Pasukę šalia Kretingos miestelio ribos besidriekiančiu niekuo neišsiskiriančiu vieškeliu, kokių Lietuvoje daug, žadančiu nuvesti į „Vienkiemio“ sodybą, atsiduriame vietoje, apie kurią pajūrio poilsiautojai dažniausiai sužino iš lūpų į lūpas. Žinia, tai pati geriausia reklama.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip sukurti sėkmingą vienkiemio kavinę, remiantis "Vienkiemio" sodybos pavyzdžiu Kretingos rajone. Aptarsime sodybos istoriją, unikalumą, teikiamas paslaugas ir iššūkius.
Lietuvos kraštovaizdis gali tapti puikiu fonu jūsų vienkiemio kavinei.
Sodybos istorija ir unikalumas
Pravažiavę Lietuvos peizažui įprastus laukus atsiduriame kruopščiai išpuoselėtoje teritorijoje su įspūdingais tiltukais per čia tekančią Akmenos upę, paslaptingais nykštukų namukais, noriai su lankytojais bendraujančiais gyvūnėliais bei daugybe kitokių netikėtų atradimų.
Pasirodo, ši nuostabi vieta kažkada buvo kemsynais apaugusi vandens siurblinė, iš kurios sovietmečiu buvo laistomi daržai. Vėliau ją norėta paversti kiaulių skerdykla.
„Verslo idėja gimė mano vyrui. Draugas atsivežė vyrą parodyti šią vietą ir paprašė paskolinti pinigų. Jis norėjo pirkti siurblinę, kad čia įrengtų kiaulių skerdyklą, kadangi užsiėmė mėsos perdirbimu. Mano vyras nustėro - tokią vietą paversti skerdykla! Tuomet pasiūlė pats primokėti tūkstantį litų, kad tik draugas perleistų galimybę pirkti siurblinę jam, nes iškart pamatė, kad šioje vietoje galima padaryti kažką gražaus. Dabar tas Antanas pas mus dirba kūriku. Labai geras darbuotojas - visada pakūrena pečius, prižiūri gyvuliukus.
Kaip tik tuo metu, nepriklausomybės pradžioje, žmonėms buvo grąžinamos žemės. Mums labai pasisekė, kad šios vietos niekas nenorėjo imti. Karvėms ganyti ji netiko, dar kam nors - taip pat, nes buvo kalvota, labai apaugusi krūmokšniais, todėl mes čia persikėlėme atgautas prosenelio žemes. Tik reikėjo išvalyti visus tuos kemsynus, kad vieta taptų tokia, kokia yra dabar“, - pasakojo sodybos šeimininkė Jolanda Šoblinskienė.
Pasak jos, prieš 20 metų pirmiausiai siurblinės vietoje atsirado kavinė, vėliau išdygo viešbutukas. Taip iki šiol vis išdygsta kas nors nauja. Dalį pinigų verslininkai investuoja savų, dalį sumos teko imti per paskolas, o dalį gavo iš ES struktūrinių fondų. Naujausias statinys - apvalus namelis jaunavedžiams. Nuotakai nusifotografuoti prie čia jos laukiančio jaunikio su gėlėmis skulptūros - šventas reikalas.
Pagrindiniai sodybos akcentai:
- Kruopščiai išpuoselėta teritorija
- Įspūdingi tiltukai per Akmenos upę
- Paslaptingi nykštukų namukai
- Noriai su lankytojais bendraujantys gyvūnėliai
- Netikėti atradimai
Klientų pritraukimas ir iššūkiai
Bene dažniausiai čia keliamos vestuvės, kai lietuvaitė teka už užsieniečio: tuomet ypač norima jaunikiui parodyti Lietuvos egzotiką ir tradicijas.
„Liepą-rugpjūtį žmonių visada turime, o žiemą daugelį namukų uždarome, nes klientų srautai sumažėja iki 80 proc. Tačiau tikrai nesiskundžiame, džiaugiamės, kad turime žmonių bent tuos du mėnesius. Visos vietos užimtos būna maždaug 15 dienų per vasarą - per didžiąsias šventes ir kai Palangoje poilsiautojai netelpa. Kita vertus, yra klientų, kurie mėgsta čia pagyventi pavasarį ir rudenį, sutikti Naujus metus.
Daug metų turėjome pastovius klientus iš Kaliningrado, Maskvos, Peterburgo, kurie atvykdavo per sezoną net kelis kartus. Dabar situacija sunkesnė. Mes tikrai pajutome politinę krizę dėl Ukrainos įvykių. Kovo-gegužės mėnesiais pagrindiniai mūsų klientai būdavo rusai. Šiemet srautai sumažėjo, o tie, kurie norėjo atvykti, pirmiausiai pasiklausdavo, kaip juos vertinsime, ar maloniai priimsime. Kodėl turėtume elgtis su jais kitaip, jeigu tiek metų jau bendravome, jie visada puikiai sutardavo su mūsų personalu, kitais klientais lietuviais“, - stebėjosi pašnekovė.
Rusai ypač pamėgę atokiau stūksančius namukus ant upės kranto. Pašnekovės teigimu, šią vasarą padaugėjo klientų iš Latvijos ir Estijos, kadangi jiems Lietuvoje atostogauti tapo pigiau. Yra vienas antikvarinis namukas su išlaikytu antikvariniu interjeru, bet šiuolaikiniais patogumais - iš vieno kaimo atsivežta 175 metų senumo tvora, kuri buvo rekonstruota. Užsieniečiams ji - labai geidžiama egzotika.
Pasak jos, šią vietą renkasi tie, kurie nori pabūti prie jūros, bet nenori gyventi pajūrio šurmulyje, vakarus mėgsta praleisti kaime su vaikais, kuriems čia tikrai yra ką veikti: galima bendrauti su gyvūnėliais, žaisti specialiai jiems įrengtuose miniatiūriniuose nykštukų nameliuose, pasivaikščioti beždžionių tiltu, paplaukioti vandens dviračiais ar katamaranu, savaitgaliais specialiai vaikams rengiama klouno programa.
„Nuo čia iki Palangos - vos 10 min. kelio automobiliu, todėl vakarais sulaukiame labai didelių poilsiautojų srautų, kurie atvyksta pas mus pavalgyti ir pabūti. Kai kurie praleidžia net pusdienį. Taigi mes visiškai priklausomi nuo orų. Jei prasideda geri orai, į Palangą suplūsta daug žmonių, vadinasi, ir mes jų turėsime. Savaitgalį, jei geras oras, lauko kavinėje vietų galima jau ir nerasti. Tuomet ypatingais žemaitiškais patiekalais viliojame juos į uždarą kavinę.
Pas mus iš tiesų galima paragauti unikalių tradicinių patiekalų. Pavyzdžiui, turime vadinamąjį šmakalą - neseniai sužinojau, kad net turizmo agentūros pas mus veža žmones jo pavalgyti. Tai mano mamos patiekalas, į kurio sudėtį įeina rūgpienis, silkė ir daržovės. Su juo susijusi įdomi istorija: pagaminti šį patiekalą mokėjome, bet nežinojome, kaip jį pavadinti. Kartą besklaidydami senovinę knygą atradome lygiai tokį patį receptą. Ir tas patiekalas buvo pavadintas šmakalu. Taip ir atsirado šis keistas pavadinimas. Kadangi pati esu kilusi iš šio krašto, man buvo labai svarbu išlaikyti ir parodyti kitiems jo tradicijas. Turime savo naminę girą, kastinį, kurio daug kas nebegamina, sėmeninę ir pan.
Valgiaraštį „gimdėme“ įvairiai - sklaidėme knygas, kūrėme, traukėme į dienos šviesą šeimos receptus. Mano virėjos taip pat pasirodė labai kūrybingos, beje, dauguma jų dirba iki šiol. Ir dėkoju Dievui, ir stebiuosi, kodėl man taip pasisekė“, - atviravo J. Šoblinskienė. Taip pat sodyba gali pasigirti unikalia pirtimi, kurios viduryje - didžiulis akmuo, ant kurio žmogus gali išsitiesti visu ūgiu. Niekur kitur tokio nerastumėte. Kai pirtis buvo statoma, pirmiausiai buvo atsivežtas ir kranu nuleistas akmuo, o tik tada aplink jį iškilo sienos.
Besidairant aplink sunku patikėti, kad ši vieta patyrusi ne vieną stichinį kataklizmą. Maždaug prieš dešimtmetį išlūžo netoliese esanti upės užtvanka ir viską aplink apliejo. „Plaukė ir mūsų gyvuliukai, ir pavėsinės - viskas. Taip pat du kartus pastatus niokojo gaisrai, paskutinį kartą - prieš dvejus metus. Degė mūsų karčiama. Ten, kur yra nendrių, problemų kyla visiems. Po gaisro teko galvoti, ką daryti su viena vidine siena - ji buvo palikta originali, bet labai trupėjo. Tuomet ją užtinkavome ir paprašiau dailininko nupiešti freską. Dabar ši siena - pati gražiausia. Po visų šių gaisrų pasistatėme koplytėlę, kad šventasis Florijonas mus saugotų “, - pasakojo šeimininkė.
Sodybos teritorija turi dar vieną neįprastą sargą - gervę, kuri buvo atvežta su lūžusiu sparnu. Paukštis taip gerai jaučiasi vaikščiojdamas po teritoriją, kad nuo pirmos dienos niekur iš jos nesitraukia. Jį galima pamatyti tai prie vieno lieptelio, tai prie kito, tai dar kažkur. Anksčiau panašiai elgdavosi didžiausias vienkiemio gyvūnas - lama. Kadangi ji augo kaime pas žmones ir vaikščiodavo laisvėje, atvežta čia, vos tik pamačiusi žmones, iššokdavo iš aptvaro, įsitaisydavo pievoje, iškišdavo galvą ir stebėdavo žmones. Kai žmonių nebelikdavo, sugrįždavo atgal. Ji nieko nedarė, norėjo tik draugystės, bet žmonės išsigąsdavo, todėl teko paaukštinti aptvarą.
Iššūkiai ir sprendimai:
- Sezoniškumas: pritraukti klientus ne sezono metu siūlant specialius renginius ir nuolaidas.
- Politinė situacija: orientuotis į vietinius ir kitų šalių klientus.
- Stichinės nelaimės: apdrausti turtą ir būti pasiruošus ekstremalioms situacijoms.
Šeimininkų požiūris ir sėkmės paslaptys
J. Šoblinskienė, paklausta, kiek laiko praleidžia sodyboje, prisipažino, ši sodyba ir yra jos visas gyvenimas. „Ar nekyla minčių visko mesti? Aišku, kai pavargstu, dažnai apie tai pamąstau. Šis darbas tikrai nėra lengvas. Dieną pradedu pusę septynių ryto, pereinu per teritoriją, apžiūriu, kur kokie darbai laukia, kur ką pašluoti, palaistyti, nuravėti. Tuomet ateina darbuotojai, prasideda kitas etapas - ką išplauti, kas ką gamins. Stengiuosi viską sužiūrėti pati, jei įmanoma, prieš atvykstant svečiams net įeiti į kiekvieną kambarį ir patikrinti, ar gerai sutvarkytas, ar niekas nepamiršta. Darbo pabaigos ribų nėra - ir naktį keliame telefoną, lekiame apgyvendinti žmonių. Taigi darbas vyksta ištisus metus ir visą parą. Jei kažkur išvažiavai, o tau suskambo telefonas, leki namo. Pavyzdžiui, vasarą gali dingti elektra, dar kas nors nutikti. Kaime verslas - tai ne mieste. Žiemą čia visur patiems reikia prasistumti kelius. Mes patys juos čia ir išsipylėme. Mieste užtenka apsišluoti vos kelis metrus aplink save, visa kita sutvarkoma už tave. Čia viską daryti tenka patiems“, - tikino pašnekovė.
Savo vyrą Algimantą moteris vadina darbščiausiu Žemaitijos vyru. Nė vienas statinys čia neišdygo be jo rankų pagalbos. Jei kas nors sugenda sodyboje, geriausias meistras - taip pat jis. „Kai jis su keliais darbininkais statė pirmąją sodybą, buvo toks pavargęs, kad iš seno „Zilo“ mesdamas akmenį pamiršo jį paleisti iš rankų ir įlėkė į prūdelį su visu akmeniu. Gerai, kad darbininkai ištraukė. Jo rankomis čia padaryta labai daug kas. Tai žmogus, kurį sunku pamatyti valgantį ramiai atsisėdus. Jis visada tai daro bėgdamas. Manau, tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl vieni turi daugiau, kiti - mažiau. Viskas priklauso nuo užsibrėžto tikslo ir pastangų - ar netingi bėgti.
Aš pati kasmet dievagojuosi, kad tai buvo paskutiniai metai, bet pailsiu per žiemą ir pavasarį ratas įsisuka vėl iš naujo. Ir taip jau sukasi 20 metų. Galiausiai supranti, kad jau nebegali be to. Regis, parduotum verslą ir nieko nedirbtum, bet ką tada veiktum? Nors šis darbas labai nuvargina, jis teikia ir didžiulį malonumą. O juk ne veltui sakoma: nėra didesnės laimės nei dirbti darbą, kurio pagalba ne tik uždirbi pinigus, bet ir gauni pasitenkinimą“, - įsitikinusi pašnekovė.
J. Šoblinskienės manymu, atvykus į bet kurią vietą, labai greitai galima pajausti, kuo gyvena jos šeimininkai. Jei matosi prabanga, vadinasi, žmonės yra labai turtingi ir mėgsta prabangą. Jeigu jaučiasi šiluma, vadinasi ir žmonės yra šilti, nes kiekvienas kuria iš savo vidaus. Žmogus negali kitiems išreikšti to, ko neturi savyje. Moteris norėtų, kad jos kuriamas pasaulis čia atvykstantiems taptų atokvėpio ir šilumos salele. „Jei jums pasirodė, kad čia sklinda šiluma, vadinasi, mes šilti žmonės žmonės. Mums tai būtų didžiausias pagyrimas“, - atviravo pašnekovė.
Šiltas ir jaukus interjeras - vienas iš sėkmės faktorių.
Sėkmės faktoriai:
- Meilė savo darbui
- Nuolatinis tobulėjimas
- Šiltas ir nuoširdus bendravimas su klientais
- Tradicijų puoselėjimas
tags: #uzlietas #vienkiemis #kavine