Šiandien šį romaną supa didžiulis literatūrologinis gaubtas. Surinkus romano pavadinimą, internete iškrenta šimtai pozicijų.
Ne kartą pasinėręs į romaną lydinčias filosofines bei literatūrologines teorijas, jose taip ir neaptikau aiškiau išreikšto esminio M. Bulgakovo noro, pagrindinio tikslo, kurio jis siekė ir, tikiuosi, pasiekė šiuo romanu. O siekis, mano galva, buvo šit koks - parodyti realaus ir stebuklinio (magiško) pasaulių reliatyvumą, tikrų ir pramanytų dalykų sąlygiškumą.
Romane M. Bulgakovas sukeičia vietomis tikrovę ir pasaką taip, kad jas tampa sunku atskirti. Manau, kad ir pagrindinės figūros simbolizuoja tą jo siekį: Margarita - legendinė herojė, kadaise atgaivinta Getės, o Meistras - realus rašytojas, kuris norėdamas pavaizduoti savo laikų tikrovę privalo uždangstyti ją bibliniais siužetais, imtis parabolių, alegorijų, ezoterijos, kitų maskaradinių priemonių.
Michailo Bulgakovo (angl.) Meistras ir Margarita – VISĄ garso knygą 🎧📖
Romano "Meistras ir Margarita" erdvės Maskvoje
Romano veiksmas vyksta XX a. 30-ųjų metų Maskvoje, o daugelis vietų, aprašytų knygoje, turi realius prototipus. Štai keletas iš jų:
Patriarcho tvenkiniai
„Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai. Pirmasis, - maždaug keturiasdešimtmetis, apsivilkęs pilka vasarine eilute, - buvo mažo ūgio, juodbruvas, gerai įmitęs, praplikęs, savo dailią laiveliu suplotą skrybėlę nešėsi rankoje, o jo švariai nuskustą veidą dengė neapsakomai dideli akiniai juodais rago rėmais. Antrasis - pečiuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakaušio languota kepurike - vilkėjo margais marškiniais, baltomis suglamžytomis kelnėmis, avėjo juodais bateliais.“
Jei esate M. Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ gerbėjas, būtinai aplankykite Patriarcho tvekinius, nes čia praėjusio amžiaus Maskvoje nutiko įdomi istorija. Tai vietovė senojoje Maskvos dalyje, XVII a. priklausė patriarchui Filaretui. Patriarcho tvenkiniai - tai mielas parkas, kuris buvo įamžintas rašytojo Michailo Bulgakovo novelėje „Meistras ir Margarita“.
Patriarcho tvenkiniai Maskvoje
Prieš beveik dvidešimt metų Maskvos centre prie Patriarcho tvenkinių buvo nuspręsta įamžinti rašytoją Michailą Bulgakovą. Turėjo atsirasti skulptūrinė kompozicija, kurioje ir pats rašytojas, ir jo herojai iš romano „Meistras ir Margarita“ - Volandas, Azazelas, Katinas Begemotas. Neatsirado.
Paskui Anuška palieja aliejų, tramvajus nukerta M. Berliozo galvą… Ir romanas, ir Vladimiro Bortko filmas laikomi šėtoniškais. Rašoma, jog jau išmirė beveik visi 2005 metais filme vaidinę aktoriai. Tiesa, šėtonas Volandas vis gyvas.
Prie Patriarcho tvenkinių pritupdyta Ivano Krylovo pasakėčių herojų skulptūrų. Taigi, gėris triumfavo prieš blogį. Yra parke du bulgakoviški akcentai - draudžiamasis kelio ženklas su Volando, Koravjovo ir Katino Begemoto atvaizdais ir prierašas „Draudžiama kalbėti su nepažįstamais“ bei kavinė „Katinas Begemotas“.
Žiniasklaidoje rašoma, jog jį Patriarcho tvenkinių lankytojai vertina kaip suvenyrą, todėl naują ženklą kabinti reikia kelis kartus per metus. O katino Begemoto kavinėje absento neduoda. Net vulgaraus alaus negausi.
Patriarcho tvenkiniai - vos 1000 kv.m ploto prūdas. Daugiskaita jis vadinamas todėl, jog kažkada buvo keli tvenkiniai, vėliau tvenkiniai užversti smėliu, paliktas tik vienas. Patriarcho tvenkiniai todėl, kad XVIII amžiuje šalia tvenkinių buvo Rusijos patriarcho rezidencija.
Butas Nr. 50 Sodų gatvėje
Reikia pasakyti, kad tasai butas - Nr. 50 - jau senokai pasižymėjo jeigu ne prasta, tai bent keistoka reputacija. Prieš porą metų jį dar valdė juvelyro de Fužerė našlė. Ana Francevna de Fužerė, garbinga ir itin veikli penkiasdešimtmetė dama, tris kambarius iš penkių buvo atidavusi nuomininkams: vienam, kurio pavardė Belomutas, o kitam - su neišlikusią pavarde.
Sykį poilsio dieną į butą atėjo milicininkas, pasivadino į prieškambarį antrąjį gyventoją (kurio pavardė neišliko) ir pasakė, kad šis kviečiamas trumpam užeiti į milicijos skyrių ir kažką pasirašyti. Gyventojas liepė Anfisai, ištikimai ir senai Anos Francevnos namų darbininkei, sakyti, jeigu kas nors paskambintų, kad jis grįšiąs po dešimties minučių, ir išėjo drauge su mandagiu, baltomis pirštinėmis mūvinčiu milicininku.
Tačiau jis negrįžo ne tik po dešimties minučių, o ir apskritai niekada. Na, burtams, kaip žinote, užtenka tik prasidėti, ir jau niekaip jų nebesuturėsi. Antrasis gyventojas dingo, regis, pirmadienį, o trečiadienį skradžiai žemę prasmego Belomutas, nors, tiesa, kitokiomis aplinkybėmis. Neįmanoma apsakyti madam Belomut sielvarto ir siaubo. Deja, ir viena, ir kita truko neilgai. Tą pačią naktį, sugrįžusi kartu su Anfisa iš vasarnamio, kur kažkodėl skubiai buvo išvykusi, Ana Francevna neberado bute jau ir pilietės Belomut.
Didžioji Sadovaja gatvė 10, Maskvoje
Šiaip taip praslinko dvi dienos. Likusi viena, Anfisa į valias prisiverkė ir antrą valandą nakties atsigulė. Kas jai nutiko vėliau, nežinoma, tačiau kitų butų gyventojai pasakojo, kad penkiasdešimtajame bute visą naktį kažkas bildėję, o buto languose neva iki pat ryto degusi elektra.
Apie dingusius žmones ir užkeiktą butą tame name ilgai buvo pasakojamos visokios legendos, sakykim, kad ir tokios: girdi, toji perkarusi ir dievobaiminga Anfisa nešiojusi ant savo išdžiūvusios krūtinės zomšinį maišelį su dvidešimt penkiais stambiais deimantais, priklausančiais Anai Francevnai. Kad, girdi, vasarnamio, į kurį taip skubiai važinėjo Ana Francevna, malkinėje buvo rastos kažkokios nesuskaičiuojamos brangenybės, tarp jų tie patys deimantai ir caro laikų aukso rubliai… Ir panašiai.
Kad ir kaip ten būtų, butas tuščias ir užantspauduotas prasilaikė tik savaitę, o paskui į jį atsikėlė velionis Berliozas su žmona ir štai tasai Stiopa - taip pat su žmona. Savaime aišku, kad, vos įsikrausčius į apsėstąjį butą, jų šeimose irgi prasidėjo velniava. Per vieną mėnesį dingo abi žmonos. Tačiau jų pėdsakai buvo aptikti. Taigi Stiopa suvaitojo.
Šis butas, kuriame apsigyvena Volandas ir jo svita, tapo vienu iš pagrindinių romano veiksmų vietų. Adresas - Didžioji Sadovaja gatvė 10. Būtent čia vyksta įvairūs mistiniai įvykiai ir pokštai.
Remiantis jo informacija, tai penkių kambarių, 260 kv. m. ploto butas aukštomis lubomis, dviem arkinėmis terasomis su baliustradomis.Šio būsto vertė, pasak „Sobesednik“ žurnalistų, 600 mln. rub. (6,5 mln eurų). Butas yra itin prestižiniame sostinės name, o dar ir jo istorija labai turtinga.1910-1911-aisiais Rusijos verslininko ir bankininko Jacobo Recko pastatytame nuomojamame daugiabutyje iš pradžių buvo įrengti liftai ir vandentiekis. Iki revoliucijos viršutiniame aukšte gyveno Alexanderis Faberge, garsiojo juvelyro Carlo Faberge giminaitis ir šeimos įmonės teisininkas.
Po 1917-ųjų namo butai buvo paversti komunaliniais ir į juos įsikėlė rusų dailininkai modernistai iš „Bubnovyj valet“ grupės.Šiame name lankęsis garsusis rusų rašytojas Michailas Bulgakovas, jį pavaizdavo savo romanuose „Meistras ir Margarita“ ir „Šuns širdis“.
| Objektas | Adresas | Aprašymas |
|---|---|---|
| Patriarcho tvenkiniai | Большой Патриарший пер. | Vieta, kur prasideda romanas, susitinka Berliozas, Bezdomnas ir Volandas. |
| Butas Nr. 50 | Didžioji Sadovaja gatvė 10 | Mistinis butas, kuriame apsigyvena Volandas ir jo svita. |
Šiame romane mitinė Jėzaus Kristaus istorija pasakojama be galo tikroviškai - jokių stebuklų, jokios mistikos. Kadaise Jeruzalėje nutikęs įvykis atpasakotas su ryškiausiomis detalėmis, nepaliekant jokių nutylėjimų, medžiagos fantastinei traktuotei. Na kad ir Jėzaus kūno palaidojimo ir jo išvogimo scena, kuri paaiškėja Pilotui tardant Levį Matą (Mato evangelijoje to nėra). Jėzaus, arba Ješua pagal M. B., istorijoje nėra nė menkiausio miglotumo, religinio paslaptingumo.
O kita, gal net pagrindinė istorija apie Meistrą ir jo mylimąją Margaritą, gyvenančius tų laikų Maskvoje, kupina mistikos, paslapčių, prietarų, netgi juodosios magijos. Žmogus per kelias minutes nuskraidinamas iš Maskvos į Jaltą, kitam atvykėlis profesorius išpranašauja mirtį po tramvajumi ir tai tučtuojau nutinka, paprastame Maskvos bute neaiškiu būdu atsiranda rūmų salės (Margarita bando įsivaizduoti, kaip tai gali būti).
Maskvietiškus stebuklus M. Bulgakovas netgi ironizuoja - tarkime, kalbėdamas apie gyventojų dingimą iš Berliozo namo: skaitytojas supranta, kad juos areštuoja NKVD, o autorius rašo - jie dingsta, stebuklai. Šitaip apversdamas tikrovę, M. B. tarsi įteigia - štai jums gerai pažįstama kasdienybė, bet labai norint ją galima atpasakoti taip, kad ji atrodys it nuotykinga pasaka.
Tai ar tais tolimaisiais laikais neįvyko tas pat - nutiko reali istorija, mirties bausme buvo nubaustas klajojantis išminčius, kalbėjęs gana mįslingai, todėl piktinamai, - joks stebukladarys, juolab Dievo sūnus, gal net ne pranašautojas. Žmogus, kurio niekas nenorėjo suprasti, - M. B. romane Pilotas jį kamantinėdamas įsitikina, kad anas nėra joks mesijas, bet nebegali pakeisti aukščiausiųjų žydų dvasininkų sprendimo nubausti aną mirtimi.
Paprasčiausiai tam tikrų sąlygų veikiama, stiprių ir kūrybiškų protų skatinama ilgainiui ši istorija transformavosi į demonizuotą stebuklinę legendą, davusią postūmį ir pagrindą masinei religijai krikščionybei. Toks aiškinimas, beje, nėra M. Bulgakovo išradimas. Ši teorija religijotyroje populiari nuo viduramžių.
M. Bulgakovas išrado kitką - meninį metodą, kaip sukeitus vietomis žinomą legendą su pažįstama tikrove, jas kryžminant ir maišant, galima įrodyti žmonių pasaulio, civilizacijos reliatyvumą. Jeigu būčiau mokslininkas, šia tema rašyčiau išsamų straipsnį, nes bent iki šiol tokio traktavimo nesu aptikęs. Nujaučiu, kad M. Bulgakovas sąmoningai ar nesąmoningai šiame romane tokio tikslo siekė.