Senovėje mitinių būtybių turėta nesuskaičiuojama daugybė. Europos mitologijoje gausu įvairių dvasių ir būtybių, kurios, kaip tikėta, saugojo turtus, derlių ir namus. Šios būtybės atspindėjo žmonių ryšį su gamta, jų baimes ir viltis.
Gyvatė
Reikšmingi ROPLIŲ (žalčių, gyvačių) motyvai. Gyvatės, žalčio nevalia užmušti. Gyvatė siejama su Saule. Tikėjimų susiję su gyvatės vaidmeniu gydant ligas, ypač akių. dedama virta gyvatė saugo nuo apakimo. Kuo daugiau namuose laikyta žalčių, tuo laimingesni namai.
Jei žaltys pasirodys seklyčioje, kas nors iš namiškių ištekės. Gyvatė siejama su per mirtį atsinaujinimo simbolis. Manyta, kad gyvatės yra vaisingumo užtikrintojai. Gyvatės, žalčio nevalia užmušti.
Aitvaras
Aitvaras - savarankiška, pavydi, kerštinga būtybė. Aitvarai nemirtingi. Ypač daug neigiamų bruožų aitvarui priskyrė krikščionys. Neįmanoma lemti. Nelemia. Neįtikus jai, gali ištikti baisios nelaimės.
Galima įsigyti pakėlus anglies gabaliuką. Maitinamas kiaušiniene - apeiginiu patiekalu, pienu, medumi, koše. Surandamas kaip šlapias, sulipęs viščiukas po laukine kriauše.
Kaukas
Požemio dvasios. Rūpinosi žemės vaisiais, iš dalies - dievais. turto padėjėjas - sodybos, gyvulių globėjas. Šis medis sietas su vaisingumu, požemio viešpatija. Kaukai gyveno miške, po žeme.
Pasirodo netikėtai, atnešdami skiedrą, šieno, šipulių ir pan. Linus, suverpti, išausti audeklą ir pasiūti marškinius (kaukučius). Linų, kanapių globėjas, jam melsdavosi moterys.
Kaukolės didumo ir buožgalvių išvaizdos sutvėrimai. Daugina javus ir šieną. (krikščionybės laikais - ir nekrikštyti kūdikiai), virtę dvaselėmis. Paukščiu kauku, kurio tikslas atkeršyti už nužudymą.
Pakviečiami kaukus į vaišes, po to duris uždarydavo, užtrenkdavo. Patikrinama kiek suvalgyta maisto. Jei šeimininkė taip greitai nesusitvarkydavo, kaukai verkdami išeidavo. Atneša tai, kas nesurinkta laukuose.
Laumės
Gali būti materialinėmis gėrybėmis. Laumės - teisingumo vykdytojos. Pirminis laumių pavidalas, matyt, buvo karvelis. Pašėlioti ir tiek šėlioja, kol bernas galą gauna. Laumė ne visada graži.
Pasak legendų, Laumė po vieną pasirodo, dažnai - 2, 3 ar būrys. Laumės skalbia ar mėnesienoje be žiburio verpia. Sutraukia vandenį iš ežerų, marių, balų. Tada lyja.
Tam tikra prasme laumės - teisingumo vykdytojos. Apdovanoja, o tinginį baudžia. Šviečiant mėnulio pilnačiai ar jaunačiai, laumės šokdavo ratelius. Tas šokis sukeldavo lietų ir audrą. Tokie vaikai likdavo neūžaugomis ir su labai didelėmis akimis.
Ragana
Ragana kontroliuoja visos gamtos gyvenimą. Ji prižiūri, kad viskas būtų saikinga. Ragana gali paversti juos akmenimis, medžiais, gyvūnais. Ragana gali atsiųsdama ankstyvą senatvę, nesantaiką. Ragana dažnai vaizduojama kaip gyvate, vabalu, šarka, kurapka, kregžde, pele ir t.t.
Raganos keikiamės dievų vardais. Ji gali išgerti kvapą iš burnos ir žmogus miršta. Ragana gali uždaryti Aušrinę, savo šluota užtemdo saulę. Ragana gali paversti vyrus arkliais ir juos nujodyti.
Giltinė
Antroji Laimos pusė, jos sesuo. Ji pranešanti savo ūkavimu apie mirtį, gaisrą, nesantuokinio vaiko gimimą. Giltinė - balta, aukšta, liesa, su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų. Žmogus mirštą, kai Giltinė lyžteli liežuviu. Naktinės būtybės.
Austėja
Austėja - moteris. Vardas siejamas su žodžiais “austi”, “ausyti”, t.y. skraidyti, rinkti medų, austi korius. Bitės miršta, o ne dvesia, gaišta. Bitės supranta žmonių kalbą, gali atspėti ateitį. Austėjai skirta šventė švęsta rugpjūčio viduryje. Blogų dvasių galia.
Austėjai aukojama liejant į orą, į lubas. Žmonės garbino, sėdėdami prie krosnies. Daužydavo puodynę, pilną medaus. Jei puodynė subyrėtų į šukes, ir prašydavo, kad bitės spiestų. Dažniausiai ji trukdavo iki vieno iš bičiulių mirties. Lankydavo vienas kitą, atlikdavo apeigas, skirtas deivei.
Gabija
Gabija - ugnies valdovė. Dar vadinta Peleno deive, Motina Gabija, Pelengabija, Ponike ir t.t. Ją prižiūrėdavo šeimos motina. Ugnei buvo nuolat aukojama. Verdant maistą, maitintas ir židinys. Židinys būtų soti, nerūstautų. Besikūrendamas židinys prarasdavo švarumą.
Todėl užterštą ugnį žmonės prausdavo, t.y. visada rusentų, ypač žiemą. Per Rasos šventę. Uždegdavo apeiginį laužą nesuterštą ugnį, ja uždegdavo apeiginį laužą. Krikščionybės laikais Gabija sutapatinta su Šv. Agota.
Šios mitologinės būtybės ir dvasios, saugančios turtus, atspindi senovės Europos žmonių pasaulėžiūrą, jų ryšį su gamta ir tikėjimą antgamtinėmis jėgomis. Nors šiais laikais šie tikėjimai išblėso, jie vis dar gyvi tautosakoje ir kultūroje.