Šiuolaikiniame pasaulyje, esant intensyviai prekių apyvartai, pasitaiko situacijų, kuomet daikto įgijėjas įgyja daiktą, o vėliau paaiškėja, jog šį daiktą perleido tokios teisės neturėjęs asmuo (daiktas buvo pavogtas, pamestas, kitaip neteisėtai perleidėjo įgytas). Suprantama, kad tikrasis daikto savininkas, sužinojęs, kad jo prarastą daiktą valdo konkretus asmuo, siekia šį daiktą iš jo susigrąžinti, o daikto įgijėjas, natūralu, nenori suprasti, kodėl jį turėtų grąžinti, nes šį daiktą teisėtai įsigijo ir taip pat laiko save daikto savininku. Šias praktiškai pasitaikančias ginčytinas situacijas, žinomas dar nuo romėnų laikų, išsprendžia teisės normomis nustatytos taisyklės.
Nekilnojamojo turto teisinis reguliavimas yra svarbi sritis, apimanti įvairius aspektus - nuo pirkimo-pardavimo sandorių iki teritorijų planavimo ir ginčų sprendimo. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius nekilnojamojo turto teisinio reguliavimo aspektus Lietuvoje, remiantis advokatų kontoros „Getlex“ teikiama informacija.
Konstitucinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, jog kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, išskyrus tam tikrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus, daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. daikto įgijėjas buvo sąžiningas ar ne, t. y.
Sąžiningas Įgijėjas Ir Turto Išreikalavimas
Civilinis kodeksas numato, jog tais atvejais, kai daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, savininkas turi teisę išreikalauti daiktą (tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį) visais atvejais.
Skirtingai nei atlygintinai įgyto kilnojamojo daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo atveju, iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas tik tuomet, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šioje teisės normoje įtvirtinta ribota vindikacija, kuria siekiama protingos daikto savininko ir sąžiningo šio daikto įgijėjo teisėtų interesų pusiausvyros, kad būtų užtikrinti ne tik savininko, bet ir kitų civilinių teisinių santykių subjektų, kurie, įgydami daiktą, elgėsi sąžiningai, interesai.
Šiame darbe nagrinėtinas Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje. Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad kalbant apie įgijėjo sąžiningumą sąryšyje su Civilinio kodekso 1.5 straipsniu, kalbama apie tą patį per tą patį. Šiau, galima pastebėti, jog, teisingumas, kaip principas, kalbant apie sąžiningą įgijėją, vertingas tuo , jog: pirma - pats savaime yra moralinis kriterijus, padedantis įvertinti įgijėją pasitelkiant kitus moralinius kriterijus (kaip pvz.: gėris ir blogis ir kt.), kurie glaudžiai sąveikauja su minėtuoju teisingumo principu, ir antra,- reikalauja ginti sąžiningą asmenį ir neginti nesąžiningo.
Šioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t.y. Šioje situacijoje etaloną. Taigi, protingumo principas, nurodo, jog sąžiningas įgijėjas turi elgtis kaip bonus pater familias, per tai suteikiant galimybę įvertinti įgijėjo sąžiningumą objektyviuoju požiūriu. Pastebėtina, kad ne tik protingumo, bet ir teisingumo principas tėra sudėtinė objektyviojo sąžiningumo dalis. Šiau minėtus kriterijus) ir subjektyviuoju.
Vertinant ar įgijėjas buvo sąžiningas objektyviuoju požiūriu, turi būti atsakyma į klausimą, ar jis ( t.y. įgijėjas) turėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti. Gali kilti klausimas, kokios yra tokio žinojimo ir veikimo ar atitinkamo neveikimo ribos. Jos, pasirodo, yra reliatyvios ir priklausomai nuo situacijos aplinkybių- skiriasi, tad kiekvienu atveju skirtingai jas nustato atitinkantys asmens situacijai protingi ir teisingi reikalavimai.
Šiai apie įgijėjo turėjimą žinoti (pašalindami teisėto neveikimo aptarimą ir suprasdami turėjimą žinoti, kaip aktyvius veiksmus), tokiu atveju paminėtina tai, jog įgijėjui Civilinis kodeksas tiesiogiai nenumato pareigos išsamiai domėtis sudaromo nekilnojamo daikto perleidimo sandorio sudarymo aplinkybėmis, tuo labiau nenumatoma tokio aktyvaus veikimo pareigos apimtis. Šiau dažniausiai to nepakanka. Šiai ir vien registro duomenų susižinojimo faktu neapsiriboja. Asmuo turi pareigą aktyviai veikti, realizuojant visas teisėtas galimybes susižinojimui apie galimą savo veiksmų, įgyjant nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, žalą kitam asmeniui.
Vis dėlto turi būti nepamirštama interesų pusiausvyra ir bandant užtikrinti nekilnojamo daikto savininko galimai pažeistų teisių apsauga, neturi būti neprotingais reikalavimais varžomas įgijėjas. Pereinant prie įgijėjo sąžiningumo vertinimo subjektyviuoju požiūriu, norint išsiaškinti ar įgijėjas sąžiningas, turi būti atsakyma į klausimą ar įgijėjas galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į įgijėjo individualias savybes, t.y. subjektyvius veiksnius kaip jo amžius, išsimokslinimas, kvalifikacija ir t.t., taip pat į faktines bylos aplinkybes ir kt. Šiam verslumo savybę, keliami griežtesni informacijos susižinojimo apie nekilnojamąjį daiktą kriterijai.
Aukščiausiasis Teismas, argumentuodamas tai tuo, jog: įmonė (verslininkas) turi didesnis galimybis patikrinti įgy... Nutartyje dėl daikto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų atlyginimo valdytojui, savininkui išreikalavus daiktą iš neteisėto valdymo, pasisakyta, kad CK 4.34 straipsnio 3 dalies nuostata „sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas“ suteikia teisę sąžiningam valdytojui reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, o ne valdyto daikto ar daikto vertės padidėjimo dydžio kompensaciją.
Šios teisės normos nuostatos nesuteikia teisės daikto valdytojui gauti pagerinimui panaudotų išlaidų sumą viršijančią kompensaciją net ir tuo atveju, kai daikto vertė dėl pagerinimų padidėja didesne nei patirtų išlaidų suma. Daikto vertės padidėjimas yra maksimalus galimas atlygintinų išlaidų dydis, t. y. riba, kurios negali viršyti patirtų išlaidų atlyginimas net ir įrodžius, kad faktiškai patirtos išlaidos buvo didesnės nei daikto vertės padidėjimas.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu, įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas.
Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas.
Nagrinėjamu atveju atsakovui D. V. rekonstrukcijos būdu pagerintas pastatas buvo grąžintas jam pasinaudojus prievolinių, o ne daiktinių teisių gynimo būdu, nustatytu CK 4.95 straipsnyje. CK 4.97 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši norma taikoma tais atvejais, kai savininkas išreikalauja daiktą pagal CK 4.95 straipsnį.
Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių baudos skyrimą už teismo sprendimo nevykdymą, pasisakyta, kad CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Visų pirma turi būti nustatytas tokio nurodymo neįvykdymo faktas bei neįvykdymo priežastys, o pagrindą skirti baudą už privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo neįvykdymą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu asmuo sąmoningai nevykdo privalomojo nurodymo - nepašalina savavališkos statybos padarinių privalomajame nurodyme nurodytu būdu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytą sankciją už teismo sprendimo nevykdymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo galima taikyti tik tuo atveju, jei asmuo sąmoningai nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio pašalinti neteisėtus padarinius, t. y. nepašalina savavališkos statybos padarinių teismo sprendime nurodytu būdu. Taigi būtinas šios sankcijos taikymo pagrindas yra sąmoningas teismo sprendimo neįvykdymas.
Teismo sprendimas, kuriuo asmuo įpareigojamas pašalinti savavališkos statybos padarinius, laikytinas įvykdytu, kai asmuo atlieka reikalaujamus aktyvius teismo sprendime nurodytus veiksmus, t. y. pašalina savavališkos statybos padarinius arba atlieka kitus teismo sprendime nustatytus veiksmus, pavyzdžiui, gauna reikiamus leidimus, kuriais statyba įteisinama. Kita vertus, praktikoje gali susiklostyti aplinkybės, kai teismo sprendimas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo nebegali būti įvykdytas išnykus savavališkos statybos objektui. Tokiu atveju gali būti laikoma, kad teismo sprendimas yra įvykdytas.
Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją šeimos byloje su tarptautiniu elementu, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo bei išlaikymo vaikui priteisimo klausimus, pažymėta, kad konkrečios valstybės buvimo asmens nuolatine gyvenamąja vieta nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas. Byloje nustatyta, kad ieškovė, atsakovas ir jų nepilnametė duktė, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuo 2017 m. pradžios gyveno Vokietijoje. Ten buvo ginčo šalių šeimos nuolatinė gyvenamoji, ekonominių ir socialinių interesų vieta.
Šalių duktė nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn. nuolat gyveno Vokietijoje, ten lankė darželį ir priešmokyklinę klasę, mokėsi vokiečių kalbos. Nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. ieškovė ir šalių nepilnametė duktė yra Lietuvoje. Nuo vaiko išvežimo momento (2019 m. rugsėjo 30 d.) iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo, nepilnametės dukters gyvenamosios vietos ir bendravimo su ja tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, kitų susijusių klausimų teismui pateikimo momento (2019 m. lapkričio 20 d.) praėjo mažiau nei 2 mėnesiai.
Šių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo šalių dukters nuolatinė gyvenamoji vieta ieškinio pareiškimo teismui momentu Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme buvo Vokietijoje ir jurisdikcija nebuvo pasikeitusi. Byloje nustatyta, kad ieškovė su dukterimi, nuo 2017 m. pradžios gyvenusios Vokietijoje, 2019 m. rugsėjo 30 d. grįžo gyventi į Lietuvą.
2019 m. lapkričio 20 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl jos ir atsakovo santuokos nutraukimo, nepilnametės dukters gyvenamosios vietos su ja (ieškove) ir atsakovo bendravimo su dukterimi tvarkos nustatymo, išlaikymo dukteriai priteisimo ir kitų susijusių klausimų. 2019 m. gruodžio 6 d. atsakovas kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydamas išduoti teismo leidimą grąžinti neteisėtai Lietuvoje laikomą nepilnametę dukterį į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Vokietijoje.
Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartimi (ji įsiteisėjo 2020 m. vasario 27 d.) pripažino, kad pagal tarptautinės teisės normas vaikas iš Vokietijos į Lietuvą buvo išvežtas neteisėtai, tačiau, konstatavęs, jog mergaitė jau daugiau kaip vienerius metus gyvena Lietuvoje, yra prisitaikiusi prie naujos aplinkos ir šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jos interesų (t. y. pritaikęs Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį), nusprendė netenkinti atsakovo prašymo leisti grąžinti dukterį į Vokietiją.
Nurodyta teismo nutartis ginčo šalių dukters neteisėto išvežimo klausimu ieškinio padavimo teismui momentu (2019 m. lapkričio 20 d.) dar nebuvo priimta. Jurisdikcijos nustatymui reikšmingas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo dėl tėvų pareigų jurisdikcijos nustatymo klausimą, vertino būtent ieškinio pateikimo teismui momentu.
Tačiau teismo procesinis sprendimas pripažinti ginčo šalių dukters išvežimą iš Vokietijos į Lietuvą neteisėtu taikytinas retrospektyviai (atsižvelgiant į praeitį), todėl laikytina, jog ieškinio pateikimo šioje byloje 2019 m. lapkričio 20 d. momentu egzistavo ginčo šalių dukters neteisėto išvežimo iš valstybės narės, kurioje vaikas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, faktas.
Kasacinis teismas sprendė, kad šioje byloje nėra Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnyje nustatytų kriterijų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, kad ieškinio šioje byloje priėmimo momentu buvo pasibaigusi Vokietijos teismų jurisdikcija nagrinėti juo pareikštus reikalavimus dėl tėvų pareigų. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su juo nustatymo paliko nenagrinėtus kaip neteismingus Lietuvos Respublikos teismams.
Taip pat pabrėžta, kad Vokietijos teismai pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnį išlaikė jurisdikciją spręsti tėvų pareigų klausimus, todėl, remiantis ESTT praktika, darytina išvada, kad Vokietijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ir papildomai šioje byloje reiškiamą reikalavimą dėl vaiko išlaikymo.
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, kaip kvalifikuoti tarp jų susiklosčiusius sutartinius santykius - kaip komercinio atstovavimo ar kaip atlygintinų paslaugų. Nutartyje priminta, kad nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje išskiriami tokie komercinio atstovavimo teisiniams santykiams būdingi elementai: 1) esminė atstovo funkcija - tarpininkauti arba sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir sąskaita; 2) atstovo savarankiškumas; 3) pagrindinės veiklos kriterijus; 4) atstovo veiklos nuolatinis pobūdis; 5) atstovo veiklos atlygintinumas.
Prekybos agento sutartinė veikla kvalifikuojama kaip komercinis atstovavimas, kai yra nustatyti visi šie elementai. Vertinimas, ar atitinkamo asmens vykdoma komercinio atstovavimo veikla yra pagrindinė to subjekto veikla, atliekamas ne formaliai, bet yra analizuojama reikšmingų aplinkybių visuma, vertinami tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai kriterijai.
Vertinamos reikšmingos visos subjekto ūkinės veiklos aplinkybės. Sprendžiant dėl to, kokia atitinkamo asmens veikla yra pagrindinė, nepakanka įvertinti vien tai, kiek ūkinė komercinė veikla yra reikšminga jo - atstovo - konkrečiuose teisiniuose santykiuose su konkrečiu atstovaujamuoju, tačiau turi būti įvertinta tai, kokią dalį komercinis atstovavimas užima visoje to ūkio subjekto veikloje.
Pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas ir teismų nustatytas bylos aplinkybes, taip pat pagal teismų praktikoje suformuluotus pagrindinės veiklos požymius apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad atsakovų interesais atliktų ieškovo veiksmų (padėjimo atsakovėms užmegzti naujus ryšius su metaduomenų valdytojais ir pasirašyti atitinkamas sutartis, domenų tekstinio turinio vertimo į skandinavų kalbas, buveinės adreso suteikimo domenui fly.no užregistruoti, atsakymų į klientų elektroninius laiškus) nepakanka padaryti nei išvadai, kad tarpininkavimo (komercinio atstovavimo) paslaugų teikimas ieškovui buvo pagrindinė veikla, nei išvadai, kai jam tokia veikla buvo viena iš pagrindinių, t.
Taip pat pasisakyta, kad teisę reikalauti anksčiau suteiktų paslaugų apmokėjimo ieškovas sieja su šalių susitarimu atlyginimą mokėti ne vienkartine suma, bet periodiniais mokėjimais septynerius metus. Tačiau pripažinus, kad šalių nesaistė komercinio atstovavimo santykiai ir kad klientas turi teisę bet kada vienašališkai nutraukti paslaugų teikimo sutartį, įspėjęs paslaugų teikėją prieš sutartyje nustatytą terminą (jeigu toks nustatytas), paslaugų teikėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti mokėti jam atlyginimą remdamasis komercinį atstovavimą reglamentuojančiomis teisės nuostatomis.
Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatydami priteistino ieškovui žalos atlyginimo dydį dėl negautų pajamų už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2019 m. Baudžiamojoje byloje dėl A. S. sukelto eismo įvykio, kurio metu žuvo 16 metų paauglys, LAT teisėjų kolegija pripažino, kad teismai, nesant faktinio ir teisinio pagrindo, žuvusio asmens veiksmus kvalifikavo kaip didelį neatsargumą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalis) ir tai lėmė netinkamą byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimą (BPK 113, 115 straipsniai).
Advokatų Kontoros "Getlex" Teikiamos Paslaugos
Advokatų kontora Ražauskas, Kuzminskas ir partneriai „Getlex“ konsultuoja klientus žemės, pastatų, statinių ir (ar) kito nekilnojamojo turto įsigijimo, vystymo, valdymo, naudojimo bei pardavimo klausimais, taip pat nuosavybės teisinės apsaugos klausimais. Kontoros teisininkai rengia įvairius su turtu susijusius sandorius bei sutartis, padeda klientams nustatyti bei įregistruoti visų rūšių daiktines teises. Kontora atstovauja klientus įvairiuose ginčuose, susijusiuose su žeme, statiniais ar kitu nekilnojamuoju turtu, nuosavybės teisių apsauga, turto išreikalavimu iš svetimo neteisėto valdymo, trukdymo tinkamai naudotis klientams priklausančiu turtu.
Advokatų kontoros teisininkai konsultuoja bendraturčius dėl jiems bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, padeda įsteigti butų ir kitų patalpų savininkų bendrijas, organizuoti jų valdymą ir veiklos vykdymą. Kontoros advokatai atstovauja bendraturčius iškilusiuose ginčuose, padeda susitarti dėl bendro turto valdymo ir naudojimo tvarkos nustatymo, turto atidalijimo, rengia susitarimus, atstovauja notarų biuruose.
Kontoros teisininkai taip pat konsultuoja klientus įvairiais teritorijų planavimo, rangos ir statybų teisiniais klausimais, rengia statybų bei projektavimo darbų rangos sutartis, darbų priėmimo-perdavimo aktus bei kitus teisinius dokumentus, atstovauja rangos sutarčių pažeidimo, savavališkos statybos ir kituose teisminiuose bei neteisminiuose ginčuose, prireikus, pasitelkia kvalifikuotus statybų srities ekspertus.
Teikiamos teisinės paslaugos:
- Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai
- Nuomos sutartys
- Jungtinė veikla ir partnerystė
- Hipotekos sandoriai
- Servitutų nustatymas
- Užstatymo teisės (superficies)
- Specialiosios žemės naudojimo sąlygos
- Nuosavybės teisinė apsauga
- Turto areštas ir suvaržymai
- Bendroji dalinė nuosavybė
- Bendraturčių tarpusavio teisiniai santykiai ir ginčai
- Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės
- Susitarimai dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo
- Butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų steigimas ir konsultacijos
- Turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys)
- Trukdymas tinkamai naudotis turtu (negatorinis ieškinys)
- Prevencinis ieškinys
- Bylos dėl daikto valdymo pažeidimų
- Turto priverstinis pardavimas iš varžytinių ir iš to kylantys ginčai
- Statybos ranga ir projektavimas
- Savavališka statyba ir iš to kylantys ginčai
- Turto paėmimas visuomenės poreikiams (ekspropriacija) ir iš to kylantys ginčai
- Teritorijų planavimas
- Žemės teisiniai santykiai
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur giliai įsišaknijęs materializmas, daiktai, tuo labiau - nekilnojamieji, užima svarbią vietą. Tyrimo dalykas- minėto instituto sąvokos supratimo, ypatumų, padėties vertinimo, nekilnojamo turto grąžinimo, jo atlygintinumo, teisėtų interesų užtikrinimo, taip pat valstybės pozicijos ir kita ko reglamentavimas Lietuvos Respublikos teisės aktuose, tokiuose kaip Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos Notariato įstatymas ir kt., taip pat Lietuvos Respublikos teismų praktikoje,- jų (t.y. teisės aktų ir realios praktikos) tarpusavio sąsajumas.
Aiš pačintos paašakintos, atribotos ir/ar susietos (pasinaudojant sisteminiu metodu) darbo temai aktualias sąvokos, sampratos. Taip pat šiame darbe galima aptikti analogijos, apibendrinimo ir abstrakcijos, indukcijos bei modeliavimo metodų naudojimo aprašyks. Šia šiam darbui aktualias sąvokas, sampratas. Taip pat išsamiai buvo išnagrinėta teismų praktika. Magistrinį baigiamąjį darbą sudaro įžanga, dėstomoji dalis (sudaryta iš 3 skyrių), bei išvados su pasiklymais ir rekomendacijomis.
tags: #turto #isreikalavimas #is #neteiseto #valdymo