Ar turtingi žmonės turi draugų?

Kaip sunku turėti paprastą ir nuoširdų santykį su turtingu ar žymiu žmogumi! Tokį santykį, kai domimės juo tik kaip bičiuliu - tik dėl jo paties. Tada žmogus mums yra svarbus ne todėl, kad turi riebią sąskaitą banke, svarbų postą ar daug pažinčių, bet kad tiesiog yra Marija, Jonas, Petras - turintis širdį, trokštančią artumo, saugumo, tikrų santykių.

Iššūkiai kuriant santykius su turtingais žmonėmis

Net jeigu aš nieko neprašysiu, santykio iš išskaičiavimo šmėkla toliau lieka kaboti tarp mūsų ir nuodija mūsų bendravimą. Šios šmėklos sunaikinimui ir santykių išgydymui gal net būtina sąmoningai išsižadėti galimybės gauti iš jo pagalbą, nepaisant kad tos pagalbos suteikimas neapsunkintų duodančiojo. Tada formuojasi artimesnis santykis, žmonės vis labiau atsiveria vienas kitam.

Ir visgi išlieka ir kartu auga pagunda paprašyti kito vienokios ar kitokios pagalbos ir kartu įleisti į santykį išskaičiavimo, santykio dėl naudos nuodų. Taip sielos gelmėse glūdintys savanaudiškumo nuodai iškreipia mūsų santykius, izoliuoja mus pačius ir kitus - tiek turtingus ar žymius, tiek ir galbūt atsitiktinai sutiktus gatvėje.

Pirmoje straipsnio dalyje rašiau apie tai, kaip turtingas žmogus, būdamas tarpe daugelio, yra vienišas, nes aplinkiniams tėra potencialus gero uždarbio šaltinis. Tokį vienišumą dar sustiprina turtingųjų polinkis eiti lengviausiu keliu - viską, įskaitant ir santykius, nusipirkti. Tada žmogus yra vienišas ne fiziškai, bet egzistenciškai.

Tokio esminio vienišumo būsena atsiranda tada, kai užvaldo nerimas, kad netekęs turtų, padėties, posto ar populiarumo kartu netenki ir visų „draugų“. Šis vienišumas ir yra esminė pojūčio „esu niekam nereikalingas o tai reiškia nevertingas „ priežastis. Tuo tarpu asmens vertės praradimas, o ne kokių nors materialinių gėrybių stoka, yra giluminė jausmo „esu nelaimingas“ priežastis. Ar ne šis suvokimas pastūmėjo kai kuriuos žymius ir turtingus žmones į aplinkiniams nesuvokiamus drastiškus sprendimus, kai tik susvyravo jų turimi galios ir turtų ramsčiai?

Savanaudiški santykiai

Nuo tokio vienišumo nėra apsaugoti ir tie, kurie, nors ir nėra turtingi ar žymūs, bet vis tiek renkasi savanaudiškus santykius su kitais. Tik neturėdami turtų tokius santykius žmonės renkasi patys, o turėdami - patiria, kaip egzistencinio vienišumo santykį primeta jiems aplinkiniai.

Laimės formulė: nesavanaudiški santykiai

Taigi turime paprastą ir kartu sudėtingą laimės formulę - turėti kuo daugiau nesavanaudiškų santykių su kitais. Tokie santykiai dar vadinami draugystės meile arba besąlygine meile, kai kitas asmuo yra vertingas tik dėl jo paties.

Oponentai tuojau pat paprieštaraus: o kodėl minėtas besąlyginės meilės santykis yra laimės garantas, jeigu tokie santykiai neapsaugo nuo kančios? Taip, tai tiesa: besąlyginės meilės santykis gali būti ir kančios priežastimi, nes toks santykis neįmanomas be asmens atvirumo, pažeidžiamumo, nesavanaudiško dalinimosi. Argi galime būti tikri, kad kitas tiesiog visko nepaims, nepanaudos sau, nepasijuoks iš mūsų naivumo, o mes patirsime kančią dėl išdavystės ir paprasčiausios materialinės stokos?

Ką gi, jeigu besąlyginės meilės santykis yra nepriimtinas, tai kokią tada turime alternatyvą? Ar savanaudišką santykį, kai aplinkiniai mums tėra priemonės, įrankiai mūsų poreikiams patenkinti? Jeigu taip, tada yra logiška tikėtis, kad ir mes kitiems tesame tik įrankis ir darbo priemonė - pasipelnymo šaltinis. Ar norime tokiais būti ir patirti esą iš esmės vieniši, nepaisant saldžiai mums besišypsančiųjų būrio? Na ne, gal nelabai... O gal galime atrasti kokią nors pragmatinę ir saugią kombinaciją, tarkime: šeimoje mylime besąlygiškai, o štai versle jau siekiame maksimalaus materialinio rezultato bet kokiomis priemonėmis?

O jeigu šeimoje artimiausias žmogus pasielgs savanaudiškai, ar nekils pagunda pritaikyti versle naudojamų santykių modelio? Ir kaip šeimos narys gali jumis pasitikėti, kai žino, kad versle jumis pasitikėti negalima?! O gal savanaudiškas santykis nieko tokio? Juk aš turiu visas apčiuopiamas gėrybes ir galiu svaigintis jomis kiek tik širdis geidžia! Betgi alkoholis ar narkotikai irgi maloniai apsvaigina?! Tada svaigalų reikia daugiau ir dažniau ir ribų jų poreikiams nėra. O ką daryti su turimų gėrybių praradimo baimės kančia? O ar labai patinka santykiai „akis už akį, dantis už dantį“?

Gal tikimės, kad kiti visą laiką liks tik pralaimėjusia puse? Nebūkime naivuoliai! Tai juk tas pats, kas tikėtis nuolat laimėti lošimo namuose! Bet, blogiausia, kad egzistencinio vienišumo kančia niekur nedingsta, o metams bėgant vis stiprėja...

Kančia ir besąlyginė meilė

Taigi kančia yra neišvengiama nepaisant kokio pobūdžio santykius kuriame su aplinkiniais. Turbūt daugelis sutiks, kad jausdami savo atžvilgiu kito žmogaus besąlyginę meilę, galime būti bent akimirką laimingi. Tiesa galime šios laimės ir nepatirti, jeigu nepatikėsime arba tiesiog bijosime pripažinti kito nuoširdumo. Ar esame laimingi mylėdami besąlygine meile, net jeigu atsakas yra neadekvatus? Teorinis tokio klausimo gvildenimas būtų ilgas ir sudėtingas. Nuoširdus asmeninės patirties atgaivinimas galėtų padėti greičiau ir aiškiau atsakyti į minėtą klausimą.

Gal besąlyginės meilės patirtį atrasime savo vaikystėje, gal kai buvome romantiškai įsimylėję, galbūt kai rūpinomės savo vaikais, padėjome nepažįstamam į nelaimę pakliuvusiam žmogui, o gal kai džiaugėmės savo profesine veikla? Tai turėtų būti kažkas tokio, apie ką pagalvojus vėl sušyla širdis, veidą nutvieskia šypsena. Mums vėl norisi patirti tokį pat santykį, net jeigu kitų atsakas mūsų prisiminimuose ir nebuvo visiškai toks, kokio tikėjomės ir nesame gavę jokio materialaus atlygio už pasidalintą širdies šilumą ar kitiems dovanotą nesavanaudišką pagalbą.

O tai kaipgi su kančia? Įsivaizduokime situaciją. Keliaujame su savo vaiku kalnuose. Staiga vaikas paslysta, krenta žemyn ir pakimba tarp žemės ir dangaus. Žinome, kad mes, tėvai, esame vienintelė jo viltis. Greičiausiai visi pultume jį gelbėti nebodami nusibrozdinimų, sąnarių patempimų ir netgi rizikos savo gyvybei. Štai ir turime besąlyginę meilę ir kančią šalia. Ar patirta kančia - virpanti širdis, baimė, skausmingi sužeidimai - pakeliama ar neįveikiama našta?

Jeigu visa tai darome tik galvodami apie sąžinės priekaištus ar teisines problemas, galinčias kilti, jeigu vaikas žus, tada tai našta; ir pyktis dėl jos neišvengiamas. Tačiau jeigu turime besąlyginės meilės santykį su savo vaiku, patirta kančia tampa antraeiliu dalyku, nes širdį šildo meilės ugnis. Taip mūsų viduje vyksta paslaptingi ir kartu nuostabūs procesai, kai besąlyginė meilė naikina ir perkeičia kančią, nors išoriniam stebėtojui taip gali ir neatrodyti.

Kančia yra besąlyginės meilės trūkumo ir pasaulio netobulumo pasekmė. Niekada nežinome, kiek mes patys ar aplinkiniai turime savo širdyse erdvės besąlyginei meilei. Kai ši erdvė susitraukia, žmogų užvaldo savimeilė, pasirenkamas savanaudiškas santykis, ir aplinkiniai vėl ir vėl nustėrsta iš siaubo, išgirdę apie įvykdytus nusikaltimus, kai nusikaltėliui kitas žmogus tėra įrankis ar priemonė savanaudiškų tikslų pasiekimui. Tačiau, kad ir koks baisus būtų nusikaltimas, niekada nesame tikri, kad neįvyks kažkas dar baisesnio ir sukeliančio dar didesnę kančią aplinkiniams. Naudodami matematines sąvokas galime tarti, kad besąlyginei meilei artėjant į nulį, kančia artėja į begalybę, ir tada kančią galime įvardinti tikruoju jos vardu - pragaru.

Kančios perkeitimas tikėjimo perspektyvoje

Dar kitokia kančios prasmė ir perspektyva atsiveria tikėjimo sielos nemirtingumu plotmėje. Amžinybė mums nėra pagrindinis argumentas, skatinantis išpažinti kurią nors religiją. Ar gi mums reikalinga amžinybė, kurioje yra vietos kančiai? Tikrai ne.

Todėl bet kurio tikro ir gilaus tikėjimo pagrindas yra tikėjimas Absoliučios Besąlyginės Meilės santykio galimybe. Netikime tokia galimybe šiame pasaulyje - negalime patikėti ja ir amžinybėje. Tokia galimybe tikinčiam žmogui šio pasaulio kančia, priimta ir panaudota žmogaus širdies nuostatos slinkčiai besąlyginės meilės link, tampa iš tiesų prasmingu suspaudimu. Krikščioniui toks kančios prasmingumas pilnai atsiskleidžia mąstant apie Jėzaus Kristaus patirtas žemiškas kančias, iš jų amžių bėgyje kilusius daugelio šventųjų besąlyginės meilės darbus bei mums patiems atvertus Dangaus vartus.

Pastaruoju metu patyriau, kad vienas sunkiausių klausimų pašnekovui yra šis: ar tiki besąlyginės meilės galimybe? Keista, bet dažniausiai į šį klausimą stengiamasi neatsakyti?! Kažin kodėl? Gal todėl, kad atsakę teigiamai, turime pradėti gyventi besąlygine meile. O tai reiškia iš esmės keisti savo širdį, išsižadant egoistinės savimeilės, nesaugiai atsiverdami kitam. Tuo pačiu metu nedrįstame neigti minėtos galimybės, nes jaučiame, kad be tokio santykio pasaulis taptų pragaru?

Besąlyginė meilė ir verslas

Taigi kančios perkeitimo, įprasminimo ir palengvinimo kelias tėra vienas - besąlyginės meilės santykis su kitu įskaitant net ir priešus. Ar tad galime riboti šio santykio veikimo lauką? Ar, tarkime, sutinkame, kad darbiniai santykiai, verslas nėra tinkama erdvė besąlyginės meilės santykiui - juo paremtai partnerystei ir tuo pačiu atiduodame šią sritį kančios valdžiai? Manau, kad tikrai ne. Apie tai rašiau save esė „Organizacijos mėsmalė ir draugystė/meilė: ar įmanoma sutaikyti?“.Į tokį santykį (tik jo tiesiai neįvardydamos) remiasi visos įmantriosios šiuolaikinės teorijos apie darbuotojų motyvaciją, komandinį darbą, lyderystę ir kitus panašius gražius dalykus. Tose teorijose yra mokoma apie tai, kaip svarbu pripažinti bendradarbių asmens vertę, išgirsti jų rūpesčius, nuoširdžiai padėti jiems augti, atvirai ir su pagarba dalintis savo rūpesčiais. Argi viso to neatrandame besąlyginės meilės santykyje?

Šalia šio santykio dar vertėtų nepamiršti asmeninio pašaukimo - gyvenimo kelio, konkrečios profesinės veiklos, geriausiai įdarbinančios žmogaus turimus talentus ir gebėjimus, - svarbos darbinėje veikloje. Tik atradus pašaukimą žmogus viską daro dalydamasis, nes jo širdis yra perpildyta kūrybiniu veiklos džiaugsmu, nepriklausomai nuo veiklos srities. Organizacijoje vyraujančių santykių keitimo ir darbuotojų asmeninio pašaukimo atradimo sėkmė glūdi įmonės vadovų nuostatoje.

Vadovas gali žvelgti į savo darbuotojus ir verslo partnerius kaip į priemones, įrankius, kuriuos reikia kuo efektyviau panaudoti siekiant savo asmeninių tikslų. Tačiau visiškai kitokie santykiai įmonėje formuojasi, kai vadovas vertina darbuotojus kaip asmenis - kuriančius ir savo gėriu besidalijančius. Renkantis pastarąjį požiūrį svarbu ir vadovo asmeninis nuolankumas - neatsiejamas besąlyginės meilės palydovas. Nuolankumo dorybė padeda vadovui pripažinti, kad partnerio ar pavaldinio širdis kartais yra atviresnė tikram asmeniniam santykiui negu paties vadovo. Nemažiau svarbu ir tai, ar vadovas yra atradęs savo asmeninį pašaukimą, suteikiantį jam pakankamai energijos ne tik kruopščiai vykdyti savo įprastas darbines pareigas, bet ir tapti įkvepiančiu ir tarnaujančiu lyderiu.

Jeigu vyraujanti vadovo širdies nuostata yra savanaudiška, mokymai ar organizacijos veiklos tobulinimo seminarai teliks tuščiu paukščiuku personalo skyriaus ataskaitose.

Nekenčiu moralizavimo. Nes bet koks moralizavimas, neparemtas asmenine patirtimi ir darbais, yra tuščia teorija, kokia graži ji bebūtų. Taigi nenorėčiau, kad ir ši mano esė teliktų tik dar vienu beverčiu moralizavimo pavyzdžiu. Todėl remiuosi savo asmenine patirtimi, o pats stengiuosi gyventi tuo, apie ką rašau ir sakau, nors ir žinau, kad nauji suklupimai išlieka mano kasdienybės palydovu... Viliuosi, kad skaitytoją šie pasvarstymai paskatins prisiminti savo asmenines patirtis. Vienokias, kai santykiai jūsų ar kitų iniciatyva buvo palaikomi dėl apčiuopiamos naudos. Kitokias, kai nors trumpam blykstelėdavo besąlyginis meilingas dalijimasis su kitu. Labai svarbu nuoširdžiai atpažinti, kokių patirčių prisiminimai dabar paskatina širdyje tuštumos ir kartėlio jausmus, o kokie šildo, gaivina ir yra vidinės stiprybės ir tikros laimės šaltinis. Manau, kad sąžiningai peržvelgtos asmeninės patirtys padės atsakyti patiems sau į klausimą, kaip žmogus, nepaisant jo turtų, žinomumo masto, bei žiaurios kančios realybės, gali tapti laimingu. Nemanau, kad tai lengvi ir paprasti klausimai, nes dažnai savo giliausiuose pasąmonės kloduose mes slepiame ne tik skaudžias patirtis, bet ir šviesias akimirkas! Kodėl pastarąsias?

Turtingųjų įpročiai

Turtuoliai, kurie uždirba milijonus, turi ne vieną savo susikrautų turtų paslaptį, paaiškinančią, kaip jiems pavyko tapti pranašesniais ir turtingesniais už kitus. Milijonierių sėkmę trumpai galima apibūdinti viena taiklia graikų filosofo Aristotelio mintimi: „Mes esame tai, ką mes nuolat darome. Sėkmė yra ne veiksmas, o įprotis.“

Turtingi žmonės savo gyvenime praėjo ilgą procesą, kol išsiugdė tam tikrus įpročius, ilgainiui padėjusius susikrauti jiems turtus.

• Turtingi žmonės visada nusistato sau aiškius tikslus, kurių intensyviai siekia. Jie taip pat nusistato tikslą būti turtingais ir tikslingai bei motyvuotai juda link jo.
• Turtingi žmonės numato sau daug ambicingų uždavinių, tačiau jie visi būna sutelkti į vieną pagrindinį tikslą. Jie sutelkia visus savo veiksmus ir pastangas, kad jį pasiektų, ko nedaro paprasti, vidutiniškai gyvenantys žmonės.
• Turtuoliai nuolat galvoja apie tai, kiek uždirba per valandą, todėl kiekvieną kartą, kai jie leidžia laiką veltui, susimąsto apie kiekvieną akimirką prarandamus pinigus. Nenuostabu, kad dauguma turtingų žmonių itin mažai laiko praleidžia socialiniuose tinkluose ar žiūrėdami televizorių, nes jie nenori švaistyti veltui nė vienos savo gyvenimo minutės.
• Iš pirmo žvilgsnio patarimas išleisti mažiau, negu uždirbate, atrodo paprastas ir aiškus, tačiau patirtis rodo, kad vidutiniškai gyvenantys žmonės šios pamokos neišmokę - kai tik jų pajamos padidėja, jie iškart padidina ir savo išlaidas.
• Be žmonių, kurie iš ko nors paveldėjo didelius turtus, nerasite nė vieno turtuolio, kuriam pinigai būtų nukritę iš dangaus be sunkaus darbo. Jie nuolat ir daug dirba, todėl visada juda į priekį.
• Kuo daugiau žinote ir išmanote - tuo daugiau uždirbate. Turtuoliai nuolat mokosi, ugdo naujus įgūdžius ir semiasi patirties kiekvieną dieną. Žinių gausa tolygi žmogaus įvertinimui, jo atlyginimo dydžiui.
• Turtingi žmonės neturi vargingai gyvenančių draugų, todėl yra posakis: „Pasakyk, kas tavo draugai, o aš pasakysiu, kas tu esi“. Kuo ilgiau bendrausite su turtuoliais ar potencialiai turtingais žmonėmis, tuo didesnė tikimybė, kad įsisuksite į tokių žmonių ratą ir pats tapsite tokiu pačiu.
• Turtingi žmonės nepasiduoda, jeigu nesiseka. 90 proc. turtuolių nepavyko įgyvendinti savo pirmojo „praturtėjimo plano“, tačiau jie nenuleido rankų ir bandė dar ir dar kartą.
• Turtuoliai nebijo rizikuoti, bet jų rizika visada būna apgalvota.
• Dauguma turtingų žmonių yra filantropai - jie aukoja vargstantiems ir jų dosnumas sugrįžta jiems keliariopai.

Išsilavinę, pozityvūs, aktyvūs visuomenės veikėjai - tokie yra šių laikų turtingieji. Tik šįkart kalbame ne apie jų turtus, o apie mąstymą ir žiūrime, ko vertėtų pasimokyti iš daugiau pasiekusių gyvenime. Kai kurie skirtumai tarp viduriniosios klasės ir turtingųjų yra tiesiog milžiniški, o kai kurie paprasti ir vos matomi. Svarbiausia tai, jog jei norite tapti turtingi, privalote mąstyti ir veikti, kaip turtingi.

Patogu dirbti „saugų“ darbą, tiesa? Patogu dirbti kažkam kitam ir būti samdomu. Vidurinioji klasė mano, jog gyventi komforto zonoje, reiškia gyventi laimingai, bet turtingieji puikiai supranta, jog tik įstumdami save į nepatogias situacijas jie pasieks šio to išties nepaprasto. Pradėti savo verslą yra rizikinga, o rizika yra nepatogi. Ženkite iš savo komforto zonos! Pažvelkite į visas jus supančias galimybes. Jei norite tapti turtingi, privalote ieškoti iššūkių ir stengtis su jais susidoroti.

Skirtumai tarp turtingųjų ir viduriniosios klasės

Kai kurie skirtumai tarp viduriniosios klasės ir turtingųjų yra tiesiog milžiniški, o kai kurie paprasti ir vos matomi. Svarbiausia tai, jog jei norite tapti turtingi, privalote mąstyti ir veikti, kaip turtingi.

„Ne titulai daro didžiausią įspūdį ir ne laisvė rinktis ko nori yra pati reikšmingiausia. Turtingieji neleidžia pinigų greitai nuvertėjančioms prekėms. Jie investuoja į ilgalaikį turtą ir stengiasi neviršyti savo pajamų ribos. Įprastai jie vairuoja ne visai naujus, bet aukščiausios klasės automobilius ir neskuba jų keisti. Kaip rašoma knygoje „Jūsų kaimynas milijonierius“ (angl. The Millionaire Next Door), net jei turtingieji ir gali įsigyti geresnę ar prabangesnę prekę, įpratai jie neskuba to daryti.

Vidurinioji klasė linkusi dirbti samdomą darbą. Jie turi nuolatinius darbus, rūpinasi savo karjera. Esantys virš viduriniosios klasės linkę patys save įdarbinti. Turtingieji kuria verslus, ieško neužpildytų nišų. Jiems priklauso tos karjeros kopėčios, kuriomis kopia vidurinioji klasė. Turtingieji supranta, jog norint daugiau uždirbti reikia įdarbinti ir daugiau žmonių.

„Geriau bendrauti su žmogumi, kuris kelissyk geresnis nei tu pats. Turtingieji supranta, jog bendraudami su sėkmingais ir laimingais žmonėmis ir patys tampame sėkmingesni bei produktyvesni. Lygiai tas pats efektas įvyksta bendraujant su nesėkmingais asmenimis. Tuomet ima nesisekti, vis dažniau aplanko neigiamos mintys ir abejonės. Asmens pajamos įprastai siekia jo trijų artimiausių draugų pajamų vidurkį. Jei norite turėti daugiau pinigų, bendraukite su tais, kurie jų turi. Visa tai apie minčių nukreipimą tapti sėkmingu ir turtingesniu.

Vidurinioji klasė yra lengvai suviliojama didesniais pinigais. Už aukštesni atlyginimą, jie lengvai keičia darbą. Turtingieji supranta, jog darbas nėra vien dėl pinigų, ypač jaunystėje. Visa tai yra galimybė plėtoti savo įgūdžius bei kompetencijas, kurios ateityje padeda tapti turtingam. Tai reiškia, jog dirbama pardavimuose iš pradžių ne dėl algos, o tam, kad geriau perprastume pardavimų rinkas ir technikas. Jei norime tapti turtingi, visų pirmą turime įgauti įgūdžių, kurie padėtų mums jais tapti. Turtingieji supranta, jog tam, kad taptum turtingas, reikia pinigų trokšti labiau nei daiktų. Jei nuolat perkate įvairius daiktus, jūsų pinigai juda kartu su jais. Liaukitės pirkti bei beatodairiškai leisti pinigus ir susitelkite ties taupymu bei investavimu. Jei negalite sustoti pirkęs ir jus užvaldžiusi pirkimo manija, tuomet bent jau pasistenkite įsigyti vertingas prekes, kurios rinkoje greitai nenuvertėja. Pasidomėkite investavimo galimybėmis, akcijų biržomis ar galimybe investuoti į progresyvų verslą.

tags: #turtingi #zmones #neturi #draugu