Nuosavybė - tai visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė).
Nuosavybė gali būti:
- Žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė).
- Gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas.
- Gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas).
- Valstybės neatlygintinai (konfiskacija) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų.
- Gauta nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais.
Savininkas turi teisę laisvai parduoti, skolinti, nuomoti, įkeisti, mainyti, dovanoti, sunaudoti ir sunaikinti nuosavybės objektus, kurių civilinė apyvarta nėra uždrausta ar apribota.
Nuosavybė suteikia savininkui ne tik teises, bet ir pareigas: garantuoti savo turto saugų naudojimą, padengti jo išlaikymo išlaidas, mokėti mokesčius.
Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės spaudos konferencija | 2025-10-06
Vyraujantis nuosavybės pobūdis visuomenėje lemia ūkininkavimo formas, pajamų paskirstymą ir žmonių ekonominę gerovę, iš dalies ir teisinę santvarką, nes visuomenė siekia teisinėmis priemonėmis (nuosavybės teisė) apsaugoti esamos ekonominės tvarkos stabilumą.
Nuosavybės Formos
Pagal formą skiriama:
- Privati nuosavybė
- Kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę)
- Mišrioji nuosavybė
Nuosavybė, ypač gamybos veiksnių (kapitalo ir gamybos priemonių, žemės nuosavybė, technologijų pramoninė nuosavybė) yra bet kokios ekonominės sistemos pagrindas, o vergovinėje santvarkoje nuosavybės objektas buvo ir žmogus.
Nuosavybės Istorija Lietuvoje
Lietuvoje bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė.
10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė. 19 a. pabaigoje pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu.
1918-40 m. Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug.
Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte).
SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti.
Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, per pakankamai trumpą laiką iš naujo suformuota veiksminga privačios nuosavybės sistema privatizavus didžiąją dalį buvusio valstybinio turto ir grąžinus piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris jiems priklausė iki 1940.
Nuosavybė Šiuolaikinėje Lietuvoje
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė.
Kitos nuosavybės formos - valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė.
Pagrindinės nuosavybės formos Lietuvoje:
| Nuosavybės forma | Apibrėžimas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Privati | Priklauso fiziniams arba juridiniams asmenims | Nekilnojamasis turtas, įmonės, asmeniniai daiktai |
| Valstybinė | Priklauso valstybei | Valstybinės įmonės, žemė, gamtos ištekliai |
| Savivaldybių | Priklauso savivaldybėms | Savivaldybių įmonės, infrastruktūra |
| Kooperatinė | Priklauso kooperatyvams | Žemės ūkio kooperatyvai, vartotojų kooperatyvai |
| Mišrioji | Kombinacija įvairių nuosavybės formų | Įmonės su valstybės ir privačiu kapitalu |
tags: #kas #yra #visuomenyne #nuosavybe