Pajevonys - kaimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje, rūpestingai prižiūrimas ir puoselėjamas Sūduvos kampelis. Jis įsikūręs 23 km į pietvakarius nuo Vilkaviškio, šalia kelio Virbalis-Vištytis, ir yra seniūnijos centras. 2021 m. Pajevonyse buvo 382 gyventojai.
Kaimo vardas yra vandenvardinis vietovardis, kilęs prie Jevonio upės, pratekančios pro vietovę, vardo pridedant priesagą pa-.
Miestelis minimas kaip buvusi 1524 m. prūsų - jotvingių gyvenvietė, su visomis apeigomis. Teigiama, kad šioje vietoje buvusi pirmoji Sūduvos (Jotvingos) administracinė sostinė ir žynių - kunigaikščių (kunigų) dvasinis centras.
Vietovė minima nuo XVI a. 2-osios pusės (1551 m. paminėta bažnyčia), tuo metu priklausė Alytaus stalo ekonomijai, buvo palivarkas. XIX a. buvo Pajevonio dvaras. Carinės Rusijos laikais buvo kelios krautuvės ir smuklė, valsčiaus įstaigos. Kasmet miestelyje buvo ruošiami trys jomarkai.
Pajevonio seniūnija
Nepriklausomybės metais kultūrinis ir ekonominis Pajevonio gyvenimas buvo gana gyvas. 1923 m. miestelyje ir buvusiam dvare buvo 99 sodybos ir 640 gyventojų, 1939 m. Buvo parapijos salė, valsčiaus savivaldybė, sveikatos punktas, vaistinė, girininkija, paštas, policijos nuovada. Taip pat plačiai garsėjo parapijos choras, buvo ruošiami vaidinimai, koncertai, paskaitos, gyvai reiškėsi šauliai, pavasarininkai, jaunalietuviai, jaunieji ūkininkai, kitos organizacijos, iš kurių paminėtinos kooperatyvas „Skalsa“, pieninė, kredito draugija, malūnas, lentpjūvė, elektrinė, aliejaus spaudykla. Miestelis buvo sutvarkytas, nutiesti šaligatviai, o 1927 m. čia lankėsi Respublikos prezidentas A. Smetona. Kito Prezidento - Valdo Adamkaus vizito pajevoniečiai sulaukė po 76-erių metų - 2003-iaisiais. Šio krašto gyventojai visada pasižymėjo aktyvumu.
1905-aisiais savo susirinkime jie nutarė reikalauti vietos ir valsčiaus įstaigose įvesti lietuvių kalbą bei sumažinti mokesčius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą sueigoje priėmė nutarimą uždaryti svaigalų parduotuves. Nebuvo nuošalyje ir kuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Pajevoniečių partizanų būrys 1918-1920 m. išlaisvino nuo lenkų Vištytį. Gyventojai aktyviai dalyvavo ir 1936 m. Suvalkijos ūkininkų streike.
Per I ir II pasaulinius karus Pajevonys ir jo gyventojai labai nukentėjo, todėl 1959 metais tebuvo likę tik 263 gyventojai. Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, 1984 m. Iš Pajevonio ir jo apylinkių kilę tokie įžymūs žmonės, kaip dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, poetas Jonas Kalinauskas, vertėjas, dramaturgas Kazys Alyta, dr.
Pajevonio bažnyčia ir jos istorija
Pajevonio bažnyčiai 1586 m. skirti 9 valakai žemės. Pirmąją medinę bažnyčią, kuri stovėjo ant gražaus medžiais apaugusio kalniuko, pastatė Teodoras Skuminas (Tiškevičius), Naugarduko vaivada. Aplink bažnyčią - šventorius, už jo kapinės. Dr. Jonas Basanavičius savo „Aprašymuose apie Lietuvos pilis“ spėlioja, kad ant to paties kalniuko, senovėje buvusi lietuvių žinyčia.
1589 m. bažnyčiai fundaciją suteikė Stepono Batoro žmona Ona Jogailaitė. 1600 - aisiais metais karalius Žygimantas III bažnyčiai skyrė dar 12 valakų žemės, su sąlyga, kad Alytaus klebonas čia laikys lietuviškai mokantį kunigą, mokytoją parapinėje mokykloje ir išlaikys bažnyčios tarnus. Taigi bažnyčia jau turėjo 21 valaką žemės, buvo sudarytas dvarelis.
Sunykus medinei bažnyčiai, 1842 m. buvo pastatyta paprasta mūrinė, be bokštų. Atnaujintą mūrinės bažnyčios pastatą 1884 m. konsekravo Seinų vyskupas Juozas Olekas.
Vienas iš žinomiausių klebonų, tarnavusių Pajevonyje, buvo kunigas-poetas Tamošius Senkauskas (Senkus), kuris už dalyvavimą 1863-ųjų sukilime, Rusijos caro valdžios buvo ištremtas į Vologdos guberniją. Leidus grįžti į Lietuvą 1884 m., kunigas parašė knygą „Terpu Virbalio ir Bartinykų“. Senkus mirė 1901 m. ir palaidotas Pajevonio kapinėse.
Bažnyčia ypač smarkiai nukentėjo per karus 1914 m. ir 1944 m., kai ją sugriovė vokiečiai. Dabartinį vaizdą, po rekonstrukcijos, pastatas įgavo 1968 m., kai atvyko dirbti kunigas Vincentas Jalinskas.
Pajevonys iš senų laikų garsėjo šv. Jono ir šv.
Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnis
Pajevonio piliakalnis
Prie buvusio Pajevonio bažnytkaimio dvaro yra Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnis, dar buvo Pilies kalnu vadinamas, jis stūkso didžiuliame - 470 m ilgio ir 320 m pločio - kyšulyje tarp Ėglupio ir Skardupio upelių krantų ir yra vienas didžiausių Užnemunėje.
Legenda byloja, kad kartą tarp karaliaus ir karalienės kilo karas. Karalius įsitvirtinęs ant Kunigiškių piliakalnio, o karalienė - ant Šventkalnio (dab. Bažnyčios)kalvos. Karalienė, nenorėdama pralieti daug kraujo, sutiko ginčą išspręsti dvikova. Jos metu karalienės svaidykle sviestas akmuo užmušęs karalių, ir jis palaidotas piliakalnyje, ant kurio žuvo. Karalienė, atsidėkodama Dievui už pergalę, ant savosios kalvos pastatė Pajevonio bažnyčią.
Dabar miestelį puošia skulptoriaus Vido Cikanos išskobtas darbas ,,Pajevonio legenda“.
Sakoma, kad pagonybės laikais kalnas naudotas kaip pagonių religinių apeigų vieta ir čia būta vadinamojo protų centro. Tokią prielaidą daryti leidžia ir tai, jog senovės gyvenvietė tuo metu užėmė didžiulę, apie 15 ha teritoriją.
Buvusio dvaro žemėse yra ir antras piliakalnis, Juodkalniu vadinamas. Žmonės pasakoję, kad jis senovėje galėjęs būti požeminiais urvais sujungtas su dabartiniu bažnyčios kalnu, o iš ten su Pilies kalnu. Juodkalnis buvęs apsauginis kalnas, ant kurio nuolat budėdavusi sargyba, saugodama vietovę nuo netikėto užpuolimo.
Teigiama, kad kalnas supiltas prieš 4900 metų ir čia įrengta kunigų (popiežių) pelenė, kunigų įkapių kapas, kunigų kapas, Vyčių tako bažnyčia ir saulėratis. Vietos gyventojai prisimena, kad dar XX amžiaus pradžioje ant piliakalnio buvo akmuo su iškaltais senaisiais ženklais. Nepriklausomybės metais piliakalnius globojo vietos šauliai.
1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo metu Pajevonio bažnytkaimis turejo 74 sodybas ir 513 gyventojų, Pajevonio dvaras - 25 ir 127.
Pajevonio mokykla
Miestelyje veikia pagrindinė mokykla, kurios istorija yra iškalbinga. 1551-1650 m. Pajevonio parapijoje veikė katalikų mokykla prie bažnyčios. 1774-1802 m. mokykla buvo pertvarkyta į valstybinę. 1897 m., carinės Rusijos laikais, veikė mokykla, kurioje mokė lietuvis mokytojas. Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą buvo atidaryta pradinė mokykla. Iš pradžių mokiniai mokėsi privačiuose pastatuose.
Apie 1926 m. buvo pastatyta raudonų plytų mokykla, kurioje mokėsi apie 70 mokinių. 1930 m. buvo pastatytas antras mokyklos aukštas, buvo 6 mokyklos skyriai. Antrojo Pasaulinio karo metais mokykla buvo sugriauta.
1959 m., po remonto, atiduotas naudoti dviaukštis mokyklos pastatas. Nuo 1969 m. rugsėjo 1 d. aštuonmetė mokykla išaugo į vidurinę. 1981 m. pastatytas naujas mokyklos pastatas. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.
Miestelyje veikia biblioteka (įsteigta 1940 m.), paštas. 1999 m. patvirtintas Pajevonio herbas (Herbo skydo mėlyname lauke, virš žalio trikalnio papėdėje, du greta esantys auksiniai varpai). 2002 m. įsteigta asociacija Pajevonio bendruomenė „Jevonio versmė“. 2006 m susikūrė Pajevonio kultūros Namų moterų vokalinis ansamblis „Aušrinė“ - aktyvi respublikinių ir rajoninių konkursų, festivalių bei švenčių dalyvė. 2019 m. pastatytas paminklas 1863-1864 m. sukilimui atminti ir pagerbti šiame krašte kunigavusį ir palaidotą kunigą Tamošių Senkų-Senkauską.
Demografinė raida tarp 1888 m. ir 2021 m.:
| Metai | Gyventojų skaičius |
|---|---|
| 1923 m. | 640 (miestelyje ir dvare) |
| Metai | Gyventojų skaičius |
| 1959 m. | 263 |
| 2021 m. | 382 |