„Global Finance“ žurnalas paskelbė turtingiausių pasaulio šalių sąrašą, sudarytą remiantis BVP vienam gyventojui bei perkamosios galios paritetu (PGP). Šis rodiklis leidžia palyginti skirtingų šalių gyvenimo lygį, pašalinus kainų ir valiutų skirtumus. Aptarsime, kurios šalys pirmauja šiame reitinge ir kokie veiksniai lemia jų ekonominę sėkmę. Taip pat panagrinėsime Lietuvos vietą šiame kontekste.
Visame pasaulyje nėra dviejų vienodų valstybių, jų skirtingas istorinis vystymasis bei geografinė padėtis paveikė taip, kad kiekviena turi skirtingą išsivystymo lygį, gyventojų skaičių, jų gyvenimo būdą bei sąlygas. Norint pritaikyti kitų šalių patirtį taip atsirado būtinumas šalių grupavimui.
Tačiau nepriklausomai nuo tikslaus ekonomikos apibrėžimo, šis bendras šalių klasifikavimas kartais keičiasi priklausomai nuo lanksčios analizės pateikiant pakankamai prasmingos informacijos. Tačiau kai kurios neteikia informacijos Pasauliniam Pinigų Fondrui (PPF), nes jos nėra to Pasaulinio Fondo narys, bet vis dėl to jų veiklą bandoma kontroliuoti. Tokios šalys yra Kuba ir Demokratinė Korėjos Respublika, šios dvi šalys nėra PPF narys, tačiau San Marino - pakankamai išsivysčiusios ekonomikos šalis, bet jos duomenų bazė nėra suformuota iki galo.
Kiekviena iš tų didelių šalių skirstymo grupių dar dalinama į mažesnius pogrupius. Pereinamosios ekonomikos šalims taip pat naudojamas regioninis skirstymas.
Turtingiausios pasaulio šalys pagal BVP vienam gyventojui
Žurnale „Global Finance“ pateikiamas turtingiausių pasaulio šalių sąrašas pagal BVP vienam gyventojui. Štai keletas lyderių:
- Monakas - 187 650 USD
- Lichtenšteinas - 157 040 USD
- Liuksemburgas - 116 745 USD
- Norvegija - 97 227 USD
- Kataras - 96 732 USD
- Makao - 96 038 USD
- Bermuda - 89 795 USD
- Šveicarija - 85 397 USD
- San Marinas - 62 189 USD
- Airija - 53 648 USD
Šios šalys išsiskiria įvairiais ekonominiais ypatumais. Pavyzdžiui, Kataras ir Norvegija turi didelius naftos ir gamtinių dujų išteklius, Liuksemburgas ir Šveicarija pasižymi išvystytu finansiniu sektoriumi, o Makao klesti dėl turizmo ir azartinių žaidimų.
Lietuvos vieta turtingiausių šalių sąraše
Lietuva šiame reitinge užima 44 vietą. Palyginimui, Estija yra 45-oje, Lenkija - 48-oje, o Latvija - 53-oje vietoje. SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas teigia, kad BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą yra populiariausias rodiklis vertinant šalies ekonominę galią. Lietuvoje šis rodiklis yra didesnis nei Estijoje jau ne pirmus metus.
„Einamosiomis kainomis Estija mus lenkia, bet Estijoje ir Latvijoje kainų lygis yra didesnis negu Lietuvoje. Dėl to mes juos ir aplenkiame. Aišku, kitas dalykas, kad BVP vienam gyventojui tai nebūtinai reiškia, jog šiuo atveju toks pat yra ir algų išsidėstymas, pensijų ar kitų išmokų. Nes BVP dalį dalinasi gyventojai, kapitalo savininkai. Tokiu atveju, pavyzdžiui kaip Estijoje, didesnę BVP dalį dalinasi darbuotojai ir ten yra mažiau šešėlio, dėl to ir algos daug didesnės nei Lietuvoje. BVP yra bendras katilas, bet kaip jis paskirstomas - jau kitas klausimas“, - aiškina ekonomistas, kodėl pagal kitus rodiklius geriau neatrodome.
„Swedbank“ vyriausioji ekonomistė Vaiva Šečkutė pažymi, kad Lietuva dažnai atrodo prasčiau pagal atlyginimus oficialioje statistikoje dėl šešėlinės ekonomikos ir didelės dalies žmonių, dirbančių pagal individualios veiklos pažymėjimus. Be to, lyginant atlyginimus, neatsižvelgiama į kainų pokyčius.
Didžiausia reitingo nauda - užsienio investuotojų požiūris. T. Povilauskas atskleidžia, kad jie patys banke naudoja šį rodiklį, nes jis žinomiausias ir leidžia Lietuvai pasididžiuoti. Pagal šį rodiklį skaičiuojama ES parama. Kada perkopsim 75 proc. pagal BVP vienam gyventojui atsižvelgiant į perkamąją galią, tai Lietuvai atitinkamai sumažės skiriama ES parama.
Taigi reitingas yra aktualus ir galima tuo pasigirti. Bet pesimistiškai galima lįsti giliau ir sakyti, kad pas mus neteisingas BVP perskirstymas ir algos žemos, dėl to žmonės emigruoja. Čia kuriuo kampu pažiūrėsi. Bet pats rodiklis naudojamas ir daug kas pagal jį skaičiuojama. Oficialiuose dalykuose jo reikšmė didelė.
Ekonominiai skirtumai Lietuvoje
Pagrindinis teritorinių skirtumų indikatorius - vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis - rodo, kad Lietuva savo ekonomine plėtra nėra homogeninė valstybė. Turtingiausios Vilniaus apskrities BVP vienam gyventojui daugiau nei du kartus viršijo skurdžiausios Tauragės apskrities BVP gyventojui ir šie skirtumai didėja.
Nors Lietuvoje priešingai nei Latvijoje ar Estijoje, egzistuoja ne vienas ekonominės plėtros centras, vis labiau ryškėja atotrūkis tarp urbanizuotų ir ne urbanizuotų regionų bei tarp dviejų didelių Lietuvos miestų - Vilniaus ir Klaipėdos - bei likusios šalies teritorijos ir ateityje gali tik didėti.
Taigi Lietuvos periferijoje daug silpniau nei centruose išplėtotas privatus sektorius, ekonomikos struktūroje dominuoja didelės ar vidutinio dydžio senos pramonės įmonės, kurios artėja prie bankroto ribos, silpnai išvystytas paslaugų sektorius. Regioniniai socialinių rodiklių skirtumai taip pat yra ryškūs. Jei ypač gali (ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai) gali paaštrėti vykstant tolesnei žemės ūkio ir pramonės restruktūrizacijai, kurią spartina pasirengimas narystei Europos Sąjungoje.
Lietuva, siekdama svarbiausio nacionalinės strategijos tikslo prisijungti prie išsivysčiusių ir demokratinių šalių, aukštai vertinančių kiekvieną savo šalies pilietį ir jo gyvenimo kokybę, susiduria su viena didžiausių problemų - užtikrinti vienodas galimybes visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kokioje vietovėje jie gyvena - yra pagrindinis tikslas. Šio tikslo neįmanoma pasiekti, nesutelkus pastangų įvertinant teritorinių socialinės raidos skirtumų mastą bei priežastis. Ne mažiau svarbu pripažinti, kad šie skirtumai yra šalies problema ir kad būtina parengti strategiją jiems mažinti.
Regioninė politika suprantama kaip politika, kurios tikslas yra sumažinti atskirų valstybės regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Ekonominis regioninės politikos pagrindimas remiasi rinkos klaidos argumentu. Jo esmė yra ta, kad rinkos jėgos negali išlyginti regioninių išsivystymo netolygumų, nes nevienodas gamybos veiksnių mobilumas ir “pradinės” ekonominės veiklos sąlygos, tokios kaip infrastruktūros išsivystymo lygis.
Europoje, palyginti su JAV, darbo jėga yra ypač nejudri, jos mobilumą kausto kalbiniai ir kultūriniai skirtumai tiek tarp atskirų regionų, tiek tarp atskirų valstybių. Per 1999 metus Lietuvos BVP sumažėjo 4,1%. Institucinėje plotmėje išlikę centralizuotos sistemos elementai, monopolizuota rinka bei nepakankamos investicijos į mokslą ir švietimą neleido visuomenei pilnai pasinaudoti pasaulinės techninės pažangos laimėjimais ir stabdė šalies ekonomikos raidą.
Regioninės plėtros programos, galinčios padėti išspręsti atsiliekančių apskričių ekonomikos ir užimtumo problemas, nebuvo labai efektyvios, todėl 1999 metais šalies ekonomikos recesija atnešė ypač skaudžių padarinių, bei jų poveikį galima buvo pajusti dar keletą metų. 20 amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje Lietuvoje prasidėjusio ekonomikos augimo priežastis - išteklių perkėlimas iš nenašios pramonės ir žemės ūkio į našesnę paslaugų sritį - lėmė Lietuvos apskričių ekonomikos raidos skirtumus.
1990m. kartu su energetika pramonės indėlis į ekonomiką sumažėjo iki 23,2%, o žemės ūkio iki 8,8%. Daugiausiai BVP yra sukuriama didžiausiuose Lietuvos miestuose. 1998m. net 63,3% viso BVP buvo sukurta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. Didžioji dalis mokslinio potencialo, net 95% buvo sutelkta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse, o tai sudarė sąlygas šiems regionams sparčiau nei kitoms šalies apskritims įsisavinti mokslinės techninės pažangos laimėjimus ir rasti naujų rinkų.
Neatsakius į klausimą, ar egzistuoja realus regioninės politikos poreikis Lietuvoje, neįmanoma adekvačiai įvertinti Lietuvos regioninės politikos pasiekimų ir trūkumų. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar Lietuvoje egzistuoja žymūs ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai, kuriuos Vyriausybė regioninės politikos priemonėmis siektų sumažinti.. Kaip ir kokiomis priemonėmis tai galima padaryti.
Taigi, nors Lietuva užima gana aukštą vietą turtingiausių pasaulio šalių sąraše, svarbu atsižvelgti į vidaus ekonominius skirtumus ir užtikrinti tolygesnę plėtrą visuose regionuose.
Kinija prieš Lietuvą: kodėl Lietuva desperatiškai atsigręžia į Kiniją? Kas toliau?
tags: #turtingiausios #pasaulio #salys