Valstiečio Sodybos Tvarto Projektavimas: Tradiciniai Aspektai ir Regioniniai Ypatumai

Kiekvienas žmogus vietą, kurioje gimė, vadina gimtine, o sodybą, kurioje gimė, gyveno ar gyvena - namais. Iš Baltijos senovės lietuviai išsaugojo savo sodybas, namus kaip originalias šventoves, visatos centrus. Šiame etnografiniame žvilgsnyje į XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos kaimo gyventojų aplinką, sodybos pastatus, pagrindinis dėmesys skiriamas gyvenamajam namui ir jo vidaus įrangai. Ši knyga aptaria Lietuvos kaimo sodybų formų istorinę raidą, regioninį originalumą, savitą, iš anksto nulemtą kilmingų žmonių santykį, bendradarbiavimą įvairių darbų ir švenčių metu.

Tradicinė lietuviška sodyba. Šaltinis: Vikipedija

Sodybos Elementai ir Jų Reikšmė

Atidžiai apsižvalgant sodybos centre - į sodą, tvoras, vartus, šulinį, tvarką kieme, tradiciją švenčių išvakarėse barstyti smėlį ant takų kieme, kad sodyba žinotų apie šventę. Žvilgsnis krypsta į lietuvaitės pasididžiavimą - rūtų ir kitų gėlių darželį, augantį po svetainės langais. Žvilgsnis metamas į dainose aprašytas jaunos merginos patalpas - klėtį, taip pat į arklides, kluonus ir kitus ūkinius pastatus. Pagaliau sustojama prie trobos (pirkios), aptariama šio pastato istorinė raida, regioninis savitumas, statyba, įkurtuvės ir kitos tradicijos.

Tarp jų - būsimos vietos prie stalo, vadinamos krikštasuolių kampais, netgi pačioje statybos pradžioje originalumas pašventinamas, ant pirmosios skersinio sijos dedant duonos gabalėlį, žiupsnelį druskos ir gabalėlį šventos žvakės - kaip apsaugą nuo perkūno ir piktųjų dvasių. Tradicijos: kai dukra išvyksta kaip nuotaka, atsisveikindama su tėvų židiniu, ji apeina jį tris kartus. Atvykusi pas anytą, nuotaka aukoja židiniui, galiausiai tvirtai tikima, kad mirusiųjų sielos lieka židinyje atlikti atgailą. Aprašomas būrimas dėl ateities Kūčių vakarą, susijęs su šeimos namų židiniu, ugnies atnaujinimas židinyje naudojant Didžiojo Šeštadienio ir Joninių laužų ugnis.

Panašiai analizuojamos žmonių tradicijos ir įsitikinimai, susiję su namų stalu, langu, durų slenksčiu, durimis. Aptariami namų langai, kaip riba tarp savojo ir chtoniškojo pasaulio, jo reikšmė lietuvių tradicijose ir įsitikinimuose; Užgavėnių persirengėliai, Velykų vaikščiotojai ir dainininkai bei nepažįstamieji beldžiasi į langus. Panašią funkciją atliko ir durų slenkstis: jaunavedžius prie jo pasitikdavo tėvai su duona, druska ir stikline vandens.

Namas Kernavėje. Šaltinis: Vikipedija

Vyro namuose marti, imdama dovanas iš savo kraičio, pagerbia vyro namų durų slenksčius, iš tiesų namų dvasių sergėtojus; nėščia moteris, patirianti skausmą, vedama per durų slenksčius; norint išgydyti žmogų, kenčiantį nuo nužiūrėjimo, jis paguldomas ant durų slenksčio.

Žvelgiant senovės akimis į lietuvių namus, tampa akivaizdu, kad ne taip seniai lietuvis kaimietis savo gimtus namus laikė prieglauda džiaugsmo ir sielvarto valandomis. Ne be reikalo jis juos įkūnijo patarlėse, priežodžiuose, mįslėse, iš kurių...

Sodybos Architektūros Bruožai Skirtinguose Lietuvos Regionuose

Suvalkiečių gyvenamojo namo (stubos), kitų pastatų architektūra - tarsi tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių architektūros, pasižymėjo moderniu išplanavimu. Lygumose buvo galima formuoti taisyklingo stačiakampio plano sodybą su erdviu kiemu, želdiniais ir vandens telkiniais. Šie du veiksniai, taip pat ir stogų dengimas čerpėmis, saugojo nuo gaisrų. Statybai naudojant naujas medžiagas, mažėjo kiemai, todėl sodybos tapo kompaktiškesnės. Teritoriškai Suvalkijoje išskiriamos kapsų ir zanavykų sodybos.

Obelinės sodyba - tipiška kapsų

Obelinės sodyba - tipiška kapsų. Gyvenamasis namas atkeltas iš Obelinės kaimo, Šunskų sen., Marijampolės r. Statytas XX a. pr., perkeltas į muziejų ir pastatytas 1973 m. Ilgis - 19,9 m, plotis - 7,5 m. Pamatai - lauko akmenys, paprastai sutvirtinti kalkių skiediniu. Suręsta iš tašytų rąstų, kampuose sukirstų į lygias kertes. Stogas gegninis, su statramsčiais, dvišlaitis, dengtas čerpėmis. Vieną namo galą užima šeimynstulbė, kitą - seklyčia. Iš priemenės atidaryta virtuvė, šalia prieseklytis su tėvukų kambariu, turinčiu tiesioginį išėjimą į lauką. Šeimynstulbėje yra duonkepė krosnis su tik šiam regionui būdingu mašinsuoliu. Seklyčioje stovi krosnis patalpai šildyti, virtuvėje - valgiui gaminti. Palėpėje yra nedidelis karklais išpintas ir moliu drėbtas kaminas - rūkykla.

Sodybos pastatai sustatyti perimetriškai aplink erdvų stačiakampį kiemą. Kiemo viduryje - šulinys su svirtimi, už jo atitvertas nedidelis plotelis daržovėms. Ūkis valdė 24 ha (42 margai; 1 margas - 0,56 ha), pirmos rūšies labai derlingos žemės. Ūkis (verslas) - pasiturinčio valstiečio sodyba. Ūkio pagrindas - žemdirbystė ir gyvulininkystė, pienininkystė.

Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita). Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.

Valakų Reforma ir Sodybos Užstatymo Normos

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.

Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.

Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.

20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.

Gyvenamieji Namai

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.

Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios.

Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų - šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius. Bežemių arba mažažemių sodybose gyvenamasis namas kartais jungtas su ūkinėmis patalpomis.

Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.

Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.

Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.

Kiti Sodybos Pastatai

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo.

Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi.

Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).

Tvoros, Vartai ir Kiti Elementai

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti.

Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.

Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).

Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį. Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.

Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.

Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.

19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Molingose Šiaurės Lietuvos vietovėse plito molinių gyvenamųjų namų ir tvartų statyba. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų. Kluonų arba tvartų sienoms dažnai naudota mišri technika - molio stulpai su rąstų intarpais. Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis.

Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas.

Žemaitiška troba

Suvalkijos valstiečio namas

Aukštaitijos valstiečio namas

tags: #valstiecio #sodyba #tvartas