Su rašytoja ir vertėja Birute Jonuškaite susitinkame jos erdvioje sodyboje Vilniaus rajone - žydi išpuoselėti gėlynai, netoliese tyvuliuoja ežeriukas, nuo kurio girdėti vaikų ir suaugusiųjų balsų. Atsisėdame prie gėrybėmis nukrauto tvirto stalo - pokalbis ima lietis dar neįjungus diktofono. Stebiuosi, kaip ji viską suspėja: rašo knygas, vadovauja Rašytojų sąjungai, prižiūri namą, gėlynus, pati ima interviu iš meno ir kultūros žmonių.
Nuo Ukmergės Iki Kanados: Kelias Į Nuosavą Būstą
Iš ankstesnių jūsų interviu sužinojau, kad prasidėjus Sąjūdžiui su šeima išvykote į Kanadą - ten užsidirbote pinigų nuosavam butui ir grįžote į Lietuvą. Dabar kalbamės šioje nuostabioje sodyboje. Ar atsikraustėte čia iš to išsvajotojo buto, kuriam anuomet taupėte? Dvejus metus atidirbusi Lenkijoje už stipendiją studijoms, atvykau pas vyrą į Ukmergę, kurioje jis buvo gavęs darbo paskyrimą, o vėliau - ir dviejų kambarių butą. Ukmergėje manęs niekas nepriėmė į darbą, nes, nors ir baigusi žurnalistiką Vilniaus universitete, buvau Lenkijos pilietė. O kas norės vargti su užsieniete? Tris mėnesius nesėkmingai ieškojusi darbo ir supratusi, kad su savo pasu jo negausiu, nuėjau pas tuometę partijos komiteto pirmąją sekretorę.
Ji labai greitai sutvarkė įdarbinimo reikalą: kitą dieną mane priėmė Ukmergės kultūros skyriaus vedėjas Valentinas Deviatnikovas ir įkurdino prie rašomojo stalo savo kolegės kabinete: galėsi sėdėti ir rašyti savo apsakymus, o jeigu kas nors svetimas užsuktų - turėk ant stalo tam reikalui paruoštą valdiškų popierių krūvelę. Iš tikrųjų kultūros skyriuje nebuvo tinkamo etato, tad mane įformino kaip Ukmergės kraštotyros muziejaus jaunesniąją mokslinę bendradarbę. Galimybių persikelti į Vilnių neturėjome: už turėtą dviejų kambarių butą Vilniuje būtume gavę nebent bendrabučio kambarėlį. Prasidėjus Sąjūdžiui vyras išskrido į Torontą, kur jau gyveno mano sesė. Po metų nuvykau ir aš su vyresnėle dukra. Toronte gimus antrajai dukrai grįžome su uždirbtais pinigais ir didelėmis viltimis, kad privalome dalyvauti atgimstančios Lietuvos įvykiuose.
Rinktis butų nebuvo iš ko - juos parduodavo nebent iš Lietuvos išsikeliantys kariškiai, savo trijų kambarių butą Justiniškėse taip pat nusipirkome iš karininko. Susiremontavome, įsikūrėme, ūgtelėjo mergaitės. Man, išaugusiai ant ežero kranto, labai norėjosi žalio kiemo, po kurį galėčiau vaikščioti basomis, norėjau, kad ir dukros atskirtų ne tik įkaitusio asfalto, bet ir jazminų, nušienautos pievos kvapą, beržą nuo klevo.
Sodybos Paieškos: Nuo Vaiduoklio Iki Ramybės Oazės
Ėmėme skaityti skelbimus, ieškoti kokio nors sodo sklypo. Kartą aptikome šį ežeriuką ir pradėjom važinėti su dukromis jame maudytis. O paskui atradome vaiduoklį - pradėtą statyti, apleistą namą. Aplink jį sodininkai buvo pasidarę šiukšlyną. Kai pirmąsyk čia atvykome, jaučiausi kaip „Stalkeryje“, - atrodė, pirmiausia reikia mesti kokį akmenį ir žiūrėti, ar jis neprasmegs. Tarp žolėmis ir krūmais apžėlusių lovagalių, gelžgalių, senų padangų ir kitokių atliekų styrojo betoninių blokų dėžė, be langų, be durų, su augančiais ant perdangos šaltalankiais ir berželiais.
Tačiau sklypo vieta fantastiška. Susiradome jo savininką ir nusipirkę šį baisų šabakštyną po truputėlį pradėjome kuoptis, lipdyti sau namus. Pradžia buvo labai sunki, o pabaigos ligi šiol dar nėra… Bet visus tuos metus turėjome savotišką ramybės oazę - tik medžiai, vėjas, ežeras ir paukščiai. Grįžti iš darbo tarsi į kitą pasaulį, kuriame naktį po langais kiauksi lapės, vaikštinėja stirnos, per beržų šakas nardo voverės. Deja, geri dalykai negali ilgai trukti. Prieš porą metų prasidėjo Naujojo Antakalnio era. Mūsų mažytėje planetoje viskas pasikeitė. Toje vietoje, kur dabar nesiliauja statybos, driekėsi vešlios, niekieno metų metais neliestos pievos, krūmokšniai.
Jų nebeliko, išdygo privatūs namai, kotedžų eilės - išdraskytos paukščių perėjimo vietos, stirnų ganyklos. Kai čia atsikėlėme, nuo lakštingalų čiulbėjimo buvo neįmanoma užmigti, gegutė po langais beržuose kukuodavo, o jau zylių, strazdų, sniegenų, kėkštų - koncertai nuo ryto iki vakaro. Šiais metais negirdėjau nė vienos lakštingalos. Gegutė kukavo kažkur labai toli gal du, tris kartus per visą pavasarį. Žiemą pakabinti lašinukai ir grūdeliai lig šiol kabo ant medžių net nepradėti lesti. Metai iš metų akivaizdžiai regime, koks žiaurus tobuliausias Dievo kūrinys - žmogus.
Žmogus Kultūros Lauke: Ar Visada Vidinė Kultūra?
Ar palaikote ryšius su sodininkų bendrijos nariais? Ne, beveik ne. Nes tokios nėra. Yra tipiškas George’o Orwello „Gyvulių ūkis“. Kadaise buvom šviesiu rytojumi tikinčiais arkliais, mėginome ieškoti teisybės, dirbti visų labui. Kaip žinote, tai beprasmiška. Todėl dabar jau ne. Taip niekada neskirstau. Juk gali būti kultūros lauko žmogus be jokios vidinės kultūros. O ji labai svarbi, nes paprastai atspindi tikrąją žmogaus vertę. Kultūrinis parodomasis kiautas, kaip ir bet kuris kitas, gali būti patrauklus tik masiniam žiūrovui, kuris paprastai nepasižymi kritiniu mąstymu. Jam reikia garsių vardų, ryškių, skandalingų veikėjų.
Žinoma, įdomu pasikalbėti su kolegomis apie renginius, filmus ar knygas, bet yra ir kitų labai svarbių dalykų. Kitos specialybės ar kitos, visai nepažįstamos sferos žmonės atveria duris į tokius neįtikėtinus pasaulius, kokių net neįtartum, kad jie egzistuoja. Ir tai mane žavi. Žengiu pro tas duris it nuotykių drebuliuko ištroškęs vaikas. Juk mes, kultūrininkai, verdame tame pačiame katile, tad šviežias oro gūsis iš kitos „planetos“ visada kaip ozonas po liūties atgaivina sielą. Ir nesvarbu, ar kalbiesi su astronautu, ar su bobute Naujosios Vilnios turguje.
Darboholizmas Ir Kūryba: Kaip Sutaikyti?
Turbūt nuolatos nusidedu - esu darboholikė, nepakenčiu tinginių. Nors sakoma, kad daugelis tinginių - išradėjai ir atradėjai. Kaip suprasti dienų dienom prie TV drybsančius žmones, dejuojančius, kad nuobodu gyventi? Žinoma, jie turi pasirinkimo teisę - juk galima nugyventi gyvenimą vien nosį krapštant ir kaltinant visą pasaulį dėl savo nesėkmių. Neseniai verčiau knygą iš lenkų kalbos apie garsias lenkų moteris. Viena jų, Krystyna Chojnowska-Liskiewicz, pirmoji viena Žemės rutulį apiplaukusi moteris, pirmoji vandenynų dama. Antroji, - beje, Plungėje gimusi - Wanda Rutkiewicz, alpinizmo legenda, norėjo nugalėti visas 14-a aukštesnes nei 8 tūkst. m viršūnes. Projektą pavadino „Karavanas svajonės link“. Įkopė į 8-ias. Ji yra sakiusi, kad deginimasis po kriauše ją labai išvargintų.
Darboholizmo ir kūrybos palyginimas
| Savybė | Darboholizmas | Kūryba |
|---|---|---|
| Esminis bruožas | Perdėtas atsidavimas darbui | Naujų idėjų generavimas ir įgyvendinimas |
| Poveikis psichikai | Gali sukelti stresą, nerimą, perdegimą | Teikia pasitenkinimą, džiaugsmą, įkvėpimą |
| Poveikis santykiams | Gali atitolinti nuo šeimos ir draugų | Gali įkvėpti ir suartinti su kitais |
| Poveikis sveikatai | Gali pabloginti fizinę ir psichinę sveikatą | Gali pagerinti savijautą ir energijos lygį |
Rašau dažniausiai naktimis. Taip pat esu iš tų, kurie apsakymus ar noveles yra parašę per konferencijas, traukiniuose, autobusuose, oro uostuose ar stotyse. Galiu visiškai atsiriboti, man netrukdo fonas, jeigu žinau, ką noriu rašyti, - šalia gali ir diskoteka vykti. O juk vyresnieji rašytojai, visa sovietmečio karta vykdavo į kūrybos namus ir atsiriboję nuo visko keletą mėnesių rašydavo knygą.
Šeima Ar Kūryba: Amžinas Klausimas
Sename, galbūt dar „Tarybinės moters“ žurnale esu skaičiusi literačių anketas, kuriose apgailestaujama, kad buitis, vaikai ir vyras trukdo dirbti. Jei nori būti rašytoja - geriau šeimos neturėti. Manau, tai tik noras pasiteisinti. Visaip galima išsisukinėti, nors iš tikrųjų - tai tingėjimas arba tiesiog nesugebėjimas ką nors sukurti. Juk lygiai taip pat galima sakyti apie bet kurią kitą profesiją, pvz.: jei nori būti gera aktorė, šokėja, politikė ar net buhalterė - geriau šeimos neturėti. Ne profesija nulemia, nori turėti vaikų ar ne, o požiūris į šeimą ir vaikus. Beje, dabar kai kurių jaunų moterų kalbos apie vaikus (kad jų nereikia gimdyti, kad patogiau gyventi tik savo malonumui), parodo, kaip kardinaliai pasikeitė pasaulis ir pamatinės vertybės.
Jaunos mamos teiginys (išgirdau per radijo laidą), kad gailisi turinti du vaikus, mat jie dar labiau pablogins ekologinę planetos padėtį, atspindi vis garsiau skleidžiamas idėjas apie būtiną populiacijos sumažinimą Žemėje. Šitaip mąsto ir 3 mln. gyventojų neturinčios valstybės pilietė (ar piliečiai). Gerbiu jos nuomonę. Kiekviena moteris turi teisę spręsti - susilaukti palikuonių ar ne. Tačiau kyla klausimas: negi veltui tiek Lietuvos kartų kovojo už laisvę, už savo kalbą, už tą mažytį žemės lopinėlį? Ar dabar mums patiems mūsų nereikia? Savanoriškai atsisakome palikuonių ir „didžiadvasiškai“ (saugodami planetą) keliaujame į nykstančių tautų sąrašą? Tik reikia nepamiršti: vieta ilgai tuščia nebūna, čia gyvens ir vaikus gimdys kitų tautų, kitų rasių, kitas religijas išpažįstantys žmonės.
Kai mūsų dukros buvo mažos, niekada nejaučiau, kad jos man trukdo. Gal mažiau miegodavau, gal būdavo dar sunkiau rasti laiko tik sau, bet jos buvo mažučiai, nuolatos nestandartiniu mąstymu stebinantys katalizatoriai. Kartais iš vieno vaiko klausimo gimsta visa novelė arba romano fragmentas. Turiu gražių, dar spausdinimo mašinėle kurtų rankraščių, kai dirbdavau su dukromis ant kelių: mano pastraipa, tada per visą puslapį vaiko pirščiuku nuspausta eilutė XXXXXXX arba kokia nors zzzzzzzzzzzzzzzzzzz, tada vėl mano ir vėl hhhhhhhhhhhhhhhhhhh. Vieną kartą, kai jos dar buvo mažutės, gavusi stipendiją pirmą kartą išvykau mėnesiui į neseniai atsidariusį Baltijos rašytojų ir vertėjų centrą Visbyje, bet per ten praleistą laiką nieko doro nesugebėjau parašyti. Teko užsiimti tik vertimais. Mobiliųjų dar nebuvo, ryšio beveik jokio - vien nuolatinis nerimas, kaip jos ten vienos su tėčiu. Tada ir supratau: toks rašytojiškas „komfortas“ - ne man. Geriau jau tegul jos čia pat dūksta, rašo kartu su manim, tegul išmargina mano rankraščius žmogeliukais ir saulutėmis. Ir dar: jeigu reikėtų rinktis dukras arba savo rašymą, net nemirktelėjusi visas knygas sumesčiau į krosnį. Nieko nėra svarbiau už žmogų.
Rašytojo Dalios: Tarp Antrarūšio Piliečio Ir Kūrybos
Norėtumėte gyventi kaip laisva, nuo kitų darbų nepriklausoma kūrėja? Kas nenorėtų šitaip gyventi? Tačiau kaip tai padaryti, kai į rašytojus žiūrima kaip į antrarūšius piliečius, kurie kažin ką laisvalaikiu ar naktimis rašinėja… Smagu perskaityti gerą knygą, bet kada ir kokiomis sąlygomis ji buvo parašyta - jau ne mano reikalas. Iš ko gyvena rašytojas - irgi ne mano reikalas. „Atvažiuokite, pristatykite savo kūrybą, skaitytojai labai laukia susitikimo su jumis.“ - „O jūs man sumokėsite už kelionę, už tai, kad pusantros valandos būsiu pasakotoja, skaitovė, pasitelkusi visą savo išmonę privalėsiu atsakyti į įvairius politinius, socialinius ir kitokius klausimus?“ - „Na, mes neturime tam skirtų pinigų, bet jums bus reklama, gal knygų parduosite…“ - „Aš reklamos ant duonos neužsitepsiu, o knygas pardavinėja ir pelną gauna leidykla, ne aš.“ Kiek kartų taip reikėjo ir reikia aiškinti. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl kolegų.
Nelabai smagu, kai darbas atima laisvalaikį. Tai kelia įtampą. Esu pradėjusi rašyti romaną, reikia susirinkti daug medžiagos, bet vis užgriūva darbinės problemos ir savo sumanymus privalau atidėti. Man būtų baugu atsiduoti vien kūrybai, nes kūryba apskritai toks dalykas, jog sukūrusi tekstą nebegaliu garantuoti, ar sugebėsiu parašyti dar vieną. O kas pasakė, jog būtina vien rašyti? Jeigu jauti, kad gyvenimas gali būti gražus ir nerašant - bulves sodinant, žvejojant, auginant vaikus, - tai ir nerašyk. Nesirašo, ir ką, tragedija? Sugrius pasaulis? Pamėginai važiuoti riedučiais, o gal kitais metais norėtum išmokti vandens slidėmis čiuožti, ten gal net daugiau tavo talentų slypi? Bet jeigu jautiesi sėdintis savo rogėse - teks kantriai mokytis profesijos, teks braukyti, perrašinėti, atidėti ir vėl sugrįžti.
Gyvenimas Ir Kūryba: Ar Būtina Atsiduoti Tik Vienam?
Kartais pagalvoju: neturėčiau dejuoti, jog neturiu laiko kūrybai, nes gal taip ir turi būti? Gal man reikia tos sudėtingo darbo Sąjungoje patirties - kad paskui galėčiau parašyti tai, apie ką dabar net nesvajoju? Juozas Aputis sakydavo, kad jis joks rašytojas - drožinėdavo, meistravo, grybavo ir retkarčiais parašydavo, bet parašydavo gerai. Kai perskaitai Taros Vestover romaną „Apšviestoji“, o paskui iškart Naomi Alderman romaną „Galybė“, iškart suvoki, jog „Apšviestoji“ krauju parašyta, junti, kaip iš autorės sąmonės nesutramdoma banga veržiasi tekstas, tarsi ji sėdėtų šalia ir pasakotų. Žinoma, šitą srautą sustiprina ir labai geras Aušros Karsokienės vertimas. O „Galybę“ skaitai ir matai, kaip autorė stato romaną tarsi namą: iš pradžių sulipdė dėžutę, įdėjo langus, duris, įleido tokių ir anokių gyventojų, iškėlė antenas, į kurias žaibai tranko, sukonstravo konfliktą… Viskas skaitytojui pamaloninti. Tam masiniam.
Bet pirmoji autorė tokio antro romano kaip „Apšviestoji“ gyvenime turbūt nebeparašys. Turbūt nebeparašys, bet ar ne geriau vienas geras kūrinys nei visa serija prištampuotų tik tam, kad išsilaikytum rinkoje? Yra autorių, kurie geriausius romanus tiesiog tyliai išrėkia, perskaitai ir ilgai su jais gyveni, net ir norėdamas negali atsikratyti, o štai kai tie patys autoriai imasi rašyti, tarkim, ant bangos esama tema, išeina tokia labai aiškiam tikslui skirta, padori gero amatininko prekė. Na, bet yra rašytojų bibliotekininkų ir rašytojų iš prigimties - visokių reikia. Kad ir kaip būtų keista, nors esu chaotiškas, bet harmonijos trokštantis ir jos siekiantis žmogus. Man jos norisi tarp žmonių, gyvenime, darže, darbe. Tačiau skaitau „netvarkingai“ - iš karto kelias knygas. Vieną dieną paimu pradėtą skaityti romaną, o kitą - jau ieškau poezijos. Skaitau pagal nuotaiką, pagal tai, ką privalu perskaityti.
Tarkim, vienu metu išėjo daug naujų jaunosios kartos poetų knygų, tad pasiskolinau jas visas iš bibliotekos ir ėmiau skaityti, nes buvo smalsu sužinoti, ką jie mąsto, kaip rašo. Kartais visai neplanuotai išsitraukiu kokią labai seną knygą ir skaitau analizuodama pati save - kaip tą knygą priėmiau jaunystėje, kas iš jos liko atmintyje ir kaip ją suvokiu šiandien. Jaučiuosi lyg būčiau du skirtingi žmonės. Bet taip veikiausiai ir turi būti. Anksčiau kiekvieną pradėtą knygą stengdavausi perskaityti iki pabaigos. Dabar nesikankinu. Nepasikliauju anotacijomis.
Senų Knygų Likimas: Ar Jos Dar Kam Nors Reikalingos?
Dalį jų mielai išdalinčiau, tik dabar niekam nebereikia senų knygų - bibliotekos kratosi, neturi vietos, nori nebent pačių naujausių. Taigi stengiuosi dažniau pasiskolinti iš bibliotekos, nes namuose lentynos lūžta. Ir kažin ar tos sukauptos knygos dar bus kam reikalingos. Gyvendami Kanadoje stebėjome tuomet mums neįprastą reiškinį, kai vaikai išmesdavo į gatvę visas mirusių tėvų ar senelių bibliotekas. Vėlesniais metais, kai nuvykau į Čikagą rinkti medžiagos romanui „Baltų užtrauktukų tango“, vienas pagyvenęs lietuvis pasiūlė nueiti į šaulių organizacijos biblioteką. Šauliai pardavė jiems priklausantį pastatą ir netrukus jis turėjo būti nugriautas su visomis knygomis. O ten buvo lobių lobiai - enciklopedijos įvairiausiomis kalbomis, albumai, visa mūsų egzodo literatūra. Prisirankiojau XIX a. kantičkų, įvairių, dar Vokietijoje leistų, mūsų klasikų rinkinių, enciklopedijų… Visa kita turbūt buvo sunaikinta.