Nuotykių klasika apie Šiaurės Amerikos vietines tautas išskirtine daro ne tik jos objektas, bet ir tai, jog ši literatūra buvo bene vienintelė, kuri buvo ne tik skaitoma, bet ir praktikuojama - (iš)žaidžiama. Tiksliau, funkcionavo kaip žaidimo instrukcija ir įkvėpimo šaltinis.
Kaip pastebėjo istorikas ir žurnalistas Andrejus Šaryj, žaidimo indėnais (būtent taip jis vadintas) populiarumą lėmė unikali jo struktūra ir patrauklesni nei kitų kiemo žaidimų elementai.
Indėnų vadas
Intriguojančioje esė „Sakalo akis ir Ulzana išeina į karo taką - non fiction“ Šaryj išvardina keletą esminių šio žaidimo aspektų: egzotiškumą, „užsienietiškumą“, laukiniškumą, gamtiškumą, sudėtingą ženklų ir simbolių sistemą, specifinę kalbą, tai, kad šis žaidimas reikalavo nedaug inventoriaus ir, svarbiausia, siejosi su laisve ir savarankiškumu - vertybėmis, ypač svarbiomis bręstančiam vaikui (tais laikais, dažniausiai berniukui).
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Broliai Kazys (kairėje) ir Stasys Lozoraičiai, pasipuošę indėniškais galvos apdarais. Domeikai (dab. Marijampolės sav.), 1933 m.
Tiesą sakant, žaidimas indėnais nebuvo įprastas formalus žaidimas su taisyklėmis, kaip, tarkime, kvadratas ar tinklinis, bet veikiau tam tikras žaidimo etosas, kurį stimuliavo trijų klasikinių autorių - James’o Fenimoro Cooperio, Karlo May’aus ir Liselotte‘ės Welskopf-Henrich - kūryba, Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) kino studijos DEFA filmai bei susirašinėjimas su bendraminčiais.
Komunikacijos istoriko Rimvydo Laužiko pastebėjimu, „literatūra visada randasi sociopolitiniame kontekste ir patiria jo spaudimą“. Knygos apie Amerikos autochtonus gerai iliustruoja šią tezę.
Nuo XIX amžiaus pabaigos atlikusi ugdomąjį ir pramoginį vaidmenį, SSRS okupuotoje Lietuvoje indianistinė literatūra (ir ypač jos ekranizacijos) neišvengė instrumentalizavimo politiniais tikslais, nors jos panauda, panašu, nebuvo direktyvi. Tiesiog šiai literatūrai esmingos laisvės, solidarumo, vieno lyderio (herojaus), pagarbos gamtai, meilės idėjos labai tiko kaip savotiška kontrastinė medžiaga JAV politikos kritikai.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl tokia literatūra klestėjo Šaltojo karo metais ir buvo palaikoma komunistinių lyderių, pavyzdžiui, VDR socialistų partijos lyderio Walterio Ulbrichto.
Sykiu nuotykių klasika apie Amerikos autochtonus buvo tas žanras, kuris neakivaizdžiai jungė demokratiškuose Vakaruose ir komunistinių režimų valdomuose kraštuose egzistavusias jaunimo kultūras. Pastariesiems ši literatura (ir filmai), be kita ko, buvo vienas langų į Vakarus ir - lietuvių jaunimo atveju - nepriklausomą tarpukario Lietuvą.
Atitinkamai XIX amžiaus nuotykinė literatūra atspindėjo bendrą susidomėjimą tolimais „egzotiškais“ kraštais ir jų gyventojais, o knygos buvo būdas į juos nukeliauti.
Kaip pastebėjo vaikų literatūros tyrinėtoja Džiuljeta Maskuliūnienė, lietuviai XIX amžiaus trečiame- aštuntame dešimtmetyje dar keliauja po netolimas parapijas (Valančiaus Palangos Juzė, Mikalojaus Akelaičio Kvestorius, po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąs), tai - pridėčiau nuo savęs - su Cooperiu, Domeika ir vėliau May’umi gali leistis jau į tolimas keliones.
Nors šiandien literatūra apie Amerikos autochtonus kaip nuotykinė literatūra gal ir nėra populiari, tačiau kadaise ji buvo bene pagrindinė santykį su praeitimi ir kitomis kultūromis formavusi medija. Klausimas, ar nuotykių klasiką apie Amerikos autochtonus būtų galima laikyti istoriniais nuotykiniais romanais, siūlyčiau palikti atvirą.
Esu linkęs manyti, kad literatūros apie autochtonus atveju iš šių trijų žodžių reikėtų akcentuoti antrąjį - nuotykiniai. Mat daugeliui autorių (išskyrus gal tik Cooperį, Welskopf-Henrich ar lenkų autorių Arkadijų Fiedlerį) labiau rūpėjo perteikti nuotykį, nei atlikti daugmaž tikslią istorinės situacijos rekonstrukciją.
Maža to, daugmaž sutariama, kad istorinio romano autorius turėtų rašyti apie gerokai laike nutolusias epochas, negyventi aprašomoje epochoje ir (ar) nepažinoti tuo metu gyvenusių žmonių, padirbėti su šaltiniais.
Kaip žinoma, turbūt didžiausią įtaką nuotykinės literatūros laukui padaręs May’us rėmėsi daugiausia išmone ir apskritai tik 1908 metais nuvyko į JAV, o Cooperis rašė daugiau mažiau apie laiką, kuriame gyveno pats arba nelabai nutolusį. Būtent subtilus tikrovės ir vaizduotės santykis bene geriausiai nusako skirtį tarp „nuotykinio istorinio romano“ ir „nuotykinio istorinio romano“.
Taigi, tarkime, Mika’os Waltario knygos būtų istoriniai romanai, o Kazio Almeno Skomanto istorijos - labiau nuotykinės. Nors Almeno romanuose Upė į rytus, upė į šiaurę arba Šienapjūtė (pirmame pasakojama apie žemaičių nuotykius Šiaurės Amerikoje XIX amžiaus pradžioje) abu dėmenys subalansuoti.
Šį tekstą parašyti sugalvojau dėl paprastos priežasties: tokio neturėjome, nors lietuvių literatūros, kurioje vienaip ar kitaip išnyra indėnai, analizių esama. Ausdamas šį tekstą nudžiugau radęs Sauliaus Matulevičiaus magistrinį darbą, kuriame jis nagrinėja indianizmą Lietuvoje ir pasaulio įprasminimą „žaidžiant indėnus“.
Matulevičius išskiria esminius kriterijus, kuriais remiantis buvo (ir yra) konstruojama Šiaurės Amerikos autochtonų kultūros Lietuvoje reprezentacija: tai istoriškumas, autentiškumas, estetikos svarba, natūralumas ir dvasingumas.
polona.pl nuotr./James F. Cooper, „Paskutinis Mohikanas“ (B.Neuman, 1830)
Šie kriterijai vienaip ar kitaip atsispindi ir literatūroje. Jai taip pat svarbus istoriškumas (autoriai siekė vietinių tautų kultūras pavaizduoti tikroviškai), autentiškumas (tekstuose aptinkama daug autochtonų išvaizdos, laikysenos, elgsenos aprašymų, kuriuos mėgdžiojo jų skaitytojai), estetikos svarba (daugelis Amerikos autochtonais susidomėjo dėl ypatingos drabužių ir buities estetikos, spalvingumo), natūralumas ir dvasingumas (dėmesys ir pagarba gamtai).
Skaitytojai pastebės, visur rašau „autochtonai“ arba „čiabuviai“, nors paprasčiau būtų rašyti „indėnai“. Darau tai sąmoningai, norėdamas atkreipti dėmesį į šios sąvokos kilmę. Iš esmės tai yra primesta vietos tautoms sąvoka, be to, atsiradusi dėl nesusipratimo. Kaip žinome, Kristupas Kolumbas 1492 metais manė nukeliavęs į Indiją...
Kita vertus, sakant „indėnai“, geriau įsiklausius, gali išgirsti kolonistų frazeologijos aidus. Kokią žodį vartoti - diskusijų klausimas, dėl to diskutuoja ir pačios vietinės tautos, bet aš pasirinkau kalbėti apie čia-buvusius.
Susipažinimas - Jamesas Fenimore’as Cooperis
Literatūros apie indėnus - kaip buvo įprasta vadinti šio žanro knygas tarp jaunųjų skaitytojų XX amžiaus antroje pusėje - pradžia Lietuvoje sietina su James’o Fenimoro Cooperio kūrybos publikacijomis. Pirmasis lietuvis (nebūtinai lietuvis etnine prasme) perskaitęs pirmąją grožinę knygą apie Šiaurės Amerikos autochtonus turėjo atsiversti būtent šio amerikiečių rašytojo romaną.
Tai buvo Berko Neumano spaustuvėje, Vilniuje, 1830 metais išleistas Paskutinis mohikanas (t. I-IV). Paskutinis mohikanas anglų kalba pasaulį išvydo 1824 metais, taigi vertimas į lenkų kalbą teužtruko penkerius metus, o lietuviškasis, šiek tiek užbėgant už akių, turėjo palaukti beveik šimtmetį.
Pirmuosiuose romano Paskutinis mohikanas puslapiuose pateikiamame daliniame prenumeratorių sąraše nurodytos bene 169 pavardės, taigi galima susidaryti įspūdį, kiek žmonių siekė įsigyti šią knygą iškart. Kitą Cooperio romaną Pionieriai 1832 metais išleido jau kita - Jozefo Zawadzkio spaustuvė, o 1834 metais į lenkų kalbą buvo išverstos Prerijos.
Beje, pirmasis Cooperio romanas Lietuvos ir Lenkijos kultūros erdvėje Šnipas taip pat buvo išleistas Vilniuje - 1829 metais. Tai nebuvo knyga apie Amerikos vietines tautas, bet visgi apie Ameriką.
Svarstant, kodėl buvo susidomėta Cooperiu, siūlyčiau atsižvelgti į tuometę Vilniaus kultūrinę atmosferą, konkrečiai - vilnietiškojo romantizmo klestėjimą (visose penkiose Cooperio knygose apie medžiotoją Odinę Kojinę (angl. Leatherstocking Tales) plėtojamos romantikams svarbios „aukso amžiaus“ ir „prarasto rojaus“ temos), revoliucingą Vilniaus universiteto draugijų veiklą, kurioje idealizuotos Jungtinės Valstijos ir siekta atkurti „prarastąjį rojų“ - Abiejų Tautų Respubliką, Tado Kosciuškos paveldą ir Mickevičiaus idėjas bei asmeninius ryšius.
Štai 1819 metais Filomatų ratelyje Vilniuje buvo perskaityta dalis jo nebaigtos komiškos poemos „Bulvė“ („Kartofla“) - kurioje apdainavo JAV kaip laisvės ir ateities žemę, svarstė Kolumbo kelionės privalumus ir trūkumus, tarp jų ir apie čiabuvių žudynes. Filomatai ir pats Mickevičius galėjo žinoti ir apie Kosciuškos 1797 metais Filadelfijoje įvykusį susitikimą su majamių vadu Mažuoju Vėžliu, kuriam, kaip pasakojama, padovanojo du savo pistoletus nurodydamas juos panaudoti „prieš pirmą žmogų, kuris ateis tavęs pavergti arba atimti iš tavęs tavo šalį“.
Centerofthewest.org nuotr./Doug Hyde, „Mažasis Vėžlys“ (2008)
Tiek Amerikos Nepriklausomybės kare, tiek Šiaurės Vakaru indėnų kare (1786-1795) Mažojo Vėžlio vedami majamiai kovojo prieš JAV. Vėliau Mažasis Vėžlys akultūravosi, palaikė ryšius su JAV valdžia, kurį ji favorizavo. Susitikimą su Kosciuška („Kotscho“) inicijavo būtent Mažasis Vėžlys, išgirdęs apie generolo kovas už laisvę ir jo humaniškumą (Kosciuškos humaniškumas, jo jautrumas vaikams, moterims, vergams, čiabuviams buvo išties stebėtinas).
Galima būtų teigti, kad tai buvo bene pirmasis lietuvio (LDK lietuvio bajoro) susitikimas su Šiaurės Amerikos autochtonu, nors iš pasakojimų šis JAV ir Lietuvos-Lenkijos herojus apie indėnus galėjo būti girdėjęs iš anksčiau.
1765 metais Varšuvoje karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio įkurtoje Riterių mokykloje (Varšuvos korpuse) Kosciuškai dėstė Britų armijos pulkininkas Charles Lee, kuris kovojo su Prancūzas Amerikoje, buvo vedęs Senekų vado dukterį ir, pasakota, priimtas į šią tautą.
Britannica.com nuotr./John Wesley Jarvis, „Jamesas Fenimoras Cooperis“ (1822)
Tarp svarbių ryšių, galėjusių turėti įtakos Cooperio populiarumui tarp lietuvių ir lenkų šviesuomenės, buvo jo gana artimas ryšys su Mickevičiumi. Šio iniciatyva 1830 metų pavasarį Romoje įvyko judviejų susitikimas. Šis ryšys, be kita ko, maitinamas bendro amato ir respublikos idealų, tikėtina, turėjo įtakos tam, jog Cooperis 1831 metais Paryžiuje įsteigė Amerikos-Lenkijos komitetą, kuris rūpinosi politine ir finansine parama sukilėliams. Šiam komitetui, be kitų, priklausė Edgaras A. Poe ir generolas Marie J. La Fayette‘as.
Lietuva Araukanijoje - Ignoto Domeikos palikimas
Cooperio romanų skaitytojų ratą XIX amžiaus viduryje sudarė akademinė bendruomenė, dalis apsiskaičiusios bajorijos ir miestiečių. Sunku įvertinti, kiek platus buvo šis ratas, veikiausiai ne itin, tačiau jie pamažu formavo ir tvirtino visuomenėje „kilniojo laukinio“ ir jo būvio kaip idealaus vaizdinį, kaip kad Rousseau veikaluose, Voltaire‘o satyriniame romane Atviraširdis (L‘ingenu, 1767) ar Michel de Montaigne esė „Apie kanibalus“ („Des Canibales“, 1580), kurią, be kita ko, galime laikyti vienu pirmųjų veikalų, kritikuojančių tai, ką šiandien vadiname etnocentristine nuostata - „kanibalais“ (t.y. laukiniais) laikome tuos, kurių papročių nepažįstame.
Visos grožinės ir publicistinės knygos apie Amerikos vietines tautas atsirado įvairiuose diskursuose apie laisvę, sykiu jį formavo. Šio diskurso įtakos ypač jaučiamos 1830-1831 metų sukilėlio Ignoto Domeikos rašiniuose, iš kurių lietuvių ir lenkų skaitytojai sužinojo apie Pietų Amerikos autochtonus.
Priminsiu, Domeika atvyko į Čilę 1838 metais, kur jo laukė geologijos profesoriaus vieta vienoje kalnakasybos mokykloje. Čilėje praleido 46 gyvenimo metus ir tapo vienu iš moderniosios Čilės Respublikos kūrėjų.
Condor.cl nuotr./Claudio Gay „Araukanai“ (1854)
1845 metais skatinamas kelionių, įspūdžių troškulio, Domeika lankėsi Čilės viduryje gyvenusių araukanų žemėse, nes, kaip rašė savo atsiminimuose, „degiau nekantrumu pamatyti šiuos indėnus tėvynėje <...>. Argi neįdomu išvysti čiabuvį amerikietį, kuris tebėra nepriklausomas savo žemės viešpats ir paveldėtojas, gyvąją ikikolumbinių laikų kroniką“.
1845 metais pasirodė Domeikos atsiminimai Araukanija ir jos gyventojai, kuriuos po 15 metų iš ispanų kalbos į lenkų kalbą išvertė Janas Zamostowskis, o išleido Zawadzkio spaustuvė.
Keliaudamas po araukanų žemes Domeika rado nemažai panašumų tarp Araukanijos ir Lietuvos kraštovaizdžių. Gimtąjį kraštą jam priminė nubaltinti dvareliai su priebučiais, medinės meldais dengtos trobos, prie kurių šuliniai su svirtimis, obelys, tvoros ir gimtuosius kraštus primenančios giraitės, lietaus pritvinkę debesys. Taip pat visa augalija ir ypač araukanų giraitės: „Ne kartą atrodė, kad regiu mūsiškius Naugarduko ąžuolynus ir beržynus, tik ne pušynus, nes čia nėra spygliuočių, nei eglių, nei pušų <...>“, o Bio Bio tapatina su Nerimi ties Vilniumi.
Domeika į araukanus žvelgia dvejopu žvilgsniu: viena vertus, stengiasi objektyviai aprašyti jų kultūros ypatumus, kita vertus, Čilės autochtonus romantizuoja arba bent jau žvelgia labai palankiai (sakyčiau, kad derina mokslininko ir jautraus romantiko, kuriam teko palikti tėvynę po pralaimėto sukilimo ir ieškančių Tėvynės ženklų, perspektyvas).
Svarbu tai, kad Domeikos pasakojime, kaip ir Cooperio, Čilės čiabuviai siejami su laisve, kova už laisvę, narsumu, autentiškumu, kuriamas jų, kaip „idealaus“ sociumo vaizdinys: „Jeigu turistai iš nuobodulio, pramogaudami, patogiai keliauja po civilizuoto pasaulio sostines, kad pamatytų ir pasimėgautų tuo, kas jose yra gero, tai ar ne verčiau ir kilniau pažinti žmones, kurie įgimtos meilės tėvynei vedami, pusnuogiai, vien su langais ir vėzdais atsispyrė Kastilijos galybei, lig šiol išsaugojo narsias širdis ir tai, ką jiems paliko protėviai?“.
Beje, Domeika pastebi, kad kiekvieną araukanų pasipriešinimą ispanai vadindavo „maištu“. Autorius nepasako, tačiau galima nujausti tai, kas liko tarp eilučių: 1830-1831 metų sukilimą caro valdžia vadino taip pat. Araukanų kultūros pranašumą prieš „prašmatnius rūmus“ Domeika teigia iškeldamas jam įspūdį padariusias dainingas susitinkančių čiabuvių prakalbas, kuriose tradiciškai teiraujamasi apie sutiktojo kilmę, apie jam artimus žmones, su Europos aukštuomene.