Ūkininko Sodyba: Žaidimas ir Tradicinės Pramogos Lietuvos Kaime

Šiandien apžvelgsime ūkininko sodybos žaidimą ir panagrinėsime, kaip senovėje jaunimas leisdavo laiką Lietuvos kaime. Pažvelgsime į tradicijas, žaidimus ir pasilinksminimus, kurie buvo populiarūs prieš šimtmetį. Taip pat aptarsime, kokią edukacinę vertę šiandien gali turėti žaidimai, susiję su ūkininko sodyba.

Senovės Kaimo Pramogos

Prieš I pasaulinį karą šokių žemaičiuose dar nebuvo. Vasaros sekmadienių popietėmis jaunimas rinkdavosi kuriame nors sodybos kieme. Susirinkę dainuodavo, juokaudavo, žaisdavo. Kartais atsirasdavo armonika, ir ji pritardavo dainoms. Bet šokių negrodavo, ir niekas nešokdavo.

Rudenop eidavo riešutauti. Eidavo būriais, dainuodami. Ir į vietą nuėję ne tiek riešutus skindavo, kiek žaisdavo, dainuodavo. Žiemos vakarais rinkdavosi troboje. Susėdę dainuodavo, dalydavo žiedą arba mušdavo žiužį, žiedas ir žiužis buvo populiariausi žaidimai tais laikais.

Žiedas: Tradicinis Žaidimas

Žiedui dalyti susėda pasieniais, ant kėdžių, suolų, lovų, kur kam papuola. Tik du pasilieka bestovį: dalytojas ir spėjėjas (stikėjas). Dalytojas turi nuo piršto numautą žiedą. Eina jis aplinkui ir deda žiedą kiekvienam į rankas, sakydamas: "še tau žiedą, nerodyk". Deda taip, kad spėjėjas negalėtų matyti, kieno rankoje žiedas paliko. Apėjęs aplink, klausia spėjėją: "Sarge, varge, kame žiba žiedas?" Spėjėjas turi įspėti. Tris kartus neįspėjęs, "eina ant pliot-kų" - atiduodamas apkalboms.

Išeina į kitą kambarį kad negirdėtų, o dalytojas kiša ausį prie kiekvieno sėdinčiojo ir išklauso, kokią apkalbą apie spėjėją pasakys. Visus išklausęs, pasišaukia spėjėją atgal į trobą ir ima jam maždaug šitaip pasakoti:''Keliavau per pasaulį, per kalnus ir miškus, per miestus ir kaimus, ir daug ko apie tave šnekant Drisiklausiau. Vienas sako, kad tu..., kitas sako, kad... ". Ir taip išpasakoja visas apkalbas. Spėjėjas tada turi vieną iš jų pasirinkti. Kas tą pasirinktąją apkalbą buvo pasakęs, turi stotis ir eiti spėti, į jo vielą sėdasi iki tol buvęs dalytoju, o buvęs spėjėju ima dalyti žiedą.

Jeigu spėjėjas įspėja, pas ką žiedas yra, būna piršlybos. Spėjėjas ir dalytojas pasišalina į kitą kamba-ir ten patylomis susitaria, kas peršama spėjėjui. Paprastai peršamasis arba peršamoji būna ne iš susirinkusiųjų tarpo. Susitarę grįžta prie visų, ir dalytojas pradeda pasakoti, kad esąs geras ir gražus jaunikaitis arba jaunikaitė, kad piršęs jam žmoną ar vyrą, bet vis buvę sunku pripiršti. Piršęs iš tos pusės - nepatikę, piršęs iš anos - nepatikę, piršęs iš tos - buvusi pati geroji. Kas įspės, kas nupiršta? Įspėti nesunku, nes parodyta kryptis. Įspėjusysis turi keltis ir eiti spėti, į jo vietą sėdasi buvęs dalytoju, o buvęs spėjėju ima dalyti.

Linksma. O ir įdomu keistis vietomis. Juk kartais gali pakliūti šalia patinkamo, kur pačiam sėstis gal nebūtų drąsu.

Žiužis: Išbandymas Drąsai

Žiužiu vadinasi kietai suvytas rankšluostis, savotiškas bizūnas. Viena moteris, dažniausiai namų šei-imininkė, atsisėda ant kėdės trobos viduryje ir pasideda ant kelių pagalvę. Vienas iš žaidėjų pasilenkia ir įsikniaubia į tą pagalvę. Kiti stovi čia pa: perdavinėdami vienas kitam žiužį, "žiu-žiu-žiu sako jie. Ir, pagaliau, - žiu! Smarkus smūgis su žiužiu per atkištą užpakalį. Nukentėjusysis atsitiesia, skaudamą vietą apčiupinėdamas, ir turi parodyti, kas jam daužė. Jei neįspėja, vėl turi kniaustis, vėl kentėti; jei įspėja, kaltininkas turi į jo vietą kniaustis.

Žiužis yra nešvelnus žaidimas, todėl žiužį mušdavo daugiau vyrai. Kai kartu būdavo ir mergaites dalydavo žiedą.

Per patalkius irgi arba žiedą dalydavo, arba žiužį mušdavo, arba šiaip juokaudavo ir dainuodavo. Tik kartais nutardavo pašokti jonkelį arba kadrilį. Tai ilgi ir komplikuoti šokiai, su figūromis, su perbėgimais iš kampo į kampą ir pasisukimais. Ne kiekvienas šokti mokėjo, ir tik keli šokyje dalyvauti tegalėjo. Kiti susisėdę žiūrėdavo, šokis būdavo tik maža dalis visos vakaro programos.

Taigi, jaunimo pasilinksminimai tais laikais buvo gražūs ir dori. Bet, deja, buvo ir antroji medalio pusė. Labai buvo paplitęs mergaičių lankymas naktimis. Nueidavo prie kamaros durų ir belsdavo, prašydavo, kad įsileistų. Atsitikdavo, kad netekėjusi mergaitė pasidarydavo nėščia. Didelė nelaimė jai būdavo, nes to meto žmonių galvosena visą kaltę jai vienai suversdavo, ją labai pasmerkdavo. Atgarsiai iš tų dienų mūsų dainose yra užsilikę: "Mergele mano, ko tu tylėjai, ar įsileidus kitą turėjai?".

Šokių Vakarėliai

I pasaulinis karas atnešė į žemaičių kraštą šokių vakarėlių paprotį. Pradėjo susirinkti jaunimas specialiai tik šokiams. Ir šokti pradėjo arti vienas prieš kitą sustoję, net susikabinę. Nepalankiai tą naujovę sutiko senieji, doros smukimu ją laikė.

Pradžioje šokių vakarėliai vadinosi nibrėmis, paskui grajenkomis, vakaruškomis, vakarėliais, šokiais. Paskutinieji du pavadinimai išliko iki mūsų laikų. Gimnazijos mokinių kalboj buvo prigijęs "robaksas". ypač slaptam, mokytojų neleistam vakarėliui pavadinti.

Nepriklausomos Lietuvos laikais šokiai jau buvo pasidarę dominuojanti jaunimo linksminimosi forma. Vakarėlių eros pradžioje muzikantas kartais smuiku grodavo, kartais armonika. Tik vėliau šalia armonikos atsirado ir būgnas, kurį mušdavo koks pusbernis. Paskui, vakarėliams nuolatiniu reiškiniu virtus, atsirado muzikantai profesionalai, šalia savo tiesioginio darbo kaip ūkininkų bernai, uždarbiaudavo jie šeštadienių ir sekmadienių vakarais kaip muzikantai. Gaudavo nuo trijų iki šešių litų už vakarą.

Uždarbio dydis priklausydavo nuo to, kiek jaunimo į vakarėlį prisirinkdavo. Ne prie įėjimo pinigus rinkdavo, o vakaro eigoje vienas iš organizatorių apeidavo visus, kepurę rankoje laikydamas, prašydamas ir net reikalaudamas mesti į ją muzikantui.

Rinkdavosi jaunimas į vakarėlį iš to paties kaimo ir iš gretimų kaimų, iš apylinkės maždaug trijų km spinduliu. Kai muzikantas pamatydavo priemenėje naują būrelį atėjus, tuojau griebdavo savo instrumentus ir užgrodavo "naujokų polką". Atėjusieji sueidavo į trobą ir pradėdavo šokti, net viršutinių šHtq drabužių nepasidėję, net su kepurėmis ir šiltomis juostomis, kaip apsirengę kelionėje buvo. Šitaip jie pasirodydavo, prisistatydavo. Ir visi žiūrėdavo, kas atėjo, iš kurios sodos, ar yra pažįstamų, ar yra gražių mergų.

Ateidavo šventadieniniais drabužiais apsirengę. Taip, kaip eidavo į miestą, į bažnyčią ar turgų. Vyrai daugiau su auliniais batais ir "galifė" kelnėmis, retai kuris su ilgomis kelnėmis ir pusbačiais. Kaklaraiščių vaikiai nenešiojo, vietoj jų kartais būdavo apsirišę kaklą šaliku. Bet visi būdavo su sermėgomis. Mergaičių apsirengimas būdavo įvairesnis. Visi į vakarėlį ateidavo su batais, tik retai kuris ar kuri su klumpėmis pasirodydavo. Daugiau klumpėtų būdavo patalkiuose.

Naujokų polką pašokę, atėjusieji nusivilkdavo viršutinius drabužius, mesdavo juos kur ant lovos priemenėje ar ant rastos sienoje įkaltos vinies kabindavo ir eidavo sėstis. Mergos sėdėdavo savo būryje, vaikiai savo.

Kai muzikantas vėl groti pradėdavo, vaikiai eidavo išvesti šokti. Būdavo jau nusižiūrėję kurią. Kartais reikėdavo paskubėti, kad kitas už akių neužbėgtų.

Šokdavo visokius šokius, ne vieną tik polką, tačiau polka buvo populiariausia. Valsą kaimo vakarėliuose retai tešokdavo. Fokstrotai ir kiti panašūs šokiai, tie vienodi vaikščiojimai vienas į kitą įsikibus, žemaičių kaimą tebuvo pasiekę tik pačiais paskutiniais nepriklausomybės metais. Beveik visi šokiai buvo su figūromis, su pasivaikščiojimas ir patrepsė-jimais, su pasisukimais pavieniui, ne susikabinus visą laiką kaip per polką ar valsą. Jų tarpe populiarūs buvo "Noriu miego" ir "Klumpakojis". Kitų pavadinimai buvo keisti, slaviškai skambą, bet patys šokiai panašūs buvo į tuos du lietuviškuosius.

Kartais viduryje šokio muzikantas staiga sustodavo grojęs ir tuojau pradėdavo polką. Tai reikšdavo, kad nauji žmonės atėjo, šokėjai pasitraukdavo į pasienius, leisdavo naujokams su savo polka į vakarėlį įžengti.

Ant sienos pakabinta žibalinė lempa menkai te-apšviesdavo šokančiuosius. O ir dulkių debesis nuo grindų pasikeldavo. Sušildavo šokėjai, suprakaituodavo. Rimtais veidais šokdavo jie, kaip svarbų ir būtiną darbą dirbdami. Linksmumas šokio nelydėdavo. Ne pasilinksminimas tikrąja žodžio prasme tai būdavo, o tik paprotinė pareiga ir seksualinis pojūtis. Nesi-šnekėdavo šokdami, nesi juokaudavo, net nė nesi-šypsodavo. Pašokdavo ir skirstydavosi: vaikiai į savo "buri. mergos į savo. Nebūdavo šokiuose linksmo laisvumo. Iš miesto atėję papročiai kaimiečiams netiko, juos varžė.

Drąsesnieji, tos slegiančios tylos nepernešdami, imdavo triukšmauti, nesąmones, blevyzgas rėkauti, keiktis. Toks jų elgesys kitų pagarbą iššaukdavo. "Pravordniais" tokie būdavo laikomi, neištižusiais. Ir kas tau norės ištižusiu būti. Ramesnieji, nedrąsieji eidavo išgerti degtinės, "ant drąsos", kad ir jie taip garsiuotis galėtų. Ilgai netrukdavo tie įsidrąsėjusieji vienas kitam ant kelio pasipainioti, susipykti ir pradėti muštis. Nukentėjusysis į sekantį vakarėlį atsivesdavo draugus, jau iš anksto muštynėms pasiruošusius. Kaimas prieš kaimą šitaip kariaudavo. Nebuvo retas atsitikimas, kad vakarėlyje kuris ir negyvai užmuštas būdavo.

Tokie buvo šokių vakarėliai tolimame žemaičių kaime. Bet, metams bėgant, šviesesnio gyvenimo spinduliai ėmė prasiskverbti į kaimą, iki pačių jo užkampių. Vienur daugiau, kitur mažiau. Jie sklido iš pradžios mokyklų ir jaunimo organizacijų, daugiausia prie mokyklų atsiradusių arba ir šiaip savaime kur didesniame kaime, į vienkiemius neišskirstytame, kur pasitaikė laimė turėti šiek tiek prasišvietusį jaunimo judintoją. Tai jaunųjų ūkininkų ratelis tokiame kaime susitvėrė, tai jaunalietuvių ar pavasarininkų kuopa. Labai reti, palyginus, pragiedruliai tebuvo tai žemaičiuose, bet jie buvo.

Pirmiausia pradžios mokyklose pradėta organizuoti dideli kalėdiniai šokių vakarai, vadinami "Kalėdų eglutėmis". Jie jau buvo kultūringesni už eilinius šokius ūkininko troboje. Ir patalpos didesnės, ir šviesa geresnė, ir papuošta kalėdinė eglutė. Nors irgi tik šokama buvo, be jokios programos, tačiau kartais tarp šokių ratelius pravesdavo, arba "polką su ragučiais". Geriamas būdavo alkoholis taip pat, ir girtų netrūkdavo, bet visa tai, kas žema ir nekultūringa, nebepajėgdavo dominuoti vakaro nuotaikos, o nekultūringieji išsišokėliai jau rasdavo reikalo šiek tiek valdytis. Ir didesnės apimties tai būdavo vakarai, daug Jaunimo į juos susirinkdavo, daug nepažįstamų; tai irgi prisidėdavo prie to, kad chuliganai rasdavo reikalo tvarkytis. Ir įėjimas į tokius vakarus jau su bilietais būdavo.

Organizuoti jaunimo būreliai kartais surengdavo vakarėlį su vaidinimu. Bandydavo daryti taip, kaip mieste daroma, tačiau sunkiai sekdavosi. Vaidinimas paprastai būdavo menkas, o žiūrovai neramūs, nuolat replikuoją, rėkaują, reikalaują greičiau baigti vaidinimą ir leisti pradėti šokti. Kartais vakarą su vaidinimu suorganizuodavo veiklesnė mokytoja ar mokytojas. Mokykloje ir toks vakaras praeidavo rimčiau negu ūkininko troboje arba kokioje daržinėje vasaros metu.

Gegužinės Tradicijos

Gegužinė į kaimą atėjo vėliau. Bet atėjo tik jos pavadinimas, nebeatstovaująs tikrajai gegužinės sąvokai.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais dar darydavo gegužines gimnazijos. Plungės gimnazija, pavyzdžiui, eidavo į Gondingą, apie septynis kilometrus nuo Plungės, kur senovėje buvusiame administraciniame centre dabar tik kalnai belikę. Ten gamtoje dainuodavo ir žaisdavo. Į tų gegužinių programos dalį įeidavo ir šokiai prie muzikos.

Gimnazijas pasekė nemokyklinis miesto jaunimas, ėmė rengti gegužines, bet šokiai jų gegužinėse greitai išstūmė žaidimus ir dainas. Ir nuėjimas bei grįžimas kartu pranyko. Būdavo paskelbiama, kad Gondingoje ar kokiame Kalniškių miškelyje bus gegužinė, ir būdavo ten tik paprasti šokiai atviroje gamtoje, orkestrui griežiant, ir rinkdavosi į juos atskirais būreliais arba ir pavieniui.

Pagaliau šokius gamtoje pradėjo rengti ir pačiame mieste, kur nors parke. Nė toli eiti į juos nebereikėjo. Ir tokie šokiai, jeigu tik atvirame ore, jau gegužine vadinosi.

Kaimas pasekė miestą: pradėjo rengti šokius ūkininkų kiemuose, žardienose, pamiškėse, paežerėse. Ir tai jau buvo jiems gegužinės.

Turėjo jaunimas ir kitokių pramogų, ne vien tik šokių vakarėlius.

Turgūs ir Kirvelninkai

Turgūs žemaičių miesteliuose būdavo kiekvieną savaitę po vieną ar net du kartu, visuomet tomis pačiomis dienomis. Plungėje, pavyzdžiui, turgūs būdavo pirmadieniais ir penktadieniais. Pirmadienio turgus būdavo didesnis, penktadienio menkesnis. Bet į turgus paprastai važiuodavo tik ūkininkai. Turgūs būdavo jiems ūkininko pareigų dalis ir kartu pramoga. Jaunimui ten ne vieta, ypač vasaros metu, per dar-bylaikį.

Tačiau buvo toks laikotarpis metuose, kada į turgus ėjo ir jaunimas. Taip buvo nuo Naujų metų iki Užgavėnių. Pirmadienių turgūs tame laikotarpyje Plungėje vadinosi kirvelninkais. Pasakodavo žmonės, kad kirvelninkų pavadinimas kilęs iš to, kad kitą kartą jauni vyrai, kurie norėdavo pristoti už vaikį, vaikščiodavo po miestą susijuosę virve ir už jos užsi-kišę medini kirveli kaip ženklą, kad yra laisvi ir todėl vaikio ieškąs ūkininkas gali juos šnekinti, šio šimtmečio pradžioje su kirveliais po miestą jau nebevaikščiojo, bet turgūs to laikotarpio, kada keisdavosi ūkininko šeimyna, kada samdiniai iš vienos vietos ąšėję kitos ieškodavo, vis dar tebesi vadino kirvelninkais. Ir paprotys tebebuvo jaunimui gausiai į kirvel-ninkus rinktis. Visiems, ne tiktai tiems, kurie vietos ieškodavo. Ir nemaža pramoga tai būdavo jaunimui iš viensėdžių, kur kasdien tik tie patys keli sodybos trobesiai ir keli tie patys namiškiai, čia, mieste, ir vaizdas nekasdieniškas, gražesnis, ir žmonių minios. Pamatyti, susitikti, pasivaikščioti.

Laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių vadinosi mėsėdžiu. Tai laikas, kada žmonėms leista buvo valgyti mėsą, išskiriant, žinoma, penktadienius, anksčiau dar ir trečiadienius. Per adventą ir gavėnią tų laikų bažnyčios nuostatai mėsą valgyti leido tik sekmadieniais. Seniau būdavo per gavėnią "sausas pasninkas", kada ir pieniškų dalykų žmonės valgyti negalėjo.

Ne tik valgyti žmonės per mėsėdį geriau galėjo, bet ir linksmybių tai buvo laikas. Per mėsėdį tuok-davosi. Per adventą ar gavėnią tuoktis nebuvo leidžiama, o vasarą darbai užklupdavo, žmonės tuoktuvėms laiko nebeturėdavo. Ir vestuves per mėsėdį keldavo, ir visaip kitaip linksmindavosi. Kirvelninkai buvo viena tų linksmybių dalis. Kiekvieną pirmadienį, nuo Naujų metų iki Užgavėnių. O pirmadienį prieš Užgavėnes Plungėje būdavo Mugė, patys paskutinieji kirvelninkai, paskutinis išsilinksminimas. Po to prasidėdavo niūri gavėnia, paskui pavasario darbai ir pagaliau - sunkių darbų vasara.

Ūkininkai vykdavo į turgų važiuoti, su savo prekėmis, sustodavo turgaus aikštėje ir sėdėdavo ant vežimo, kol išpardavinėdavo viską, ką būdavo atsivežę. Paskui eidavo į krautuves patys ko nors nusipirkti. O paskui dauguma jų užsukdavo į traktierių.

Popietiniu laiku traktieriai pilni jau būdavo, kaip aviliai ūždavo, bet daugiausia seni žmonės, ūkininkai. Iš jaunimo tik vienas kitas.

Jaunieji į turgų daugiausia pėsti ateidavo. O pareigų jokių. Tik džiaugtis miestu, žmonių gausybe, tik susitikti, susipažinti, pamatyti. Vaikščiodavo jie šaligatviais, palengva, žvalgydamiesi, šnekėdamiesi. Kai jau tiek daug prisirinkdavo, kad nebe tilpdavo šaligatviuose, vaikščiodavo viduriu gatvės. Ir taip pat palengva, žvalgydamiesi.

Edukacinė Žaidimų Vertė

Žaidimai, susiję su ūkininko sodyba, gali būti puiki edukacinė priemonė vaikams. Jie ne tik praturtina žodyną, bet ir moko apie gyvūnus, daiktus ir veiklas, susijusias su ūkiu. Tokie žaidimai lavina atmintį, skatina logiškai mąstyti ir ugdo bendravimo įgūdžius.

Pavyzdžiui, žaidimas „Ūkininko veikla“ praturtina vaiko žodyną gyvūnų ir specifinių daiktų pavadinimais. Taip pat galime pasiūlyti smagių priemonių, kurios padės pažinti pirkinių krepšelį, metų laikus, žmogaus dėvimus drabužius, profesijas, eismo taisykles, paaiškins kaip elgtis parduotuvėje, turguje, ligoninėje ir kitose vietose.

Ugdomieji žaidimai parengti taip, kad mažyliai lengvai įsitrauktų ir neprarastų dėmesio. Akį traukia spalvingi piešinukai, o smagios užduotėlės, kurias įvykdę vaikai pasijunta nugalėtojais. Taigi, lavinamieji stalo žaidimai suteikia ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir daug džiaugsmo.

Žaisdami mokykitės ne tik skaityti, bet ir skaičiuoti! Skaičių žaidimai vaikams būna įvairaus lygio. Mažiesiems skirti tokie, kurie supažindina su skaitmenimis ir pagrindiniais veiksmais, o lavinamieji žaidimai 5 metų vaikams ir vyresniems jau padeda sustiprinti įgytus gebėjimus ir nuobodų mokymąsi pakeisti įdomia bei patrauklia veikla.

„Lavinamieji, mokomieji žaidimai vaikams“ - plati kategorija, kurioje laukia nuotykių labirintai, pažinimo ir atradimo džiaugsmas bei kita smagi veikla. Skaičiai ir raidės, gyvūnai ir veiklos, jausmai ir aplinkinis pasaulis - visa tai pristatoma žaidimų forma, o tai kas smagu, lengviau ir įsisavinama.

Kviečiame įdomius žaidimus pirkti internetu. Juk čia patogu išsirinkti! Be to, pirkti online dar ir naudinga, nes čia pat parduodami ir įdomūs žaidimai vaikams, ir populiarios, naujos ar skaitomiausios knygos suaugusiems ar jaunimui.

tags: #ukininko #sodyba #zaidimas