Turto Deklaracija Viešpačiui: Kas Tai Yra?

Po Simono Bendžiaus publikacijos „Kirilas - didžiausia krikščionijos gėda“ socialiniame feisbuko tinkle (ne savo iniciatyva) įsitraukiau į diskusiją apie teologines Maskvos patriarcho Kirilo pamokslo, sakyto Atleidimo sekmadienį, kovo 6 d., potekstę ir prasmę. Rašiau, kad pasigendu aukščiausio Lietuvos ortodoksų hierarcho pozicijos dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainoje. Nuoširdžiai džiaugiuosi viešu Lietuvos ortodoksų metropolito kreipimusi, nors jame trūksta teologinio situacijos vertinimo.

Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje vadovas arkivyskupas metropolitas Inokentijus Maskvos patriarcho pasisakymus apie karą Ukrainoje vadina „politiniais pareiškimais“, kuriuos formuoja „politinės pažiūros“ ir „asmeninė nuomonė“. Pirmiausia paminėsiu kelias savo tezes iš minėtos feisbuko polemikos, o po to apžvelgsiu Fordhamo universiteto Ortodoksų krikščionių studijų centro ir Volo Teologinių studijų akademijos parengtą ir kelių dešimčių ortodoksų teologų kovo 13 d.

Patriarchas Kirilas ir kiti ortodoksų hierarchai Rusijoje mėgina pateisinti karinį suverenios valstybės užpuolimą ir joje vykdomą civilių gyventojų naikinimą, pasitelkdami biblines aliuzijas ir teologinius teiginius. Anot Maskvos patriarcho, Rusijos karą prieš Ukrainą pateisina pasirinkimo teisė stovėti šviesos, Dievo tiesos ir Dievo įsakymų pusėje - „pusėje viso to, ką apreiškia Kristaus šviesa, Jo žodis, Jo Evangelija, Jo žmonijai duoti didžiausieji priesakai“.

Jis atvirai svarsto apie soteriologinę šio karo reikšmę, esą kova vyksta už žmonių išgelbėjimą. „Kur atsidurs žmonija, kurioje Dievo Gelbėtojo, ateinančio į pasaulį kaip Teisėjo ir Rūstybės nešėjo pusėje - dešinėje ar kairėje?“ - karinės invazijos kontekste klausia patriarchas. Jam karas yra „metafizinės kovos“ išraiška, o Rusijos kariuomenė - Dievo teisingumo ir rūstybės įrankis.

Rusijos karas prieš suverenią valstybę ir represiniai veiksmai prieš savo piliečius Maskvos patriarchui yra mažesnės nuodėmės nei „Pride“ eitynės JAV ir Europos miestuose. Panašiai kaip Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijoje, taip ir šiandien Rusijoje, Bažnyčia veikia išvien su režimu, ne tik pateisindama neteisingą karą, bet ir suteikdama diktatoriui mesijinę, o jo vykdomai agresijai apokaliptinę reikšmę. Istoriškai žvelgiant, tokios nuostatos nėra naujos.

Šiandien panašias tendencijas jau aiškiai girdime Maskvos patriarchato hierarchų bei kunigų kalbose. Anuomet spaudimui pasidavę evangelinių bažnyčių ganytojai skelbė rasinės savimonės mokymą, šalino žydus iš bendruomenių ir šlovino Hitlerį kaip „vokiečių pranašą“.

„Išpažįstančios Bažnyčios“ manifestu tapo Barmeno deklaracija, kurią 1934 m. parašė reformatų teologas Karlas Barthas ir liuteronų teologas Hansas Amussenas.

Dabar analogišką žingsnį žengia ortodoksų akademikai, kurie, tik savaitei praėjus nuo liūdnai pagarsėjusio Kirilo pamokslo, publikuoja teologinį tekstą, pasmerkiantį kaip ereziją Maskvos patriarchato hierarchų skleidžiamą mokymą apie „rusišką pasaulį“.

"Rusiško Pasaulio" Ideologija

Visų pirma deklaracijos autoriai įvardija jos parašymo motyvą - krikščioniškos ortodoksų tradicijos tikintiesiems iškilusią istorinę grėsmę. Prasidėjus karinei Ukrainos okupacijai, aukščiausieji Rusijos ortodoksų hierarchai atsisakė ją pasmerkti ir toliau neteisėtą karinį įsiveržimą į suverenios valstybės teritoriją vadina prasidėjusiais „neramumais“ Ukrainoje. Toliau deklaracija įvardija pagrindinius mokymo apie „rusišką pasaulį“ postulatus.

Putinas ir Kirilas Gundiajevas nuo 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą ir dalį Donbaso, iki dabar karinę Rusijos invaziją grindžia „rusiško pasaulio“ ideologija. Anot jos, „Šventosios Rusios“ geografinės ribos apima Rusiją, Ukrainą ir Baltarusiją, kartais dar minima Moldova ir Kazachstanas. Ribos praplečiamos ir etniniu aspektu: „Šventajai Rusiai“ priklauso visi etniniai rusai, kad ir kur jie gyventų, ir visame pasaulyje gyvenantys rusakalbiai žmonės.

O „supuvę Vakarai“, kurie, vadovaujami JAV ir Europos demokratinių valstybių, priešinasi šiam „rusiškam pasauliui“, jau seniai yra kapituliavę prieš „liberalizmą“, „globalizaciją“, krikščionofobiją“, „homoseksualų teises“ ir „militaristinę sekuliarizaciją“.

Etnofiletizmas - Erezijos Pagrindas

Ortodoksų teologai paaiškina, kad „rusiško pasaulio“ ideologijos pagrindą sudaro etnofiletizmas[i] - erezija, kurią 1872 m. pasmerkė Konstantinopolyje vykęs Ortodoksų sinodas. Tačiau Maskvos patriarchato hierarchai būtent šio mokymo pagrindu teisina Putino karą prieš Ukrainą. Nuo pat Kirilo intronizacijos 2009 m. Maskvos patriarchatas ir oficialūs Rusijos valdžios atstovai nuolat remiasi ortodoksijos vienybę griaunančiais etnofiletizmo postulatais.

Todėl deklaracija atmeta mokymą apie „rusišką pasaulį“ kaip ereziją ir smerkia gėdingą Rusijos valdžios karą prieš Ukrainą. Mokymas apie „rusišką pasaulį“ savo esme yra neortodoksiškas ir nekrikščioniškas.

Šešios Tezės, Sponuojamos Evangelijos ir Ortodoksų Tradicijos

Toliau deklaracijos autoriai artikuliuoja bei išpažįsta šešias tezes, suponuojamas Jėzaus Kristaus Evangelijos ir ortodoksų tradicijos:

1. Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jeigu mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas judėjams. Šventojo Rašto paliudyta ir Bažnyčios tėvų paaiškinta Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystė - teisumo, ramybės ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje karalystė - yra Dievo nustatytas istorijos tikslas ir išsipildymas, jos telos. Tik ši karalystė yra ortodoksų ir visų krikščionių pamatas ir autoritetas. Mes smerkiame bet kokią teologijos formą, neigiančią, kad krikščionys šiame pasaulyje yra prašalaičiai ir pabėgėliai (Hbr 13, 14), neigiančią faktą, kad „mes turime dangaus pilietybę ir iš ten laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Fil 3, 20). Mes tvirtiname, kad, laukdami galutinio Dievo karalystės triumfo, pripažįstame vienintelę ir aukščiausią Viešpaties Jėzaus Kristaus valdžią. Todėl mes smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį mokymą, kuris subordinuoja Dievo karalystę, apreikštą vienoje šventoje Dievo Bažnyčioje, bet kokiai šio pasaulio karalystei, ieškodamas kitų bažnytinių ar pasaulietinių valdovų, kurie mus nuteisintų ar atpirktų. Griežtai atmetame bet kokią valdžios formą, kuri sudievina valstybę (teokratija) ir įima į save Bažnyčią, atimdama laisvę pranašiškai priešintis bet kokiam blogiui. Mes tvirtiname, kad žmonijos skirstymas į grupes pagal rasę, religiją, kalbą, etniškumą ar kitą antraeilę žmogiškosios egzistencijos ypatybę yra netobulo ir nuodėmingo pasaulio bruožas, kurį patristinė tradicija charakterizuoja kaip „kūno skirtybę“ (Grigalius Nacianzietis, Oratio 7, 23).
2. Esate girdėję, jog yra pasakyta: Mylėsi savo artimą ir nekęsi savo priešo. Sekdami mūsų Viešpaties įsakymu, mes tvirtiname, kaip sakė šv. Siluanas Atonietis, „nėra Dievo malonės žmoguje, kuris nemyli savo priešų“, ir kad mes nepažįstame taikos, kol nepamilstame savo priešų. Todėl mes smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį mokymą, kuris sukelia nesutarimą, nepasitikėjimą, neapykantą ir smurtą tarp tautų, religijų, konfesijų, nacijų ir valstybių. Mes taip pat smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį mokymą, kuris demonizuoja ar skatina demonizavimą tų, kuriuos valstybė ar visuomenė laiko „kitokiais“, tarp jų užsieniečius, politinius bei religinius disidentus ir kitas stigmatizuojamas socialines mažumas. Mes atmetame bet kokį manichėjišką ir gnostinį skirstymą, kuris išaukština šventą Rytų ortodoksų kultūrą ir jos ortodoksus žmones virš sugadintų ir nemoralių „Vakarų“.
3. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia: Gailestingumo noriu, ne aukos. Mes tvirtiname, kad Kristus pašaukė mus asmeniškai ir bendruomeniškai rodyti gailestingumą vargšams, alkstantiems, benamiams, pabėgėliams, prašalaičiams, sergantiems ir kenčiantiems, siekti teisingumo persekiojamiems, spaudžiamiems vargo ir stokojantiems. Jeigu mes priešinamės, kai mus šaukia artimas, dar daugiau, jei vietoj to mušame, apiplėšiame ir šalikelėje paliekame savo artimą kentėti ir mirti (Palyginimas apie gailestingąjį samarietį, Lk 10, 25‒37), tuomet mes neiname Kristaus meilės keliu į Dievo karalystę, bet darome save Kristaus ir jo Bažnyčios priešais. Mes esame pašaukti ne tik melsti taikos, bet energingai ir pranašiškai pakilti ir pasmerkti neteisybę, kurti taiką net savo gyvenimo sąskaita. Todėl mes smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį dvasinį „kvietizmo“ (romumo) propagavimą tarp tikinčiųjų ir Bažnyčios klero, pradedant aukščiausiu patriarchu ir baigiant pačiu kukliausiu pasauliečiu.
4. Mes tvirtiname, kad Jėzus pašaukė savo mokinius ne tik pažinti tiesą, bet ir tiesą kalbėti. Jūsų žodis tebus, jei taip ‒ ‘Taip’, jei ne ‒ ‘Ne’, o kas daugiau, negu tai ‒ nuo piktojo (Mt 5, 37). Pilno masto karinis įsiveržimas į kaimyninę šalį, kurį vykdo antra pasaulyje pagal karinės galios dydį valstybė, nėra tik „speciali karinė operacija“, „įvykis“, „konfliktas“ ar koks nors kitas eufemizmas, parinktas tam, kad paneigtų realią tikrovę. Priešingai, tai iš tikrųjų pilno masto karinis įsiveržimas, nusinešęs daugybę civilių žmonių ir kareivių gyvybių, smurtu suardęs daugiau nei keturiasdešimt milijonų žmonių gyvenimus ir išvaręs iš namų bei pavertęs pabėgėliais daugiau nei du milijonus žmonių (iki 2022 m. kovo 13 d.).

Todėl mes smerkdami pripažįstame neortodoksiniu ir atmetame bet kokį mokymą ar veiklą, atsisakančius kalbėti tiesą ar jėga užgniaužiančius tiesą apie Ukrainoje daromas piktadarybes, kurios yra priešingos Kristaus Evangelijai. Mes pareiškiame, kad tiesos, kurias patvirtinome, ir klaidos, kurias pasmerkėme bei atmetėme kaip neortodoksines, yra grindžiamos Jėzaus Kristaus Evangelija ir Šventąja krikščioniško ortodoksų tikėjimo tradicija.

[i] Arkimandritas Grigorios D.

tags: #turto #deklaracija #viespaciui