Lietuvos turto vertintojų asociacija (LTVA) - Lietuvos visuomeninė organizacija, vienijanti turto vertinimu besiverčiančius asmenis. Būstinė įsikūrusi Vilniuje. Asociacija įkurta 1994 m.
Pagrindiniai LTVA tikslai:
- Įdiegti kvalifikuotą turto ir verslo vertinimo sistemą.
- Rūpintis turto ir verslo vertinimo specialistų rengimu.
- Kaupti ir teikti informaciją, mokslinę, metodinę ir kitokią pagalbą turto ir verslo vertinimo klausimais.
Asociacija analizuoja kitų šalių turto ir verslo vertinimo patirtį, rengia vertintojų mokymo programas, organizuoja kvalifikacijos kėlimo kursus ir seminarus, konferencijas, bendradarbiauja su valstybinėmis institucijomis rengiant ir įgyvendinant vertinimo veiklą reglamentuojančius dokumentus, plėtoja ryšius su įvairiomis organizacijomis.
Valdymo institucijos - visuotinis narių susirinkimas (aukščiausioji institucija), valdyba (vykdomoji institucija tarp visuotinių susirinkimų), prezidentas (vadovauja valdybai ir administracijai, atstovauja asociacijai).
Konkrečių sričių veiklą koordinuoja šešios dalykinės komisijos - Nekilnojamojo turto vertinimo, Kilnojamojo turto vertinimo, Kelių transporto priemonių vertinimo, Verslo vertinimo, Švietimo, Etikos.
Lietuvos turto vertintojų asociacija nuo 1995 yra Tarptautinio vertinimo standartų komiteto ir Tarptautinės matininkų federacijos, nuo 1997 - Europos vertintojų asociacijų grupės, nuo 2002 - Europos nekilnojamojo turto profesijų tarybos narė.
2016 m. LTVA vienijo daugiau kaip 180 aukštos kvalifikacijos ekonomistų, inžinierių, turto vadybos, teisės ir kitų specialistų.
Audrius Šešplaukis, Lietuvos turto vertintojų asociacijos (LTVA) Prezidentas, UAB „INREAL“ Vertinimo departamento vadovas pažymi, kad Europos vertintojų asociacijų grupė (TEGoVA), jungianti net 72 vertintojų asociacijas su beveik 70.000 narių, atsakingai stebi rinką ir jos poreikius.
Europos Verslo Vertinimo Standartai (EVVS)
Todėl TEGoVA parengė ir pristato pirmąjį Europos verslo vertinimo standartų (EVVS) leidimą, kuris apibrėžia geriausias verslo vertinimo praktikas. Iki šiol Europos vertinimo standartai apėmė tik nekilnojamojo turto sritį, tuo tarpu verslo vertintojams pritrūkdavo aiškesnio reglamentavimo, susijusio su ES teisės reikalavimais.
Įmonės „CONFIDENTUS“ Partnerė, LTVA Verslo vertinimo komisijos pirmininkė Marija Leitonienė taip pat pabrėžia EVVS pirmojo leidimo svarbą: „Europos verslo vertinimo standartų pristatymas - reikšmingas įvykis tiek visai vertintojų bendruomenei, tiek vertinimo ataskaitų naudotojams.
A.Šešplaukis pažymi, kad dažnai rinkoje vertintojo profesija siejama tik su nekilnojamuoju turtu. Lietuvoje šiuo metu yra beveik 550 vertintojų ir jų asistentų. Verslo vertinimo kvalifikaciją turi 35 vertintojai ir beveik 100 verslo vertintojų asistentų.
Turto vertintojai užsiima ir verslo vertinimo veikla, kuri darosi vis populiaresnė ir jai skiriama vis daugiau dėmesio aktyviai besikeičiančioje rinkoje. Taip pat labai svarbu, kad EVVS daug kalbama ir atskiras dėmesys skiriamas tvarumo temai (sustainability).
Turto Vertinimo Problemos Lietuvoje
Jau keletą metų LR Finansų ministerija svarstė naują įstatymą, skirtą turto ir verslo vertinimo teisiniam reguliavimui. Renkamasi buvo tarp dviejų alternatyvų, kurių viena numatė mišrų - valstybės ir savivaldos reguliavimą, o kita - išskirtinai savivaldos modelį. Tačiau šiuo metu linkstama prie naujo - trečio varianto, pagal kurį vertintojų veikla nebūtų reguliuojama apskritai.
Oficiali tokio siūlymo priežastis - nepakankamai gerai veikianti Turto vertinimo priežiūros tarnyba. Tačiau vietoje to, kad stiprintų prižiūrinčią instituciją, nuspręsta dar labiau sumažinti jos galias ir kompetencijas.
Anot A. Šešplaukio, vertintojo veiklos dereguliacija sukels chaosą ne tik privačiame sektoriuje, bet ir valstybės lygmeniu. Netinkamai atlikti vertinimai bus skundžiami, dėl to išaugs apkrovos teisinei sistemai. Kils ginčų, nepasitenkinimo banga, dėl ko kentės vertintojų reputacija.
„Dereguliavus vertintojo veiklą, jūsų turtą ar verslą galės vertinti bet kas - draugas, kaimynas ar šiaip „žmogus iš gatvės“. Svarbu tik, kad nebūtų artimas giminaitis. Juokinga?
Šiandien tos pačios grėsmės kyla ir vertintojams. Jau daugiau nei dešimtmetį nekilnojamojo turto brokerių bendruomenė prašo valstybės jų veiklos reguliavimo. Situacija, kai NT brokerio paslaugas gali teikti bet kas, augina šešėlinę ekonomika, griauna profesijos reputaciją.
„Dešimt metų vertintojų veiklos reguliavimas buvo nuosekliai griežtinamas, didinami reikalavimai kvalifikacijos kėlimui. Ir staiga nuspręsta, kad šią profesiją reikia dereguliuoti. Nebelieka licencijos, nebelieka vertintojų veiklos priežiūros.
„Naujasis įstatymas suteiks galimybę dirbti vertintojo darbą visiems, to panorėjusiems, nepaisant išsilavinimo, žinių bei patirties. Užteks prisistatyti „vertintoju, turinčiu nepriekaištingą reputaciją“. Pagrįsti tokių teiginių nereikės niekuo. Nereikės mokytis, kaupti darbinę patirtį ir tai įrodančius dokumentus, nereikės laikyti egzaminų. Šiandien netinkamai atlikusiam savo darbą vertintojui gresia licencijos netekimas. Dereguliavus vertintojo veiklą, tokio dalyko kaip vertintojo licencija apskritai nebereikės“, - apie naują tvarką pasakoja A. Šešplaukis.
Šiuo metu tam, kad žmogus taptų vertintoju, jis turi įgyti aukštąjį išsilavinimą, tris metus dirbti vertintojo asistentu, išlaikyti vertintojo egzaminus ir kiekvienais metais mažiausiai 20 valandų skirti kvalifikacijos kėlimui dalyvaujant profesiniuose seminaruose.
„Dirbančių šį darbą žinios, patirtis, licencija yra pažadas, kad darbas bus atliktas tinkamai. Ar visada taip įvyksta? Žinoma, kad ne. Kaip ir kiekvienoje veikloje, klaidos - techninės ir žmogiškosios - yra sudėtinė darbo dalis. Klaidos nereiškia, kad sistema veikia blogai. Jos reiškia, kad sistemą reikia tobulinti. Tobulinti, bet ne griauti“, - sako A. Šešplaukis.
„Bankai sako: „Mes atsirinksime“. Tiesa, jie ir dabar turi sąrašus vertintojų, kurių reputacija pasitiki, bei darbuotojus, kurie peržiūri-patikrina vertintojų darbą. Tačiau tokį „kokybės filtrą“ turi tik didieji bankai. Kredito unijos, kreditavimo platformos negali pasigirti tokios patikros kompetencjomis.
Jeigu žmogus ar verslo subjektas nesutinka su vertinimu, šiuo metu jis gali kreiptis į Turto vertinimo priežiūros tarnybą, kuri atliks patikrinimą ir paskelbs verdiktą. Tokios tarnybos funkcijos nebeliks, nes ji galės tik „rekomenduoti“. Visi skundai keliaus tiesiai į teismų sistemą“, - teigia A. Šešplaukis.
„Prisiminkime Snoro banko, Ūkio banko istorijas, kai turtas buvo vertinamas bet ko ir bet kaip. Kas iš tų bankų liko, kas padenginėjo tas skolas, ir kokia žala valstybei buvo padaryta? Ūkio bankas įkeitinėjo savo dukterinių įmonių turtą, jis buvo vertinamas taip, kaip „norėjo klientas“, neretai net 10 kartų daugiau nei reali vertė. Dereguliavus vertinimo veiklą vėl sugrįš „šešėlis“, slepiami mokesčiai, mokestinės vertės tikslinimai, susijusių asmenų sandoriai, akcijų perleidimai, finansų apskaita, nepiniginiai įnašai ir t.t., ir viskas iškreiptomis vertėmis“, - grėsmes valstybei vardija A. Šešplaukis.
Jo teigimu, žala po neteisingo turto vertinimo dažniausiai paaiškėja ne iš karto, o po tam tikro laiko, kai būna negrąžinamos paskolos ar įmonės bankrutuoja. „Kas ir kaip kompensuos šias klaidas? Tikėtina, ne tie „vienadieniai vertintojai“, kurie į rinką ateis tik dėl galimybės pasipelnyti. Tokių potencialių aferų pasekmes apmokėsime visi mes, mokesčių mokėtojai“, - svarsto A. Šešplaukis.
Vienas pagrindinių argumentų vertintojų veiklos dereguliavimui - kitų valstybių patirtys. Tiesa, kad vertintojų veikla nėra reguliuojama valstybės lygmeniu nei Lenkijoje, nei Vokietijoje, nei daugelyje kitų Vakarų Europos šalių. Skirtumas tas, kad ten tokia tvarka galioja jau šimtmečius, per kuriuos susiformavo stiprūs reguliavimo centrai savivaldose.
Valstybiniai Užsakymai ir Turto Vertinimo Kokybė
Valstybinio sektoriaus atstovai pripažįsta, jog konkursų sąlygas reikėtų keisti. Tačiau kol kas konkrečių veiksmų imtis planuoja tik daugiau tokių pirkimų skelbiantis Turto bankas.
BNS kalbinti turto vertintojai išskiria kelias problemas tokiuose konkursuose: mažiausios kainos kriterijų, neaiškias jų sąlygas bei nesirūpinimą vertinimo ataskaitų kokybe. Jie stebisi, kaip pasiūlius itin mažą paslaugų kainą įmanoma įvertinti didesnius ir specifinius objektus arba turto portfelį visoje šalyje.
Pavyzdžiui, neseniai skelbtame Turto banko vertinimo paslaugų konkurse jo laimėtojas pasiūlė butus vertinti už 181,5 euro (su PVM), individualius namus už 266,2 euro, o didesnius nei 2 tūkst. kv. m ploto negyvenamųjų pastatų kompleksus - už 302,5 euro. Bendra šios dvejų metų trukmės sutarties vertė siekia beveik 90 tūkst. eurų, o konkretus objektų skaičius neįvardijamas.
„Didžioji problema, kad valstybiniuose užsakymuose įkainiai yra gerokai mažesni nei rinkoje. Ir skirtumas yra ne procentais, o kartais. Kodėl bankui vertintojai pasako vieną kainą, o dalyvaudami viešajame pirkime, jau siūlo mažesnę? Ir kodėl jie nori atlikti tą pačią darbo apimtį už gerokai mažesnę kainą?“, - sako nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus" Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis.
„Mano supratimu, valstybė turto vertinimo aspektu yra keistoje situacijoje: įkainiai maži, vertinimo tikslumas mažas. Jeigu vertinimas tik formalumas ir valstybei jo realiai nereikia, kam jį užsakinėti? O jeigu reikia tam, kad kompetentingai būtų nustatyta turto vertė, klausimas, ar mažesnis įkainis lemia kokybę“, - teigia jis.
Panašiai kalba ir Lietuvos turto vertintojų asociacijos vadovas, taip pat einantis nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Inreal“ Vertinimo departamento vadovo pareigas Audrius Šešplaukis.
„Tokių konkursų pasitaiko dažnai. Valstybei gal ir gerai, kad ji sutaupo vertinimams, bet kai gauna juos nekokybiškus, gali daugiau pralošti, nei sutaupė. Konkrečiu atveju eina kalba, kad reikia vertinti nekilnojamąjį turtą, kurio plotas yra virš 2 tūkst. kv. m ir vertintojai parašo darbų kainą kaip gyvenamo namo. Neduok Dieve, tai bus kokia atominė elektrinė, tai reikės už tuos 250 eurų padaryti vertinimą“, - sako jis.
A. Šešplaukis patvirtino, jog yra buvę atvejų, kai valstybės institucijos įsigijo nekokybiškų ataskaitų, tačiau plačiau jų nesutiko komentuoti.
„Perkančioji organizacija gali gauti nekokybišką darbą, nes vertintojas, gavęs simbolinį užmokestį, ir darbo įdės simboliškai: neįsigilins, neįvertins, netiksliai nustatys kainą ir valstybė gali netekti pinigų pardavusi turtą. Tokių atvejų yra buvę, bet aš negaliu to komentuoti“, - teigia jis.
Rizikos Dėl Neteisingo Turto Vertinimo
S. Vagonis pastebi, kad neteisinga turto vertinimo ataskaita gali lemti dvi problemas: turtas bus parduotas per pigiai arba jį parduoti apskritai bus sunku.
„Kartais organizuojami aukcionai, kuriuose visiškai nesugebama parduoti turto už tas vertes, kurias nustatė vertintojai. Organizuojamas aukcionas, leidžiamos valstybės lėšos, bet pirkėjų nėra. Dar blogesnis pavyzdys - Kauno technologijos universitetas, kuris turėjo 2015 metų turto vertinimus, juos indeksavo 10 proc. Kainos nuo to laiko kilo kiek daugiau nei 10 proc, tačiau ne kartais, kaip buvo sugebėta parduoti. Objektai buvo parduoti dvigubai brangiau. Kas būtų buvę, jeigu būtų skelbtas ne aukcionas? Šiuo atveju valstybei pasisekė, kad aukcionas buvo gerai išreklamuotas ir atėjo dalyvių“, - kalba jis.
Vertintojas priduria, jog rinkoje paprastai nesivadovaujama senesniais nei 12 mėnesių turto vertinimais.
„Turėdamas ketverių metų senumo ataskaitą gali prašauti. Rinkoje stengiamasi nesivadovauti senesnėmis nei metų ataskaitomis, nes kainos gali būti pakitusios. Ypač dabar, kai kainos kyla. Bet Kaune per trejus metus kainos nepatrigubėjo“, - sako S. Vagonis.
A. Šešplaukis teigia, jog valstybei rengiamų ataskaitų realiai niekas netikrina. Tačiau net jei jos būtų tikrinamos, šalyje tik teismas gali spręsti, ar teisingai buvo nustatyta turto vertė.
„Turto vertinimą kontroliuoja priežiūros tarnyba, bet tik tuo atveju, kai jos to prašoma. Turto bankas tikrina tik nuo 3 mln. eurų vertės (objektų ataskaitas - red. past.), tai praktiškai 1 proc. visų ataskaitų yra patikrinama. Priežiūros tarnyba vertina tik ataskaitos turinį, bet ne vertę, nes pagal įstatymus nėra numatyta, kad ją kas nors gali tikrinti. Šiuo metu tik teismas gali patikrinti, skirdamas ekspertizę“, - aiškina jis.
„Manau, kad tokius valstybei svarbius klausimus, kur susiję su jos turtu, kiekvieną ataskaitą turėtų patikrinti institucijos. Ir tikrinti ne tik turinį, bet ir vertę“, - pastebi jis.
Ekspertų teigimu, turto vertinimo kainą sudaro specialistų atlyginimai, Registrų centro duomenų kaina ir kitos einamosios išlaidos, pavyzdžiui, kelionė iki objekto.
„Turto vertinimo kaina daugiausiai susideda iš vertintojo darbo laiko. Kiekvienas žmogus skirtingai mato jo kainą. Kitas dalykas - turto vieta ir kaip reikės vertinti. Jeigu turtas bus visoje Lietuvoje, o konkursus laimi įmonės, turinčios du filialus, pusę honoraro reikės išleisti kurui. Taip pat vertintojai perka duomenis iš Registrų centro, kurių kiekis priklauso nuo objekto sudėtingumo. Yra šalių, kur tie duomenys laisvai prieinami“, - sako A. Šešplaukis.
S. Vagonis teigia, jog dabar konkursuose siūlomi įkainiai yra keliais kartais mažesni nei „Ober-Haus“ atliekamų vertinimų savikaina.
„Labai sunku suprasti, kaip tokie vertinimai yra daromi. Gali supaprastinamas procesas ten, kur yra perkami duomenys ir „gaištamas“ vertintojo laikas suprantant objekto specifiką. Formaliai surašyti vertinimo ataskaitą nėra sunku: paėmiau kokias fermas Joniškyje, radau kažkokius palyginamuosius objektus, net nepasidomėdamas, nei kur, nei kokios būklės jie yra, surinkau tris sandorius, kurių reikalaujama minimaliai ir suskaičiavau kažkokią vertę ir net neįdomu, kiek ji atitinka realybę. Pasitikrinti pasiūlą, įsigyti daugiau sandorių, pasitarti su kolegomis - visam tam gaištamas laikas ir pinigai, bet gaunamas profesionalesnis rezultatas“, - sako jis.
Konkursų Sąlygos Neaiškios
BNS kalbinti ekspertai taip pastebi, kad kartais didesnes vertinimo kainas konkursuose gali lemti neaiškios jų sąlygos. Su tokiomis, anot jų, tenka susidurti dažnai.
„Besidomint konkursais ir paprašius daugiau informacijos, ypač apie planuojamą vertinti verslą, valstybė sako, kad informacijos yra tiek, kiek skelbiama. Ir pagal minimalią informaciją turi nustatyti akcijų vertinimo įkainį. Mes prašome papildomos informacijos, kad suprastume, kiek reikės darbo įdėti, turto įvertinti. Verslas, norėdamas gauti sau palankiausią įkainį, bendrauja su paslaugos teikėju, viską išsiaiškina. Ir tuomet gali gauti geriausią kainą. Logiška, kad mes negalime pateikti palankiausio įkainio, nes nežinome, ką reikės vertinti. Gal pasirodys, kad ten didesnė darbo apimtis, nei įsivaizduojame. Todėl kartais kai kurių bendrovių įkainiai būna didesni, nes jos neina „va bank“ į sandorius“, - kalba jis.
Jam pritaria ir A. Šešplaukis: „Būna atvejų, kad valstybė nori įvertinti savo turtą, bet nesako, koks tai turtas. Žmonės spėlioja ir galvodami, kad tai elementarus turtas, siūlo mažas kainas, o po to, kai laimi, už mažus pinigus reikia daryti didelį darbą. Automatiškai negali padaryti normalaus, kokybiško vertinimo“, - sako jis.
Siūlymai Situacijai Pakeisti
Kas galėtų pakeisti situaciją, ekspertų nuomonės išsiskiria. S. Vagonis mano, jog svarbu būtų atsisakyti mažiausio kainos kriterijaus, A. Šešplaukis siūlo tokias kainas siūlančias bendroves įpareigoti pagrįsti savo pasiūlymus.
„Situaciją galėtų pakeisti mažiausios kainos principo atsisakymas. Nes keista, kai bendrovės, kurios nėra pigiausios rinkoje, staiga į valstybinį sektorių nueina su neįtikėtinai mažais įkainiais. Darbo trūkumas? Kaip reikia sudėlioti pinigų srautus ir žmonių motyvaciją? Taip nemažą dalį konkursų laimi mažos įmonės, kurioms gal sunku prasimušti iki didelių klientų, bet mane stebina, kad ir didžiosios įmonės siūlo itin žemas kainas. Todėl mes net nedalyvaujame valstybės konkursuose, nes nėra prasmės teikti pasiūlymo, neverta gaišti laiko“, - teigia S. Vagonis.
„Didžiosios įmonės vieną kartą sudalyvauja pirkimuose, pamato, kokios kainos ir nusprendžia nebedalyvauti, nes tiesiog neapsimoka ruošti dokumentų. Kai kuriais atvejais būtų galima skelbti konkretiems objektams atskirus konkursus. Kita vertus, jeigu matoma, kad kaina yra triskart mažesnė už kitų dalyvių, tai tokios įmonės turėtų būti eliminuojamos iš konkurso“, - teigia A. Šešplaukis.
Viešųjų Pirkimų Tarnyba Apie Situaciją
Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė pripažįsta, kad turto vertinimo konkursuose problemų yra, tačiau, jos teigimu, šie pirkimai būna tokios mažos vertės, kad patenka į pilkąją zoną.
„Rizika išlieka ir jos buvimo neigti nederėtų. Kažką panašaus turėjome su technine priežiūra, kai kažkada prižiūrėtojai laimėdavo konkursus už tais laikais 2 tūkst. litų ir kai kuriais atvejais priežiūrą vykdydavo kabinetuose - rangovai jiems atveždavo dokumentus, kas padaryta ir jie pasirašydavo. Tikėtis nepriklausomos, profesionalios priežiūros tuomet nebuvo galima. Vėliau, pakeitus jų licenzijavimą, po truputį situacija gerėja“, - sakė ji.
Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, didžiausi turto vertinimų pirkėjai pastaruoju metu buvo Turto bankas, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir įmonė „Kelių priežiūra“, jiems išleidusios daugiau nei 100 tūkst. eurų.
„O šiaip ten sumos menkos, nors verslas turbūt kelia klausimą dėl kokybės, mes kol kas nusiskundimų neturime nei iš verslo, nei perkančiųjų organizacijų. Mes norime, kad rinka ten, kur yra galimybė, pirktų pagal ekonominį naudingumą, o perkančiosios organizacijos greičiau taptų profesionalesnės. Kol kas nesame patenkinti situacija, nes net jeigu ir taiko ekonominį naudingumą ir tas procentas didėja, bet problema yra su pačių kriterijų nustatymu“, - kalbėjo ji.
Turto Banko Pozicija
Turto banko Komunikacijos vadovas Tomas Bagdonas pripažįsta, jog nors įmonę iš esmės tenkina pagal mažiausios kainos kriterijų įsigytų paslaugų kokybė, tačiau svarstoma apie proceso gerinimą.
„Šiuo metu turime dvi turto vertinimo paslaugų sutartis - jos abi pasirašytos tiekėjams laimėjus konkursus, taikant mažiausios kainos kriterijų. Paslaugų kokybė tenkina, tačiau pasitaiko terminų nesilaikymo dėl pavienių objektų. Procesas bus gerinamas būsimuose pirkimuose įtraukiant ekonominio naudingumo kriterijų už greitesnį ataskaitų pateikimą“, - sako jis.
T. Bagdonas tvirtina, jog Turto bankas konkursuose prašo pagrįsti įkainius, kurie yra 30 proc. žemesni, nei kitų pasiūlymų vidurkis. Toks principas taikomas ir kituose viešuosiuose pirkimuose.
Anto Turto banko atstovo spaudai, įmonė sulaukia rinkos dalyvių prašymų pateikti tikslesnius planuojamų vertinti objektų aprašymus.
„Lūkestis suprantamas, tačiau valstybei priklausančio turto sąrašas nuolat pildomas, todėl jei būtų perkamos turto vertinimo paslaugos konkretiems objektams, o ne jų grupėms, išaugtų sutarčių administravimo sąnaudos, išsitęstų pardavimo procesas, nes reikėtų organizuoti pirkimą konkrečiam objektui. Užsitęsęs pardavimas didina išlaidas turto eksploatavimui ir priežiūrai. Šiuo metu pirkimo specifikacijose nurodomas turto tipas ir tiekėjai siūlo savo įkainį turto klasei“, - sako T. Bagdonas.
Pasak jo, šiemet sausį-gegužę vykusiuose Turto banko aukcionuose, objektų kaina už pradinę vidutiniškai buvo didesnė 9 proc.
Tuo tarpu statistikos, kiek vidutiniškai užtrunka parduoti objektus, bankas nerenka.
Anot T. Bagdono, per pirmąjį aukcioną pavyksta parduoti apie pusę objektų.
Viešai Žinomas Atvejis Dėl Netinkamo Vertinimo
Kol kas viešai nuskambėjo tik vienas atvejis, kai dėl netinkamai įvertinto turto valstybės institucija patyrė žalos. Šių metų pradžioje Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš dalies tenkinęs Turto banko ieškinį, jam iš nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Apus turtas“ priteisė 8,6 tūkst. eurų žalos. Šis sprendimas galėjo būti skundžiamas.
Tuomet teismas konstatavo, jog „Apus turtas“ netinkamai atliko turto vertinimą, dėl ko turtas parduotas už netinkamai nustatytą turto vertę, dėl ko Turto bankas patyrė 17,2 tūkst. eurų nuostolių. Tačiau teismo vertinimu, bankui turi būti priteista pusė reikalaujamos 17,2 tūkst. eurų sumos, nes jis, 2017-ųjų rugpjūtį gavęs vertinimo ataskaitą, galėjo matyti vertės neatitikimą tarp 2016-aisiais pateiktos ataskaitos.
Turto bankas į teismą kreipėsi dėl netinkamai suteiktų paslaugų vertinant buvusį Palangos komisariato pastatą, kuris už 574 tūkst. eurų parduotas bendrovei „Stadt property“.
Finansų ministerija, 2018 metų vasarą atliko šių pardavimo procedūrų patikrinimą. Anot ministerijos, Turto bankas teisės aktų nepažeidė, todėl nėra pagrindo nutraukti sutartį, tačiau Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba nustatė, jog abi „Apus turto“ turto vertinimo ataskaitos tik iš dalies atitinka reikalavimus.
Turto vertinimo seminaras 2020 m. spalio 6 d.
Kviečiame registruotis į 2020 m. spalio 6 d. vyksiantį kvalifikacijos kėlimo seminarą viešbutyje Karolina Park Hotel (Sausio 13-osios g. Būtina išankstinė registracija iki 2020 m. spalio 2 d., vietų skaičius ribotas, registruotis el.
- 8:15 - 9:00 val.
- 9:00 - 12:00 val. Teoriniai ir metodiniai turto bei verslo vertinimo pagrindai. Tikrosios vertės nustatymas.
- 12:00 - 13:00 val.
- 13:00 - 16:00 val. Mykolo Romerio universiteto Privatinės teisės instituto doc. dr. Juridinių asmenų restruktūrizavimas. Juridinių asmenų restruktūrizavimo samprata, principai, bylos inicijavimo ir proceso vykdymo ypatumai, plano rengimo ir tvirtinimo procedūros.
Mokslinė-praktinė konferencija ŠALIES TURTAS EKONOMINĖJE POLITIKOJE - TURTO EKONOMIKOS IR VADYBOS ASPEKTAI
Vilniaus universitetas, 2016 m.
Prieš 20 metų, 1996 m. vasarą Lietuvos turto vertintojų asociacija (LTVA) kartu su Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetu (VU EF), Lietuvos Respublikos Prezidentūra ir Jungtinių Tautų Plėtros Programos agentūra organizavo tarptautinę konferenciją „Šalies turtas ekonominėje politikoje“.
tags: #turto #ir #verslo #asociacija #sesplaukis