Vandens tiekimas ir vandenvala yra esminės paslaugos, reikalingos kiekvienam miesto gyventojui, o taip pat prekybai ir pramonei. Tai yra infrastruktūros dalis. Nuo jo būklės, darbo kokybės tiesiogiai priklauso gyventojų gerovė, ūkio vystymasis ir normalus darbas. Todėl vandentvarkos ūkiui turi būti skiriamas nuolatinis dėmesys.
Šis infrastruktūros dalis pulsuoja, tačiau pastebimas tik tada, kai sutrinka normalus jo funkcionavimas. Todėl vandentvarkos ūkiui turi būti skiriamas nuolatinis dėmesys.
Sąvoka vandens tiekimo paslaugos yra naudojama apibūdinti vandens tiekimui namų ūkiams, pramonei, ūkio - buities, biudžetinėms įmonėms/organizacijoms ir žemės ūkiui bei nuotėkų iaišų sektoriui surinkimui ir tvarkymui. Dar gali būti išskiriamas geriamojo ir negeriamojo (gamybinio) vandens tiekimas, kurie paprastai yra susiję tarpusavyje.
Paprastai vamzdynais tiekiamo vandens paslaugas ir nuotėkų surinkimą atlieka vietinės monopolinės firmos. Šios paskirstymo sistemos su didžiuliais fiksuotais kaštais, taip sudarydamos sau natūralią monopoliją (Loehman, 2003). Esantis skirtumas tarp komercinio verslo konkurencinėje rinkoje ir vandens tiekimo bei nuotėkų paslaugų teikimo yra labai didelis.
Vandens Kainodaros Principai
Kaina plačiausiu supratimu yra pinigų kiekis, prašomas už produktą ar paslaugą, o platesniu požiūriu - tai suma tų vertybių, kurias vartotojai atiduoda mainais už teisę turėti arba naudoti prekę (Kotler, 1999). Kiekvienos prekės kainą objektyviai lemia jos vertė, o kaina - tai piniginė vertės išraiška (Bartkienė, 1993). Kaina rinkoje yra svarbiausias firmos veiklą apibūdinantis ekonominis rodiklis (Rastenis, 2000).
Vanduo yra ekonominis išteklius, būtinas žmogaus egzistavimui. Todėl tam tikras kiekis vandens turi būti pasiekiamas kiekvienam. Mokslininkas P.Arrojo dar labiau paryaškina vandens svarbą visuomenei teigdamas, kad vanduo nėra įprasta ekonominė prekė. Vartotojo požiūriu kaina už tiekiamą vandenį - tai tam tikra lėšų suma, kurią tenka sumokėti už gaunamą vandenį, nuotėkų pašalinimą.
Tiekėjo požiūriu vandens kaina gali būti skiriama dar į dvi dalis. Pirmoji - tai kaina už išgaunamą vandenį - sąnaudos patiriamos įsigyjant vandenį, kaip prekę, kurią vėliau apdorojus perparduoda. Antroji - tai kaina, kurią moka vartotojai - klientai. Ji parodo gaunamas pajamas. Šie požiūriai yra labai supaprastinti, yra daug įvairių aspektų, kurie nepaminėti tiek vartotojo, tiek tiekėjo požiūriuose.
Galimybės kaštai = resurssų (išteklių) - naudojimo kaštai (t.y. šis kartas gerovė, remiamasi subalansuotos ekonomikos plėtros principais, kaina, mokama už vandenį, turi pilnai kompensuoti visus kaštus, patiriamus tiekėjo, aplinkos, vartotojo, visos visuomenės. Naudojantis visiško kaštų kompensavimo požiūriu reiškią, kad apimami visi minėti kaštai - kasdieninės veiklos (transportavimo, paskirstymo, surinkimo, apdorojimo) (I), taip pat visi kaštai atsirandantys dėl paimtų paskolų investuoti į infrastruktūrą (II). Tiesioginiai kaštai tokie kaip palūkanos taip pat ir alternatyvieji kaštai, - tai skirtumas tarp grąžos, gautos investavus į kapitalą bei grąžos investavus į vandens verslą (III). Įvertinami vandens kaip reto ekonominio ištekliaus kaštai (IV). Taip pat atkreiptas dėmesys ir į tai, kad tam tikras vartojimas sukels kaštus ir kitiems vartotojams (tokius kaip socialiniai kaštai) (V). Prie visų šių ekonominių kaštų siekiant apimti visus kaštus įtraukiami ir žalos aplinkai kaštai, atsirandantys dėl vandens naudojimo.
Akivaizdu, kad praktiškai pilnai įgyvendinti visiašką kaštų kompensavimą yra sudėtinga, todėl darbe nagrinėjamos (I), (II) ir (IV) grupės išlaidos.
Kitas svarbus principas yra Terašėjas Moka (Poluter Pays Principle - PPP), kuris pagrįstas idėja, kad terašimo prevencijos ir kontrolės kaštai taip pat kaip ir žalos aplinkai kaštai turi būti padengiami tų, kurie juos sukelia. Šiausia prasme šis principas teigia, kad geriau tegul terašėjas pats užmoka už aplinkai sukeltą savo veiklos žalą negu, kad šią žalą tektų apmokėti visuomenei. Ši visuomenė apmokėtų vandens taršos bei per didelio naudojimo kaštus.
Kainos politika - tai bendriausi tikslai, kuriuos firma savo prekėmis ir/ar paslaugų kainomis nori pasiekti. Bendriausiu atveju kainodarai keliami uždaviniai turi atitikti pagrindinį firmos tikslą - didinti pelną (Bartkienė, 1993). Pasak Edna T. Loehman (Loehman, 2003) teoriškai pelno maksimizavimas reiškia kaštų minimizavimą. Tai signalizuoja vartotojams apie tikrąją vandens vertę ir su juo (vandeniu) susijusiomis paslaugomis. Tai skatina dar efektyviau naudoti vandenį, o vandens tiekimo įmonėms tai rodo tikrąją vandens paklausą, reikalingas paslaugų plėtros galimybes.
Visiškas kaštų kompensavimas: kaina, mokama už vandenį, turi pilnai kompensuoti visus kaštus, patiriamus vandens paslaugų tiekėjas, aplinkos, vartotojo bei visos visuomenės. Rinkos ekonomikos sąlygomis kainos atlieka apskaitos, kontrolės, mokėjimų ir pajamų sudarymo, išteklių paskirstymo, įvairių ekonominės sistemos kontrahentų skatinimo bei pasiūlos ir paklausos reguliavimo funkcijas.
Visuotinai yra pripažįstama vandens gyvybiška svarba, todėl vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo kainos namų ūkiams turi būti socialiai priimtinos.
Svarbūs aspektai nustatant kainas:
- Priimtinos visuomenei.
- Pagrįstai (tinkamai) administruojamos.
- Šis surinkimas ir apmokestinimas turi būti susieti su sunaudotu vandens kiekiu.
- Visuomenės poreikių tenkinimas, užtikrinant kaštų grąžą, - visuomenei turi būti suteikta informacija, įtikinanti, jog vandens naudojimas nebūra gamtos dovana.
- Šius yra lengviau įsisavinti, kai matomi ryaškūs paslaugų kokybės gerėjimo rezultatai.
- Stiprus politinis užnugaris, vengiant ekstravagantiškų ir neįmanoms pažads per rinkimus.
- Nuodugnūs vandens paklausos tyrimai ir konsultacijos su vartotojais yra būtini.
- Rūpestingas vandens tiekimas vargingiems vartotojams ir invalidams.
- Tiesioginė parama būna daug efektyvesnė nei subsidijos, nes jomis gali naudotis ir pasiturintys vartotojai.
- Šis vandens įmonis tarifų nustatymas, atsižvelgiant į visuomenės ir pramonės sektorius norus, galimybes ir reikalavimus.
Vandens paslaugų kainos kilimas įtakoja vandens paklausą. Šis lygis siekiant teisingo kaštų grąžtamumo tikslų. Šius nei jūsų valstybiniai konkurentai. Ekonominis požiūris į vandenį...
Šios už paslaugas palyginus su žmonių pajamomis sukelia politinį ir ekonominį nepasitenkinimą, nenorą ar atsisakymą mokėti - visa tai mažina vandens tiekimo ir vandenvalos bendrovių darbo efektyvumą. Nepasitenkinimas gali kilti dėl atrodytų per didelių sąskaitų neturtingiems vartotojams ar bendrai dėl per didelių kainų visiems vartotojams.
Ekonomistai sutinka, kad vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo paslaugoms dažnai yra nustatomos per mažos kainos. Šiau noras paveikti šį istorinį nuvertinimą ir pakelti vandens paslaugų kainas dažnai sukelia nepasitenkinimą vartotojų tarpe. C.W. Howe ir M.G. Šius už aukštesnės kokybės vandens paslaugas (Howe, 1993). Šiau vandens įmonių vadovs ir miestų valdininks dažnas stiprios politinės valios neturėjimas sutrukdo įvesti kaštais paremtas vandens paslaugų kainas. Politikai, norėdami apsaugoti vartotojus, kurie yra potencialūs jų rinkėjai, stengiasi išvengti kainų kėlimų, bijant politinis neramums ir taip pamirštant ekonominį efektyvumą (Water Science and Technology Board, 2002).
Pasak E.T. Loehman (Loehman, 2003), teisinga vandens kainodara išsprendžia vandens trūkumo problemas, o efektyvi kaina skatina efektyvų vandens išteklių naudojimą. Todėl kyla klausimas, kaip reikia nustatyti teisingas, efektyvias kainas. Palyginti vandens paslaugų kains lygius Šiaulis m. Nustatyti vieno Šiaulis m. Šiame darbe hipotezė iškeliama empirinę praktinę. Analizuojant Lietuvos vandens tiekimo įmones UAB Šiaulis vandenys pavyzdžiu siekiama nustatyti nuostolingos veiklos priežastis.
Keliamas klausimas ar įmonė patiria nuostolių dėl patiriams per didelis išlaids naudojant neefektyviai turimus išteklius, gal įmonės veiklą įtakoja per dideli fiksuoti kaštai. Magistro darbe iškeltai problemai tirti ir teoriniams bei praktiniams rezultatams gauti naudoti bendramoksliniai ir specialūs tyrimo metodai: sisteminę analizę, loginę analizę, lyginamoji analizę, statistinę analizę, ekspertinio vertinimo metodas analizuojant ir nustatant vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo kainas.
Literatkūros šaltiniai: analizuojant monopolinis vandens paslaugų kainodarą atlikta mokslinės statistinės, metodologinės ir publicistinės literatkūros analizė.
Naudojami duomenys buvo gauti iš įvairių šaltinių, tarp kurių paminėtini Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenys, statistiniai leidiniai. Teorinėje dalyje išnagrinėtos pagrįstos ir teisingos kainodaros koncepcijos, pateikti kainos, paremtos kaštais argumentai už ir prieš, atskleisti vandens paslaugų kainos nustatymo ypatumai, apibendrinti vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo kainas įtakojantys veiksniai.
Pasak J.A.Beecher, P.E. Shanaghan, J.C. Kiefer, JJ.Boland, C.Lant, E.T.Loehman ir daugelio kitų mokslininkų teorijoje kainos lygiai turi būti nustatomi taip, kad padengtų finansinius ir ekonominius kaštus. Šias išgaunant, tiekiant ir nukanalizuojant nuotekas. Kur technologijos ir valdymas yra tinkami, padidėjęs pelningumas visada leis vartotojams padengti beveik 100% eksploatavimo ir remonto išlaids (Molden 2003). Šios analizės paprastai nustato vandens kainas daug žemesnes už reikalingas padengti bent jau eksploatavimo išlaidas (Schrecongost, 2004). Analizės metu nustatyta, kad mokestis už nuotėkų šalinimą ir valymą dažnai yra tiesiogiai susietas su centralizuotai tiekiamu vandeniu.
Praktinėje dalyje atlikta UAB Šiaulis vandenys detali savikainos analizė. Nustatyta, kad esama vandens paslaugų kaina nepadengia teikiams paslaugų savikainos: 2004m. vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo savikaina buvo 5,24 Lt/m3, tuo tarpu vartotojai mokėjo 4,04 Lt/m3 (be PVM).
Remiantis nuo 2004m. įvertinta, kad 2005 - 2009m. šis) per mėnesį vidutiniškai sudarytų 3,69 Lt (4,35 Lt su PVM). Šis sumažėjimas (atitinkamai 15% ir 20%, lyginant su 1999m. kada buvo nustatytos vandens paslaugų kainos), bei bendrovės investicijos (apie 150 mln. Lt) į vandens ir nuotėkų paslaugų kokybę, patikimumą ir saugumą per pastarąjį dešimtmetį. Šios už vandens tiekimą ir vandenvalos paslaugas 2004m.
Apibendrinant darbo rezultatus galima sakyti, kad iškelta darbo pradžioje hipotezė pasiteisino tik iš dalies. Išvados įrodė, kad įmonės nuostolingą veiklą įtakoja ne neefektyvus išteklių naudojimas, bet dideli pastovieji kaštai (per 80% viss patiriams išlaids), sąlygojantys nepakankamas vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo kainas, kurios tik 77% padengia patiriamas teikiams paslaugų sąnaudas.
Vandens ciklas gamtoje
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas įsigalioja nuo 2007 m. sausio 1 d., išskyrus 15 straipsnio 2, 6 ir 7 dalis, kurios įsigalioja nuo 2008 m. liepos 1 d.
Prie šilumos tiekimo sistemos prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat šilumos punktus, tiek nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, tiek butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas).
Teisę reguliuoti (nuotoliniu būdu ar kitaip daryti įtaką) namo šilumos punkto įrenginių darbą, laikydamasis nustatytų higienos normų, turi tik pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) arba atitinkamą kvalifikaciją turintys daugiabučio namo bendrijos atstovas ar daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų išrinktas jų įgaliotas atstovas.
Daugiabučio namo šilumos punktus, nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) prižiūri (eksploatuoja) ir prireikus informuoja šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjus ar trečiuosius asmenis apie jiems nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų įrenginių techninę būklę ir jų atitiktį teisės aktuose nustatytiems daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų privalomiesiems reikalavimams šio įstatymo pagrindu, nesudarydamas atskirų sutarčių su šilumos punktų savininkais.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) savo prievoles vykdo atsižvelgdamas į šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesus.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją (eksploatuotoją) Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka pasirenka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai arba, jeigu šie nepriima sprendimo, bendrojo naudojimo objektų valdytojas.
Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) sutartį su pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) sudaro daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas.
Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas privalo pateikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojui (eksploatuotojui) daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos veikimo, priežiūros ir naudojimo dokumentus, numatytus energetikos ministro tvirtinamose šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių priežiūros (eksploatavimo) taisyklėse.
Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų veikimo, priežiūros ir naudojimo dokumentai yra neatskiriama daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutarties dalis.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) neturi teisės įgalioti kitų asmenų verstis atestatu reguliuojama veikla arba perduoti jiems šią teisę pagal sutartį, arba kitaip pavesti vykdyti šią veiklą.
Kai pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) yra bendrija, ji gali pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių reikiamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus.
Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas ir (ar) šilumos tiekėjas gali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas).
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) pagal faktinį šilumos energijos suvartojimą pastate skaičiuoja santykinius šilumos sunaudojimo pastato šildymui, cirkuliacijai ir karštam vandeniui ruošti rodiklius, vadovaudamasis Tarybos patvirtinta skaičiavimo metodika, analizuoja gautus duomenis, teikia ataskaitas pastato savininkui ir daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojui.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) rengia pasiūlymus dėl šilumos energijos taupymo priemonių įgyvendinimo ir teikia juos pastato savininkui ir daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojui.
Pastato savininkas ir (ar) daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas nustato būtinas pastato šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos vartojimo efektyvumo didinimo priemones.
Daugiabučių namų ar kitos paskirties pastatų bendrojo naudojimo objektų valdytojas kontroliuoja pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) veiklą ir pasirengimą naujam šildymo sezonui pagal energetikos ministro tvirtinamose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse jiems priskirtą kompetenciją.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) sudaro ir kartu su daugiabučių namų ar kitos paskirties pastatų bendrojo naudojimo objektų valdytoju pasirašo pastato parengties naujam šildymo sezonui aktą ir jo kopiją pateikia šilumos tiekėjui.
Jeigu butų savininkai nenusprendžia, kokį šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją pasirinkti, ir dėl to nesudaroma šios sistemos priežiūros sutartis, laikinai, kol toks prižiūrėtojas bus pasirinktas, šildymo ir karšto vandens sistemą prižiūri esamas prižiūrėtojas.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra atliekama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų periodinius patikrinimus dėl jų atitikties teisės aktuose nustatytiems reikalavimams atlieka Taryba.
Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų tikrinimų dėl jų atitikties teisės aktuose nustatytiems reikalavimams tvarką ir formą nustato Taryba.
Gavusi skundą dėl daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų netinkamo eksploatavimo ir (ar) parengimo šildymo sezonui, Taryba savo nustatyta tvarka gali atlikti daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų patikrinimą dėl jų atitikties teisės aktuose nustatytiems reikalavimams.
Nustačiusi neatitikčių teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, Taryba įpareigoja pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją (eksploatuotoją) pašalinti jos nustatytų daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų reikalavimų neatitiktis.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas su šilumos tiekėju sudaro šilumos pristatymo buitiniams šilumos vartotojams sutartį, su karšto vandens tiekėju - karšto vandens pristatymo buitiniams šilumos vartotojams sutartį.
Kol sutarties šalys sudaro individualias sutartis, šilumos tiekėjo ir (ar) karšto vandens tiekėjo ir pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo tarpusavio santykius reglamentuoja šilumos pristatymo buitiniams šilumos vartotojams sutarties standartinės sąlygos ir karšto vandens pristatymo buitiniams šilumos vartotojams sutarties standartinės sąlygos, kurias nustato šilumos tiekėjas.