Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip apibrėžiama turtinga klasė kapitalistinėje visuomenėje, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, pilietybės sampratą ir socialinius pokyčius.
Pilietybės Samprata Istorijoje
Iki Apšvietos amžiaus pilietybė buvo privilegija, išskirtinis statusas, nulemtas kilmės, klasės, rasės, tikėjimo, lyties, politinių pažiūrų, moralės, profesijos, globėjo, administracinių nurodymų, jau nekalbant apie amžių ir išsilavinimą. Aktyvus dalyvavimas politinėje bendruomenėje buvo siektinas, civis Romanus sum reiškė priklausymą tam tikram aukštuomenės sluoksniui. Kad ir kokia buvo pilietybės plėtros politika - dosni ar šykšti, - tikrovėje pilietybės suteikimas priklausė nuo teisiškai sudarytos ir praktiniais sumetimais besivadovaujančios valdžios.
Kai pilietybė buvo prilyginta žmogiškajam orumui, jos suteikimas visų klasių, profesijų, abiejų lyčių, visų rasių ir tikėjimų žmonėms tebuvo laiko klausimas. Po to sekė visuotinė balsavimo teisė, visuotinė karo tarnyba ir valstybės garantuojamas išsilavinimas. Dar daugiau, kadangi kiekvienas žmogus galėjo tikėtis tapti piliečiu, tai nacionalinis solidarumas, būdingas naujai atsiradusiai lygiavinei (egalitarinei) politinei bendruomenei, reikalavo sušvelninti luominius skirtumus (estate of Man), visiems suteikti orias gyvenimo sąlygas ir panaikinti vergovės pėdsakus.
Liberalams, socialdemokratams ir kitiems pažangiems Apšvietos amžiaus palikuonims progresas reiškė universalią pilietybę - t. y. faktinę politinių sąlygų lygybę, faktinį atstovavimą visoms nuomonėms bet kurioje bendruomenėje - kartu su socialinėmis sąlygomis ir racionalumo modeliu, kurie tokią pilietybę padarytų įmanomą. Kai kuriems socializmas atrodė tiesioginis Apšvietos amžiaus projekto tęsinys ir plėtra, o kai kuriems, pavyzdžiui, Karlui Marxui, tam projektui įgyvendinti reikėjo revoliucijos (kad būtų atsikratyta viršpelnio pasisavinimo ir socialinio darbo pasidalijimo). Bet visiems jiems atrodė akivaizdu, kad žmogiškojo ir politinio gyvenimo susijungimas buvo moralinė būtinybė.
Dėl to, kad didėjanti lygybė gali paversti buržuaziniais miesčionimis žmones, esančius aukščiau ir žemiau viduriniųjų klasių, nerimavo ne tik Nietzschė ir Dostojevskis. Šis naujos visuomenės kūrimo nuotykis baigėsi 1914 m.
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija
Fašizmo Įtaka Visuotinei Pilietybei
Ryžtingiausiai į Apšvietos amžiaus, ypač į demokratinio socializmo ir pažangių socialinių reformų žlugimą reagavo fašizmas. Fašizmas, nors ir kontrrevoliucingas, iš esmės nebuvo konservatyvus: nepaisant romantiškų frazių, jis nesugriovė technologinio ir ekonominio (kapitalistinio) racionalumo ir neatkūrė paveldimosios aristokratijos ar monarchijos. Bet jis pajėgė susidoroti su pagrindine moderniosios visuomenės sąvoka - t. y. visuotine pilietybe.
Iki tol buvo manoma, kad vyriausybės atstovauja ir gina visus. Nacionalinės ar valstybinės sienos žymėjo ribą tarp draugų ir priešų, užsieniečiai galėjo būti priešai, savi piliečiai - ne. Priešingai nei formulavo Carlas Schmittas - teisininkas, fašizmo teoretikas ir Trečiojo Reicho politinis teologas - aukščiausia valdžia savo įsakais negalėjo nuspręsti, kas bus priešas, kas draugas. Tačiau Schmittas buvo teisus vienu esminiu atžvilgiu: visuotinės pilietybės idėja slepia savy prieštaravimą - pagrindinė modernios visuomenės institucija - nacionalinė valstybė - yra ir visuotinė, ir ribota (nes teritorinė) institucija.
Liberalus nacionalizmas, skirtingai nuo etnicizmo ir fašizmo, yra apribotas, jei norite, sutramdytas universalizmas. Šis priešiškumas visuotinei pilietybei, drįstu pareikšti, yra pagrindinė fašizmo savybė. Net ir santūrus universalizmo atmetimas dabar atsikartoja demokratijos sąlygomis (net nesakau, kad prisidengiant demokratija). Yra logikos nacių deklaracijose, kad komunistai, žydai, homoseksualai ir protiškai neįgalūs žmonės nėra piliečiai ir todėl nėra žmonės.
Pražūtingas skirstymas į piliečius ir nepiliečius, žinoma, nėra fašistų išradimas. Kaip teigia Michaelis Mannas vienoje pirmųjų tokios rūšies studijų (2), klasikinė frazė „mes, piliečiai“ (we the People) neapėmė juodaodžių vergų ar „raudonųjų indėnų“ (vietinių Amerikos gyventojų), o „piliečių“ apibrėžimas pagal etninius, regiono, klasinius ir tikybos požymius visur sukėlė genocidą - ir „kažkur tenai“ (kolonijose), ir pačiose nacionalinėse valstybėse (prisiminkime armėnų žudynes, kurias vykdė modernėjančios Turkijos nacionalistai), valdomose demokratinių, pusiau demokratinių ar autoritarinių (bet ne „totalitarinių“) vyriausybių.
Postfašizmas ir Globalus Kapitalizmas
Postfašizmas yra tam tikros politikos ir praktikų, tvarkos ir ideologijų visuma, pastebima visame šiuolaikiniame pasaulyje; su nacizmo palikimu ją nedaug kas sieja arba visai niekas nesieja beveik visose šalyse, išskyrus Centrinę Europą. Globalaus kapitalizmo pasaulyje postfašizmas lengvai rado savo nišą, jis netrikdo dominuojančių rinkiminės demokratijos ir atstovaujamosios valdžios politinių formų.
Jei suverenumas priklauso žmonėms, tuomet teritorinis ar demografinis tautos apibrėžimas tampa lemiamas. Visur, nuo Lietuvos iki Kalifornijos, imigrantai ir netgi vietinės mažumos tapo priešais, ir tikimasi, kad jie susitaikys su savo pilietinių ir žmogaus teisių apribojimais. Europos Sąjungos siekis susilpninti nacionalines valstybes ir sustiprinti regionalizmą (tai vėliau gali sustiprinti centrinę valdžią Briuselyje ar Strasbūre) suteikia konkurencijai ir teritorinei nelygybei etniškumo atspalvį (plg. Šiaurės ir Pietų Italiją, Kataloniją ir Andalūziją, Pietryčių Angliją ir Škotiją, flamandiškąją ir valoniškąją Belgiją, Bretanę ir Normandiją).
Etninis ir rasinis atspalvis suteikiamas ir klasiniams konfliktams, konfliktai vyksta tarp įsitvirtinusios ir saugios didmiesčių darbininkų bei žemesniosios vidurinės klasės ir naujųjų imigrantų, gyvenančių priemiesčiuose, šis konfliktas dar aiškinamas kaip saugumo ir nusikalstamumo problema. Vis labiau įsigalintis tautos apibrėžimo depolitizavimas (poslinkis kultūrinio apibrėžimo link) veda prie diskriminacijos, kaip „natūralaus“ reiškinio. Tai diskursas, kurį dešinieji atvirai palaiko parlamentuose ar gatvės mitinguose Rytų ir Centrinėje Europoje, Azijoje ir vis labiau - „ten, Vakaruose“.
Georges’o Bataille’aus Teorija
Labiausiai vykęs bandymas išanalizuoti politinės atskirties fenomeną yra Georges’o Bataille’aus veikalas „Psichologinė fašizmo struktūra“ (4), kuriame autorius apibrėžia homogeniškumą ir heterogeniškumą.
Aukščiausioji valdžia, pasak Bataille’aus (ir Carlo Schmitto) (6), yra iš esmės heterogeniška savo ikimoderniais šventaisiais pavidalais (karalių teisė valdyti buvo „suteikta Dievo“). Šis heterogeniškumas slypi ir kapitalistinėje demokratijoje, kai valdovas valdo per neasmeninę teisinę tvarką, kurios visi vienodai privalo laikytis. Fašistinė diktatūra tokią valdžios prigimtį siekia demaskuoti. Tai paaiškina fašistinės diktatūros sąsają su nuskurdusia, nevaldoma, liumpeniška minia. Aš pridurčiau, kad postfašizmas šios savybės nebeturi.
Bataille’aus revoliucinė „heterogeniškų“ asmenų - „beverčių“ žmonių, kurie nėra „atsakingi rizikuotojai“ - atskirties kritika remiasi tokiu visuomenės, seksualumo ir religijos suvokimu, jei norite, Durkheimo ir Marxo deriniu, kuris gali tapti mūsų šiuolaikinio, iš esmės kantiškojo pasipriešinimo postfašizmui alternatyva.
Socialiniai Pasikeitimai ir Religijos Poreikis
Šiame skyriuje analizuojama tezė, jog socialiniai pasikeitimai susiję su socialinio charakterio kaita; jog „religiniai” impulsai teikia energiją, kuri būtina siekiant išjudinti žmones daryti drastiškus socialinius pokyčius, taigi jog. Šių svarstymų išeities pozicija yra teiginys, jog vidutinio individo charakterio struktūra ir socioekonominė visuomenės, kurios dalis yra šis individas, struktūra viena nuo kitos priklauso. Individualios psichinės sferos ir socioekonominės struktūros sąveiką aš vadinu socialiniu charakteriu.
Socialinis charakteris privalo patenkinti kiekvienam žmogui įgimtą religijos poreikį. Patikslinsiu, kad žodį „religija” čia vartoju ne norėdamas apibūdinti sistemą, susietą su Dievo ar stabų koncepcija, ar netgi sistemą, suvokiamą kaip religija, bet apibūdindamas bet kokią mąstymo bei veikimo sistemą, kurią pripažįsta tam tikra žmonių grupė ir kuri individui teikia orientacijos struktūrą bei atsidavimo objektą. Žmonės gali garbinti gyvūnus, medžius, akmeninius ar auksinius stabus, nematomą dievą, šventą asmenį ar šėtonišką vadą; jie gali garbinti savo protėvius, savo tautą, savo klasę ar partiją, pinigus ar sėkmę.
Žmonių rūšis egzistuoja kaip egzistuoja šimpanzių, arklių ar kregždžių rūšys. Kiekvieną rūšį apibūdina specifiniai fiziologiniai bei anatominiai jos požymiai. Egzistuoja bendrai pripažintas žmonių rūšies apibūdinimas biologijos terminais. Manau, jog žmonių rūšį, t. y. žmogaus prigimtį, galima apibūdinti ir psichologiškai.
Be gamtiško ir socialinio pasaulio žemėlapio - sustruktūrinto ir vidujai sąryšingo pasaulio bei savo vietos jame vaizdo - žmonės pasimestų, nepajėgtų veikti nuosekliai ir tikslingai, nes jie nežinotų, į ką orientuotis, kur surasti atramą, leidžiančią sutvarkyti kiekviena, individą užgriūvančią įspūdžių laviną. Mūsų pasaulis yra mums prasmingas, ir mes esame tikri dėl savo idėjų, kai jos atitinka tai, kas yra aplink mus. Net jeigu žemėlapis klaidingas, jis atlieka psichologinę savo funkciją.
Krikščionybės Įtaka Europai
Kaip liudija istorijos knygos ir mano dauguma žmonių, Europos atsivertimas į krikščionybe pirmiausia prasidėjo Romos imperijoje valdant Konstantinui; po to VIII a. Šiaurės Europoje pagonis krikštijo „germanų apaštalas” Bonifacas ir kiti. Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į šį klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulingas, jog geriausiu atveju galima šnekėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusį nuo XII iki XVI amžių, o ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko ideologizacija ir rimtesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai; tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. Per šiuos keturis šimtmečius Europa krikščionėjo.
Bažnyčia stengėsi priversti pagal krikščioniškus principus tvarkyti nuosavybės, kainų, paramos neturtingiesiems sritis. Atsirado daug - iš esmės dėl misticizmo įtakos - eretiškų sektų bei lyderių, reikalavusių grįžti prie Kristaus principų, taip pat pasmerkti nuosavybę. Misticizmas, kurio kulminacija buvo Mokytojas Ekhartas, suvaidino lemiamą vaidmenį šiame antiautoritariniame humanistiniame judėjime. Neatsitiktinai iš mistikos mokytojų ir mokinių išsiskyrė moterys.
Ne taip svarbu, kokiu būdu individai sąmoningai suvokia savo asmeninę orientaciją; jie gali būti „religingi” ir nelaikydami savęs tokiais arba jie gali būti nereligingi laikydami save krikščionimis. Mes neturime žodžio, kuris žymėtų patyriminį religijos turinį be konceptualinio bei institucinio jos aspekto.
XIII amžiaus dvasia
Socialinėje plotmėje didieji viduramžių mąstytojai skelbė, jog visi žmonės lygūs Dievo akivaizdoje ir jog net menkiausio iš jų vertė neįkainojama. Ekonomikoje jie mokė, jog darbas yra kilnumo, o ne degradacijos šaltinis, jog nė vienas žmogus negali būti panaudotas tikslams, nesusijusiais su jo paties gerove, jog teisingumas turėtų lemti atlyginimus ir kainas. Politiikoje jie mokė, jog valstybės funkcija yra moralinė, jog įstatymas ir jo vykdymas privalo būti persmelktas krikščioniškojo teisingumo idėjų, jog valdančiojo ir valdinio santykis visada turėtų būti paremtas abipusiu įsipareigojimu.
Iš tiesų, jei Europos istorijoje butų išlaikyta XIII šimtmečio dvasia, jei mokslinio žinojimo ir individualizmo principai būtų ugdyti pamažu ir nuosekliai, gal nūnai mūsų situacija būtų palankesnė. Tačiau protas ėmė išsigimti į manipuliatyvinį intelektą, individualizmas - į savanaudiškumą. Trumpas krikščionėjimo laikotarpis pasibaigė, Europa grįžo į pagonybę.
Kapitalizmas ir pajamų perskirstymas
Ekonomistas Ha-Joon Chang paprastai ir įtikinamai paneigia šiuos laisvosios rinkos šalininkų mitus ir parodo tikrąsias turtinės nelygybės tarp šalių ir jų gyventojų šaknis.
Atlyginimo skirtumai tarp turtingųjų ir vargingųjų šalių egzistuoja pagrinde ne dėl individualaus produktyvumo skirtumų, bet pagrinde dėl imigracijos kontrolės. Jeigu egzistuotų laisva imigracija, tuomet dauguma darbuotojų galėtų ir būtų pakeisti darbininkais iš vargingų šalių. Kitais žodžiais tariant, atlyginimai didžiąja dalimi yra politiškai nulemti.
Kita monetos pusė yra ta, kad neturtingos šalys yra neturtingos ne dėl tos šalies vargingųjų piliečių, kurių dauguma neretai yra konkurencingesni nei atitinkami darbuotojai iš turtingųjų šalių, bet dėl tų šalių turtingųjų piliečių, kurių dauguma negali padaryti lygiai to paties konkurencijoje su atitinkamų šalių turtingaisiais. Mes turime atmesti mitą, kad mes visi esame apmokami pagal mūsų individualią vertę, jeigu norime sukurti išties teisingą visuomenę.
Pagrindinė priežastis, kodėl Svenui yra mokama penkiasdešimt kartų nei Ramui, yra, tiesmukai išsireiškus, protekcionizmas - Švedijos darbininkai yra saugomi nuo darbininkų iš Indijos ir kitų vargingų šalių imigracijos kontrolės būdu. To pasekoje, Švedijos darbininkai gali gauti penkiasdešimt kartus didesnius atlyginimus nei Indijos darbininkai, nepaisant fakto, kad daugybė jų nėra labiau kvalifikuoti nei Indijos darbininkai.
Mūsų istorija apie autobusų vairuotojus parodo priežodinio dramblio kambaryje egzistavimą. Ji parodo, kad didžioji dalis turtingose valstybėse yra kritiškai priklausomi nuo labiausiai drakoniškos darbo rinkos kontrolės priemonės - imigracijos kontrolės. Nepaisant to, imigracijos kontrolės yra daugumai nematoma ir tyčia kitų ignoruojama, kuomet jie kalba apie laisvos rinkos privalumus.
Kuomet jie skundžiasi dėl minimalaus atlyginimo įteisinimo, darbo valandų reguliavimo ir kitų „dirbtinių“ darbo rinkos barjerų, kuriuos įveda profsąjungos, mažuma ekonomistų pamini imigracijos kontrolę kaip vieną iš tų „barjerų“.
Didžioji Prancūzų Revoliucija
Didžioji Prancūzų revoliucija - laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1794 m., kuris įkūnijo socialinės ir politinės santvarkos kokybinį virsmą, perėjimą nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos prie modernios neluominės visuomenės, taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės-parlamentinės santvarkos.
Įtakoti Švietimo idėjų, Generalinių luomų didžioji dalis deputatų pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu. Palaikydami susirinkimą ir jo idėjas, Paryžiaus gyventojai šturmavo Bastiliją - prasidėjo Didžioji Prancūzų revoliucija. Buvo paskelbta Žmogaus ir Piliečių teisių deklaracija, jau X deš. - konstitucija, pagal kurią Prancūzija tapo konstitucine monarchija. Karalius kreipėsi pagalbos į kitus absoliutus. Prasidėjo karai su Austrija ir Prūsija. Prancūzija pasiskelbė respublika, karalius buvo giljotinuotas.
Suirutė šalyje, karai su užsieniu, politinių grupuočių kovos nulėmė jakobinų diktatūros įvedimą. Dėl kelis metus trukusio teroro diktatūra buvo nuversta, įsigalėjo direktorijos valdymas. Jos metu iškilo Napoleonas - jis pasižymėjo žygiu Egipte. Direktorijai nepavyko stabilizuoti padėties, Napoleono populiarumas augo. 1799 m. jis įvykdė perversmą, buvo įtvirtintas Konsulatas.Napoleono vidaus reformos, Civilinis kodeksas stabilizavo šalies padėtį. 1804 m. Napoleonas karūnavosi imperatoriumi.
Tačiau sėkmingas buvo tik I Napoleono dešimtmetis. II deš jį vis labiau vargino partizaninis karas Ispanijoje. Dėl Tilžės taikos laužymo 1812 m. Napoleonas pradėjo Žygį į Rusiją. Po Borodino mūšio jis užėmė Maskvą, tačiau rusai sostinę padegė. Napoleonas turėjo trauktis. 1813 m. Leipcigo (“Tautų”) mūšyje jis buvo sumuštas. Pralaimėjusį Napoleoną sąjungininkai ištrėmė į Elbos salą.
1814 m. prasidėjo Vienos kongresas, turėjęs sutvarkyti Europą po Napoleono karų. Kongreso darbą 1815 m. pertraukė ,,100 dienų laikotarpis’’ - Napoleono sugrįžimas ir naujos karinės avantiūros pradžia. Bet Napoleonas Vaterlo mūšyje buvo sumuštas. Dabar Napoleono tremties vieta buvo Šv. Elenos sala. Vienos kongresas 1815 m. baigė darbą, naujai sukarpęs Europos žemėlapį ir pasižadėjęs vykdyti reakcinę politiką. Tuo tikslu buvo įkurta Monarchų ir Tautų Šventoji sąjunga. Vienos kongreso nutarimai įtakojo daugiapolės galių pusiausvyros susidarymą pasaulyje.
Gyventojų skirstymas į luomus: privilegijuoti dvasininkų, bajorų ir trečiasis luomas (nuo neturtingų valstiečių iki turtingos buržuazijos). Trečias luomas neturėjo politinių teisių; (Siekė panaikinti luomų privilegijas. Siekė luomų lygybės) (Dvasininkai ir bajorai siekė daugiau politinių teisių, didesnės įtakos valstybės valdyme. Absoliuti karaliaus valdžia. Švietėjų idėjos.
Chronologija
- 1789 m. gegužės 5d. - sušaukti Generaliniai luomai.
- 1789 m. liepos 14d. - Bastilijos paėmimas.
- 1789 m. rugpjūčio 26d. - Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija.
- 1791 m. rugsėjis - Prancūzijos konstitucijos priėmimas.
- 1792 m. rugpjūčio 10d. - Monarchijos nuvertimas.
- 1792 m. rugsėjo 22d. - Prancūzijos paskelbimas respublika.
- 1793 m. sausio 21d. - Liudviko XVI egzekucija.
- 1793 m. birželis - 1794 m. - Jakobinų diktatūra.
- 1795-1799 m. - Direktorijos valdymas.
- 1799-1804 m. - Konsulatas.
- 1804 m. - Napoleono civilinis kodeksas.
Išvados
Apibendrinant, turtingos klasės apibrėžimas kapitalistinėje visuomenėje yra sudėtingas ir daugiabriaunis. Jis apima ne tik ekonominius, bet ir socialinius, politinius bei kultūrinius aspektus. Pilietybės samprata, istoriniai įvykiai ir ideologijos, tokios kaip fašizmas ir postfašizmas, daro didelę įtaką turto pasiskirstymui ir galios santykiams visuomenėje. Todėl būtina kritiškai vertinti esamas struktūras ir siekti teisingesnės ir lygesnės visuomenės.
tags: #turtingos #klasems #kapitalistineje #visuomeneje