Privatizacija - tai valstybės vaidmens ekonomikoje siaurinimo procesas, kurio metu siekiama didesnio privataus sektoriaus vaidmens įvairiose ūkinėse srityse. Tai reiškia, kad valstybė perleidžia dalį savo funkcijų privačiam sektoriui, atsisako tam tikrų valstybės reguliuojamų ir finansuojamų funkcijų. Mokslo darbuose privatizacijos supratimas yra gana siauras: tai valstybinės nuosavybės perdavimas į privačias rankas. Toks privatizacijos proceso supratimas Vidurio ir Rytų Europos šalyse sąlygojo didelę valstybinio sektoriaus dalį ekonomikoje ir jo privatizavimo dideliais mastais būtinybę.
Privatizavimas dažnai traktuojamas kaip visuomenės gerovę gerinanti politika arba rinkos faktorius ekonomikoje diegianti politika. Mokslinėje literatūroje nurodomi du privatizavimo tipai, besiskiriantys savo tikslais ir uždaviniais bei dažniausiai naudojamais privatizavimo metodais: privatizacija rinkos ekonomikos šalyse ir privatizacija Vidurio ir Rytų Europos šalyse.
Vakarų šalių ekonomikos procesų tyrinėtojai sutaria, kad klasikinės privatizavimo teorijos nuostatos negali būti tiesiogiai pritaikomos Vidurio ir Rytų Europos šalių tikrovei apibūdinti. Tačiau pagal tempus ir pasekmes išsiskyrė Pabaltijo valstybės, priartėdamos prie Vidurio Europos valstybių modelio. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje privatizavimo procesai prasidėjo vienu metu bei panašiomis politinėmis aplinkybėmis, bet skirtingi šalių politiniai sprendimai įtakojo skirtingų privatizavimo modelių pasirinkimą kiekvienoje iš Pabaltijo šalių. Todėl šiame darbe analizuojami bei lyginami privatizavimo procesai Pabaltijo šalyse.
Atlikti privatizavimo proceso Lietuvoje analizę. Išanalizuoti privatizavimo procesus Latvijoje ir Estijoje. Tyrimo objektas: Privatizavimo procesas: jo samprata, etapai, būdai bei vykdymo mastai Lietuvoje bei Pabaltijo šalyse.
Apibūdinant teorinius privatizavimo proceso pagrindus ir raidą bus atliekama literatūros ir dokumentų studija, o pagal šiuos metodus surinkti duomenys bus analizuojami vadovaujantis lyginamosios analizės, aprašymo ir vertinimo metodais.
Nagrinėjant mokslinę literatūrą, buvo pastebėta, kad nėra vieningos nuomonės dėl privatizavimo proceso skirstymo į etapus. Priklausomai nuo pasirinkto kriterijaus arba pagal vyraujantį privatizavimo metodą, dažniausiai sutinkamas išskyrimas į du arba tris, kartais netgi keturis etapus, pagal tam tikrus būdingus bruožus. Dažniausiai sutinkamas privatizacijos proceso skirstymas į masinės ir komercinės privatizacijos etapus.
Privatizavimo Eiga Lietuvoje
Lietuvoje pirmasis privatizavimo etapas prasidėjo 1991 m. vasario 28 d., kai Aukščiausioji Taryba priėmė LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Tai buvo labai dinamiškas procesas. Buvo siekiama įtraukti kuo daugiau žmonių į privatizavimą, todėl buvo leista atsiskaityti investiciniais čekiais (įskaitant dalinius mokėjimus grynaisiais pinigais). Lietuvos Vyriausybė savo ekonomines reformas pradėjo formuodama erdvinės rinkos parametrus. Pirmasis žingsnis, vykdant ekonominę reformą, buvo spartus kainų liberalizavimas, įvykdytas 1991-1992 metais.
Remiantis teiginiu, jog pereiti į rinkos ekonomiką galima tik dominuojant subjektams, suinteresuotiems aktyviai dalyvauti rinkoje, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, buvo priimti svarbūs sprendimai dėl skubaus masinės privatizacijos vykdymo. Privatizacijos programą sudaryti taip, kad valstybinis sektorius ir toliau vyrautų energetikos, ryšių bei transporto srityse.
Investiciniai čekiai - tai sertifikatai ar laikini liudijimai apie akcijų valdymą, kurie platinami masinės privatizacijos metu gyventojų tarpe. Kiekvienam Lietuvos gyventojui buvo išduota investicinių čekių už 5000 rublių (vėliau perskaičiuota į litus) pradine verte, kuri atspindėjo Taupomojo banko išduotoje Taupomojoje knygelėje.
Pasibaigus pirmajam privatizavimo etapui, buvo panaudota 93 proc. investicinių čekių: didžiausia dalis - 65 proc. panaudota valstybiniam turtui įsigyti pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, 19 proc. skirta butams išpirkti, 9 proc. - žemės ūkio įmonėms privatizuoti ir žemės sklypams išpirkti, 7 proc.
Investicinių čekių panaudojimo struktūra
Investicinėse sąskaitose deponuotomis investicinėmis lėšomis iki 1997 m. sausio 1 d. buvo galima atsiskaityti, perkant nuomojamas gyvenamąsias patalpas, ne didesnius kaip 80 ha žemės sklypus, asmeniniam ūkiui naudojamą žemę (2-3 ha), sodininkų bendrijų narių sodo sklypus bei periodinius leidinius leidyklos užimamas patalpas. Investiciniais čekiais nebuvo galima įsigyti jokių valstybės obligacijų.
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, jog pirmojo privatizavimo etapo pabaiga siejama su įstatymo galiojimo pabaiga. Taigi, pirmasis privatizavimo etapas truko iki 1995 metų, kuomet buvo priimtas LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, pagal kurį viešosios nuosavybės teise valstybei priklausantis turtas fiziniams ar juridiniams asmenims parduodamas tik už grynuosius pinigus rinkos kainomis.
1997 metais, priėmus LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo reikšmingus papildymus ir pakeitimus, prasidėjo kokybiškai naujas privatizavimo etapas. Tai stichiška privatizacija politinio kapitalo didinimo laikotarpiu. Svarbu, kad nuosavybė būtų valdoma efektyviau, pritraukiant užsienio ir Lietuvos investuotojus, kurti naujas darbo vietas tobulinti gamybos struktūrą ir užtikrinti, kad makroekonomikos lygiu kiekvienas sandoris būtų efektyviausias. Privatizavimas baigiamuoju laikotarpiu (2002-2006 m.).
Pirmajame privatizavimo proceso etape buvo derinamos dvi iš esmės skirtingos koncepcijos. Pirmoji, kuri svarbiausiu privatizacijos proceso tikslu laikė makroekonominę stabilizaciją, kuri pasiekiama didinant finansinę drausmę, tam, kad privatizuotos įmonės iš karto prisitaikytų prie rinkos ekonomikos taisyklių. Didelis dėmesys yra skiriamas institucinei privatizavimo aplinkai bei teisiniam reguliavimui. Ši koncepcija daugiau orientuota į visuomenę ir mažiau reikšmės teikianti savaiminiam rinkos veikimui. Antroji koncepcija orientuota į tai, kad kuo greičiau mažinamas valstybinis sektorius. Tačiau ne visada nuosekliai kurios nebuvo laikomasi. Tokių dviejų praktiškai nesuderinamų koncepcijų taikymas nulėmė, tai, jog reformų pradžioje trūko mokslininkų analitikų ir valdžios atstovų.
Privatizavimo Rezultatai 1991-1994 metais
Nuo privatizavimo pradžios (1991) iki 1995 m. sausio 1 d. Lietuvoje privatizuoti 5148 objektai, arba 78 proc. visų privatizuotinų. Iš šio skaičiaus 2492 didelės ir vidutinės įmonės (privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 2310 mln. Lt) privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2611 smulkių objektų (privatizuotas valstybinis kapitalas - 74 mln.Lt) parduota aukcionuose, 10 įmonių (privatizuotas valstybinis kapitalas - 453 mln. Lt) parduota skelbiant geriausiam verslo planui parengti bei 42 objektai (privatizuotas valstybinis kapitalas - 24 mln. Lt) parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą.
Privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 3098 mln. Lt arba 81 proc. viso privatizavimo programas įtraukto privatizuotino valstybinio kapitalo. Privatizuotų įmonių valstybinis kapitalas su įmonėse likusia valstybės dalimi sudaro 3848 mln. Lt, arba 43 proc. į privatizavimo programas įtrauktų įmonių viso valstybinio kapitalo, nes į privatizavimo programas yra įtraukta nemažai specifinės paskirties įmonių, kurios privatizuojamos tik 10 procentų.
Analizuojant privatizavimo procesą 1991 - 1994 metais, galima teigti, kad jis vyko gana aktyviai. Pagal įmonių skaičių 1991 m. privatizuota 16 proc., 1992 m. - 44 proc., 1993 m. - 37 proc., 1994 m. - 16 proc. visų privatizuotinų įmonių, tačiau pagal privatizuojamą valstybinį kapitalą 1991 m. privatizuota 3 proc., o 1992 m. - 29 proc., 1993 m. - 37 proc., 1994 m. - 31 proc.
Privatizavimo pradžioje didžiausią paklausą turėjo mažos prekybos, visuomeninio maitinimo bei buitinio aptarnavimo įmonės. Šios įmonės dažniausiai buvo privatizuojamos parduodant aukcionuose. Privatizavimo pradžioje privatizuoti dideles įmones sekėsi sunkiai. Daugelis jų buvo privatizuojamos mažinant akcijų pardavimo kainą iki jų normalios vertės arba nukainuojant tų įmonių ilgalaikį turtą, ir tokiomis sąlygomis jų privatizuoti nepavykdavo. Tačiau 1993 m. privatizavimas suaktyvėjo, ir įmonės, kurių anksčiau niekas nepirko, buvo privatizuotos, kai kurios net su ažiotažu, o Centrinė privatizavimo komisija apkaltinta “turtu dalijimu veltui”.
Ūkio šaka, kurioje privatizuota didžiausia valstybinio kapitalo dalis, yra pramonė. Pramonės įmonių privatizuotas valstybinis kapitalas, įskaitant ir akcinį, sukauptą iki privatizavimo pradžios, sudaro 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo. Kitų ūkio šakų privatizuoto valstybinio kapitalo lyginamasis svoris viso privatizuoto kapitalo atžvilgiu yra gerokai mažesnis: statybos srityje privatizuota 11 proc., prekybos ir visuomeninio maitinimo - 7 proc., transporto - 3 proc.
Daugiausia valstybinio kapitalo yra privatizuota akcijų pasirašymo būdu apie 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo (įskaitant ir iki privatizavimo sukauptą akcinį). Pažymėtina, kad šiuo būdu daugiausia įmonių ir valstybinio karitalo parduota už Centrinės privatizavimo komisijos nustatytą pradinę kainą: 59 proc. akcijų pasirašymo būdu privatizuotų įmonių bei 54 proc. viso akcijų pasirašymo būdu parduoto valstybinio kapitalo.
Privatizuojant viešo akcijų pasirašymo būdu, gana aktyviai dalyvavo visos investitorių grupės: įmonių darbuotojai pirmenybės teisę įsigijo 19 proc., investicinės akcinės bendrovės - 21 proc., asmenys bei fizinių asmenų grupės per viešą akcijų pasirašymą - 30 proc., privatizuotų įmonių akcininkai ir įmonių darbuotojai pirkdami likusį valstybinį kapitalą - 7 proc. šiuo būdu privatizuoto valstybinio kapitalo.
Analizuojant privatizavimo už laisvai konvertuojamą valiutą eigą, išryškėja kainos nustatymo sunkumai. Centrinė privatizavimo komisija nustato pakankamai dideles pardavimo kainas ir stengiasi jų nemažinti - vengia priekaištų dėl “išdalinimo veltui”. Tačiau svarstytina, kas naudingiau: ar laukti pirkėjų ir neturėti jokių pajamų, ar racionaliai mažinant kainas, surasti pirkėjų.
1995 m. sausio 1 d. duomenimis, 82 proc. gyventojams išduotų investicinių čekių jau panaudoti privatizavimui. Didžiausia jų dalis - 54 proc. - panaudota valstybiniam turtui įsigyti, 20 proc. - butams pirkti, o likusi dalis - žemės ūkio įmonėms privatizuoti bei žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai išpirkti.
1995 m. sausio 1d. Lietuvos bankuose nepanaudotų investicinių lėšų buvo už 1850 mln. Litų, realiai likęs privatizuoti kapitalas pasiūlytomis parduoti kainomis sudaro daugiau nei 2300 mln. Litų daugiau.
Vertinant kiekybinius privatizavimo rodiklius Lietuvoje tarptautiniu požiūriu, reikia pastebėti, kad privatizavimas mūsų valstybėje, prasidėjęs 1991 m., vyko sparčiai.
Apibendrinant, galima teigti, kad valstybinio turto privatizavimas Lietuvoje buvo sudėtingas ir daugialypis procesas, turėjęs didelę įtaką šalies ekonomikai ir visuomenei. Nors privatizavimas buvo vykdomas siekiant didinti ūkio efektyvumą ir skatinti verslą, jis taip pat susidūrė su iššūkiais, tokiais kaip nepakankamas teisinis reguliavimas, turto vertinimo problemos ir socialinės pasekmės.
Ši monografija gali būti reikšminga kiekvienam teisės, ekonomikos ar politikos istorija besidominčiam Lietuvos piliečiui, tuo labiau akademinei bendruomenei.
Pagrindiniai Valstybinio Turto Pirminio Privatizavimo Įstatymo punktai:
- Privatizavimo objektas yra įmonė, įstaiga, pastatas ar kitas valstybinis turtas, įtrauktas į privatizavimo programas.
- Objektus privatizavimui privalo parengti įmonių, įstaigų administracijos, steigėjai ar kiti valstybinės valdžios ir valdymo organai, kurių reguliavimo sferoje yra privatizavimo objektas.
- Monopolizuotos gamybos (paslaugų teikimo) įmonė, kurios tiekiamos Respublikos arba miesto (rajono) rinkai profilinės prekės (paslaugos) sudaro daugiau kaip 50 procentų šios rinkos prekių (paslaugų) apimties, privatizuojant turi būti (jei techniškai įmanoma) suskaidyta į atskirus privatizavimo objektus.
- Įmonės (įstaigos), kuri neįtraukta į privatizavimo programas, valdyba, stebėtojų taryba ar darbuotojų visuotinis susirinkimas (konferencija) turi teisę pasiūlyti atitinkamai privatizavimo komisijai šią įmonę (įstaigą) privatizuoti.
Kodėl Privatizacija Nepagyvina Ekonomikos?
- Lietuvoje nebuvo suformuotos sąlygos turtiniais santykiais suinteresuoti steigiamas privačias ar mišrias įmones ūkininkavimo pelningumu.
- Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d.nutarimą mūsų šalies valstybinėse akcinėse įmonėse leidžiama dalį pelno ir akcinio kapitalo rezervų panaudoti privataus kapitalo daliai didinti.
- Lietuvos valstybė daug potencialių pajamų neteko dėl nesklandumų organizuojant valstybinio turto išpardavimą aukcionuose ir konkursuose.
- Kaip rodo užsienio šalių patirtis, būtina teisiškai įforminti privatizavimo specifiką, paslaugų, teikiamų gyventojams, sferą, nes pelningumo didinimas čia negali būti siejamas su patarnavimų kainų didinimu ar staigiu įmonės veiklos krypties pakeitimu bent jau pirmaisiais 2-3 metai po privatizavimo.
tags: #valstybinio #turto #pirminio #privatizavimo #istatymas