Žemės nuosavybė yra vienas iš pagrindinių ekonominių ir socialinių santykių, reguliuojančių žemės naudojimą ir valdymą.
Lietuvoje žemės nuosavybės teisė turi ilgą istoriją, kurią formavo įvairūs politiniai, ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Straipsnyje aptariami žemės nuosavybės subjektai, objektai, rūšys, apribojimai ir konstitucinis reguliavimas.
Lietuvos administracinis suskirstymas
Žemės nuosavybės subjektai ir objektai
Žemės nuosavybės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes).
Žemės nuosavybės objektas yra įstatymų nustatyta tvarka identifikuotas, pažymėtų ribų ir tam tikrame nekilnojamojo turto registre įregistruotas (žemės registracija) žemės sklypas bei kiti ištekliai, pvz., apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai, t. p.
Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant jo esantys statiniai ir jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai bei žemės sklype esančios naudingosios iškasenos (išskyrus priklausančias valstybei išimtine nuosavybės teise), t. p.
Žemės nuosavybės teisės apribojimai
Nuosavybės teisė į žemės sklypą gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu ar teismo sprendimu.
Įstatymu žemės nuosavybės teisė ribojama nustačius servitutą, aplinkosaugos tikslais, kai žemės sklypas įgyjamas ir naudojamas saugomose teritorijose, žemės ūkio paskirties žemėje ir kita.
Žemės nuosavybės formos Lietuvoje
Žemės nuosavybės formos Lietuvoje vystėsi kartu su visuomenės raida.
Pirminėje gentinėje bendruomenėje vyravo kolektyvinė (bendruomeninė) žemės nuosavybė.
Didėjant darbo pasidalijimui, plečiantis mainams, įvairiose teritorijose formavosi privati žemės nuosavybė, pvz., senovės Romoje privati žemės nuosavybė atsirado iki 1 amžiaus ir buvo reglamentuojama prigimtinės ir papročių teisės normų.
Formuojantis valstybėms atsirado rašytinės teisės šaltiniai. Žemės nuosavybę reguliuojančių normų buvo Dvylikos lentelių įstatymuose. Pirmą kartą privatinė ir viešoji teisė apibrėžta Justiniano kodifikacijoje.
Feodalizmo laikotarpiu Europoje galiojo monarchų ir feodalų išimtinė nuosavybė į žemę, miškus ir vandens telkinius.
Lietuvoje bendruomeninė žemės nuosavybė atsirado yrant pirminei gentinei bendruomenei kaip pavienių žmonių, šeimų ar giminių privati ar bendrų žemės sklypų, gyvulių ir darbo įrankių nuosavybė, reguliuota papročių teise.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žemės nuosavybės santykius reguliavo rašytinė teisė: didžiojo kunigaikščio leidžiami privilegijų raštai, Lietuvos Statutai.
Žemės nuosavybės rūšys LDK
- Didžiojo kunigaikščio žemė (į ją įėjo ir tose žemėse gyvenančių laisvųjų valstiečių ir bendruomenių žemės, dauguma miškų ir bajorų neužimtų žemių, t. p. feodalų žemė).
- Tėvonijos.
- Užtarnauta žemė (kartu su joje gyvenančiais valstiečiais buvo suteikiama bajorams už tarnybą didžiojo kunigaikščio kariuomenėje ir kitais atvejais).
- Pirkta žemė (paveldima, jos disponavimas nebuvo varžomas).
Valstiečiai 13-16 amžiuje gyveno nedideliuose, iki kelių dešimčių sodybų turinčiuose kaimuose, t. p. vienkiemiuose, kurių žemė buvo išskirstyta įvairiais sklypeliais, daug kur įsiterpusiais į didžiojo kunigaikščio žemes.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1557 paskelbtu įsakymu įvesta valakų sistemą (Valakų reforma). Visa didžiojo kunigaikščio dvaro ir valsčiaus žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe ir buvo sujungta į vieną valakais išmatuotą plotą.
Panašiai sutvarkyta ir feodalų (didikų, bajorų, Bažnyčios) žemės nuosavybė. Valstiečiai buvo apgyvendinti gatviniuose kaimuose, žemė padalyta į 3 lygius laukus, kiekvienas laukas - į rėžius (rėžių sistema).
Nepriklausomoje Lietuvoje priėmus žemės reformos įstatymus buvo dalijamos dvarų žemės, kaimai skirstomi į vienkiemius, naikinami žemės naudojimo rėžiai, įtvirtinama privati ir valstybinė žemės nuosavybė, panaikinti iki tol galioję žemės servitutai, bendruomeninė žemės ir bendrų ganyklų nuosavybė.
SSRS okupacijos metais įtvirtinta išimtinai valstybinė žemės nuosavybė, nedideli žemės sklypai buvo suteikiami žemės ir miškų ūkio darbuotojams naudotis kaimo vietovėse, t. p.
Žemės nuosavybės rūšys atkūrus nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Konstituciją (1992), civilinius ir žemės įstatymus susiformavo šios žemės nuosavybės rūšys: privati, valstybinė, savivaldybių ir bendroji (mišri) žemė.
Žemės ūkio paskirties žemė
Žemės nuosavybės subjektais gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių (užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus) fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės institucijos, savivaldybės.
Konstitucinis Teismas dėl žemės nuosavybės
Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (2017 m. lapkričio 23 d. Spręsdamas, ar Įstatymo 5 straipsnio 8 dalis neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai, be kita ko, suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui.
Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų ir kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą, ir kartu pažymėjo, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti.
Nutarime pažymėta ir tai, kad žemė - ypatingas nuosavybės teisės objektas, Konstitucijos ginama ir saugoma vertybė (ir viena iš verslo sąlygų - ūkinės veiklos vykdymo prielaidų).
Žemės, kaip riboto ištekliaus, tinkamas naudojimas yra žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Jos, kaip gamtos ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.
Teisiškai reguliuojant santykius, susijusius su žemės naudojimu verslui, ūkinei veiklai, būtina paisyti žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimties ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifikos.
Su žemės nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos. Žemės (be kita ko, žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei.
Diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, be kita ko, konstituciškai pagrįstus nuosavybės, naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus.
Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas.
Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad, kadangi pagal Konstituciją žemės (be kita ko, žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei, o nuosavybės objektas lemia nuosavybės teisių gynimo specifiką, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos kylantį reikalavimą užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės racionalų naudojimą, įstatymu gali įtvirtinti įvairius Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdus, be kita ko, tokį, koks yra įtvirtintas ginčytoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje, t. y.
tags: #uzsienio #subjektu #zemes #isigijimas #konstitucja