Žmogus - socialinė būtybė, ieškanti paramos, supratimo ir siekianti priklausyti bendruomenei, būti visuomenės dalimi. Priklausymas bendruomenei kaip ir prieraišumas yra vieni svarbiausių žmogaus poreikių, užtikrinantys žmogaus išlikimą bei gyvenimo kokybę.
Nesavas yra lietuvių kalbos žodis, kuris gali būti laikomas neįprastu ir intriguojančiu dėl savo sudarymo struktūros. Žodis nesavas sudarytas iš prefikso ne- ir šaknies savas. Prefiksas ne- dažniausiai naudojamas lietuvių kalboje, kad nurodytų neigiamą reikšmę, tai yra, kas nors nėra toks, kaip apibrėžta ar tikimasi. Šaknies savas kilmė gali būti siejama su lietuvių kalbos žodžiu „savas“, kuris reiškia „priklausantis sau“ arba „pažįstamas“.
Prieraišumo teorija
Žvelgiant į žmogaus vystymąsi, vienas pirmųjų psichosocialinės raidos etapų yra saugumo/nesaugumo santykiuose susiformavimas kūdikystės metais. Tuo metu vaikas išreiškia prieraišumą vienam iš artimų žmonių, kuris geba geriausiai patenkinti jo poreikius. Jei tokie vaiko poreikiai kaip maitinimasis, saugumas, prisilietimai, buvimas šalia yra patenkinami, kūdikis įgyja pamatinį pasitikėjimo jausmą ir suformuoja saugų prieraišumą.
Bowlby (1969) - prieraišumo teorijos pradininkas, pirmasis pradėjęs kalbėti apie prieraišumo svarbą ir vertę žmogaus gyvenime. Mokslininkas teigė, kad prieraišumas yra labai svarbus ir būtinas žmogaus išgyvenimui. Pasak jo, kūdikis yra tarsi užprogramuotas prisirišti prie artimo žmogaus (dažniausiai tai būna mama) tam, kad patenkintų gyvybiškai svarbius poreikius ir išgyventų.
Artumo ieškojimas yra instinktyvus ir gali būti sukeltas tokių neigiamų išgyvenimų kaip atsiskyrimas, nesaugumas, baimė. Pavyzdžiui, patyręs baimę vaikas ieško artimo žmogaus ir emociją gali išreikšti verkimu, pasipriešinimu, pykčiu, bejėgiškumu. Jei yra atsiliepiama į šias vaiko reakcijas, t. y. Priešingu atveju, kai vaikas nesulaukia atsako į savo reakcijas, formuojasi nesaugumas, baimė, gali būti patiriamas nepasitenkinimas. Taip susiformuoja pamatinis nepasitikėjimas pasauliu.
Pavyzdžiui, jei vaikas nesulaukia tinkamo atsako iš savo globėjų, auklėjimas yra griežtas, o tėvų elgesys - nerimastingas, vaikas gali nebesitikėti, kad jo poreikiai bus patenkinti ir atsiriboti nuo tėvų į juos nereaguodamas (nesaugus vengiantis prieraišumas) arba į tėvus reaguodamas neigiamai, t. y. verksmu, nerimastingumu, pykčiu ir agresija (nesaugus dvilypis prieraišumas).
Tai galėtų atspindėti situacija, kurios metu vaikas, išreiškęs neigiamą emociją, pavyzdžiui, liūdesį, yra baudžiamas, t.y. tėvų apšaukiamas ir atstumiamas. Ilgainiui toks vaikas įpranta slėpti neigiamas emocijas, nes žino, kad už tai bus nubaustas. Be to, tokių vaikų tėvai savo atžaloms skiria per mažai dėmesio, retai būna kartu, o dar rečiau užsiima bendra veikla. Tėvų kritika, skirta vaikams, ne visuomet išsakoma ramiu ir palaikančiu tonu, priešingai, tėvai kritikuoja pasitelkdami neigiamas emocijas.
Prieraišumo teorijos schema
Visgi atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, kad ne vien tėvų atsakas į vaiko poreikius formuoja (ne)saugų prieraišumą. Mokslininkai J. Belsky ir M. Rovine teigia, kad vaiko prieraišumo tipas priklauso tiek nuo prigimtinio vaiko temperamento (charakterio), tiek nuo tėvų jautrumo vaiko poreikiams. Pavyzdžiui, nesaugų dvilypį prieraišumo tipą gali suformuoti tiek „sunkus“ (užsispyręs, sunkiai prisitaikantis, negatyvus) vaiko charakteris, tiek tėvų nejautrumas vaikui. Pavyzdžiui, nereguliari vaiko mityba, jautrus miegas, naujų situacijų baimė, gali sukelti neigiamas reakcijas tėvams ir jie gali atsisakyti patenkinti vaiko poreikius.
Prieraišumo tipai
Psichologė G. Gutauskienė primena, kad yra išskiriami keturi pagrindiniai prieraišumo tipai: saugaus prieraišumo, vengiamo prieraišumo, ambivalentiško (populiarioje kultūroje dar vadinamo nerimastingu) prieraišumo bei dezorganizuoto prieraišumo. „Idealiu atveju, kai vaikystėje tėvai ar globėjai sukuria tokią dermę, kad visi šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o vaiko poreikiai, atsižvelgiant į jo raidos amžių, nuosekliai atliepiami, formuojasi saugaus prieraišumo tipas“, - sako psichologė.
Prieraišumo tipų palyginimas
- Saugus prieraišumas - pasižymi pasitikėjimu savimi ir kitais, gebėjimu kurti artimus santykius.
- Vengiantis prieraišumas - būdingas atsiribojimas, nenoras priklausyti nuo kitų, sunkumai kuriant artimus santykius.
- Nerimastingas prieraišumas - pasižymi nuolatiniu nerimu dėl santykių, baimė būti atstumtam, perdėtas prisirišimas prie partnerio.
- Dezorganizuotas prieraišumas - būdingas prieštaringas elgesys, baimė artumo, sunkumai reguliuojant emocijas.
Kai prieraišumas sutrikdomas, tėvų ar globėjų reakcijos yra abejingos ar reaguojama nenuosekliai, vaikas jaučiasi nesaugiai. Toks žmogus neišmoksta siekti artumo, jam sunku pasitikėti kitais, paprašyti pagalbos. Pasak G. Gutauskienės, saugiai prisirišantys žmonės kuria sveikus bei abipusiai vertingus ryšius, gerai jaučiasi bendradarbiaudami su kitais bei būdami vieni.
Pasak jos, tokie žmonės dažnai mano, kad nėra verti meilės, todėl jiems gali būti sunku pasitikėti arba, priešingai, atsiranda polinkis per daug prisirišti. Jaučiamas nuolatinis nerimas, kad tuoj atsitiks kas nors negero, kad partneris paliks ar įskaudins, todėl dažnai kyla prieštaringi jausmai tarp noro būti santykyje bei noro atsitraukti, užsisklęsti. G. Nesaugaus prieraišumo atveju formuojasi poreikis nuolat tikrinti aplinką bei perdėtai reaguoti į grėsmes.
„Pavyzdžiui, jeigu vyrauja ambivalentiškas prieraišumo tipas, iš partnerio gali būti nuolat tikimasi patvirtinimo ir meilės prisipažinimo, jaučiamas perdėtas pavydas ir nuolat galvojama apie santykius. Vengiamo prieraišumo tipo žmonėms būdinga vengti artumo bei menkinti santykių svarbą.
Ji pabrėžia, kad esant susiformavusiam nesaugaus prieraišumo tipui santykiuose nuolat ieškoma trūkumų, nerimaujama, kad partneris paliks, todėl dažnai tokie žmonės jaučiasi liūdini, pikti ar nusivylę dar gerokai iki to, kol kažkas nutinka jų santykiams. Prieraišumo tipas lemia ir reakciją į konfliktines situacijas.
„Žmonės, kuriems susiformavęs saugus prieraišumo stilius, konfliktų metu reaguoja ramiau, siekia konflikto sprendimo, geba išsakyti savo jausmus bei išklausyti kitą, ieškoti būdų, kaip tą santykį atkurti ar pataisyti. Dažniausiai konfliktas išsprendžiamas konstruktyviai, net jei emocijos būna sunkios ar stiprios“, - sako G. Pasak psichologės, prieraišumo tipas lemia, kaip žmogus kuria santykį tiek su savimi, tiek su kitais, jaučia artumą, įveikia kylančius iššūkius bei reguliuoja savo emocijas.
G. Gutauskienė pabrėžia, kad jei šeimoje vyrauja saugaus prieraišumo stilius, jaučiama darna - šeimos narių ryšiai tvirti, grįsti atvira komunikacija bei pasitikėjimu, visi šeimos nariai jaučiasi saugiai, laisvai išsako savo poreikius bei įsiklauso į kitų, greitai pastebi nesutarimus. Konfliktai sprendžiami konstruktyviai - pagarbiai bei atvirai.
Pasak psichologės, ambivalentiško prieraišumo tipas gali lemti tai, kad šeimoje vyrauja daug neapibrėžtumo, gali kilti konfliktų dėl dėmesio, pavydo, siekio jaustis pripažintam ir įvertintam (dažnai kyla jausmas, kad „esu nepakankamai gera mama / tėtis“), sunku suprasti bei saugiai reikšti savo emocijas. Vengiamas prieraišumas, specialistės nuomone, dažnai susijęs su šaltais santykiais, su tėvais, kurie emociškai „nepasiekiami“.
Vaikams augant tokioje aplinkoje nuolat trūksta šilumos, palaikymo. Kylantys konfliktai dažnai „sprendžiami“ vengimu bei problemų ignoravimu. Dezorganizuotas prieraišumas siejasi su prieštaringomis emocijomis, nestabilumu bei netikrumu. Tėvai, kuriems būdingas šis prieraišumo tipas, dažnai būna emociškai išsiderinę, jiems būdinga nuolat gyventi „reagavimo į pavojų“ būsenoje, jie gali staigiai susijaudinti, atsiriboti ar visiškai užsisklęsti.
„Jei tėvai gyvena su neišspręstomis traumomis, gali sąmoningai arba nesąmoningai skatinti savo vaikus imtis už juos atsakomybės. Ji pastebi, kad šeimoje gali vyrauti ne vienas prieraišumo tipas ir šie skirtumai taip pat gali veikti šeimos dinamiką bei tėvystę.
„Saugus prieraišumas nereiškia, kad vaikai turi gauti viską, ko užsigeidžia, kad nepatiria nusivylimo. Tėvai neturi būti tobuli. Svarbu pozityvi aplinka, kurioje gimsta pasitikėjimas - jaučiama priežiūra ir globa iš tėvų, kai jie rūpinasi vaiku, žino, ką jis veikia per dieną, su kuo leidžia laiką, bei priklausomai nuo vaiko amžiaus užtikrina saugią aplinką ir suaugusiojo priežiūrą, jei patys negali būti kartu“, - sako G.
Psichologė pabrėžia, jog svarbu suprasti, kad prieraišumo tipai nėra nekintantys, be to, žmogui gali būti būdingas ne vienas prieraišumo tipas. Svarbu ugdyti sąmoningumą, gebėjimą kurti saugius santykius su kitais bei atsparumą.
„Svarbu suprasti, kad visi poreikiai nebus visada atliepti ir nebus idealių tėvų, tokie ir patys nebūsime, - sako G. Gutauskienė. - Tačiau gera žinia ir yra ta, kad to ir nereikia. Pasak specialistės, reikia mokytis tapti saugiau bendraujančia, atsparesne asmenybe, dirbti su nuolat kylančiais jausmais.
Praėjusiuose įrašuose aptariau saugų ir nesaugų vengiantį bei nesaugų nerimastingą prieraišumo tipus, o šiame kviečiu susipažinti su paskutiniuoju - nesaugiu dezorganizuotu prieraišumu. Nesaugus dezorganizuotas prieraišumo tipas formuojasi, kai dažniausias nerimo šaltinis vaikui būna patys tėvai: smurtavimu gąsdina vaikus arba patys yra bejėgiai ar išsigandę, negebantys susidoroti su asmeninėmis traumomis.
Patyrę fizinį nesaugumą, pavojų sveikatai ar gyvybei, regėję smurtą vaikystėje, tokie žmonės išgyvena didelį baimės jausmą santykiuose, vidinį konfliktą bei sutrikimą, juos lydi nuolatinis nesėkmės jausmas. Stresinėse situacijose gali bet kuriuo momentu aktyvuotis trauminis prisiminimas ir žmogaus elgesys gali labai stipriai pasikeisti, būti neprognozuojamas, agresyvus.
Nesaugaus dezorganizuoto prieraišumo tipo žmones dažnai būna emociškai nestabilūs, stokoja impulsų kontrolės, kenčia nuo stiprių emocinių svyravimų, nelabai gali susireguliuoti nei santykyje su kitu, nei savo viduje. Apie save nesaugaus dezorganizuoto prieraišumo tipo žmogus pasakytų: mane dažnai apima neviltis, prarandu savąjį aš. Nenusipelniau meilės ir rūpesčio kupinų santykių. Kartais noriu įskaudinti save arba kitus. Jaučiuosi sužeistas ir nieko vertas.
Ar artimi santykiai jums atrodo pavojingi? Ar jums sunku suprasti kitų žmonių siunčiamas žinutes? Ar išgyvenate nepaaiškinamą baimę, kai santykiai tampa artimi? Ar žmonės sako, kad esate per daug kontroliuojantis? Ar dažnai tikitės blogiausio santykiuose? Ar jums sunku jaustis saugiai santykiuose, nors ir žinote, jog kitu galima pasitikėti? Ar jums sunku atsiminti buvusius santykius ir jausmus, kuriuos juose patyrėte? Ar turite atminties spragų, t. Elgtis prognozuojamai. Kalbėti ramiu tonu, aiškiai.
Dažnai pasitikslinti, kaip jūsų žodžiai ar elgesys veikia kitą žmogų (tai svarbu, kadangi mums atrodantys paprasti ir nereikšmingi dalykai nesaugaus dezorganizuoto tipo žmogui gali priminti trauminius išgyvenimus ir iššaukti agresyvias reakcijas). Kiekvienuose santykiuose tenka patirti nesusikalbėjimo bei tarpusavio nesupratimo akimirkų.
Atsikartojimo jausmas, neišsprendžiamumas ir daug sunkių jausmų: frustracija, nusiminimas, liūdesys, skausmas. Svarbu, kad santykių krizė būtų sprendžiama. Jei dažnai vis pakliūvate į tą pačią situaciją santykyje su savo partneriu ir dviese nebesugebate pamatyti išeities, kviečiu į poros konsultacijas.
Socialinis nerimas
Jei žmogus vengia tokių situacijų kaip viešas kalbėjimas ar naujų pažinčių mezgimas dėl nujaučiamos kritikos ar pasireiškiančio drebulio, gali būti, kad patiriamas socialinis nerimas. LRT.lt pašnekovių teigimu, socialinis nerimas yra sunkumas, susijęs su skausmu ir kančia, apribojantis galimybes save realizuoti. Paprastai kreipdamiesi į psichologą žmonės neįvardija, kad kreipiasi dėl introvertiškumo, dažniau kalbama apie bendravimo sunkumus, LRT.lt sako psichologė Evelina Adakauskienė.
Nerimo klinikos psichologė psichoterapeutė Darja Norbutė taip pat pažymi - svarbu atskirti, ar žmogus yra introvertas, ar patiria socialinį nerimą. Ji aiškina, kad tokie asmenybės bruožai kaip introversija ar ekstraversija yra įgimti - ir stebėdami labai mažus vaikus galime pamatyti, kad vieni jų labiau siekia kitų žmonių draugijos, o kiti ilgai ir susidomėję gali krapštytis prie patinkančios veiklos, sako D. „Introversija - mūsų įgimta orientacija, nukreipta į vidų. O štai socialinis nerimas, pasak D.
„Vengiama dėl to, kad žmogus tokiose situacijose, kur yra kitų, jaučiasi kritikuojamas, žeminamas, atmetamas, nuvertinamas. Taip pat nuolat permąstomi pasakyti žodžiai ar veiksmai, jaučiamasi netinkamu, nevykėliu. Taigi introversija, pasakoja D. Socialinis nerimas - jau trukdantis gyventi sunkumas, susijęs su skausmu ir kančia, teigia D. Norbutė.
„Nerimaujantis žmogus vis jaučiasi kitų žeminamas, kritikuojamas ir dėl to bando išvengti tokių situacijų. Dažnai jaučiama izoliacija, vienatvė, kaltė, pyktis“, - pabrėžia D. Nors neretai introvertai tvirtina pastebintys, kad visuomenėje labiau vertinamos priešingos nei jų turimos savybės, E. „Priklausomai nuo aplinkybių, vienur labiau vertinami introvertai, kitur - ekstravertai.
Galbūt yra nusistatymas, kad jei žmogus introvertiškas, reiškia, jis nebendrauja, nemėgsta žmonių. E. Adakauskienė taip pat pastebi, kad ne tik introvertiškos asmenybės gali jausti spaudimą elgtis kitaip, nei joms priimtina. „Tada jis nerimauja, kad blogai daro, kad reikėtų išmokti būti vienam. Savikritikos gali būti bet kokia tema - ar esi introvertas, ar ekstravertas.
Tai priklauso ir nuo aplinkos, ir nuo mūsų reikalavimų sau ar leidimo nebūti tokiam, kaip kiti. Nėra lengva, jei jautiesi kitoks nei tavo aplinkos žmonės“, - teigia E. D. Norbutė antrina, kad savęs kaltinimas nėra susijęs su introversija: „Jeigu žmogus turi polinkį kaltinti save, dažnai galima prikibti beveik prie bet ko, bet kokio savo bruožo ar veiksmo.
Tyrinėčiau, kaip tas vidinis kaltinantis kritikas apsigyveno žmogaus vidiniame pasaulyje, kieno balsu jis kalba, ką jis primena. Kartais kritikas kalba mamos, tėčio, mokytojo ar vadovo balsu, galbūt kas nors priekaištaudavo dėl to, kad esate linkęs būti vienas, galbūt buvo nepatenkintas mokslo ar darbo rezultatais ar dėl to, kad negaudavote pagrindinių vaidmenų darželio spektakliuose. Tas vidinis kritikas atsirado dėl to, ką patyrėte“, - komentuoja D.
Ji priduria, kad geriau supratus šį vidinį kritiką dažnai pavyksta pasijusti geriau. „Tokiame teiginyje girdžiu pyktį, atstūmimo jausmą, jis nėra objektyvus, o yra žmogaus viduje dėl to, kad jis ką nors panašaus yra patyręs. Galų gale, galbūt taip mąstantis žmogus vis pakliūva į situacijas, kuriose labiau vertinami ekstravertai?
Tikrai tų vietų, darbų, specialybių, žmonių, kur vertinama ir skatinama introversija, yra ne ką mažiau. Tik kodėl tada šis žmogus vis atsiranda ten, kur tai nėra vertinama? Gal tai gali būti dėl to, kad ir pats jis iki galo nepriima savęs, savo bruožų, vis bando save pakeisti, padaryti iš savęs tai, kuo nėra, ir tada pyksta ant aplinkos, kad tai jam nepavyksta“, - svarsto D.
Pasak pašnekovės, svarbu pažinti save, tačiau dar svarbiau - gebėjimas priimti save tokį, koks esi. „Šis kritikas daug reikalauja, nepaiso žmogaus asmenybės bruožų, norų, kritikuoja, dažnai būna nepatenkintas rezultatu. Šio kritiko žodžiai sukelia nerimą ir norą vengti situacijų, kuriose kiti galėtų prabilti šio kritiko žodžiais. Kartais atrodo, kad visi aplinkiniai galvoja taip pat, kaip šis kritikas“, - kalba D.
Pasak psichologės psichoterapeutės D. „Kai nerimas apriboja, sumažėja pasitenkinimas gyvenimu, jaučiama kančia, nuolat permąstoma, „o kas būtų, jeigu būtų“, kai nepavyksta pasijusti geriau taikant sau įprastus atsipalaidavimo būdus, tai yra ženklai, kad reikalinga psichikos sveikatos specialisto pagalba“, - aiškina D. Psichologė E. Adakauskienė sako, kad svarbiausia išmokti save priimti ir įsiklausyti į savo poreikius.
Tai padaryti gali būti sunkiau užaugusiems tokioje aplinkoje, kuri neleido įsiklausyti į savo poreikius arba jų nesiklausė, priduria pašnekovė. „Jei visi aplinkos žmonės yra labai ekstravertiški, o tu - introvertas, tada sau keli kokius nors lūkesčius, kad toks būsi, verti save gyventi kaip nors kitaip, nei tau norisi, prie kiekvieno stalo pradedi jaustis nesavas“, - svarsto E.
„Vienu laikotarpiu norime atsitraukti nuo žmonių, kitu laikotarpiu labai gerai ryšius mezgame. (...) Reikėtų įsiklausyti į save, tada bus aiškiau, kokios aplinkos norisi, kokių žmonių šalia norisi, ar kiti tikrai ko nors reikalauja iš tavęs, ar pats jauti, kad turi nuolat atitikti kokius nors reikalavimus“, - kalba E.
Neištikimybės priežastys
Pakliuvę į neištikimybei palankias aplinkybes žmonės neretai atsiduria lovoje, kito asmens glėbyje ar netgi gyvenime. Priežasčių būna pačių įvairiausių: dalis jų išprovokuoja pavienį neištikimybės atvejį, o štai kitos neištikimybę paverčia įpročiu, rašo DELFI.lv. Remiantis XX a. šeštajame dešimtmetyje Juliano Rotterio paskelbta socialinio išmokimo teorija, įvykių grandinė būna štai tokia: trigerinis motyvas paskatina veikti / elgtis, tada seka pasikartojimas, o vėliau išsivysto įprotis.
Žinoma, vieno recepto, tinkamo visiems atvejams, nėra, tačiau būtų galima įvardyti 7 dažniausiai pasitaikančias neištikimybės priežastis:
- Nepatenkinti tarpasmeniniai poreikiai: Kai žmogaus seksualiniai, emocinio artumo, paguodos ar kompanijos poreikiai nėra patenkinami, lieka rinktis: suprasti, kokie yra šie poreikiai, ir dirbti su jais arba leisti jiems pasąmoningai valdyti mūsų elgesį. Jei pasirenkamas pirmasis variantas, žmogus šią problemą atvirai aptaria su partneriu, kartu ieško ir randa sprendimą. Antrasis variantas - išsivadavimo paieškos su kitu žmogumi, tačiau tai neabejotinai nusileidžia problemos sprendimui, kai tai daroma vienumoje ar su savo partneriu. Priklausomai nuo to, kaip dažnai atsiduriame tokio pobūdžio situacijose, keičiasi ir neištikimybės tikimybė. Kitaip tariant, kuo dažniau mums siūlomi saldainiai, tuo greičiau sutiksime jų paragauti.
- Nerealizuoti narcisistiniai poreikiai: Kai žmogaus savivertė priklauso nuo kitų reakcijos, neretai kreipiamės į juos tam, kad būtų papildytos mūsų energijos atsargos, pamirštant apie partnerio jausmus ar pro pirštus žvelgiant į puoselėjamus santykius. Asmuo, už santykių ribų ieškantis savo kaip trokštamo asmens patvirtinimo, labai lengvai gali patekti į spąstus kito asmens, kuris savo pozicijas stiprinti linkęs viliodamas kitus. Tokiais atvejais jokio prieraišumo paprasčiausiai nėra - lieka tik galios žaidimai, kurių esminis motyvas tėra vilioti ir jaustis geidžiamu.
- Vienatvė: Kartais žmogus turi santykių su partneriu, kurį itin stipriai įtraukusi karjera ar kūryba. Dėl šios priežasties gali apimti vienatvės jausmas ir pradėta žvalgytis kompanijos kitur. Toks iš pradžių nekaltai atrodantis elgesys gali labai greitai virsti kur kas rimtesniais dalykais. Taigi išgirdę iš partnerio žodžius „man nuobodu“ būtinai perklauskite, ar tai nereiškia, kad jis jaučiasi vienišas. Šiuolaikiniame pasaulyje vienatvę atpažinti nėra lengva, tačiau vertėtų jokiais būdais nepamiršti, kad siekis bendrauti - tai vienas iš esminių žmogaus poreikių.
- Pyktis: Dalis mūsų pykčio tiesiogiai neišreiškia ir tai daro pasyvios agresijos pavidalu. Užuot aptarę patirtos nuoskaudos ar skausmo klausimą su partneriu jie sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi taip, kad sukeltų skausmą savo skriaudikui. Į štai tokį agresoriaus, aukos ir gelbėtojo trikampį įtraukiamas pašalinis. Neretai toks modelis virsta rimtu įžeidimu ar nuoskauda, t. y. neištikimybe. Tokiais atvejais kiekvienas šio trikampio dalyvis jaučiasi tapęs auka.
- Artumo ar atsidavimo baimė: Dalis žmonių bijo santykių dėl dar vaikystėje patirtų neigiamų emocijų, susijusių su prieraišumu, kurio buvo vengiama. Štai toks prieraišumas atgaivina laisvės praradimo baimę ar nerimą, kad asmuo gali būti paliktas. Suaugę tokie žmonės elgiasi taip, lyg vengtų santykių gilėjimo ir tikrojo artumo. Mylimajam nepatikimos asmeninės paslaptys, pašaliniams skundžiamasi dėl partnerio, o didžiausio pažeidžiamumo akimirkomis randamas trečias asmuo. Jei šis manevras būna veiksmingas, žmogus eina toliau ir dažniausiai viskas baigiasi ne tik emocine, bet ir visaverte neištikimybe. Neretai tokiais atvejais paeiliui praktikuojama prieraišumo ir atstūmimo taktika, įtraukiant į šį pavojingą žaidimą trečią asmenį kaip simbolinį inkarą. Neištikimybė paprastai tampa savotiška garantija, patvirtinančia, kad šie santykiai nėra ilgalaikiai.
- Prisiminimai: Atsitiktinis susitikimas gali prikelti prisiminimus apie jaunystę ar ankstesnius santykius. Būtų nelengva suskaičiuoti, kiek gi tokių nubudusių jaunystės romanų sugriovė tvirtas suaugusiųjų santuokas. Prisiminimai apie jaunystėje virusias hormonų audras ir aistras laikinai gali apakinti net ir tą, kuris pasižymi itin brandžiu gebėjimu priimti partnerį su visais jo trūkumais, jį mylėti ir juo rūpintis.
- Kultūrinis kontekstas: Tai, ką socialinis psichologas J. Richardas Hackmanas įvardijo kaip mus supančius stimulus, daro labai didelę įtaką žmonių elgesiui. Šie gyvenimo aspektai daro poveikį mūsų sąmonei vien todėl, kad jie yra kultūros, kurioje gyvename, dalis. Jei visuomenėje priimtina santuokinė neištikimybė (seksualinė prievarta ar bet kuris kitas elgesys, pasąmoniniu lygmeniu priimamas ir laikomas priimtinu tarp šios visuomenės narių), pagunda į tai pasinerti būna itin didelė. Tai, ką galima vadinti morale ar charakteriu, įskaitant ir asmenų susitarimus būnant poroje, tokiais atvejais netenka reikšmės. Liūdna, tačiau tenka pripažinti, kad garbė, suteikusi T. Larinai stiprybės atsispirti pavėluotiems J. Onegino maldavimams, būtų žlugusi pasaulyje, kur žiniasklaida ir viešoji nuomonė šaukte šaukia, kad neištikimybė yra normalu, taip elgiasi visi. Tokiu atveju dėl asmeninių potraukių aukojami dviejų žmonių susitarimai, nes jie paprasčiausiai nebeturi prasmės, o neištikimybė šiomis konkrečiomis aplinkybėmis neturi pasekmių.