Užukalnio kaimo sodybos istorija: nuo Balyno pievos iki Liškiavos piliakalnio legendų

Šis straipsnis skirtas Užukalnio kaimo sodybos istorijai, apylinkėms bei su ja susijusioms legendoms ir padavimams apžvelgti. Keliausime po Dzūkijos kraštą, aplankydami Balyno pievą, Migonių piliakalnį ir Liškiavos piliakalnį, gilinantis į jų istoriją ir mitus.

Balyno pieva: tarp istorijos ir gamtos

Balyno pieva, arba Balynas, plyti tarp Gelovinės kaimo šiaurės, kelio Subartonys - Gelovinė rytų, Merkinės girioje, Balyno kalno pietų ir Merkinės girios Šarūno kalno vakarų pusėje, Subartonių miško 709 ir 715 kvartaluose (viduryje). Šiandien apie 8 ha pieva pavirtusi pelke. Pasakojama, kad Nožagarė, Balyno pieva ir Kriokiškė, jungiamos į Gelovinės ežerą tekančio Gelovinkos upelio, kitados buvo vienas didelis ežeras.

Apie apylinkes nemažai medžiagos yra surinkęs ir užrašęs Dzūkijos kraštotyrininkas ir etnografas Vladas Ulčinskas. Jo užrašuose, be kitą ko minimos ir Balyno pievos, tad bendram vaizdui susidaryti pateikiame jo užrašus iš monografijos „Makniūnai": Makniūnų laukai, lyg vainiku, apsupti miškais. Tik pietryčiuose jie jungiasi su Raitininkų kaimo laukais. Ir tai tik per Prūdelius, kuriuos nuomodavo dvarui patikimi žmonės.

Kitas Prūdelių galas rėmėsi į Asiūklinės laukus aukštumoje, į vakarus nuo dabartinės Pliaugų sodybos. Prūdelių žemė - sunkus molis. Pietuose, nuo miško iki Raitininkų laukų, buvo ilga pieva. Ja ir krito vanduo pievelėmis nuo Makniūnų kapinių iki Raitininkų laukų, o jais - į Angeringio raistą, iš ten- Gelovinės ežeran, o iš jo - upokšniu Straujos upėn ir ja - Nemunan netoli Merkinės, per Zakavolių ir Maksimonių kaimus.

Į šiaurę nuo Asiūklinės sodybos buvo ilga pieva, kuri vienu galu rėmėsi į Makniūnų -Raitininkų kelią, o kitu galu - į Balyno valdas. Kita puse Balyno sodybos vanduo krito į tą pačią pievą, kaip ir Prūdelių vanduo kita tos sodybos puse. Asiūklinės žemė irgi daugumoje buvo sunkus molis, šaltžemė. Tik pietų pusėje buvo geresnė, derlingesnė. Čia irgi buvo pievelėmis iškaišyta jos šiaurinė dalis, o šiaurės rytuose - didesnė, apvali pieva.

Apie 1923 metus Makniūnų dvaro savininkas Karolis Muiželis, jausdamas, kad dvarai bus nusavinami ir išdalinami savanoriams, kumečiams, bežemiams ir mažažemiams, pradėjo pardavinėti žemę. Taip ir čia, nuo Makniūnų miško iki Balyno vienkiemio, ruožą žemės palei Raitininkų laukų rubežių, dvarininkas pardavė. Ją pusiau nupirko M. Pliauga su K. Drobniu.

Ši pieva savo rytiniu galu rėmėsi į vieškelį (dabartinį asfaltuotą kelią), o kitu - maždaug iki pušyno, esančio netoli kapinyno. Tik, žinoma, nuo pušyno dar tolokai į šiaurę. Nuo Šaltaniškės į vakarus buvo gilus griovys, apaugęs ąžuolais, skroblais, lazdynais ir kitais medžiais. Iš čia vanduo tekėjo į Makniūnkos ežerėlį, nors netoli Šaltaniškės, iš miško, jau vanduo krito link Angeringio. Šaltaniškėje seniau augo spanguolės.

Nuo Šaltaniškės pamiške, maždaug nuo pietų šiaurės link, vėl yra pieva Lotavietis. Bet ji į Maknūnų laukų pusę nedaug išlinkusi, daugiau - Lydekininkų laukuose. Dėl šitos pievos Lydekininkų sodžius bylinėjosi su Makniūnų dvaro savininku. Apie 1929 m. bylą laimėjo Lydekininkai ir jiems atiteko Lotavietis.

Nuo Lotaviečio, pagal šiaurę, link vasaros vakarų, maždaug iki kelio Makniūnai - Piliakalnis, pagal mišką yra pieva - pelkė, Balomis vadinama. Tai aukštapelkė. Ja teka vanduo iš Gailinto ir Lydekinkos į Makniūnką.

Už kelio Makniūnai - Piliakalnis yra pievos. Čia iš miško išteka upokšnis. Gailinto ežeras atliekamą vandenį juo siunčia Makniūnkon. Čia, abipus kelio, yra Makniūnų laukai. Jie, pagal mišką, tęsiasi ligi Makniūnų - Galintankos kelio. Čia irgi kalvoti laukai. O aukštuma, maždaug, kur dabar artezinis šulinys, vadinosi Cegelnės kalnu. Jį vadino taip todėl, kad ant šito kalno buvo dvaro „cegelnė” (plytinė), kur buvo formuojamos ir išdegamos molio plytos dvaro statyboms.

Šiame žemės plote paviršius lygesnis, be didesnių kalvų, žemė lengvesnė. Už kelio Makniūnai - Savilionys, jo kairėje pusėje, - labai durpinga pieva. Per ją upokšniai nuo Gailinto ežero pusės, pro Majoriškių laukus tekėjo Apsingės ežeran.

Šiame, nuo Veismūnų iki Raitininkų (Prūdelių) kelių, laukų plote, pagal Miškinių sodybą, buvo viena nemaža pieva. Ji savo vandenis atskiru upokšniu, pro mišką, siuntė Apsingės ežeran. Čia buvo ir daugiau nedidelių pievelių, daugiau tarp Miškinio, Grinkevičiaus ir Žukevičiaus sodybų. Čia randasi ir kalva - piliakalnis, apaugęs pušelėmis ir beržais.

Makniūnų dvaro, kaip ir aplinkinių sodžių, žemė buvo nelabai derlinga. Be to, ją buvo apleidę anksčiau valdžiusieji. Todėl, pradėjęs dvarą valdyti Karolis Muiželis ėmė gerinti žemę (maždaug apie 1880 m.). Ėjo kalbos, jog Karolio tėvas Jonas Muiželis šiam savo sūnui užrašęs visą Makniūnų dvarą su visais jo palivarkais, o kitam sūnui Tadui - nieko.

Tapęs dvaro šeimininku, K. Muiželis stvėrėsi pakelti žemės derlingumą. Ir ko jisai nemėgino! Pirmiausia pradėjo miške kirsti ėglius (kadagius). Juos smulkiai kirviais sukapodavo ir klodavo tvartus, kad daugiau būtų mėšlo. Bet šis būdas derlingumo nepakėlė, teko ėglių trąšos atsisakyti.

Vėliau buvo atsigręžta į durpes, kurių Makniūnų laukuose buvo daug. Buvo kasamos „kapanicos” - tranšėjos. Durpėmis klojo tvartus ir šiaip nuo tranšėjų vežė į laukus, ten jas barstė ir aparė. Po kelių metų dirva pagerėdavo ir už triūsą atsilygindavo geresniu derliumi. Seni žmonės šnekėjo, kad durpės labai pakėlė laukų derlingumą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo visi Makniūnų laukai buvo nusausinti atvirais grioviais. Visi Makniūnų laukai buvo nusėti pievomis, pievelėmis. Tai buvo laukai išraizgyti grioviais, kaip voratinkliais, kas mažino jų apdirbimo spartą. Bet išmirkimas sumažėjo, dirbamos žemės derlingumas padidėjo.

Jau apie 1929 metus dvaro centro laukai buvo pradėti sausinti uždaru drenažu, sumažėjo griovių tinklas. Pasidarė lengviau žemę dirbti, be to, padidėjo dirbamos žemės plotas.

Taip Makniūnų dvaro centro laukai 1930-1940 metais buvo pavyzdžiu, kaip tvardyti dirbamą žemę. Dvaro pavyzdžiu sekė ir aplinkiniai ūkininkai.

Vladas Ulčinskas dzūkų kraštotyrininkas ir etnografas (1909 12 15 - 1999 10 15) monografija „Makniūnai“.

Balyno pieva, Balynas - bendrinis lietuvių kalbos žodis, reiškiantis šlapią vietą, balas.

Migonių piliakalnis: istorijos ir legendų sankirta

Migonių piliakalnis (Kaišiadorių r., Kruonio sen.) yra kairiajame Kruonės upelio (Lapainios dešiniojo intako) krante, kranto aukštumos kyšulyje. Iš upelio pusės piliakalnio šlaitai siekia 16 m aukštį, jo aikštelė nedidelė - vos 9,5 x 16 m dydžio. Iš pietų pusės ją saugo 4 m aukščio pylimas ir griovys. Piliakalnį supa didelė, apie 1,5 ha ploto, senovės gyvenvietė, o netoliese, už 200 m į šiaurės rytus, dešiniajame Kruonės krante, yra pilkapių grupė. Tai - vienas išraiškingiausių archeologinių paminklų kompleksų (Migonių piliakalnis, gyvenvietė ir pilkapynas) rytų ir pietryčių Lietuvoje.

Migonių piliakalnis, gyvenvietė ir pilkapiai buvo nuodugniai tiriami 1954, 1955 ir 1957 metais. Tyrėjai čia atrado net 2,8 metro storio kultūrinį sluoksnį, įrodantį ilgalaikį ir intensyvų šios vietos gyvenimą. Aptiktos įtvirtinimų liekanos, su keturiais aiškiais statybos etapais, pažymėtais gaisrų pėdsakais - tyliais liudytojais to meto įtampų, kovų ir pavojų.

Netoliese išsidėsčiusi senovės gyvenvietė, apimanti apie 1,5 hektaro, pasakoja apie žmones, kurie čia dirbo, statė, augino vaikus ir kūrė bendruomenę. O už 200 metrų toliau, dešiniajame Kruonės krante, slepiasi devyni pilkapiai, iš kurių aštuoni atskleidė griautinius kapus su įkapėmis, leidžiančiais pažvelgti į III-V amžiaus laidojimo tradicijas bei žmonių pasaulėžiūrą.

Kas iš tikrųjų buvo Migonių piliakalnis? Ar tai buvo slėptuvė nuo priešų, ar didžiūnų pilaitė, ar galbūt sakralinė vieta - atsakyti vienareikšmiškai sunku. Žinoma tik tiek, kad jo funkcija bėgant amžiams keitėsi, bet svarba liko.

Šiandien Migonių piliakalnis nėra tiesiog žalias kalnas - jis liudija apie mūsų praeitį, kai net ir nedidelė vietovė galėjo turėti didžiulę reikšmę. Tai - socialinis centras, vieta, kurią bendruomenė gynė ne tik nuo priešų, bet ir nuo užmaršties.

Kelionė į Migonių piliakalnį - tai kultūrinė patirtis ir kvietimas pajusti senovės dvasią. Kiekvienas žingsnis link jo - tai žingsnis į mūsų protėvių kasdienybę: į jų kovas, viltis, tikėjimą ir gyvenimo tvarką. Ši vieta ypatinga tuo, kad leidžia ne tik žiūrėti į praeitį, bet ir ją pajusti - stovint virš slėnio, įsivaizduoti, kaip čia degė laužai, skambėjo šnekos ir aidėjo būgnų ritmai.

Migonių piliakalnio padavimai

Kraštovaizdyje gerai matomas Migonių piliakalnis, matyt, nuo seno kėlė vietos gyventojų susidomėjimą ir žadino jų vaizduotę. Žmonių pasakojimai apie piliakalnį yra įvairūs, deja, užrašinėti epizodiškai ir neišsamiai.

Žvelgiant chronologiškai, seniausių pasakojimų apie Migonių piliakalnį motyvai iki šiol buvo žinomi iš F. Pokrovskio, kuris rėmėsi vietos mokytojo užpildyta anketa: „Apie šį kalną pasakojama, kad jis esąs supiltas karo su švedais metu. Švedai žemę sunešę kepurėmis. Pasak kito pasakojimo, kalną supylę lietuviai, kurie čia pagonybės laikais atlikdavę religines apeigas”.

Šie motyvai išlieka svarbiausi ir vėlesniais metais, varijuoja nežymiai. Pasakojama, kad piliakalnį kepurėmis supylė švedai, nežinomos šalies kareiviai savo žuvusiam vadui, kad čia būta žinyčios ir pagonys degino aukas. Taip pat pasakota, kad piliakalnį supylę lietuvių kariai, kurie vėliau buvę palaidoti Migonių pilkapiuose, kad kalne gyvenanti užburta karalaitė ir pan.

1888 m. E. Volteris atvyko į tuometinius Kruonio ir Žiežmarių valsčius, žvalgė ir aprašė Balceriškių, Buivydonių, Pridotkų, Rokiškių ir Migonių kaimų piliakalnius. Tiesa, šiuos archeologinius paminklus jis laikė pilkapiais.

Migonių piliakalnio aprašymą E. Volteris pradeda nuo jo padėties apibūdinimo. Detaliai aprašomi nuo piliakalnio atsiveriantys vaizdai, piliakalnio forma, nurodomi įvairūs jo matmenys. Toliau pateikiami seno vietos gyventojo pasakojimai.

Štai ką jis pasakojo: „Kiti pasakoja, jog šios Piltiekos kadaise buvo altoriai; ant jų atnašaudavo stabams dievams (bałvonams) aukas ir netgi žmones degindavo, bet ar tai tiesa, ar ne, nežinoma.“ Apie Migonių Piltieką yra paplitęs dar toks padavimas. Kad ši Piltieka yra supilta 1812 m. karo metu prancūzų, jiems bėgant iš Rusijos. Esą šiame kalne yra prancūzų paslėpti milžiniški turtai, kurių jie nenorėjo palikti rusams; slėpdami juos, prakeikė taip, kad dabar niekas negali jais pasinaudoti, išskyrus tikrą prancūzą (tikro prancuzo).

A. Lapinskas „Mūsų pilekalniai” // Viltis 1911 m., spalio 11 d., p. 1-2.

Migonių piliakalnio nuotraukos iš Kultūros paveldo centro paveldosaugos bibliotekos:

• Migonių piliakalnis iš šiaurės rytų. Balys Buračas 1956 m. Žiežmarių rajonas. Migonių kaimas. P. Matonis 1954 m.
• Migonių piliakalnis. Trakų apskritis. Kruonio valsčius. Migonių kaimas. B. Buračas 193(?) m.
• Migonių piliakalnis. Trakų apskritis. Kruonio valsčius. Migonių kaimas. V. Pryšmantas 1937 m.
• Migonių piliakalnis iš pietryčių. Balys Buračas 1956 m.

Liškiavos piliakalnis: tarp legendų ir istorijos

Liškiavos piliakalnis, vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru, Perkūno šventinyčia - piliakalnis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, Liškiavos kaimo (Merkinės seniūnija) pietvakariniame pakraštyje, Nemuno kairiajame krante.

Pats kalnas yra pailgas ir gana aukštas, vietomis ap­augęs eglių krūmokšniais. Kalno pašlaitėje iš rytų ir vakarų pusės yra juodų dėmių, kurių vietoje randama kaulų, anglių ir puodų šukių su grūsto akmens priemaiša. Kalno viršus nuklotas plytų trupinių sluoksniu. Ant kalno yra dido­kų akmenų. Nuo šių akmenų kalno žiemos vakarų krante už griovelio yra pilies griuvėsiai. Griuvėsių pamatų sienose veda keturkampės olos, kurių vidus matyti nuo dūmų pajuodęs.

Piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, yra stačiašlaitė kalva. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Nemunas, šiaurės ir vakarų pusėje yra daubos. Vakarinėje pusėje esanti apie 17 m gylio dauba piliakalnį skiria nuo Liškiavos alkakalnio. Šlaitai nuo Nemuno ir daubų pusės statūs, apie 30 m aukščio, nuo vakarų ir pietvakarių pusės nuolaidūs, apardyti, 6-7 m aukščio, manoma čia buvus supiltą pylimą. Piliakalnio aikštelė pailga, 100 x 50 m dydžio. Jos pietvakariniame ir šiaurės vakarų kampuose išliko pilies bokštų liekanų. Piliakalnio šiaurės rytų ir rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė.

Liškiavos piliakalnio istorija

Piliakalnis naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarinis bokštas. XIX a. jis dar buvo 8 - 10 m aukščio, išliko 2,5 - 3 m aukščio siena, kuri 1962 m. užkonservuota. Pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Legendos ir padavimai apie Liškiavos piliakalnį

Su Liškiavos piliakalniu vietos liaudis riša daug įvairių padavimų. Pavyzdžiui, pasakojama apie narsų kunigaikštį Krėzą ir jo gražią dukterį, kurią pamotė-ragana užbūrė. Kunigaikštytę galėjo išvaduoti tik karžygys, tačiau daugelis jų žuvo, virsdami akmenimis.

Kitas padavimas pasakoja, kad ant Liškiavos piliakalnio buvo kunigaikščio dvaras ir pilis. Kunigaikštis turėjo labai gražią dukterį. Kai kartą kunigaikštis išvyko į kitą karalystę kongresan, pas karalaitę atvyko Skirgaila, Raigrada ir Dimša. Kiekvienas jų norėjo karalaitę gauti per žmoną ir signieto žiedais sumainyti. Karalaitė uždavė jiems užduotis, ir kuris jam skirtą darbą at­liks, su tuo sumainysianti signieto žiedais ir už jo tekėsianti.

Liškiavos pilis stovi ant kalnelio prie Nemuno, netoli Liškiavos miestelio. Kalba žmonės, kad iš Liškiavos pilies eina žeme ola į Kubilnyčios pilį. Žmonės, vaikščioję tomis olomis, radę stiklines duris ir, atsidarę tas duris, rado didelį kambarį. To kambario sienos buvo auksinės. Ten sėdėjo ponas už stalo ir viduryje kambario šuo tupėjo, tik jie nebuvo gyvi.

Apie piliakalnį randa kartais senovės daiktu. Žmonės, radę, parduoda žydams, ir taip jie prapuola. Nuo p. R. kun. Dr. Stankevičius, Suvalkų gimnazijos prefektas, kuris drauge lankė piliakalnį, paėmė titnaginę meškos ar vilko galvukę ir vieną molinę taurelę numuštu kraštu. Rasta ji buvus Nemu­ne ties piliakalniu.

Žmonių atmintyje Liškiavos piliakalnis nėra visai už­mirštas. Ant pirmojo kalnelio, kurio šonas palengva į Nemu­ną griūva ir kur randama nesenų sudaužytų palevotų kros­nies plytgalių, buvęs dvaro rūmas. Vėliau toje vietoje, ar kur arti jos, buvus medinė parapijos bažnyčia ligi 1822 m. Į dvaro rūmą, kol jis tenai buvęs, vedę treji vartai, kurių vieni (o gal ir visi) buvę variniai.

Motiejus Volungevičius Šadžiūnų so­džiaus, Veisėjų par., ūkininkas, gimusis 1841 m., pereitą va­sarą (1906) Leipūnuose man taip pasakojo: Bokštą stačiusi dyko gyvenimo ponia, Juoda Vokė. Gy­venimas jos buvęs priešingas religijai. Jijė naktimis lakioda­vus, arba važinėdavus, buvus juodaknyginė. Ji liepdavus ir po nakti viskas būdavę padaryta. Volungevičiui dar jaunam esant, seniai šventomis dienomis pas Liškevos bažnyčią susisėdę ir žiūrėdami į piliakalnio bokštą, šnekėdavę, kad Juo­dos Vokės esąs pastatytas.

Liškiavos piliakalnis esąs Vokės mūras. Išmūravojus jį karalienė Vokė, ragana. Kad tai jos buvęs darbas, seniau visi žmonės žinoję ir dabar žiną. Vokė gyvenus prieš Kris­taus užgimimą. Kristui gemant, Dievas užtrenkęs jai visus kelius, kad nesuvadžiotu žmonių ir nesivalakotu po svietą, Vokė turėjus vaiku: sūnų ir dukterį. Juodu prasižengę, ir motina įmetus už tai į piliakalnio skylę, esančią po bokštu.

tags: #uzukalnio #sodziaus #sodyba