Uždarų patalpų sindromas: priežastys, simptomai ir prevencija

Moderniame pasaulyje žmonės devynis dešimtadalius savo gyvenimo bendrauja, dirba, miega ir keliauja uždarose erdvėse. Pastatai buvo pradėti statyti siekiant apsaugoti mus nuo priešiškos aplinkos. Tačiau dėl nuolatinio energijos ir eksploatacinio efektyvumo siekimo bei dirbtinių medžiagų naudojimo pasiektas šalutinis efektas - pastatai gali mus susargdinti. Ar teko girdėti tokį terminą „sergančio pastato sindromas“? Tai reiškinys, kuomet prastas pastato mikroklimatas tampa žalingu žmogaus sveikatai. Koronaviruso pandemija sutelkė visuomenės dėmesį į virusų perdavimo pastatuose keliamą riziką. Covid-19 pandemijos metu supratome, kokie pažeidžiami dabar esame uždarose patalpose. Pastaruoju metu dažnai girdime klausimus, kaip galime apsaugoti mūsų sveikatą pastatuose, kaip sukurti apsaugančią nuo infekcijų plitimo aplinką, kaip patalpų mikroklimatas įtakoja žmonių savijautą bei darbingumą, jiems būnant uždarose erdvėse iki 90 % laiko. Šie klausimai tampa aktualesni ne tik specialistams, bet ir visiems žmonėms.

Patalpų oro kokybė - ypač svarbi siekiant apsaugoti pastato naudotojų sveikatą. Ir turbūt mažai atsirastų abejojančių, kad sveikesnis patalpų klimatas biuruose, mokyklose, ligoninėse ir senelių namuose būtų labai naudingas verslui, sveikatos apsaugai ir šalies ekonomikai. Žmonėms didžiausia grėsmė susirgti kyla pastatuose, kur daug žmonių yra uždarose patalpose ir kur yra jau sergančių asmenų. Kvėpavimo takų infekcijos lemia didelius produktyvumo nuostolius ir sukuria dideles sveikatos priežiūros išlaidas, kurias turi padengti verslo įmonės ir visa visuomenė.

Visi šie negalavimai ir diskomfortas, kitaip vadinami sergančio pastato sindromu buvo pastebėti praėjusio amžiaus 70-aisiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dažniausiai šis sindromas pasireiškia atvirų erdvių biuruose, vaikų darželiuose, mokyklose, bibliotekose, butuose ir atrodytų paradoksalu, bet ir ligoninių ir laboratorijų patalpose. Žmonės, kurie gyvena tokio tipo pastatuose, dažnai patiria sveikatos būklės pablogėjimą, kurią gali apimti nuovargis, mieguistumas, pablogėjęs dėmesingumas, taip pat galvos ir kaklo skausmus, sloga, čiaudulys, kvėpavimo sutrikimai, pykinimas, galvos svaigimas ir kiti simptomai. Nors visi jie taip pat gali būti sukelti visiškai dėl kitų priežasčių - asmuo gali būti alergiškas, jautrus streso sąlygoms arba dėl kitų galimų psichosocialinių veiksnių - tačiau Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO, angl. WHO - World Health Organization) komiteto tyrimai parodė, kad labai dažnai šie simptomai gali būti susiję su gyvenamųjų patalpų oro kokybe.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Praėjusio dešimtmečio pradžioje pradėtas vartoti terminas „nesveiko pastato sindromas“. Ši sąvoka apibrėžia medicininę - ekologinę problemą, siejamą su įvairios paskirties patalpų neigiamu poveikiu žmogaus sveikatai, kuomet pastatuose esantys žmonės pastebi stiprius sveikatos pakitimus, susijusius su buvimu tose patalpose, tačiau jokios konkrečios ligos nenustatomos. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenis, apie 30 proc. visų pastatų turi vidaus patalpų oro kokybės problemų. Nepaisant daugybės tyrimų, mažai „nesveiko pastato sindromo“ priežasčių yra įrodyta moksliškai.

Tyrimo metu išryškėjo tam tikros tendencijos. Pasirodo, LPS lemia ne viena priežastis ar veiksnys. Pagrindiniai jų - taršios statybinės ar apdailos medžiagos, prasta vėdinimo sistemos priežiūra ar prastas patalpų vėdinimas, aukšta temperatūra ar staigūs jos svyravimai, ypač dieną, žemas drėgmės lygis, pelėsis, sklandančios ore dulkių dalelės, dulkių erkutės ir kiti mikroorganizmai. „Tai pagrindiniai komfortiško ir sveiko mikroklimato formavimo parametrai. R. Kaminskas išskirtų ir estetinį komfortą. Nors ir sunkiai apčiuopiamas parametras, jis taip pat tiesiogiai veikia žmogaus savijautą patalpose.

Cheminiai teršalai

Cheminiai teršalai į patalpas gali patekti su išorės oru ir iš patalpų viduje esančių šaltinių, t.y., iš žmonių ir jų vykdomos veiklos, tabako dūmų, teršalus išskiriančių statybinių medžiagų, vidaus apdailai naudojamų medžiagų, grindų ir sienų apdailai naudojamų medžiagų, baldų, jų apmušalų, cheminių valymo priemonių, biuruose iš spausdinimo, kopijavimo aparatų. Kauno visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Vilčinskienė ragina gyventojus ypatingai atidžiai rinktis vidaus apdailos medžiagas. Atnaujindami ar statydami namus gyventojai paprastai vertina pasirenkamų medžiagų kainą, estetiką ir nelabai domisi jų ekologiškumu. Renkantis apdailos medžiagas, reikėtų bent jau pasidomėti, ar jos skirtos naudoti vidaus darbams, ar skirtos gyvenamosioms patalpoms. Taip pat gyventojai turėtų būti atidūs ir renkantis baldus ar kilimus. Šie taip pat gali skleisti kenksmingas medžiagas patalpos viduje. Tai susiję su dažuose esančiomis cheminėmis medžiagomis, medžio produktuose esančiomis rišančiomis medžiagomis (pvz. formaldehidas), lakiaisiais organiniais junginiais: gamyboje, apdorojimo, įrengimo ir audinio galutinio valymo metu naudojamos medžiagos gali turėti lakių organinių junginių ar kitų kenksmingų medžiagų.

Fizikiniai veiksniai

Dauguma užsienio autorių pabrėžia, kad pagrindinė „nesveiko pastato sindromo“ priežastis yra netinkama oro kondicionavimo ir vėdinimo sistema. Daugelis šiuolaikinių pastatų projektuojami taip, kad būtų kiek įmanoma sumažintas oro patekimas iš išorės, nes sušildyti ar atvėsinti orą patekusį iš lauko yra brangu. Dėl šios priežasties dažniausiai tas pats oras cirkuliuoja patalpose uždaro rato principu, o nepakankama šviežio oro cirkuliacija pastate įtakoja padidėjusį patalpos oro drėgmės lygį ir sudaro sąlygas kauptis biologinei taršai.

Tamsios juodos dėmės langų ir balkono durų angokraščiuose; įsimetęs pelėsis pakampėse palubėje ir prie grindų; jaučiami nemalonūs, rūgštūs kvapai; rasojantis langų stiklas; deformuotos vidaus durys (sunkiai užsidaro); trūkinėjantis baldų lakas; ilgai nedžiūstantys skalbiniai; vonios apdailos plytelių siūlėse matomos tamsios dėmės ir pan. - tai signalas, kad patalpos vėdinamos nepakankamai. Su šiomis problemomis vis dažniau susiduria „neteisingai“ renovuotų pastatų šeimininkai. Renovacijos metu pastato sienos apšildomos, keičiama stogo danga, keičiami langai - namas lyg „įvelkamas“ į nekvėpuojantį gražų rūbą, o vėdinimo sistema paliekama ta pati - dažniausiai neveikianti. Renovuojant pastatą būtinas vėdinimo sistemos įdiegimas. Nesant galimybės įrengti mechaninės vėdinimo sistemos, reikėtų atstatyti senąsias natūralaus vėdinimo sistemas, kurios kaip rodo praktika, dažnai yra užkimštos ar iš vis panaikintos.

Oro kokybės svarba ir vėdinimo sprendimai

ES šiuo metu net ir akcentuodama energetinį pastatų efektyvumą, pabrėžia, kad blogos patalpų aplinkos kaina darbdaviui, patalpos savininkui ir visuomenei bendrai yra daug didesnė nei energijos kaina tam pačiam pastatui. Taip pat nurodoma, kad gera patalpų kokybė gali pagerinti darbo ir mokymosi procesą bei sumažinti pravaikštas. • užtikrinti tinkamą patalpų ventiliaciją, nuolatos ir tinkamai vėdinti patalpas.

Vienas iš galimų ir efektyvių užkrato perdavimo oru mažinimo sprendimų - lauko oras. Norėdami išlikti sveiki, turime dažniau išeiti į lauką ir įkvėpti gryno oro. Tas pats galioja ir patalpose, ir lauke: kuo daugiau gryno oro yra patalpoje, tuo mažesnė virusinių dalelių koncentracija. Vėdinimo įrenginiai gali kontroliuoti reikiamą gryno oro ir patalpos oro kiekio patekimą į patalpą ir iš jos. Kuo didesni oro srautų mainai, tuo mažesnė infekcijos rizika. Idealus oro mainų greitis priklauso nuo pastato naudojimo ir žmonių skaičiaus patalpoje. Reikėtų pažymėti, kad dėl didesnių pokyčių gali padidėti energijos suvartojimas ir sumažėti santykinės drėgmės lygis.

CO2 (anglies dioksido koncentracijos ore) lygio tikrinimas yra praktiškas būdas nustatyti, ar patalpa gerai vėdinama. Virusų pernešimui oru ir gyvybingumui didelę įtaką daro ir santykinė patalpų oro drėgmė. Mažiausias pavojus užsikrėsti pasiekiamas esant santykinei oro drėgmei nuo 40 iki 60%. Bet užtikrinti ir išlaikyti tokį santykinės drėgmės diapazoną be drėkinimo sistemos sudėtinga. Oras išsausėja dėl sezoninių veiksnių, pastato savybių ir bazinės fizikos sąveikos. Kai oras patalpose yra šildomas ir tuomet atidaromi langai arba gaivus oras patenka per mechaninę vėdinimo sistemą, toks oras pradės sausėti. Kuo vėsesnis lauko oras, tuo mažesnė jo galimybė absorbuoti vandenį - ir jis tampa sausesnis. Jei toks šaltas, sausas lauko oras pateks į pastatą, santykinė oro drėgmė greitai nukris, kai oras bus toliau šildomas.

Prieš įjungiant drėkinimo sistemą, svarbu patikrinti oro apykaitos greitį ir temperatūrą. Lauko oro dalis patalpose turėtų būti sumažintas iki minimumo, ypač žiemą. Reikėtų vengti pastoviai atidarytų langų ir pernelyg aukšto oro mainų greičio, kad oras neišsausėtų. Dėka drėkinimo sistemų, pastatuose galima išlaikyti santykinę drėgmę saugiose 40 - 60% ribose, tiek higienos, tiek energijos taupymo aspektu. Per didelis CO2 lygis, per didelis šildymas, labai mažas drėgnumas ir oro tarša nuo smulkių dalelių ir lakiųjų organinių junginių (LOJ) kelia grėsmę sveikatai, o taip pat mažina produktyvumą.

Siekiant užtikrinti nuolatinį oro kokybės stebėjimą ir kiekybinį įvertinimą, rekomenduojame įsirengti jutiklius ir stebėjimo sistemas, kurias galima lengvai pritaikyti bet kuriame pastate. Kartu su judesio jutikliais pilnai integruotos sistemos gali aptikti žmonių, esančių tam tikroje patalpoje, skaičių. Tokių jutiklių ir automatinių sistemų pagalba grynas oras, temperatūra ir drėgmė yra reguliuojami automatiškai. Tuo pačiu renkami statistiniai duomenis apie vėdinimo efektyvumą ir galimai patobulintą patalpų orą. O valdomos patalpų oro kokybės įrodymas nuolat stebint jutiklių matavimus yra svarbus reikalavimas daugelio tipų pastatų sertifikavimo programoms, pvz.

Biuro „Roda architects“ atstovas R. Kaminskas pataria, kad visos naudojamos statybinės ir apdailos medžiagos privalo būti sertifikuotos ir tinkamos naudoti. Žinia, kad šiais laikais daugelis žmonių stengiasi naudoti kuo sveikesnius, ekologiškus, tvarius produktus ir medžiagas. Architekto nuomone, tai geras požiūris, prisidedantis prie bendros tvarumo filosofijos. Tačiau nereikia painioti: apdailos medžiagos nekuria oro kokybės ir šiluminio komforto. Šiuos dalykus užtikrina teisingi konstrukciniai mazgai ir pastato inžinerinės sistemos. „Visos medžiagos turi būti sertifikuotos ir tinkamos naudoti mūsų šalyje, atitikti šiluminius, priešgaisrinius, higienos ir kitus reikalavimus. R. Kaminskas pridūrė, kad vėdinimo sistema veiks puikiai, jei bus gerai suprojektuota ir įrengta, tinkamai prižiūrima. Priežiūra esą nėra nei labai sudėtinga, nei brangi.

Nėra vieno ir efektyvaus sprendimo būdo, kuris gali padėti apsisaugoti nuo SPS. Tačiau pasitelkus kelias prevencines priemones - galite veiksmingai sumažinti visų simptomų riziką. Pirmiausia pasirinkite tinkamą vėdinimo ir oro kondicionavimo įrangą. Nepamirškite, kad įrenginius privalu ne tik tinkamai eksploatuoti, bet ir prižiūrėti. Ne pro šalį būtų įsigyti ir oro drėkintuvą, kuris ypač pravers šaltuoju metų laiku, kai prasideda šildymo sezonas ir oras patalpose staiga išsausėja. Tiems, kurie yra alergiški dulkėms, puikiausiai tiks Lietuvoje sparčiai populiarėjanti centrinė dulkių siurbimo sistema. Įprasti dulkių siurbliai tik pakelia mažas dulkių dalelytes. Jos sklando ore ir sukelia alergines reakcijas.

VGTU docentė pateikia keletą patarimų, kaip užtikrinti gaivų orą namuose: „Gyvenamuosius kambarius galima vėdinti natūraliai - atidarant langus. Šaltuoju metų laikotarpiu reiktų praverti langus 10-15 min. arba sukelti smūginį vėdinimą - kelioms minutėms visiškai atidaryti langą. Kad patalpose pakaktų šviežio oro, langus atverti rekomenduojama kelis kartus per dieną, pavyzdžiui, ryte ir vakare“. Kitas patalpas, dr. V. Misevičiūtės teigimu, reiktų vėdinti pagal poreikį, pavyzdžiui, virtuvėje veikiant viryklei turėtų įsijungti gartraukis, kuris pašalintų maisto gaminimo metu išsiskyrusią šilumą, garus, ir kvapus.

Šiuolaikiškos ir tinkamai suprojektuotos bei sumontuotos vėdinimo sistemos paneigia visus mitus apie garsą, apie didelį elektros suvartojimą, apie sudėtingą vamzdyną ir t. t. Priešingai - vėdinimo sistema leidžia užtikrinti kokybiško ir reikiamo šviežio oro kiekį, padeda spręsti aplinkos garsų, kvapų ir kietųjų dalelių patekimo į patalpas problemą, jei butas yra mieste, kur judrus eismas, ir, atidarius langą, girdimas gatvės triukšmas, kasdien reikia valyti dulkes.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas rekomenduoja šiltuoju metų laiku neužmiršti ne tik vėsinti savo darbo ir gyvenamąją aplinką, bet ir gerai vėdinti.

Apibendrinant, norint sumažinti riziką susirgti uždarų patalpų sindromu, būtina užtikrinti tinkamą patalpų vėdinimą, reguliariai valyti ir prižiūrėti vėdinimo sistemas, rinktis ekologiškas statybines ir apdailos medžiagas, palaikyti optimalų drėgmės lygį patalpose ir reguliariai vėdinti patalpas.

tags: #uzdaru #patalpu #sindromas