Viduramžių vienuolynai ir rankraščiai

Viduramžiais vienuolynai atliko svarbų vaidmenį visuomenės kultūriniame, dvasiniame ir intelektualiniame gyvenime. Jie buvo ne tik religiniai centrai, bet ir mokslo, švietimo bei meno židiniai. Vienuoliai, būdami raštingiausi ir labiausiai išsimokslinę to meto žmonės, tapdavo mokslininkais, mąstytojais, mokytojais, skriptoriais ir menininkais.

Admont vienuolyno biblioteka Austrijoje

Vienuolynų vaidmuo visuomenės kultūriniame gyvenime

Į vienuolynus stodavo įvairios kilmės žmonės, bet dažniausiai tai būdavo žemvaldžių dukros bei sūnūs, dėl majorato teisės negaudavę palikimo. Stojantieji privalėdavo duoti neturto, paklusnumo, celibato įžadus. Per amžius vienuolių ir vienuolynams priklausiusių valstiečių darbu būdavo sukaupiami dideli turtai - tai leido užsiimti socialine veikla.

Knygos viduramžiais

Knygų viduramžiais buvo labai mažai ir jos kainavo didelius pinigus. Dažniausiai knygą turėdavo tik mokytojas.

Perrašinėjant pasakojimus apie šventųjų gyvenimus, Bibliją, pasitarnauta krikščionybės sklaidai, rašytos kronikos, feodalų laiškai, įteisintos prekybos sutartys, tad vienuolynas - ir kaip dokumentų saugykla. Knygą perrašinėjančio vienuolio vaizdas bene dažniausiai naudojamas šiai epochai, jos kultūrai charakterizuoti, ir ne be reikalo: „Perrašinėdamas knygas savo bibliotekai, vienuolis vartodavo brangų pergamentą, spalvotą rašalą ir auksines sąsagas joms rūpestingai perrašyti, taisyti ir iliustruoti. Knygos gaminimas, kaip ir malda bei pasninkas, buvo autentiškas tarnavimas Dievui. Didelis vienuolių rankraščių grožis liudija jų kantrybę ir atsidavimą.“ Knygos puoštos miniatūromis (iliuminacijomis), tad jos - ir kaip meno kūrinys, saviraiškos priemonė. Tuo metu meno paskirtis buvo bendra - sakralinė.

Viduramžių iliustruotas rankraštis

Vienuolynų mokyklos ir universitetai

Pirmosios mokyklos viduramžiais steigtos prie bažnyčių ar vienuolynų. Mokėsi tik berniukai, nes juos rengė būti dvasininkais. Mokyklose vaikai mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, maldų, giedoti bažnytines giesmes. Visi dalykai dėstyti viduramžių mokslo kalba lotyniškai.

Mokyklose mokėsi įvairaus amžiaus mokiniai vienoje patalpoje. Mokiniai mokėsi nuo 6 val. ryto iki 4 val. po pietų. Mokiniai ilsėjosi tik šventadieniais, atostogų neturėjo.

Pirmieji universitetai pradėjo steigtis XI a. Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Viena pirmųjų aukštųjų mokyklų buvo Karolio Didžiojo akademija Achene.

Viduramžių universitete buvo keturi fakultetai: filosofijos, teologijos, teisės ir medicinos. Teologija - mokslas apie Dievą. Viduramžiais mokslas buvo orientuotas į tikėjimo tiesų aiškinimą bei jų supratimą.

Pagrindiniai mokymosi dalykai

Mokinių 7 pagrindiniai mokymosi dalykai:

• Gramatika
• Diskusijos
• Iškalbos menas
• Muzika
• Aritmetika
• Geometrija
• Astronomija

Viduramžių mokykla

Cluny judėjimas

Cluny judėjimas, kilęs X a. pradžioje Prancūzijoje, buvo vienas svarbiausių viduramžių Katalikų Bažnyčios reformų ir vienuolynų atgimimo katalizatorių. Centruodamasis aplink Cluny vienuolyną Burgundijoje, šis judėjimas siekė atnaujinti vienuolių gyvenimo drausmę, sustiprinti Bažnyčios moralinį autoritetą ir išlaisvinti ją iš pasaulietinės valdžios įtakos. Cluny judėjimas turėjo ilgalaikį poveikį ne tik vienuolynų sistemai, bet ir visai Bažnyčios struktūrai, prisidėdamas prie XI a. Grigaliaus reformų pamatų klojimo.

Cluny judėjimas kilo 910 m., kai Vilhelmas I, Akvitanijos ir Burgundijos kunigaikštis, įkūrė Cluny vienuolyną ir perdavė jį tiesioginei Šventojo Sosto globai. Skirtingai nuo daugelio to meto vienuolynų, kurie buvo pavaldūs vietos feodalams ar vyskupams, Cluny vienuolynas buvo autonomiškas, pavaldus tik popiežiui. Ši autonomija leido vienuolynui tapti reformų centru, kuriame buvo griežtai laikomasi Šv. Benedikto regulos.

Cluny judėjimas neapsiribojo vienu vienuolynu. Per X-XII a. jis išplito, įkuriant arba reformuojant šimtus vienuolynų visoje Europoje, kurie sudarė Cluny kongregaciją.

IX-X a. daugelis Europos vienuolynų patyrė moralinį ir dvasinį nuosmukį. Vikingų, saracėnų ir vengrų antpuoliai naikino vienuolynus, o feodalinė sistema skatino pasaulietinę įtaką: vietos didikai dažnai skirdavo abatus, kurie rūpinosi daugiau savo turtu nei dvasiniu gyvenimu. Cluny judėjimas siekė atkurti vienuolių drausmę ir Šv. Benedikto regulą.

To meto Bažnyčia kentėjo nuo simonijos (dvasinių pareigų pirkimo) ir nikolaizmo (dvasininkų vedybų). Daugelis vienuolynų buvo pavaldūs feodalams, kurie kišosi į jų valdymą. X a. Europoje prasidėjo religinio atsinaujinimo banga, kurią skatino noras sugrįžti prie krikščioniškų idealų. Šv. Cluny vienuolynas griežtai laikėsi Benedikto regulos, pabrėždamas reguliarią maldą (ypač liturgiją), fizinį darbą ir bendruomeninį gyvenimą.

Cluny vienuolynas ir jo kongregacija buvo tiesiogiai pavaldūs popiežiui, o ne vietos vyskupams ar feodalams. Cluny kongregacija buvo unikali tuo, kad visi pavaldūs vienuolynai (vadinamieji „prioriniai“) buvo tiesiogiai valdomi Cluny abato. Cluny vienuoliai siekė būti moraliniu pavyzdžiu tiek Bažnyčiai, tiek visuomenei.

XII a. Cluny kongregacija valdė apie 1000 vienuolynų, išsidėsčiusių Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Anglijoje. Tačiau XIII a. Cluny judėjimas padėjo pagrindą XI a. Grigaliaus reformoms, kurios siekė pašalinti simoniją, nikolaizmą ir pasaulietinę įtaką Bažnyčioje. Cluny kongregacija atgaivino vienuolynų gyvenimą, padarydama juos dvasinio ir intelektualinio gyvenimo centrais.

Cluny vienuolynas, ypač jo trečioji bažnyčia (Cluny III, pastatyta XI-XII a.), buvo vienas didingiausių romaninio stiliaus pavyzdžių. Cluny judėjimas buvo daugiau nei vienuolynų reforma - tai buvo platesnis religinio, moralinio ir kultūrinio atgimimo judėjimas, kuris formavo viduramžių Bažnyčios ir visuomenės raidą.

Per savo griežtą Šv. Benedikto regulos laikymąsi, autonomiją nuo pasaulietinės valdžios ir centralizuotą struktūrą, Cluny vienuolynas tapo pavyzdžiu, kaip Bažnyčia gali atnaujinti savo dvasinį autoritetą. Nors XIII a. Cluny judėjimas primena, kad net sudėtingais viduramžių laikais, kai Bažnyčia kentėjo nuo korupcijos ir smurto, buvo įmanoma įgyvendinti gilias reformas, kurios paveikė ne tik dvasinį, bet ir pasaulietinį gyvenimą.

Miestų vaidmuo viduramžiais

Europos civilizacija, skirtingai nei senovės Azijos ir Šiaurės Afrikos civilizacijos, buvo miestų civilizacija. 2500 metų Europos politiką, ekonomiką ir kultūrą formavo miestai. Iš graikų polio mes kildiname ir tradicinį Europos miestą. Graikų tradiciją sėkmingai pratęsė romėnai, kurie Romos pradžią, kaip žinoma, skaičiavo ab urbe condita, t.y. nuo miesto įkūrimo.

Krikščioniškoje Europoje miestas išliko svarbiausia europietiškos kultūros reprezentacijos forma. Bažnyčios organizacija rėmėsi būtent miestu ir turėjo miestietišką efektą. Pavyzdžiui, civitas nurodė ir vyskupo rezidencijos vietą. Šiame kontekste kalbame apie bendraeuropinį reiškinį, kuris Lietuvą pasiekė kartu su krikščionybe - maždaug XIV a. pabaigoje. Nors Lietuvoje miestai susikūrė tik vėlyvaisiais viduramžiais, tai buvo palankiausia europietiškos kultūros sklaidos terpė.

Lietuvoje vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais statyti vienuolynai ir bažnyčios darė įtaką ir miesto planavimo strategijoms. Deja, Lietuvos miestų vaizdai ir planai senuosiuose spaudiniuose vaizduoti gana retai. Todėl svarbu akcentuoti, kad miestų vaizdai nėra tikslios miestų kopijos. Miestovaizdis, miesto planas ar žemėlapis buvo konstruojamas remiantis tam tikrais ideologiniais motyvais kaip miesto reprezentacija politinėje ir kultūrinėje erdvėje.

Krikščioniškoje viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje miesto forma perteikdavo dieviškumo idėją. Taigi tikėta, kad miesto struktūrą sukūrė ne žmonės, bet pats Dievas.

Ankstyvaisiais naujaisiais laikais įvyko svarbus lūžis miestų vaizdavimo tradicijoje. Miestovaizdžiai nuo šiol įgavo politinį, ekonominį ir kultūrinį turinį. Antai miestai vis dažniau vaizduoti nuo žemės arba iš jūros. Taip savotiškai tarsi parodoma, kad žmonės iš dangaus nusileido ant žemės ir miestą jau matė ne kaip dieviškų vizijų padarinį, bet kaip tam tikrą sociokultūrinį reiškinį.

Vienuolynų įtaka miestų raidai

Vienuolynas, kaip administracinis-ūkinis centras, atliko net keletą svarbių funkcijų tiek miesto, tiek apskritai viduramžių visuomenės gyvenime. Jis tvarkė įkurto miesto turgaus, mugių reikalus - rūpinosi prekyba. Prie vienuolyno įsikūrusio miesto gyventojai gamindavo maisto produktus ir buities reikmenis: dalis jų skirta vietinėms reikmėms, kita dalis - eksportui. Savo produkcijos dalį vienuolynas taip pat parduodavo, nors jo pirminė ir svarbiausia paskirtis buvo aprūpinti vietines reikmes (ūkinio savipakankamumo principas). Prie kelių, kuriais pravažiuoja daug atvykėlių, kūrėsi užeigos, nakvynės namai.

Vienuolynai vykdė ir teisinės priežiūros funkciją: nors skirti atskiri miestiečių, gildijų ir pan. teismai, faktiškai visi jie buvo vienuolyno rankose. Vienuolynai buvo pavaldūs tik savo abatui, nepriklausomi nuo politinės santvarkos, todėl buvo ypač tinkami kultūrai išsaugoti. Be to, neretai jie įsikurdavo kaime, naudodavosi laisvais žemės resursais, todėl buvo nepriklausomi ir ekonomiškai.

Vienuolynas taip pat vykdė svarbią ekonominę-investicinę-kreditinę funkciją, nes skolino gyventojams sėklas, veislinius gyvulius, darbo įrankius, o feodalams - pinigus. Sukaupę žymių resursų vienuolynai, šalia sielovados, galėjo atlikti ir socialines funkcijas - ne tik teikti sakramentus, bet ir priimti atvykėlius, piligrimus - traukiančius toliau, arba į patį vienuolyną, kur saugotos šventųjų relikvijos - rūpintis skurstančiais, sergančiais, senais žmonėmis, teikti jiems prieglobstį. Tuo pat metu vienuolynas buvo ir paslaugų vartotojas (vienuolynų statybos užsakymai), ir jų teikėjas: vienuolynai rūpinosi tiltų statymu, kelių tvarkymu aplink vienuolyną, ligoninių, mokyklų steigimu ir išlaikymu.

Dažnai naujai įkurti vienuolynai duodavo pradžią naujo miesto atsiradimui.

Toks klasifikavimas priskirtinas maždaug X-XIII a. Anglijos, ir maždaug nuo VIII a. iki XIII a. apskritai Europoje susikūrusiems miestams. Miestų administracijos formas taip pat galima skirstyti pagal miesto priklausomumą nuo vienuolyno: 1) tik vienuolyno administracija, 2) mišri (ir vienuolyno, ir miestiečių), 3) tik miestiečių, tačiau su sąlygine nepriklausomybe nuo vienuolyno.

Vienuolynas - kaip prieglobstis, nes jis dažniausiai buvo įtvirtintas, juosiamas sienų, tikra tvirtovė, taip pat maisto produktų ir prekių saugykla, amatų, mainų, žinių, knygų, mokslo, išsilavinimo bei medicinos centras.

XII a. prie vienuolynų randasi pirmosios nedidelės bibliotekos, perimtas ir išsaugotas bei platintas antikinės raštijos paveldas (perrašinėti ir išversti Aristotelio, tapusio viduramžių mokslo autoritetu, Platono veikalai), kauptos žinios. Perimtos romėnų agrarinės žinios, pritaikytos savo ūkiams tobulinti, vėliau paplito po apylinkes. Skriptoriumuose perrašinėtos knygos.

Dėl vienuolynų rankose sutelkto švietimo, taip pat galimybių turėti pakankamai pajamų geriausiems meistrams samdyti, diegtis naujoves, vienuolynai ir vienuoliai, dar ir patys būdami mokyti, ženkliai prisidėjo prie naujų technikų kūrimo bei paskleidimo visuomenėje. Pavyzdžiui, cistersai eksperimentavo su geležies dirbiniais, geležiai lydyti prisitaikė aukštakrosnę. Patys gamindavo plūgus, balnus, taip pat ietis, kalavijus, ašis ir ratlankius ratams.

Vienuolynas turėdavo atskiras funkcines patalpas: bažnyčia, kapitula (susirinkimo vieta), atskiri miegamieji vienuoliams (dormitoriumas), valgykla (refektoriumas) ir virtuvė, biblioteka, skriptoriumas, prausimosi kambarys, pirtis, gydykla, vidinės galerijos, sodas. Taip pat sava skalbykla, kepykla, tvartai, arklidės, svirnai, maisto sandėliai, kalvė.

Vienuolynas - uždara erdvė. Vidiniai kiemai - tarsi pasaulio iki nuodėmės ir tyrumo paveikslas, ramybės, teisingo gyvenimo ir likusio pasaulio „atmeldimo“ salelės, jų proporcijos nurodė į harmoniją, tobulumą.

Išplanavimas, ypač bažnyčių, turėjo simbolinę reikšmę (bažnyčia dažnai kryžiaus formos), simbolikos gausu skulptūrose, tapyboje, altorių ir įėjimo išdėstyme, orientuotame pagal pasaulio šalis: įėjimas paprastai būdavo iš vakarų pusės, o altorius būdavo įkurdinamas rytinėje bažnyčios pusėje, mat, kaip kad saulė pateka rytuose, taip ir Šventoji Dvasia ateina iš Rytų.

Pats vienuolyno kompleksas dažniausiai dominavo apylinkėje. Ištobulintos pastatų formos, naudotos geros statybinės medžiagos liudijo vienuolyną buvus žymiai pažangesniu mažuoju pasauliu, negu apl...

tags: #viduramziais #patalpa #kur #vienuoliai #perrasinejo #knygas