Lietuvos kultūroje, kaip ir daugelyje kitų kultūrų, šeimos tradicijos ir papročiai vaidina svarbų vaidmenį. Vienas iš tokių papročių yra turto paveldėjimas, kuris gali skirtis priklausomai nuo regiono, šeimos istorijos ir individualių susitarimų. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ar egzistuoja tradicija, pagal kurią turtas atitenka jauniausiam šeimos nariui, ir kokie veiksniai tai galėtų lemti.
Neretai paaugęs J. Jankus girdėdavo, kad gimęs labai silpnas. Buvęs pageltęs, tik nosies galiukas raudonavęs, be to, labai kargavęs. Nuvežus pas daktarą, šis nieko guodžiančio nepasakė: su triūbele girdįs devynis balsus, todėl reikią skubiai vežti namo, kad nebūtų per vėlu. Ir vis dėlto Jurgiukas išsikapstė. Tiesa, liga, dėl kurios net daktaras parodė savo bejėgiškumą, nesitraukė dar gal metus ar kiek ilgiau. Jos vardas buvo gelta, ir ji savo pėdsakus paliko visam likusiam gyvenimui. Tai išduodavo kitokie akių baltymai, veido spalva, net dantys.
Skaityti J. Jankus išmoko anksti - gal trečius, o gal ketvirtus metus eidamas. Turbūt kad trečius, nes tuomet dar tebenešiojo suknelę, o nuo ketvirtųjų jau turėjo kelnes su staniku. Tai buvo metai, kai J. Jankaus tėvai ėmė rūpintis, kad vyresnysis brolis Petras neužaugtų “juodas kaip bato aulas”. Tėvui nupirkus elementorių, tik jis galėjo tą brangenybę vartyti, o mažajam Jurgiui nevalia buvo net paliesti. Belikdavo tik ant suolo atsistojus per petį žiūrėti. Elementorius būdavo saugojamas ant lentynėlės palubėje. Su broliu motina vargo kasdien po porą trejetą sykių. Kai buvo rodomos raidės, slebizavojama, Jurgis stoviniuodavo ant suolo ir žiūrėdavo, ką jie daro.
Vieną dieną Jankų troboje atsitiko nepaprastas dalykas. Gal kad jau buvo priprasta prie knygos, kartą ėmė ją po pamokos brolis ir paliko ant stalo. Nieko nelaukdamas Jurgis čiupo elementorių ir nubėgo su juo prie verpiančios mamos. Toji pradėjo šaukti, liepdama padėti knygą. Bet jaunėlis tarsi negirdėdamas skubiai atvertė vadovėlį, kažkur apie vidurį, ir pradėjo skaityti, vis paklausdamas: “Ar taip? Vėliau pati mama ne sykį prisiminė tą dieną. Nepamiršdama pridėti, kad nuo to, ką pamatė ir išgirdo, jai net galva buvo pradėjusi suktis. Tą žiemą Jurgis perskaitė visas jų namuose buvusias knygas - tėvo kantičkas ir motinos Aukso altorių. O pavasarį jį pirmą kartą nusivedė į bažnyčią, atrodo, tai buvo per šv. Jurgio atlaidus.
Mažajam katalikui kažkodėl nepatiko kunigo iš sakyklos sakomi žodžiai, jam atrodė, kad kunigas nekalba, o tik šaukia “Bobos kunkulos, bobos kunkulos”, todėl, atsivertęs motinos maldaknygę, ėmė skaityti. Šalimais buvusi kaimynė Lazutkienė vėliau pasakojo kitiems: maniusi, kad vaikas tik šiaip spokso į knygą, tačiau įsiklausiusi išgirdo jį pusbalsiu skaitant Visų Šventųjų litaniją. Moteriai pasirodė kažkas neįtikėtino. Ji ėmė kumščiuoti kaimynes, o pasibaigus pamokslui vaiką išnešė iš bažnyčios ant rankų. Lyg kokį šventąjį. J. Jankui tas įvykis iš atminties neišsitrynė iki gilios senatvės.
Nuo tol Jurgis jau visada turėjo ką skaityti. Kai ką atnešdavo kaimynai. Senų, iš metų išėjusių kalendorių nupirkdavo tėvas (nauji trobelninkui buvo neįperkami). Kažkodėl neužmirštamai buvo įsiminęs vienas eiliuotas tekstas, bene 1910 metais išspausdintas žinomo šiauliškio knygiaus Liudo Jakavičiaus-Lietuvanio išleistame kalendoriuje: „Kolei kaime buvau, pats sau kelnes susiuvau.
Ar Turtas Visada Atitenka Jauniausiajam?
Nors nėra visuotinai priimtos tradicijos, pagal kurią Lietuvoje turtas automatiškai atitenka jauniausiam šeimos nariui, tam tikrose situacijose tai gali pasitaikyti. Štai keletas galimų scenarijų:
- Šeimos susitarimas: Jei visi šeimos nariai sutaria, kad jauniausias vaikas turėtų paveldėti turtą, tai gali būti įgyvendinta per testamentą arba dovanojimo sutartį.
- Priežiūra: Jei jauniausias vaikas prižiūri senyvus tėvus ar neįgalius šeimos narius, turtas gali būti jam paliktas kaip kompensacija už priežiūrą.
- Ūkis: Kaimo vietovėse, jei jauniausias vaikas lieka ūkyje ir tęsia šeimos verslą, jam gali būti palikta didžioji dalis ūkio.
Su siuviniais (ir ne tik) susijusi ir viena istorija, kaip Jankų namuose atsirado didelė knyga apie šventųjų gyvenimus. Mažasis Jurgis iš suaugusiųjų jau buvo girdėjęs, kad tokią knygą turi Degėsių kaime gyvenanti Stankienė, o gal Sutkienė. Kai mama tai moteriai kažką siuvo ir tą siuvinį užbaigė, nors kaimas buvo kitoje miško pusėje, pasišovė pasitarnauti ir nunešti užbaigtą darbą. Labai jau toji knyga rūpėjo. Kelias buvo tolimas. Iš pradžių per valdišką, paskui - per grafų Komarų mišką, dar ir per laukus gerokas kelio gabalas iki pat kaimo pakraščio. Visa tai įveikė nesunkiai, nes, matyt, jau su mama ar tėvu kažkada ten buvo ėjęs. Bet vienas kliuvinys vos nesugrąžino atgal. Visai netoli sodybos kelią pastojo patvinęs upeliūkštis, per kurį buvo permestos pasitikėjimo nekeliančios kartys. Įsidrąsinęs lieptą šiaip taip įveikė. Nunešęs siuvinius gavo tą išsvajotąją knygą, kokios dar niekada nebuvo matęs - kietais, odiniais viršeliais. Įdėta į maišą, kuriuo atnešė siuvinius, ji ir džiugino būsimo skaitymo džiaugsmais, ir neramino, kad neįstengs pernešti jos per lieptą. Tokia jam ji sunki atrodė. Ilgokai lūkuriavęs išeitį surado: įsiūbavo maišą ir permetė brangųjį nešulį į kitą krantą.
Iš pirmųjų perskaitytų knygų labiausiai įsiminė ne Peklos garsas, ne Karalienės Mikaldos pranašavimai ar Davatkų gadzinkos, bet Žemaitės apsakymas apie pavasarį. Tada jau buvo kiek vyrėlesnis. Buvo šiltas pavasaris, Papjauny kurkė varlės, kai pas Jankus užsuko gal siuvinio pasiimti, o gal paprašyti ką pasiūti jų apylinkėje gyvenusi Katrė. Prie atdaro lango sėdėjo su siuviniu mama, netoliese - viešnia, o Jurgis, norėdamas pasigirti, kad moka skaityti, išėjęs laukan su knyga taip pat atsisėdo po langu. Ir iš visos širdies (ne tik) skaitė rašytojos užrašytą varlių kalbą: “Kuotre, Kuotre, kur peilis, kur peilis?” “Ką pjausim, kam reikia?” “Guondrą, guondrą”. Motina į tuos žodžius net nesureagavo, nes žinojo, kad sūnus skaito.
O kada išmoko rašyti ir kas išmokė, J. Jankus nebeatsiminė. Sakė, jog, tikriausiai, bus pats pramokęs, jei elementoriuje buvo rašto pavyzdžių. Dar buvo vienas kaimynas, kurio iki gyvenimo pabaigos nepamiršo - Mykolas Tvaronas, šiaip jau visų vadintas Mykolu, nes jų kaime Tvaronų ir Tvaronavičių buvo tiek daug, kad kitaip kaip vardais ar pravardėmis jų šaukti negalėjai. Tas savo vaikų neturėjęs vyras vakarais mėgdavo vis užsukti į Jankų trobą ir pašnekinti Jurgiuką. Įdomus dalykas: gal trejų metų berniukas, šiaip jau ypatingai tylus su kitais, taip pat ir su namiškiais, besistengiantis tik klausytis ar stebėti ir viską dėtis galvon, tam Mykolui atsiverdavo lyg kokiam burtininkui ir ko tik nepripasakodavo: apie savo arklius, vežimus, kuriais važiuodavo ne keliais, bet tiesiai per miškus, laukus, ir tas važiavimas būdavęs toks stebuklingas, kad niekur, o niekur neužkliūdavęs ir vėžių nepalikdavęs, jo karieta rėdėdavusi virš medžių viršūnių, virš augančių javų.
Pats J. Jankus tų savo pasakojimų užaugęs jau neatsiminė, jam juos perpasakojo motina. Užtat Mykolas paūgėjusį Jurgį, kuris kartais paganydavo jo karves, vis užklausdavo: „Kur dingo tavo karietos ir narsieji žirgai?“ Tapęs paaugliu, J. Būsimojo rašytojo vaizduotė dar gimtoje troboje yra ir kitaip pasireiškusi. Vakarais, prieš užmigdamas mėgdavo įsižiūrėti į lubas, kurios netikėtai tapdavo neišmatuojama, anapus dangaus skliautų atsiveriančia tamsia tuštuma. Įdomiausia, kad joje pradėdavo ryškėti keista būtybė - plati, mėlyna, su raudonom sagom, kažkokiu neproporcingu veidu. Ir toji būtybė lenkdavosi jį apglėbti ar paimti, o vaikui dėl to visai nebuvo baisu. „Nagi ateik, ateik“, - pats tiesdamas į ją rankas šnibždėdavo, tačiau toji nebeartėdavo, bet svyruodavo lyg koks ant ilgo siūlo pakabintas aitvaras. Vaikui nuleidus rankas, būtybė vėl priartėdavo. Tas žaidimas tęsdavosi, kol užmigdavo.
Kaip pasakojo rašytojas, toks miražas jo neapleisdavo net prabudus naktį ar ankstų rytą, kai mama jau kurdavo krosnį. O kartais dar keistesni dalykai dėdavosi: net visa vilkstinė mėlynų žmogeliukų susitelkdavo trobos pasienyje. Paverti ant siūlo, jie striksėdavo pirmyn ir atgal, jų tarpe pasijusdavo ir pats vaikas. Ne tik tarp jų, bet ir pavertas ant siūlo ir niekaip negalintis išsilaisvinti nuo šokdinimo ir tampymo. Taip buvo ar maždaug taip, tačiau vieną situaciją J. Jankus prisiminė iki smulkmenų - 1911 arba 1912 metais abu su motina rašė laišką į Rygą, kur gyveno jos sesuo Domincė. Mama labai norėjo ją aplankyti, todėl reikėjo iš anksto apie tai pranešti. Ji išdrožė iš žąsies plunksną, iš skalbinių baltinimui skirtos lazurkos padarė rašalą, kurį tuomet vadino atramentu, ir pasisodinusi šalia jį, Jurgį, diktavo, ką rašyti. Dar įdomiau.
Po kurio laiko Jurgis tapo visos apylinkės laiškų rašytoju. Kam prireikia, ir suka į Jankų kiemą. Iš tų tolimų laikų rašytojui gerai įsiminė tik tai, ką jis būtinai privalėdavo parašyti laiško pradžioje: “Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, o su Tamstų atsakymu: “Ant amžių amžinųjų amen”. Ar visa kita jis užrašydavo taip, kaip jam sakydavo, po daugelio dešimtmečių nebeprisiminė. Tikriausiai, kad ne, nes dar vienas tų laikų atsiminimas susijęs su kaimyne, kuri, atvedusi pažįstamą, aiškino: “Tu jam nediktavok. Pasakyk tik ką nori, kad parašytų, jis surašys kaip niekas kitas. Pamatysi”. Daugiausia laiškų apylinkės žmonės išsiųsdavo į įvairius Rusijos miestus ir į Ameriką. Laiškų rašymas užsibaigė su karo pradžia. Bent J. Jankus nebeatsiminė, kad po to dar būtų kas nors tokios paslaugos prašęs. Karas nukreipė dėmesį kitur.
Kaip ir kiti berniūkščiai, J. Jankus mėgo viską, ką paliko praeidamas frontas, savo rankomis išardyti, ištyrinėti, negalvodamas apie pavojus ir nelaimes. “Nuo švino mūsų rankos buvo pajuodusios kaip kurmių. 1919 metais Baisogaloje atidarė mokyklą, ir mokymasis vėl tapo svarbesniu už viską. Artimesni ir tolimesni kaimynai vėl ateidavo prašyti parašyti laišką. Būdamas trečiame skyriuje išsiuntė pirmąją korespondenciją į laikraštį. Išspausdino. Vėl siuntė. J. Jankus įsiminė tik vieno jų pavadinimą, tai buvo Trimitas. O gal į tą vieną ir terašė? Kaip ten bebūtų, tai darė niekieno neskatinamas, be to, pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais, o apie išspausdinimą niekam nesigyrė. Buvo didelis slapukas.
Tas rašytojo prisipažinimas gana intriguojantis. Jis atskleidžia ir kai kuriuos J. Slapyvardžių būta įvairių. Pačiam rašytojui neužsimiršo tik vienas - Papjaunietis. Iš kur toks keistas vardas? Besimokant ketvirtame skyriuje pradėjo eiti vaikų žurnalas Žiburėlis. J. Jankus atsiliepė į redaktoriaus kvietimą rašyti. Taip gimė viešas laiškas mokinukei į Darsūniškius, kuriame papasakojo apie Baisogalos apylinkes. Tais laikais jų apylinkėje buvo tik pora žmonių, kurie prenumeravo laikraščius. Vienas iš tų kaimo inteligentų buvo Morkys Miškinis, su kuriuo šiek tiek daugiau pavyko suartėti. Kitas kaimo šviesuolis - nagingas stalius Sruogė iš Dvarelių kaimo J. Jankui leido naudotis jo turėtomis knygomis. Mažasis svečias tyliai skaitydavo arba kažką vartydavo, o šeimininkas ką nors dirbdavo. O kartą jis, knibinėjęsis prie staklių troboje, paprašė ir paskaityti.
Apsidžiaugė vaikas, nes jam pačiam jau seniai knietėjo pasirodyti, kaip gerai skaito. Tačiau įvyko visai kitaip: greitas skaitymas buvo nutrauktas. „Skaityk, kad ir aš suprasčiau. Toji pamoka buvo labai svarbi. Ji, ko gero, davė daugiau naudos nei mokytojas mokykloje, gyręs už gerą skaitymą. Paaiškinimas, kodėl nereikia žodžių berti kaip žirnių, kam reikalingi kableliai, taškai, kaip iš negyvų raidžių padaryti gyvą kalbą, iš pradžių užsibaigė beveik ašaromis, o vėliau išėjo į gera. Labai į gera. Kaimo moterys net pradėjo kalbėti, kad Jankiukas skaitąs lyg kunigas iš umbono. Anksti J. Jankus ir piešti pradėjo.
Dar mokydamasis pradžios mokykloje. Ko gero, tikroji kūryba prasidėjo nuo piešinių. Tada labai daug piešė. Šeduvos progimnazijoje įvyko keistas dalykas - J. Jankus visiškai nustojo piešti. O tai susiję su visai kitais, toli nuo dailės buvusiais dalykais. O situacija buvo tokia. Progimnazijos dramos būrelis statė pasaką Sniego karalaitė. Paišybos mokytoja scenografijos darbus pavedė J. Jankui. Jurgis dirbo kaip išmanė, nes tikros scenos niekada nebuvo regėjęs. Mokytoja taip pat nieko negalėjo patarti, nes, atrodo, pati net piešti nemokėjo - iš tikrųjų ji buvo gamtos mokslų mokytoja. Vienintelė pagalba iš šalies - mokyklos bibliotekoje surasta knygelė, kurioje rado šiokių tokių tos srities paslapčių: kaip iš alūno karalaitei karūną padaryti ir panašiai. Piešė, kalė, lipdė, gal savaitei net nuo pamokų buvo atleistas. O svarbiausia - Šeduvos publika jo pagamintomis dekoracijomis liko labai patenkinta, net sužavėta.
Pasibaigus vaidinimui kilo ovacijos, o “Saulės” draugija, kuriai priklausė progimnazija, dovanojo didžiulį tortą. Vakaras, surengtas lėšoms naujiems progimnazijos rūmams uždirbti, pavyko. Mokytoja tortą dalino kolegoms ir žymesniems šeduviškiams, pasišaukė ir keletą vaidintojų, o bene daugiausiai prie šios sėkmės prisidėjęs J. “Po tiek metų sunku ir bepasakyti, kas labiau žeidė - ar visiškas manęs užmiršimas, ar pagailėjimas gabalėlio torto, kurio tikrai norėjau, nes savo gyvenime tokio daikto dar nebuvau ragavęs, - prisimindamas tą vakarą, pasakojo rašytojas. Jei piešdavo, tai tik bendraklasiams, tuomet, kai mokytoja turėdavo rašy...
Žolinių papročiai ir tradicijos
Teisiniai Aspektai
Lietuvos įstatymai numato paveldėjimo tvarką, kuri grindžiama testamentu arba įstatymu. Jei testamentas nėra sudarytas, turtas dalijamas pagal įstatymą, pirmiausia artimiausiems giminaičiams - vaikams, sutuoktiniui, tėvams. Tačiau įstatymai leidžia laisvai disponuoti turtu testamentu, todėl galima nustatyti bet kokią paveldėjimo tvarką, įskaitant ir jauniausio vaiko paskyrimą pagrindiniu paveldėtoju.
Svarbu pažymėti, kad bet kokie susitarimai dėl turto paveldėjimo turi būti teisėti ir atitikti galiojančius įstatymus. Priešingu atveju, jie gali būti ginčijami teisme.
Lietuvos regionai
Paveldėjimo pavyzdžiai
Štai keletas pavyzdžių, kaip gali būti įgyvendinta turto paveldėjimo tradicija jauniausiam šeimos nariui:
- Testamentas: Tėvai testamente nurodo, kad visas turtas atitenka jauniausiam vaikui, motyvuodami tuo, kad jis prižiūrėjo juos senatvėje.
- Dovanojimo sutartis: Vyriausias vaikas dovanoja savo dalį turto jauniausiam broliui ar seseriai, kad šis galėtų tęsti šeimos verslą.
- Žodiniai susitarimai: Nors žodiniai susitarimai nėra teisiškai įpareigojantys, jie gali būti gerbiami šeimos narių ir įgyvendinti po mirties.
Apibendrinant, nors Lietuvoje nėra stiprios tradicijos, pagal kurią turtas automatiškai atitenka jauniausiam šeimos nariui, tokia praktika gali pasitaikyti dėl įvairių priežasčių - šeimos susitarimų, priežiūros ar ūkio tęstinumo. Svarbu, kad visi susitarimai būtų teisėti ir atitiktų galiojančius įstatymus.
tags: #turtas #atitenka #jauniausiajam #gimines #nariui