Statybų aikštelėje, ant pastato stogo, neretai galima pamatyti iškeltą vainiką. Lietuvoje ši tradicija turi itin gilias šaknis ir yra vis dar puoselėjama.
Vainikas ant stogo
Vainiko reikšmė ir istorija
Lietuvos statybininkų asociacijos Statybininkų veteranų klubo prezidentas Julius Laiconas teigia, jog iškeltas vainikas ant statomo namo stogo reiškia, kad pagrindiniai statybos darbai yra baigti. Ši tradicija yra atkeliavusi iš amžių glūdumos. Man atrodo, ji egzistuoja nuo pirmųjų žmonijos papročių atsiradimo. Vainikai taikomi jau nuo amžių glūdumos ir įvardinti tikslesnius metus būtų sunku.
Tiesa, su vainiku yra siejama ir daugiau tradicijų: varduvininko pasveikinimas - vainiko užkėlimas virš durų ir vėliau ant galvos, derliaus užbaigtuvės, laidojant pinami gedulingi vainikai ir t.t.
Dažnai rangovai ir vystytojai tai laiko garbės reikalu - pranešti, kad statyba baigiama. Po to statytojas, vystytojas ar rangovas palinki statiniui stiprybės, kad jis ilgai gyvuotų. Lietuvoje anksčiau trobos irgi buvo statomos kaip savotiškos šventovės - svarbus buvo trobos vietos parinkimas, stengdavosi, kad troba atitiktų biolokacijos principą, o ypač - statant bažnyčias.
Vainiko kėlimo papročiai skirtinguose regionuose
Skirtinguose Lietuvos regionuose, vainiko iškėlimas ant statomo namo stogo, kaip tradicija, turėjo net keletą skirtingų pavadinimų su tam tikrais išskiriamaisiais bruožais.
- Nemuno žemupyje vainiko iškėlimą vadindavo bėringiu.
- Biržų krašte - kruoniu.
Tačiau tuodu skiriasi nuo vainiko, nes iškeliami horizontaliai, tarsi kokia namo karūna. Čia tinka ir bijūno žiedas, ir jurginas. Vėlų rudenį užbaigus darbus, tenka vainiką pinti iš pušų ir eglių šakelių. O vasarą papuošdavo jį net rugių varpomis.
Žemaitijoje meistrai į vainiko vidurį įkabindavo iš medžio lentelės išpjautus sūrį ir butelį, - tokią laukiamų vaišių užuominą. Kitur dar kabindavo savo profesijos ženklą - medinius pjūklą, kirvuką, reples, kampainį, skriestuvą.
Anot etnologo, neretai pasitaikydavo ir tokių papročių, kuomet statybos vadovui tekdavo lipti gegnėmis aukštyn ir iš bėringio pačiam pasiimti įvairius statybininkų sudėtus daiktus, pavyzdžiui, batus, marškinius, pirštines ir austinį rankšluostį. Sėkmingai nusikabinusį dovanas meistrą parankiniai pakilodavo, tada daina pasveikindavo šeimininką.
Pabaigtuvių vaišės turi savo pavadinimą, bet vėlgi, skirtingą įvairiose Lietuvos regionuose.
Regioniniai vainiko kėlimo tradicijų skirtumai:
| Regionas | Pavadinimas | Ypatumai |
|---|---|---|
| Nemuno žemupys | Bėringis | Vainikas keliamas horizontaliai |
| Biržų kraštas | Kruonis | Vainikas keliamas horizontaliai |
| Žemaitija | - | Į vainiko vidurį įkabindavo sūrį ir butelį |
Namai kaip šventovė
Lietuvoje anksčiau trobos irgi buvo statomos kaip savotiškos šventovės - svarbus buvo trobos vietos parinkimas, stengdavosi, kad troba atitiktų biolokacijos principą, o ypač - statant bažnyčias. Jos anuomet buvo statomos ten, kur nėra tektoninių lūžių ir kitokių energetinių jėgų, esančių po žeme, arba vandens srautų, kas sukuria tam tikrus magnetinius laukus. Tai buvo daroma, kad žmonės atėję į bažnyčią jaustųsi labai ramiai.
Namo puošyba ir simbolika
Seniau, mūsų protėviai itin stengdavosi tinkamai papuošti namus. Itin kruopščiai buvo puošiama namų išorė - dailinami langai, stogas, durys. Visos namo sandaros dalys ir svarbiausios angos. Žmonės itin kruopščiai puošdavo savo namus. O kiekvienas puošybos raštas ir būdas, turėdavo atitinkamą gilesnę reikšmę, simbolinę prasmę. Todėl tikėta, kad puošimo sudėtinės dalys ir pati puošybos eiga, ne tik pagražina namo vaizdą, bet ir apvalo namo dvasią, pagerbia namus saugančius dievus.
Svarbiausios namų apdailos sudėtinės dalys, buvo - durų simbolika, lėkių simbolika, langų simbolika ir stogo pabaigtuvių simbolika. Stogo pabaigtuvių vainiku būdavo užbaigiama namo puošyba. Jis būdavo užkeliamas ir pritvirtinamas ant aukščiausio namo stogo taško. Tokie vainikai, paprastai, buvo pinami iš lapuočių medžių lapų, kartais dailinti spalvingomis ir itin kvapniomis gėlėmis.
Namo puošybos elementai
Lango simbolika
Ypatingai svarbi buvo lango simbolika. Tai, vėlgi, buvo laikoma riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Perėjimas per šią ribą, buvo laikytas - šventa, apvalančia apeiga. Todėl, krikštydami vaikus, mūsų protėviai iškeldavo juos per namo langą. Langai, tai lyg namo gyvybės įrodymas - tarsi namo akys, per kurias namas stebi viską aplinkui.
Durų simbolika
Negalima pamiršti ir namo durų simbolikos, ypatingai - slenksčio. Gerbiant durų slenkstį, buvo griežtai negalima ant jo stovint sveikintis, arba valgyti. Taip pat, būdavo nepalanku ant slenksčio kapoti malkas ar pjaustyti medį, nes mūsų protėviai tikėjo, kad taip galima netyčia nukirsti Laimai galvą (Laima - namų laimės deivė). Durys, buvo puošiamos ir formomis, sudėliotomis iš lentų. Dažniausiai tai būdavo - rombo arba eglės forma išdėliotos lentos. Eglės forma sieta su - laumių, kurios namams atneša vestuves, nelaimę ar laimę, gimimą, mirtį, simbolika.
Lėkių simbolika
Nemažiau svarbi ir lėkių simbolika. Seniau manyta, kad lėkiai susiję su lėkiojimo reikšme - oras, padangės, vėjas. O lietuvių mitopoetikoje, su namo stogo sritimi itin artimai yra siejamas - aitvaras. Dažnai, lėkiuose būdavo sutinkama dvinarė simbolika - visko po du. Paprastai, tai būdavo - dviejų paukščių, dviejų ragų, dviejų žirgų vaizdiniai. Dažnai, lėkiuose sutinkama - gyvybės medžio simbolika. Dažniausiai, ši simbolika būdavo atvaizduota tarp dviejų dvyniškų simbolių. Pavyzdžiui: stulpas arba augalas, su lelija arba paukščiu viršūnėje, apsuptas dvyniškų simbolių.
Tradiciniai amatai Utenoje. Ąsočio žiedimas. Meistras Vytautas Valiušis
Tradiciniai amatai
Senovėje lietuviams namus ir kitus trobesius statė puikiai šį amatą išmanę vyrai, vadinti dailidėmis. Jie puikiai žinojo, kaip pakloti pamatus, suręsti tvirtas sienas, iškelti gegnes.
Dailidė
Kitaip tariant, dailidės buvo senovės projektuotojai ir darbų vykdytojai. Užsakymų jie gaudavo keliaudami po kraštą, o pačių nagingiausių ir kruopščiausių meistrų ieškodavo patys užsakovai. Dailidystės amato paslaptis tėvas perduodavo sūnui, kaip ir įrankius.
Kai trobesys būdavo pastatytas, gegnės iškeltos, o ant jų pakabintas vainikas, ateidavo eilė kitam amatininkui - stogdengiui. Stogai Lietuvoje ilgus amžius būdavo dengiami nendrėmis, o nuo XX a. pr. skiedromis. Šiuo amatu užsiimdavo vargingesni kaimiečiai, važinėdavę iš kaimo į kaimą. Visgi patikimai uždengti stogą - nes kas norėtų, kad į trobą prilytų, - buvo sudėtingas ir atsakingas darbas. Įdomu tai, kad šiais laikais, kai yra įvairių sintetinių stogo dangų, nendriniai ir skiedriniai stogai vėl populiarėja, o dailidės profesiją galima įgyti profesinio mokymo įstaigose.