38 metų atlikėjas Valdas Lacko yra žinomas ne tik Lietuvos muzikos pasaulyje, bet ir sunkiosios atletikos srityje. Ilgą laiką aktyviai sportavęs, šiandien Valdas visą savo laiką ir dėmesį skiria muzikai ir kartu su žmona Vainora aktyviai koncertuoja, organizuoja ir veda įvairius renginius. Kartu su dainuojančia žmona Vainora augindamas 13-metį sūnų ir 8-metę dukrą, jis gyvena muzikinį gyvenimą.
Vos prieš kelias dienas LNK eteryje startavo kokybiškas muzikos projektas „Lietuvos balsas“, prie ekranų buriantis visus gyvo garso, stebinančių balsų ir karštų emocijų gerbėjus. Iš viso pirmąją laidą stebėjo beveik pusė milijono žiūrovų. Jau po laidos premjeros žiūrovai galėjo įsitikinti - gabių, balsingų talentų mūsų šalyje tikrai netrūksta.
Šį šeštadienį čia debiutuos vienintelis projekto duetas - Rusnėje gyvenantys Vainora ir Valdas Lacko. Rusnėje vaikų darželyje sekretore dirbanti Vainora ir profesionaliai muzikuojantis Valdas - savo krašte puikiai pažįstami. Retos vestuvės ar rajone vykstantys jubiliejai apsieina be jų dainų.
„Tarp „Lietuvos balso“ mokytojų taip pat yra vienas duetas - Valinskų, tad kodėl ir mes negalėtume pabandyti didžiosios scenos užkariauti dviguba jėga?“ - šypsosi sutuoktiniai.
Jauno vyro biografija išties spalvinga - jo senelį Antrojo pasaulinio karo metais, kai dangus maišėsi su žeme, likimas iš Kinijos atbloškė į Lietuvą. „Turiu kinų kraujo ir ukrainietišką pavardę“, − juokiasi V. Lacko. Pasirodo, iš Kinijos kilęs jo senelis netrukus išsiskyrė su čia sutikta Valdo močiute, o ši ištekėjo už ukrainiečio.
Valdas Lacko. Nuotrauka iš asmeninio archyvo. šilaineskrastas.lt nuotr.
Gyvenimas Rusnėje
Važiuodami į Rusnę kiek nuklystame nuo kelio. Čia dabar - apylankos, mat remontuojami keliai. Iki ramaus pasienio miestelio, nuo kurio matyti Rusija, mus atveda siauras laukų kelias. Sala. Taip patys rusniškiai vadina Rusnę. Ir gyvenimas čia kitoks, galbūt - lėtesnis.
Valdas Lacko apie Rusnę:
- Valdai, pats esate gimęs ir augęs čia, Rusnėje? - Taip. Tėvas ne iš pačios Rusnės, o iš kaimo, esančio važiuojant keliu Rusnė-Šilutė. Mama - rusniškė. Augusi prie pat marių. Ten buvo tokia sena bakūžė, kuri vėliau sudegė. Tada persikėlė į Rusnės centrą, gavo čia butą.
- Kaip nutiko, kad pats likote Rusnėje, o neišvykote į didelį miestą? - Studijų laikais spėjau pamatyti gyvenimą didmiestyje. Didelis tempas, didelės erdvės, triukšmas. Šis tempas ne man. Gal ir galėčiau prisitaikyti, bet... Buvo laikas, kai po poros metų gyvenimo Klaipėdoje grįžau trumpam į Rusnę. Tada ir supratau, kad čia geriau gyventi ir kažką veikti. Man ir dabar sako: ar nebūtų geriau į Vilnių? Gal ir būtų geriau, aišku, televizija arčiau, kiti dalykai. Bet kiek man to reikia, nuvažiuoju.
- O prieš studijas? Buvo noras išvažiuoti į didmiestį? - Taip, aš mamai buvau pasakęs, kad niekada negyvensiu tokiame mažame miestelyje, kaime. Tik studijos, didmiestis. Bet užteko poros metų, kad pamatyčiau: be reikalo taip pasakiau. Porą mėnesių man buvo stresas, tarsi depresija, kad kažkas ne taip. Mažas vabalėlis pasijunti tarp tokio gaudesio, masės žmonių. Kažkoks šaltis ten.
- Grįžote į tėvų namus? - Taip, į tėvų. Tuo metu studijas teko nutraukti dėl sveikatos ir finansinių problemų. Tada ir prasidėjo rimtesnė muzikinė veikla.
- Kokias studijas buvote pasirinkęs? - Pedagogikos. Pradinių klasių ugdymas su muzikine specializacija. Man patinka dirbti su vaikais, ir dabar turiu vokalo pamokas su jaunimu. Tik ne Rusnėje, o Šilutėje. Ten turiu savo garso įrašų studiją, visa veikla ten vyksta. Šilutėje mokosi mano vaikai, žmonos verslas - taip pat ten.
- Kokia yra Rusnė? Kalbama, kad atokiose Lietuvos vietose mažėja gyventojų. O kaip pas jus? - Buvo laikas, kai visi pergyveno, kad čia gyventojų mažėja. O dabar, dar iki estakados statybos, atvažiuoja jaunų žmonių, kurie čia kuriasi: įsirengia, stato sodybas, perka butus. Yra jaunų šeimų. Dabar, norint įsigyti čia sklypą, kainos kosminės. Jos kilti pradėjo, kai dar tik švietėsi estakada. Rusnė dabar kurortas.
Valdas Lacko. Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.
Muzikinė karjera
Būdamas šešiolikos, Valdas gerino rekordus sunkiojoje atletikoje, vėliau dirbo padavėju, o dabar mėgaujasi muzikanto darbu ir ramiu šeimyniniu gyvenimu su Vainora ir dviem judviejų vaikais.
Valdo Lacko muzikinės karjeros pradžia:
- Kai grįžote po studijų, ką veikėte? - Muzikinė veikla prasidėjo, nes reikėjo iš kažko gyventi. Sėdėti ant tėvų pečių, jau kai esi pilnametis, nesinorėjo. Iki aktyvios muzikinės veiklos visko buvo. Su broliu teko dirbti statybose, nes reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Buvau kaip pagalbinis darbininkas, padėjau broliui. Teko ir skiedinį maišyti, plytas nešioti, atlikti kitus darbus. Tokie darbai manęs negąsdino, nes juk gimęs esu mažame miestelyje, matęs ūkio darbų.
Muzikinė veikla prasidėjo, nes reikėjo iš kažko gyventi. Sėdėti ant tėvų pečių, jau kai esi pilnametis, nesinorėjo. Dar anksčiau dirbau ir padavėju, nes esu įgijęs šią specialybę. Galiu pasakyti, kad tai vienas sudėtingesnių darbų. Ne tik dėl to, kad visą dieną ant kojų. Atrodo, kas čia tą bliūdą nunešti? Fiziškai tu gali ištverti, bet sunkiau psichologiškai. Ateidavo visokių žmonių, o kai pamatydavai kokią Lietuvos įžymybę, stresuodavai: ką padaryti, kaip aptarnauti, kad jam patiktų?
Padavėju dirbau ir Šilutėje, ir Palangoje, ukrainietiškos virtuvės restorane. Teko aptarnauti ir Ukrainos premjerą, ir Gytį Paškevičių, ir Virginijų Alekną, ir vienos tuo metu žinomos nusikalstamos grupuotės narius. Bet tas darbas labai gerai užgrūdino ir paruošė psichologiškai. Bet tai, žinoma, buvo naujos patirtys. Kartais, kai po koncertų priėję žmonės sako, kad scenoje yra sunkus darbas, visada atsakau: yra sunkesnių. Turėdamas tokių patirčių tu aiškiau supranti, kas sunku, o kas lengva.
Apie muzikinės karjeros pradžią:
- O kaip prasidėjo jūsų muzikinė karjera? - Įdomiausia tai, kad mano šeima prasidėjo nuo muzikos, o muzika prasidėjo nuo merginos. Buvo tokia mergina, su kuria norėjau susipažinti. Ji grojo gitara. Aš ne kiek norėjau gitara išmokti groti, bet ieškojau būdų prieiti prie jos. Sakau: kaip fainai tu groji, gal pamokytum ir mane. Taip prasidėjo mūsų draugystė, o lygiagrečiai - ir muzikinė veikla.
Toks atsirado mūsų duetas, ji grojo ir dainavo, kaip duetas dalyvavome mokyklos renginiuose, o paskui ir miesto renginiuose. Mes abu ir ateitį planavome, kartu gyvenome. Tačiau taip nutiko, kad teko išsiskirti. Tai buvo skausmingos skyrybos. Ir mums, ir mano tėvams buvo skaudu. Tačiau mano muzikinė veikla tęsėsi, dainavau su seserimi. Mane pastebėjo vienos vietos kantri grupės lyderis ir pakvietė kaip vokalistą, kuris kartu ir gitara groja. Tada prasidėjo intensyvesnė veikla, išvažiavimai į televiziją, į laidą „Duokim garo“.
Kelias nuo „Duokim garo“ iki „Eurovizijos“ atrankų:
- Laikas nuo „Duokim garo“ iki „Eurovizijos“... Jame buvo visko. Kurdavom dainas, organizuodavom renginius, prasidėjo įrašai, tada susidomėjau įrašų programavimais, pasidariau nedidelę namų studiją. Iki „Eurovizijos“ daug visko nuveikta. Atsirado įvairios patirties, kas man labai praverčia dabar. Tas etapas buvo tarsi pasiruošimas platesniam skrydžiui. Aš dažnai pagalvoju: jei nebūtų to laiko su grupe, užgrūdinto laikotarpio... Juk einant į „Euroviziją“ reikia daug storos odos.
Jei pirmasis mano bandymas šiose atrankose būtų be tos patirties, būčiau psichologiškai palūžęs. Dalyvavimas tokiuose projektuose yra psichologinis barjeras. Jį tu arba peršoki, arba nepavyksta.
Dalyvavimas „Eurovizijoje“
Sėkmingai debiutavęs nacionalinės „Eurovizijos“ konkurse, Valdas Lacko nesėdi sudėjęs rankų ir toliau skinasi kelią į gerbėjų širdis. Šeštadienį „Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje laukė audringa kova: iš aštuonių dalyvių, į konkursą atėjusių su savo dainomis, net trys iškeliavo namo.
Valdo Lacko mintys apie „Euroviziją“:
- Ar dar bandysite sėkmę „Eurovizijos“ atrankose? - Ne. Keturis kartus jau buvau, gana. Su kiekvienais metais supranti, kaip verdama ši košė, su kuo ji valgoma. Tada pasidarai išvadas ir sakai, kad užtenka.
- Kas labiausiai žeidžia, skaudina? - Vieną kartą, „Eurovizijos“ laikotarpiu, komentarą pamačiau. „Tas, iš kur ten, iš Rusnės? O ten iš viso internetas yra? Jūs ten matote kokį MTV?“ Tokia nuotaika, požiūris išties jaučiasi iš šalies. Apskritai Lietuvoje dar yra požiūrio skirtumas: jei tu iš didmiesčio, tai viskas su tavimi tvarkoje. Nesvarbu, jei gebėjimai visai minimalūs. Bet jei talentingesnis iš kokios Naujosios Akmenės, Rusnės - yra tas neigiamas požiūris, nors žmogus turi gebėjimų.
Nesakau, kad visą laiką. Tačiau tikrai pasitaiko. Nebežinai, ar eiti toliau, ar grįžti namo. Dvejonės pradeda trikdyti, išbalansuoja. Tai labiausiai ir skaudina. Jei tu iš mažesnio miestelio atvažiuoji į televiziją, tai ir tavo gebėjimai tarsi turėtų būti prastesni. Ir tu kitoks. Galbūt, kitoks. Tu esi provincialus žmogus. Bet ką reiškia „provincialus“? Jei tu gyveni tuo, kas vyksta čia, Lietuvoje, šou pasaulyje, tai nelabai ir išsiskiri. Juk esame iš tos pačios Lietuvos, o ji tokia mažytė.
„Eurovizija“ - tai patirtis:
- Valdai, bet dalyvavimo „Eurovizijos“ atrankose, matyt, nereikėtų vadinti klaida. Tik patirtimi. - Tai begalinė patirtis. Ir nauda. Mano oda dar labiau pastorėjo. Kada manęs klausia, ypač mano mokiniai, ar verta dalyvauti muzikiniuose projektuose, visuomet atsakau, kad jei jūs nepasiruošite psichologiškai, būkit atsargūs. Ten yra visokių dalykų, kuriems turi pasiruošti iš anksto, nusiteikti. ir jei žmogus jautriai reaguos - bus sunku.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
Su žmona susipažinau toje grupėje, kurioje dainavau. Ji taip pat buvo solistė. Prasidėjo mūsų draugystė, kuri virto šeima. Susituokę esam daugiau nei 14 metų. Auginame du vaikus, sūnui - 13, o dukrai - 8.
Lacko šeima:
- Abu su Vainora esate muzikalūs, matyt, ir vaikai tokie patys? - Abu. Bet sūnus labiau linksta į dailę. O mūsų mažoji - artistė, kelis kartus per dieną persirenginėja. Po truputį mes ją vedame į vietinės reikšmės renginius, nedidelius koncertus mokyklose. Važiavome į respublikinį konkursą Plungėje, iš kurio parvežė pirmąją vietą.
Valdo Lacko požiūris į gyvenimą:
- Neseniai priėjau prie žmonos ir sakau: bet kaip viskas gerai, ane? Ji pažiūrėjo nustebusi. Juk viskas yra gerai. Sveikata, šeima, kūrybinė veikla sekasi, Vainorai verslas sekasi. Jei gerai sutari su šeima, jei vaikai ateina ir pasako, kad myli, tai kodėl būti nelaimingam? Aš kartais savo vaikams pavydžiu artumo jausmo. Neturėjau to vaikystėje, nebuvo įprasta prieiti, apsikabinti ir tėvui pasakyti žodį „myliu“. Nors juk viskas buvo gerai, tėvai mus mylėjo, mumis rūpinosi. Toks auklėjimas, matyt, buvo, iki galo atvirumo nebuvo. O mes vaikus auklėjame kitaip.
Kalbant apie materialius dalykus, jie mums neatneša laimės. Mes geriau pinigus skiriame kelionėms. O būdamas scenoje ir dainuodamas jaučiuosi tarsi būčiau ten, kur ir turiu būti. Man pasiseka pagauti ryšį su žiūrovu, jaučiu abipusį ryšį. Kai tu kažką duodi, jauti, kad tai sugrįžta atgal. Scena yra ta vieta, kurioje kartais pavyksta pakilti net iki euforinio taško.