Šiame straipsnyje panagrinėsime turtingo asmens meilužės ir lengvo elgesio moters apibrėžimus. Straipsnis remiasi Arthur Conan Doyle kūriniu apie Šerloką Holmsą.
Šerlokas Holmsas ir Detektyvinis Metodas
Ponas Šerlokas Holmsas, kuris keldavosi labai vėlai, nors dažnokai per naktį išbūdavo suvis negulęs, sėdėjo prie stalo ir valgė pusryčius. Aš stovėjau ant kilimėlio palei židinį ir varčiau lazdą, kurią vakar buvo pamiršęs mūsų svečias. Kadangi mums nepasisekė pamatyti jo paties ir neturime jokio supratimo, ko jis buvo atėjęs, šis atsitiktinis suvenyras mums labai svarbus.
Holmsas paėmė lazdą man iš rankų ir ją nužvelgė. - Įdomu, nors ir ne kažin kas, - pasakė jis, vėl grįžęs į savo mėgstamą sofos kampą. - Ant lazdos yra pora žymių.
Lazda kaip Įkalčio Šaltinis
Tai buvo graži stora palmės medžio lazda su bumbulu ant galo. Po pat bumbulu plati, kokio colio sidabrinė plokštelė su išgraviruotais žodžiais: „Karališkosios medikų kolegijos nariui Džeimsui Mortimeriui nuo draugų iš ČKL“ ir data „1884“.
- Todėl, kad lazda, kuri yra buvusi labai graži, dabar taip nunešiota, jog sunku ją įsivaizduoti miesto gydytojo rankose.- Toliau: „Nuo draugų iš ČKL“.
- Ar jums pačiam neateina į galvą? Juk žinote, kokie mano metodai.- Man atrodo, kad galime eiti dar toliau. Pasvarstykim taip. Kokia proga labiausiai tinka įteikti tokią dovaną? Kada jo draugai galėjo susidėję padovanoti lazdą kaip palankumo ženklą? Greičiausiai tada, kai daktaras Mortimeris išėjo iš ligoninės, nusprendęs verstis privačia praktika. Kad tai dovana, mes žinome. Be to, spėjame, kad tarnyba miesto ligoninėje buvo iškeista į praktiką kaime.
Šuo paprastai neša lazdą paskui šeimininką. Kadangi lazda gana sunki, jis laiko ją tvirtai įsikandęs per vidurį, ir dantų žymės aiškiai matyti. Šuns nasrai, kaip galima spręsti iš atstumo tarp dantų žymių, man rodos, yra per dideli terjerui ir per maži mastifui. Tai galėtų būti...
Sulig tais žodžiais jis pakilo, perėjo per kambarį ir sustojo lango nišoje.- Labai paprastai: matau tą šunį prie pat mūsų slenksčio, o štai ir jo šeimininkas skambina. Būkite geras, Vatsonai, neišeikite. Judu esate profesijos broliai, ir man gali prireikti jūsų pagalbos.
Daktaras Džeimsas Mortimeris
Mūsų svečio išvaizda mane nustebino, nes tikėjausi pamatyti tipišką kaimo gydytoją. Jis buvo labai aukštas ir laibas, ilga nosimi; ta nosis nelyginant snapas kyšojo tarp pilkų skvarbių, arti viena nuo kitos esančių akių, kurios žybčiojo pro akinius auksiniais rėmeliais. Apsirengęs kaip dera jo profesijos žmogui, tik gana nevalyvai: švarkas nešvarus, kelnės apspurusios. Pakumpęs, nors dar jaunas, galva kiek atsikišusi į priekį, o veidas švyti gerumu.
Iš nedidelės savo lentynos su medicinos knygomis išsiėmiau medicinos žinyną ir susiieškojau reikiamą pavardę. Mortimeriai buvo keli, bet tuoj radau tą, kuris galėjo būti mūsų svečias. Mortimeris, Džeimsas, Karališkosios medikų kolegijos narys nuo 1882 m. Grimpenas, Dartmuras, Devonas. 1882-1884 m. Čering Kroso ligoninės kuratorius. Apdovanotas Džeksono premija lyginamosios patologijos srityje už straipsnį „Ar liga ne atavizmo reiškinys?“ Švedijos patologų draugijos narys korespondentas. Parašė straipsnius: „Atavizmo anomalijos“ („Lancetas“, 1882 m.), „Ar mes progresuojame?“ („Psichologijos žurnalas“, 1883 m. kovo mėn.).
- Ne, pone, tik kuklus Karališkosios medikų kolegijos narys.- Anoks čia iš manęs mokslininkas, pone Holmsai, aš tik renku kriaukleles pažinimo vandenyno pakrantėse.
Baskervilių Byla
Собака Баскервилей 1 серия
Aš pas jus atėjau, pone Holmsai, todėl, kad susidūriau su labai rimta ir nepaprasta problema, o pats, turiu prisipažinti, nesu praktiškas žmogus.- Štai kaip, pone! Ar nepasakytumėt, kas turi garbę būti pirmasis?- Aš pasakiau, pone, „grynai mokslinio tipo žmonėms“, bet kaip praktikas jūs esate vienintelis - tai pripažįsta visi.
Daktaras Mortimeris išsitraukė rankraštį iš priešakinės kišenės. - Šitą giminės dokumentą man patikėjo seras Čarlzas Baskervilis, kurio staigi ir tragiška mirtis prieš trejetą mėnesių taip sujaudino visą Devono grafystę. Galiu pasakyti, kad serui Čarlzui aš buvau ne tik gydytojas, bet ir draugas. Šis žmogus buvo stiprios valios, sumanus, praktiškas ir, kaip aš, ne itin lakios vaizduotės.
Daug yra apie Baskervilių šunį pasakota, bet kadangi aš, tiesioginis Hugo Baskervilio palikuonis, girdėjau tą atsitikimą iš savo tėvo, o šis iš savojo, tai dabar jį užrašau, nes tvirtai tikiu, jog viskas taip ir buvo, kaip čia pasekta. Ir aš noriu, vaikai mano, idant jūs patikėtumėt, jog tas pats Teisėjas, kuris mus baudžia už nuodėmes, gali maloningai jas atleisti, ir jog nėra tokio sunkaus prakeikimo, iš kurio maldomis bei atgailavimais išsivaduoti negalėtume.
Žinokit, kad didžiojo sukilimo metu (jo istoriją, mokslingojo lordo Klarendono užrašytą, kuo rimčiausiai patariu jums perskaityti) Baskervilių dvarą valdė tos giminės palikuonis Hugas, o jo kitaip nepavadinsi, kaip didžiausiu pabalda, šventvagiu ir bedieviu. Nutiko taip, kad tas Hugas vieno jomeno dukterį pamilo (jei tik žemą jo aistrą galima pavadinti tokiu kilniu vardu). To jomeno žemės netoli Baskervilių dvaro buvo. Tačiau jaunoji mergelė, būdama kukli ir dora, jo vengė, nes vien jo vardas ją baugino. Bet kartą, per vienas Mykolines, Hugas su kokiais penkiais smarkiausiais nedorėliais atsėlino į tos mergelės namus ir mergelę pasigrobė, nes gerai žinojo, kad namie tėvo anei brolių jos nebuvo. Parsivežė ją į dvarą ir viršuj kambaryje uždarė, o pats, kaip buvo per naktis pratęs, su bičiuliais lėbauti įsileido.
Vargšė mergelė vos iš galvos neišėjo, dainavimą, riksmus ir bjaurius keiksmus iš apačios girdėdama, nes, kaip žmonės pasakoja, girtas Hugas Baskervilis taip burnodavęs, kad atrodydavę, jogei žemė tuojau prasiversianti ir jį už tokius žodžius prarysianti. O Hugas, ilgai nelaukęs, paliko svečius, norėdamas nunešti belaisvei valgyti ir atsigerti, o gal ir blogesnių ketinimų turėdamas, bet narvelį rado tuščią, paukštelę išskridusią. Ir tada jį tarytumei velnias apsėdo: jis nulėkė laiptais į pokylių salę, užšoko ant stalo, nukrauto ropinėmis ir valgymais, ir prieš visą šutvę prisiekė, kad savo kūną ir sielą piktosioms dvasioms atiduos, jei tik tą mergšę atgaus. Visa šutvė net nustėro, tokio siautulio nustebinta, bet staiga vienas pats nedoriausias, o gal girčiausias sušuko, kad ją reikia šunimis užpjudyti.
Girtautojai dar kiek pastovėjo, nesusigaudydami, kur čia taip skubiai išsiruošta. Bet netrukus apkvaitę jų protai suvokė, kas turės raiste nutikti. Visi pagavo šaukti, kas savo pistoleto, kas arklio, kas dar vienos gertuvės vyno reikalauti. Paskui, kai pakvaišę protai kiek prašviesėjo, visi trylika, kiek buvo, šoko ant arklių ir nusivijo bėglę. Porą mylių nujoję, jie užtiko piemenį ir paklausė, ar tas bėglės nematęs. Piemuo, kaip pasakojama, buvo taip persigandęs, kad iš pradžių nė žodžio ištarti negalėjo, bet pagaliau pasakė, kad ir vargšę mergaitę, ir iš paskos lekiančius šunis matė. „Bet čia ne viskas, - pridūrė jis. Girti raiteliai piemenį apkeikė ir toliau nujojo. Bet netrukus jie iš baimės nustėro, nes pasigirdo kanopų bildesys ir pro juos vilkdama kamanas, visa apsiputojusi juodoji kumelė pralėkė be raitelio.
Vijikai į krūvą susimetė, nes jiems labai baisu pasidarė, bet vis tiek per raistą jojo toliau, nors kiekvienas, jei ne kiti, mielai arklį atgal pasukęs būtų. Taip pamažėle jodami, jie pagaliau pamatė šunis. Vijikai sustojo, nes dabar jie, kaip suprasti galite, jau buvo daug blaivesni. Čia, mėnulio skaisčiai nušviesta, gulėjo vargšė mergelė: matyt, ji nusikamavusi parkrito ir mirė iš baimės. Tačiau ne ją pamačius ir ne Hugą Baskervilį, negyvą gulintį netoliese, tiems trims velnio neštiems smarkuoliams plaukai pasišiaušė. Užsilipęs ant Hugo, jam gerklę draskė kažkoks bjaurus padaras, didžiulis juodas žvėris, panašus į šunį, bet tokio didumo, kokio nė vienam mirtingajam nebuvo regėti tekę. Vyrams žiūrint, tas žvėris dar gabalą gerklės Hugui Baskerviliui išplėšė ir į juos kruvinus nasrus ir blyksinčias akis atsuko; šie persigandę suriko ir, kiek arkliai įkabina, klykdami per raistą nulėkė.
Tokia tad yra sakmė, vaikai mano, apie šunį, kuris nuo to laiko mūsų giminei daug negandų yra atnešęs. Ir užrašiau ją todėl, kad žinomi dalykai mums neatrodo tokie baisūs kaip užuominos ir spėliojimai. Neužginčysi, mūsų giminės ne vienas yra liūdnai savo dienas baigęs staigios, baisios ir paslaptingos mirties ištiktas. Bet pasikliaukime didžia Apvaizdos malone, kad nebebus baudžiami nekaltieji, kaip Šventajame Rašte pasakyta, po trečios ar ketvirtos kartos.
Baigęs skaityti tą keistą pasakojimą, ponas Mortimeris kilstelėjo akinius ant kaktos ir įsistebeilijo į poną Šerloką Holmsą.
Visa Vidurinė Devono grafystė liūdi, staiga mirus serui Čarlzui Baskerviliui, galėjusiam būti liberalų partijos kandidatu nuo mūsų grafystės per būsimus rinkimus. Nors Baskervilių dvare seras Čarlzas apsigyveno dar palyginti neseniai, už nuoširdumą ir dosnumą jį mylėjo ir gerbė visi, kam tik teko su juo susidurti. Šiais praturtėjėlių laikais malonu, kai senos, kadaise puikiai gyvavusios giminės palikuonis geba pats susikrauti turtą ir jį panaudoja grąžinti prarastai giminės didybei. Mes žinome, kad seras Čarlzas Pietų Afrikoje vykdė stambias pinigines operacijas. Nelaukdamas, kaip daro daugelis, kol laimė nuo jo nusigręš, jis pasielgė išmintingai: realizavo savo turtą ir su juo grįžo į Angliją. Baskervilių dvare jis teišgyveno dvejus metus, bet jau visi žinojo, kokie didžiuliai buvo jo užmojai ir planai, kuriuos įgyvendinti sutrukdė mirtis. Vaikų jis neturėjo ir viešai buvo pareiškęs norą, kol dar gyvas, remti savo tėvynainius, tad ne vienas šio krašto gyventojas aprauda ankstyvą jo mirtį kaip savo nelaimę.
Negalima pasakyti, kad sero Čarlzo Baskervilio mirties aplinkybės ištirtos iki galo, tačiau to, kas paaiškėjo, užtenka paneigti gandams, susijusiems su apylinkėje pasklidusiu įtikėjimu. Seras Čarlzas buvo našlys ir, galima sakyti, gana keisto būdo. Nors ir labai turtingas, gyveno paprastai ir kukliai, tarnų viso labo dvare tebuvo vyras ir žmona Berimoriai - vyras ėjo vyresniojo liokajaus pareigas, o žmona - ekonomės. Iš jų ir velionio draugų parodymų matyti, kad sero Čarlzo sveikata pastaruoju metu buvo pablogėjusi - jis sirgo širdies liga, kuri pasireikšdavo veido spalvos pakitimais, dusuliu ir gana smarkiais nervinės depresijos priepuoliais. Mirties aplinkybės paprastos. Kas vakarą prieš miegą seras Čarlzas Baskervilis eidavo pasivaikščioti po garsiąją Baskervilių dvaro kukmedžių alėją. Berimorių parodymu, toks buvęs jo įprotis. Birželio ketvirtąją seras Čarlzas pareiškė ketinąs rytojaus dieną važiuoti į Londoną ir liepė Berimoriui sudėti lagaminą. Tą vakarą jis kaip paprastai išėjo į alėją, kur vaikščiodamas surūkydavo cigarą. Ir nebegrįžo. Berimoris, dvyliktą valandą pamatęs, kad vestibiulio durys dar neužrakintos, išsigando ir užsidegęs žibintą išėjo šeimininko ieškoti. Dieną lynota, todėl sero Čarlzo pėdsakai ant tako buvo aiškūs. Ties viduriu alėjos yra varteliai į raistą. Kaip nustatyta, seras Čarlzas kurį laiką prie jų pastovėjo, paskui nuėjo toliau. Neišaiškinta viena aplinkybė. Berimoris sako, kad nuo vartelių sero Čarlzo pėdsakai pasikeitė…
tags: #turtingo #asmensmeiluze #lengvo #elgesio #moteris