Lietuvių mitologija: būtybės žmogaus pavidalu

Lietuvių mitologija - tai pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias.

Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų. Tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku turėjo skirtingas reikšmes (mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais).

Bėgant amžiams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei simbolių pakitusia forma išlieka. Galima sakyti, kad mitologija - pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Kiekvieno žmogaus pasąmonėje, jo psichikoje tebeegzistuoja priešistoriniai archetipai - pirminiai įvaizdžiai ar idėjos, simbolinės figūros, bendros visai žmonijai.

Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos - vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių.

Žinių apie baltų mitologiją turime nuo V a. pr. Kr. - graikų istorikas Herodotas mini šiauriečius, garbinančius savo dievus.

I a. romėnų istorikas Tacitas veikale “Germania” pasakoja apie aisčius (prūsų gentis), garbinančius Dievų motiną, kaip talismaną nešiojančius šerno atvaizdą, saugantį nuo nelaimių.

IX a. anglosaksų keliautojas Vulfstanas aprašė laidotuvių papročius ir apeigas. Aisčiai mirusiuosius laiko namuose mėnesį, o įžymesnius žmones - net pusmetį laiko užšaldytus (net vasarą), kol pasiruošia sudeginimo apeigoms. Giminaičiai prie mirusiojo geria ir linksminasi.

Laidojimo dieną artimieji padalija mirusiojo turtą į keletą dalių ir išneša toli nuo gyvenvietės. Turintys gerus žirgus lenktyniauja, kad įgytų teisę į mirusiojo turtą. Po to mirusysis dedamas ant laužo ir sudeginamas draugia su papuošalais, ginklais, drabužiais.

Žinių apie baltų mitologiją randame rusų metraščiuose. Volynės ir Malalos kronikos rašo, kad Mindaugo krikštas apgaulingas, nes jis slapta aukodavo miškų deivei Medeinai ir Namų deivei; minima deivė Žvėrinė, dievas Perkūnas, dievas Kalvelis, nukalęs saulę ir pakabinęs ją danguje.

XVI a. lenkas M.Strijkovskis aprašė rudens, žiemos, pavasario švenčių apeigas, šventyklas, šeimos švenčių apeigas, nurodė garbintus dievus, jiems aukojamas aukas.

XVI a. Prūsijos kronikas Simonas Grunau “Prūsijos kronikoje” aprašė prūsų pagoniškąją religiją, pateikė žinių apie krivių krivaičius, vaidilas, vaidilutes, Romovę, dievų trejybę (Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis); užrašė legendų, burtų, aukojimo apeigų.

Žinių apie mitologiją yra ir pirmose lietuviškose knygose.

M.Mažvydas “Katekizmo” lotyniškoje prakalboje rašo, kad yra daug tokių, kurie išpažįsta stabmedystę…: garbina medžius, upes, žalčius, aukoja perkūnui: prašydami gero javų derliaus, garbina Lukosargą, pasisekimo su gyvuliais prašo Žemėpačio. Kurie linkę į piktus darbus, dievais laiko aitvarus ir kaukus.

Šiek tiek mitologijos žinių pateikia J.Bretkūnas, M.Daukša, M.Pretorijus.

XIX a. - J.Lelevelis, J.Jaroševičius, S.Stanevičius, L.A.Jucevičius, D.Poška, S.Daukantas ir kiti. Visi šie žmonės savo veikaluose įrodė, kad lietuviai turėjo turtingą mitologiją, religiją, artimą indų, graikų, romėnų mitologijai.

Deja, lietuvių (apskritai visų baltų) mitologija nebuvo užrašyta. Galime remtis tik negausiais kitataučių užrašais, tautosaka (ypač mitologinėmis kalendorinėmis dainomis, pasakomis, sakmėmis), etnografiniais radiniais.

Svarbiausios lietuvių mitologijos būtybės

Deivės

• Laima: lietuvių mitinė būtybė, lemianti žmonių likimą jiems gimstant, globojanti gimdyves, moterų globėja, sergėdavusi jas visą gyvenimą, prižiūrėjo gimdyves, globojo naujagimius, jų sveikatą ir likimą. Globoja Žemės vaisius. Laimės, geros lemties, palaimos deivė. Jos gyviai - antelė, gulbė, avinukas. Jos medis - liepa, paukščiai - gegutė, vanagas. Vienas iš Laimos simbolių - varpstelis, prieverpstė. Eglutė - Deivės Laimos ornamentas “laumės šluotelė”.
• Žemyna: tai Žemė Motina, žemės derlingumo deivė, avų deivė, gėlių davėja, Žemėpačio sesuo, jos dėka žemė yra vaisinga, Mirusiųjų Motina. Rombas - su ataugom ir be jų - reiškia Žemę, Motiną - Žemę, augmeniją, moteriškąjį pradą, Deivę Žemyną. Jis susijęs su derlingumo magija.
• Gabija: ugnies Deivė, dar įvardijima kaip Pelengabija, Matergabija ir pan., namų židinio globėja. Sūkurėlis arba Svastika - kryžma su užlenktais galais, tai išplėtotas ugnies ženklas.

Dievai

• Perkūnas: lietuvių griaustinio, žaibo ir audros dievas, dangaus, dievų ir žemės karalius, gamtos valdovas, karių Dievas, kovojantis su mitine būtybe Velniu, laiduojantis vaisingumą, teikiantis lietų. Jo vardu atžvilgiu galiojo tam tikras tabu. Vadintas: Brazdeikiu, Dunduliu, Gramaliu, Griaustiniu, Pakalbildžiu, Poškuliu, Tarškuliu, Trinkučiu arba paprasčiausiai Dievaičiu.
• Velinas: požemio Dievas, mirusiųjų globėjas.
• Puškaitis: žemės arba girios dievas, yra priskiriamas prie vyresniųjų dievų, nes turi pavaldinių, jo buveinė yra po šeivamedžiu.

Taip pat lietuvių mitologijoje minimi:

• Aušrinė - aštuonių spindulių žvaigždutė, latvių Auseklis.
• Auštrinis (Auštra) - lietuvių tautosakoje šiaurryčių vėjas, budintis prie rojaus vartų ir šviečiantis kelią einantiems į rojų.
• Bangpūtys - lietuvių jūros, audros bei vėjo jūroje dievas, ypač svarbus žvejams, bangų ir vėjų dievas.
• Baubis - lietuvių galvijų dievas, globojo galvijus.
• Beržulis, Biržulis - beržų, beržų lapijos bei sulos dievybė.
• Blizgulis - sniego dievas.
• Brėkšta - sutemų deivė, globoja nakties metą, nuo Saulės laidos iki patekėjimo, sapnų dievybė.
• Butė - išminties Deivė.
• Dievas Senelis - žmonių mokytojas ir jų dorovės tikrintojas bei sergėtojas.
• Dievas - dangaus šviesos, taikos ir draugystės Dievas.
• Dimstipatis - lietuvių namų, sodybos, taip pat ugnies dievas.
• Dirvolika (Dirvolira) - javų dievas, kuriam aukojamas paršas, tikintis geresnio derliaus.
• Drebkulys - drebėjimo dievas.
• Dvargantis - dievas, saugantis lietuvių sodybą, kiemą, gal ir kaimą.
• Ėratinis, Ėraitis, Ėraičių dievas - globoja ėriukus.
• Ežerinis - ežero (ežerų) dievas, tikriausiai gyvenantis kiekviename ežere.
• Ežiagulis - šaltiniuose siejamas su mirusiaisiais, tačiau tikriausiai šitaip įvardijimas pats mirusysis.
• Gabjauja - globoja nuimtus javus, kluonus.
• Gaila - nakties dvasia, sapne kankinanti žmones ir gyvulius.
• Ganiklis - ganiavos Dievas.
• Gardaitis - vėjų, liūties, audros Dievas, jūreivių globėjas.
• Giltinė - mirties deivė, numarinanti žmones, Laimos sesuo.
• Girstis, Giraitis - miško (giraitės) dievas.
• Gyvatė, Žaltys - namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybės.
• Gondas, Gonda - mergelių garbinamas dievas, galima šeimyninių santykių bei saiko globojimo f-ja, tačiau greičiausiai jis globoja seksualinius santykius, vestuvių dievas, prieš vestuves jam melsdavosi merginos.
• Gulbidievas - gulbių Dievas, žmones sauganti dvasia.
• Javinė - javų deivė.
• Jėvulis - ievų deivė.
• Jagaubis - kalvių žaizdro ugnies dievas, padedantis kalvystėje.
• Karorius - arklių ir karo dievas.
• Karvaitis - dievas, globojantis veršelius.
• Kelio dievas, Kelių dievas - globojo kelius, vieškelius, takelius, jo būdavo prašoma, kad kelionė pasisektų laimingai, nuo namų iki namų.
• Kerpyčius - miško dievas, kartu su Medeina ir Ragaina (Ragana) globojantis mišką.
• Kirnis - vyšnių Dievas, tai vyšnių medžio dievas.
• Kolera - lietuvių tautosakoje Maro palydovė, epideminės ligos deivė.
• Kovas - trečiasis mėnesis, karo ir jėgos Dievas.
• Krugis - kalvių dievas, kalvystės globėjas.
• Krukis, Kriukis, Kiaulių Kriukis - paršų ir kiaulių dievas, bet ne paršelių.
• Krūminė, Krūminė Pradžių Varpų - lietuvių javų dievybė (deivė).
• Laumė - Laimai giminiška Deivė, antgamtiška darbininkė, teisingumo įsikūnijimas, duodanti ir atimanti gėrybes, vaisingumą, nešanti mirtį, stebuklingo gražumo Deivė, lietuvių mitologijoje deivė kadaise nublokšta į žemę; folklore savita būtybė, pasirodanti tamsoje, susijusi su vandeniu, ežerais, upėmis, ypač darbšti, verpia, audžia skalbiasi.
• Lazdona - globojo lazdynus.
• Lėta - laisvės deivė.
• Lietuvonis, Lytuvonis - tai dievas, teikiantis lietų.
• Lyginčius - teisės ir sandoros dievas.
• Magyla - lietuvių mirties deivė, Giltinės tarnaitė.
• Maras - lietuvių tautosakoje - maro epidemijos sukėlėjas, kartais įgaunantis savarankiško dievo statusą.
• Medeina - lietuvių miško deivė, medžioklės globėja.
• Mėletėlė - dažų bei spalvų deivė.
• Mėnulis, Mėnuo - nakties šviesos Dievas, karys, kunigaikštis, augalijos augimo skatintojas, pagal jį buvo sudarytas kalendorius, laikmečio valdytojas.
• Milda - meilės ir piršlybų deivė.
• Nijolė - požemio deivė, Pokliaus žmona.
• Pajauta - sudievinta asmenybė, legendinio Lietuvos kunigaikščio Kerniaus duktė, Kukovaičio motina.
• Pergrubijus - prūsų pavasario ir augmenijos dievas, priskiriamas ir lietuviams.
• Pergubrius - globojo laukų darbus.
• Pilvytis, Pilnytis - lietuviams priskiriamas prūsų turto ir pertekliaus dievas.
• Pizius - globoja seksualinius santykius.
• Poklius, Pikulis - pragaro Dievas, pikto įkūnijimas.
• Polengabija - ugnies dievybė.
• Praamžis, Praamžius, Prakorimas - seniausias ir aukščiausias lietuvių Dievas, amžinas Dievas, Dievas senelis, Dievų ir žmonių pasaulio pradininkas, kuriam aukojami balti kaplūnai.
• Praurimė - šventosios ugnies deivė.
• Ragainė, Ragana - miškų Deivė, miško gilumos ir tamsos deivė, piktoji burtininkė.
• Ragutis - midaus darytojų, bartininkų, aludarių, degtrinės varytojų dievas, garbinamas puotautojų.
• Raitininkas - karo Dievas.
• Ratainyčia - arklių dievybė.
• Raugų Žemėpatis - raugo dievas.
• Rungis - malūnininkų dievas.
• Saulė - šviesos, šilumos ir gyvybės davėja.
• Skalsa - gausumo, palaimos, pilnatvės deivė.
• Slogutis - tautosakoje sloginanti dvasia.
• Srutis - dažų dievas, minimas kartu su Mėletėle.
• Sutvaras - galvijų bandos dievas.
• Šeimės dievas - šeimos dievas globėjas.
• Šventpaukštinis - paukščių, tiek naminių, tiek laukinių globėjas.
• Teliavelis - vadinamas kalviu galiūnu milžinu, nukalusiu Saulę ir įmetusiu ją į dangų.
• Upinė, Upyna, Upa - upių, šaltinių, vandenų dievybė.
• Upinis (dievas) - tekančių vandenų globėjas, kuriam aukojami balti paršeliai idant vanduo būtų skaidrus.
• Užpelenė - viena iš namų ugnies deivių, tikriausiai globojusi kampą tarip židinio ir sienos.
• Vaižgantas - linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis Dievas, augmenijos atsinaujinimo galia.
• Valgina (Valginė) - tai deivė, globojanti naminius gyvulius jų tuklumo bei tinkamumo žmonių maistui atžvilgiu, nulemianti gyvulių pašaro skalsumą.
• Vėjopatis - vėjo dievas, dažniausiai garbinamas žvejų.
• Veliona - amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo Deivė.
• Žemėpatis, Žemininkas - Žemynos brolis, žemės, derliaus, namų dievas, sodybos bei vietovės Dievas, jam skirta rudens šventė.
• Žiburinis - vienas kraupiausių lietuvių sakmių personažų, kurį vien pamatęs žmogus iš išgąsčio gali mirti.

Kelias į pomirtinį pasaulį

Lietuvių raudos mini kelią, į kurį išsiruošia mirusysis. Su juo siejamas Aušros, ryto, užtekančios Saulės vaizdinys, priešingai „užpasaulinei” sferai būdingiems vakaro vaizdiniams. Čia galima prisiminti ir papročius laidoti atitinkamai ryte ir vakare.

Raudose sakoma: „Jau aušrelė išaušo/ Saulelė užtekėjo…”, „Aušra aušrelė/ Jau teka saulelė…”, „Aušrelė aušta, saulelė teka… čėsas keliauti tolimą kelelį į tavo tėviškėlę”.

Kelias raudose dažnai minimas: „Mano dukrele/ Dukrele lelijėle/ Oi, tai palikai/ Rūtų darželį…”, „Motulė pasrengus/ Į didelę kelionėlę…”, „Tėvuli, iškeliausi/ Didelėn kelionėlėn…”.

Pats mirusysis dažnai vadinamas „keleiviu” - „nendznas keleivis”, išeinantis į didelį kelią, „keliauninkėliu” - „tėveli mano, keliauninkėli mano”, „vėlių sveteliu”, „viešnele” - tai vardas, kurį žmogus gauna miręs.

Kelias yra tolimas ir ilgas: „Motinėle, maža tavo sylelė, mažas tavo viekelis, tolima tavo kelionėlė…”, minima „didelė kelionėlė”, „tolimas kelelis”. Kur jis veda, daugmaž aišku - tai protėvių kelias, vėlių kelias, bet raudose jis smulkiau nenusakomas, jį išskirti siekiama daugiau apofatiniu metodu, parodant, kur tas kelias neveda.

Kelio į pomirtinį pasaulį vaizdinys išlieka labai ilgai. Dar šiais laikais Pelesoje, kur šio krašto tyrinėtoja L. Nevskaja pažymi bemaž pilną Pelesos ir baltų laidojimo apeigų sutapimą - netgi frazeologijoje, - išlikęs archaiškas „kelio” vaizdinys.

Lietuvoje laidojant stebima, kad nepalaidotų surištomis kojomis: visa tai apspręsta tikėjimo pomirtiniu keliu, turinčiu atitikmenis kitų ide. tautų pasaulėvaizdžiuose.

Pats iškeliavimas toli gražu nereiškia, kad mirusysis laimingai atkaks, kur jam skirta. Jį gali užpulti kitų mirusiųjų vėlės, jei mirusysis nesuskumbamas priimti į gerųjų vėlių „lemtą pulkelį”, jis gali būti piktų „vėlių pultas”. Taip tamsiosios mirusiųjų „dūšios” gaudo vietos neturinčias, tačiau šviesesnes nekrikštytų kūdikių dvaseles: „gaudo ir gaudo… po tamsybes, neduodamos nė kiek atilsio”.

Dainoje sakoma, kad vėlė gali atsidurti ties užrakintais dangaus vartais, ant kurių užkabinti „lenciūgai”, dūšelė verkdama ieško „savo daiktelio”, o jos telaukia „peklos” vartai ir peiliais, britvomis išklotas guolis.

Vadinasi, tiek geri, tiek pikti mirusieji bent jau žengti pradeda vienu ir tuo pačiu keliu.

Kelio vaizdinyje glūdėjo ne tik mirusiojo „išėjimas” pas protėvius, bet ir būdas „išstumti” mirusįjį kuo toliau nuo gyvųjų.

Kelias raudose mirusiajam nuolat primenamas, jis išlydimas gana atkakliai, nors ir labai mandagiu būdu. Atrodo, kad mirusysis, išėjęs į kelią, jau neturi galimybės grįžti - net jei jam „anapus” nesiseka, niekur nė nenumanoma galimybė ne stoiškai kęsti anapusines bėdas, o mėginti grįžti į žemiškąjį pasaulį ir čia ieškoti prieglobsčio…

Būtent dėl to raudose taip dažnai minimas kelias - gyviesiems svarbiausia buvo išvengti mirusiojo pasilikimo netoliese. Žemėje pasilikdavo tik tie mirusieji, kurie dėl vienų ar kitų sumetimų nežengdavo į kelią.

tags: #turtus #nesanti #budybe #isivaizduojama #zmogaus #pavidalu