daug vietos užima pagrindinės reikšmės modernaus katalikiško visuomeninio dokumento „Rerum novarum" studijos. Plati studija „Enciklika Rerum Novarum" yra keli bruožai iš šio dokumento atsiradimo istorijos tais laikais Vatikane, kad jis buvo iš visų pusių apsupta konservatyvinė tvirtovė. Čia Krupavičius pasisako, kad pasauliečiai gali eiti savo keliais visuomeninėje srityje, nelaukdami kunigų vadovavimo. Bažnyčia yra visuomeninis organizmas, o ne mašina. Nenuostabu šiame straipsnyje rasti minint kitą didelį lietuvį visuomeniinką ark. Jurgį Matulaitį, bet daug ką stebins rasti čia prijungtus Strazdelį ir Vienužį.
Straipsnyje „Bažnyčia ir socialinis klausimas" yra apibūdinimas Leono XIII asmens enciklikos „Rerum Novarum" paskelbimo išvakarėse. Anglų socializmą Krupavičius laiko krikščionišku straipsnyje „Socializmo problema". Šis straipsnis yra Pijaus XI enciklikos „Quadragesimo anno", išleisto paminėti enciklikai „Rerum novarum", studija. Čia yra svarstomas klasių kovos klausimas. Čia pat yra pasisakoma už visuomeninį pluralizmą. „Ar ne pervėlai buvo paskelbta enciklika ,Rerum Novarum'?" yra straipsnis, apžvelgiąs šios enciklikos atsiradimą pasaulinės politikos scenoje. Krupavičius „Rerum Novarum" encikliką studijavo ir ryšium su Jono XXIII enciklika „Motina ir Mokytoja". Straipsnyje „Bažnyčios socialiniai dėsniai" Krupavičius randa, kad enciklika „Rerum Novarum" į žmonių nelygybę žiūri kaip į teigiamą reiškinį. Straipsnis „ Rerum Novarum’ ir mes" yra vienos šios enciklikos sukakties minėjimas.
Reikia pastebėti, kad studijuodamas „Rerum Novarum" encikliką, Krupavičius, bent formaliai, neatkreipė dėmesio į patį naujausią šios enciklikos įnašą visuomeniniams mokslams, būtent į subsidijinį principą, šis principas šiek tiek skiriasi nuo solidarizmo principo, kuriam pradžią davė vokiečių sociologas Pesch. Jeigu solidarizme labiau skamba lygumo gaida, tai subsidiarizmas labiau išryškina atskiro asmens vaidmenį. Subsidiarizmo formulė yra „Vienas ir kiti".
Konferencija „Mykolas Krupavičius dirbęs Dievui ir Lietuvai“. KALVARIJA
tags: #vienas #auksciausiu #kataliku #vienuoliu #kariniu #ordinu