Valstybinio Žemės Išteklių Mokslinio Tyrimo Rekomendacijos Lietuvoje

Strateginis planavimas nėra naujas dalykas. Pasauliniu mastu pripažintos lyderės šioje srityje yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Kanada, Naujoji Zelandija.

Ministerijos, Vyriausybės įstaigos ir kitos viešojo administravimo institucijos metai po metų vykdė savo funkcijas, per daug nesusimąstydamos apie tikslus bei jų įgyvendinimo rezultatus. Veikla buvo labiau orientuota į procesą, o tikslas - gauti kuo daugiau lėšų iš valstybės biudžeto. Tokia situacija negalėjo tęstis toliau.

Visų pirma ribotos valstybės biudžeto lėšos bei neaiškus jų panaudojimas valstybės institucijose vertė Lietuvos Respublikos Vyriausybę keisti valstybės biudžeto formavimo principus. Buvo nuspręsta Lietuvoje biudžetą formuoti programų pagrindu. Nuo 1998 m. visos institucijos, siekdamos gauti lėšų iš valstybės biudžeto, turėjo parengti programas ir jų vykdymo išlaidas sąmatas.

1998 m. Rusijos krizė ir su ja susijęs Lietuvos ūkio nuosmukis bei sumažėjusios įplaukos į valstybės biudžetą vertė tuometinę Lietuvos Vyriausybę susimąstyti, kaip valdyti šalį ir finansus veikiant neigiamiems išorės veiksniams. Pasidarė aišku, kad reikia daryti esmines valstybės valdymo reformas. Šalį bei efektyviau naudoti turimus išteklius reikėjo pradėti strategiškai valdyti, t. y. 1998 m. buvo pradėtas įgyvendinti Lietuvos-Kanados viešojo administravimo reformos projektas, kuris buvo orientuotas į strateginio planavimo diegimą Vyriausybės lygiu.

Iš pradžių buvo vykdomi pilotiniai strateginis veiklos planų rengimo projektai keliose ministerijose. Procesui įsibėgėjus ir parengus vieningas rekomendacijas dėl strateginis veiklos planų rengimo, 2000 m. visos ministerijos ir kitos institucijos, norėdamos gauti finansavimą iš valstybės biudžeto privalėjo parengti strateginius veiklos planus, kuriuose turėjo nurodyti institucijos strateginius tikslus, programas jiems įgyvendinti, laukiamus rezultatus ir planuojamas lėšas. Tokiu būdu pirmą kartą finansinis išteklių planavimas buvo susietas su strateginiu planavimu.

1999 m. buvo įsteigtas Vyriausybės strateginio planavimo komitetas, kuris teikia pasikonsultavimus ir rekomendacijas Vyriausybei dėl jos vykdomos politikos, prioritetų ir kitų svarbių klausimų. Strateginio planavimo procesui koordinuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijoje buvo įsteigtas Strateginio planavimo skyrius.

Štai jau 2001 m. Tema. Aktualumas. Tyrimo objektas - Vidaus reikalų ministerijos strateginis veiklos planavimas. Tyrimo hipotezė. Tyrimo tikslas. Tyrimo uždaviniai:

1. 1.
2. 2.
3. 3.
4. 4.

Tyrimo metodika. Loginis tyrimo metodas: šis metodas reikalingas atskleidžiant mokslinio tiriamojo darbo tikslus, aiškinantis teisės normų turinį, formuluojant išvadas bei apibendrinimus. Anketinė apklausa: šis metodas reikalingas siekiant gauti objektyvią informaciją apie Vidaus reikalų ministerijos strateginio planavimo sistemą bei darant galutines išvadas. Darbo struktūra. Šioje dalyje aptariami anketinės apklausos būdu gauti rezultatai, apibendrinamos pagrindinės problemos Vidaus reikalų ministerijos strateginio planavimo sistemoje. Naudota literatūra ir šaltiniai. Šiais strateginiu veiklos planavimu, užsienio autoris knygomis, kitais įvairiais šaltiniais internete, kitų šalis valdžios institucijų svetainėse pateikiama medžiaga strateginio veiklos planavimo klausimais.

Strateginis planavimas - formalizuota sistema, leidžianti nustatyti strategines veiklos kryptis ir būdus, kaip efektyviausiai panaudoti turimus ir planuojamus gauti finansinius, materialinius ir žmogiškuosius išteklius misijai vykdyti, numatytiems tikslams pasiekti, taip pat veiklos stebėsena ir atsiskaitymas už rezultatus.

Sutrumpintas strateginis veiklos planas - strateginio planavimo dokumentas, kuriame glaustai pateikiamas strateginio veiklos plano turinys: institucijos misija, strateginiai tikslai, vykdomos programos, šios programų tikslai ir siekiami rezultatai.

Išorinės aplinkos analizė - institucijos politinis, ekonominis, socialinis, technologinis bei kitų aplinkos veiksnis įvertinimas. Išteklių analizė - institucijos turimų žmogiškųjų, finansinių ir materialinių išteklių sudėties, struktūros ir vaidmens analizė. Institucijos programa - strateginio veiklos plano dalis, kurioje nustatyti programos tikslai, uždaviniai, priemonės, vertinimo kriterijai, numatomi asignavimai.

Strateginis tikslas - ilgos trukmės tam tikroje srityje užsibrėžtas siekis, rodantis visos strategijos ar atitinkamos jos dalies įgyvendinimo planuojamą efektyvumą. Tikslas - per programos vykdymo laikotarpį užsibrėžtas siekis, paprastai rodantis vieno ar kelių uždavinių įgyvendinimo planuojamą rezultatą. Uždavinys - per nustatytą laikotarpį planuojama veikla, užtikrinanti programos tikslo įgyvendinimą. Priemonė - užsibrėžto uždavinio įgyvendinimo būdas ir veiksmai, kuriems naudojami žmogiškieji, finansiniai ir materialiniai ištekliai. Vertinimo kriterijus - rodiklis, suteikiantis informaciją apie institucijos strateginio tikslo, programos tikslo ar uždavinio įgyvendinimą. Produkto kriterijus - uždavinio įgyvendinimo vertinimo kriterijus, t. y. materialinis ar intelektinis produktas ir (ar) paslaugos, kurie atsiranda tikslingai naudojant išteklius uždaviniui įgyvendinti.

Efekto kriterijus - institucijos strateginio tikslo pasiekimo vertinimo kriterijus - nauda, kurią, įgyvendinus atitinkamą strateginį tikslą, gauna ne tik tiesioginiai programos naudos gavėjai, bet ir kitos grupės. Prognozavimas - ateities įvykių ir tendencijų numatymas, turintis svarbų poveikį institucijos funkcionavimui priimant sprendimus.

Strateginio planavimo raida Lietuvos Respublikoje

Strateginis planavimas neišvengiamai turi būti vykdomas tiek Vyriausybės, tiek institucijų lygiu. Štai, t. y. valstybės institucijos rengė savo strateginius veiklos planus ne visai suvokdamos valstybės ilgalaikius tikslus.

2001 m. Vyriausybės kanceliarija atliko planavimo dokumentų analizę. Apžvelgus ir išnagrinėjus bendrąjį šalies ir atskirų sektorių plėtros planavimą, buvo padaryta išvada, kad šalyje egzistuoja daugiau nei 80 įvairios paskirties, skirtingų laikotarpių bei skirtingų institucijų patvirtintų programų, koncepcijų, strategijų. Šis strategijomis bei programomis. Kadangi nebuvo jokios koordinacijos, ministerijos, siekdamos tik savo tikslų, kai kuriais klausimais laikėsi skirtingų pozicijų. Planavimo dokumentai dažnai buvo nesiejami su valstybės finansinėmis galimybėmis ir biudžeto formavimu. Nebuvo jokios aiškios planavimo dokumentų sistemos, jokio reglamentavimo Vyriausybės lygiu.

2001-2004 m. Vyriausybės programoje buvo numatyta sukurti sistemą, kuri leistų formuoti ilgalaikę (10-15 m.) valstybės strategiją, kurios svarbiausi sprendimai būtų pagrindu priimant trumpalaikes 3-5 m. (taip pat ir Vyriausybės) programas. 2001 m. šiau nebuvo svarbiausio - ilgalaikio planavimo dokumento, kuriame būtų suformuluoti valstybės ilgalaikiai tikslai. Iškilo būtinybė parengti Valstybės ilgalaikės raidos strategiją. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, 2001 m. 2002 m. liepos mėnesį Vyriausybė pritarė Valstybės ilgalaikei raidos strategijai ir pateikė ją svarstyti Seimui. Valstybės ilgalaikės raidos strategijos parengimą galima traktuoti kaip svarbų žingsnį tobulinant šalies strateginį valdymą. Tai pirmasis nepriklausomos Lietuvos dokumentas, kuriame numatyta ilgalaikė valstybės raidos vizija, valstybės raidos ilgalaikiai prioritetai bei visų sektorių ilgalaikės plėtros kryptys iki 2015 m. Kiekvienam prioritetui įgyvendinti numatytos kryptys, t. y. 2002 m. Šio 12 d. Seimas pritarė šiam dokumentui. Valstybės ilgalaikės raidos strategija tapo pagrindiniu mkėss valstybės ilgalaikio planavimo dokumentu. Šis arba sektorių raidą, numatyti ilgalaikes jos plėtros perspektyvas. Šis vystymąsi. Galima teigti, kad Valstybės ilgalaikės raidos strategija užbaigė strateginio planavimo sistemos sukūrimą.

Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad šalies plėtros strateginis valdymas traktuojamas kaip valstybės strategijos kūrimo, įgyvendinimo ir analizės funkcija, kartu pasikonsultavo sukurti strateginės analizės ir stebėsenos (monitoringo) sistemą. Siklyta, kad valstybės ir mokslo institucijos stebėtų strategijos įgyvendinimą ir periodiškai fiksuotų faktinius strategijos realizavimo rezultatus. Vyriausybė turėjo peržiūrėti patvirtintas nacionalines programas, parengti naujas strategijai realizuoti reikalingas programas ir suderinti jas tarpusavyje.

2002 m. birželio mėnesį Vyriausybė pritarė Ilgalaikei ūkio plėtros strategijai, kuri buvo sudėtinė Valstybės ilgalaikės raidos strategijos dalis, detaliau nustatanti Lietuvos ūkio plėtros kryptis iki 2015 m. Šiau ir per penkiolika metų padidėtų 2-2,5 karto, o tai leistų pasiekti būsimą ES vidurkį. Vyriausybės priimtoje 2002 m. metodikoje įtvirtinta įvairių planavimo dokumentų hierarchija, išryškinti jų tarpusavio ryšiai bei paskirtis.

Trumpalaikiai 1-3 m. Strateginio planavimo komitetas. Buvo sudarytas strateginio planavimo komitetas (toliau - komitetas), kuris tapo pagrindiniu įstatymų sprendimų priėmėju, kuris renkasi reguliariai, kas dvi savaites pirmininkaujant Ministrui Pirmininkui. Permainos koalicinėse vyriausybėse (6 vyriausybės nuo 1999 m. iki 2006 m. gegužės) grėsė strateginio planavimo sistemos egzistavimui, bet stabilumas buvo palaikomas aukštesniuose lygiuose, todėl, kad beveik pusė  kabineto ministrų buvo postuose keletą metų, priklausydami keletui skirtingų koalicinių vyriausybių. Komitetas įkurtas ir veikia nuo 1999 m. ir yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patariamoji institucija. Šis plėtros sprendimus. Ītini arba nesuderinti klausimai, taip pat pasikonsultavimai, kurie gali turėti didelį poveikį įvairioms valstybės gyvenimo sritims, naujųjų teisės aktų koncepcijos, įstatymų projektai, programų ir plėtros planų projektai, tvarkos bei įvairios reformos. Rekomenduotina, kad visos naujai rengiamos strategijos visų pirma turi būti apsvarstytos komitete ir tik po to teikti jas svarstyti Vyriausybės posėdyje.

1. 1.
2. 2.
3. 3.
4. 4.
5. 5.
6. 6.
7. 7.
8. 8.
9. 9.
10. 10.

2002 m., siekiant patobulinti, praplėsti bei panaikinti per dvejus metus praktiškai taikant metodiką išryškėjusius trūkumus, buvo parengta ir 2002 m. birželio mėnesį Vyriausybės patvirtinta nauja metodika. Šis, labai svarbus etapas yra strateginė analizė. Institucija turi išanalizuoti išorės ir vidaus veiksnius, įvertinti jų galimą (teigiamą arba neigiamą) poveikį institucijos veiklai. Institucijos išorės aplinkos analizės metu turi būti detaliai apžvelgti politiniai, ekonominiai, socialiniai ir technologiniai išorės veiksniai (toliau - PEST analizė). Išnagrinėjus ir įvertinus išorės veiksnius, vertinami ištekliai (vidaus veiksniai). Tam išanalizuojamos šios sritys: teisinė bazė, organizacinė struktūra, planavimo sistema, žmonių ištekliai (etatai, kvalifikacija), finansiniai ištekliai, apskaitos tinkamumas, ryšių sistema (informacinės ir komunikavimo sistemos), vidaus kontrolės ir vidaus audito sistema.

Apibendrinti ir sujungti išorinės aplinkos ir išteklių analizės rezultatus leidžia SSGG analizė. Stiprybės ir silpnybės išryškėja kaip institucijos išteklių analizės rezultatas. Galimybės ir grėsmės apima pagrindinius veiksnius, kurie išryškėja kaip institucijos išorinės aplinkos rezultatas. Ši analizė parodo realias institucijos galimybes kovoti su kliūtimis, atsiradusiomis dėl išorės veiksnių, leidžia numatyti užsibrėžtų tikslų siekimo būdus, padeda įvertinti alternatyvius sprendimų būdus ir išsirinkti tinkamiausią. Apžvelgus išorės ir vidaus veiksnius, suformuluojama institucijos misija. Misija apibūdina svarbiausią institucijos tikslą, kompetencijos sritį ir veiklos kryptį. Suformulavus institucijos misiją, nustatomi institucijos strateginiai tikslai. Tikslai - tai rezultatai, kurių siekia institucija, įgyvendindama savo misiją ir vykdydama savo veiklą. Jie turi nusakyti bendro pobūdžio rezultatą. Suformulavus institucijos strateginius tikslus, kuriamos programos. Programos turi atspindėti iškeltus strateginius tikslų įgyvendinimą. Nustatomi kiekvienos programos tikslai, uždaviniai, priemonės ir uždavinių vertinimo kriterijai. Programa turi turėti kelis tikslus. Programos tikslas turi būti realus - būtina nurodyti konkretų rezultatą, kurį norima pasiekti per programos vykdymo laikotarpį.

Kiekvienos programos tikslas turi turėti bent vieną uždavinį. Uždavinys turi būti realiai pasiekiamas, užsibrėžtas ir kiekybiškai išreikštas rezultatas, kurį galima įvertinti. Uždavinys turi suteikti galimybę nustatyti, ką institucija atliks per metus, siekdama institucijos programos tikslų, ir kokis ji tikisi rezultats. Uždaviniui pasiekti numatoma priemonis visuma. Priemonė turi būti efektyviausias ir racionaliausias būdas, kaip pasiekti norimą rezultatą naudojant turimus arba planuojamus gauti išteklius. Ji turi būti suprantama, teisėta ir praktiškai įgyvendinama. Programs uždav...

Šioje lentelėje pateikiami galimi strateginio planavimo etapai:

SSGG analizės pavyzdys

Strateginis planavimas yra svarbus įrankis siekiant efektyviai valdyti valstybės išteklius ir užtikrinti ilgalaikę plėtrą.

tags: #valstybinio #zemes #resursu #mokslinio #tyrimo #rekomendacijomis