Trakų Vokė - Vilniaus miesto dalis, gyvenvietė, esanti į pietvakarius nuo miesto centro, prie kelio Vilnius-Trakai. Vietovė pavadinta pagal pro ją tekančią Vokės upę. Vietovardis susijęs su Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atsikėlusiais totoriais.
Kaip rašo menotyrininkė Birutė Vitkauskienė, Peterburgo universiteto tiurkų literatūros profesorius Antonijus Muchlinskis (Muchliński), vienas pirmųjų ėmęsis tyrinėti Lietuvos totorių archyvus, teigė, kad Vokė (lenk. Waka, arab. Wakja) - tai viena iš nedaugelio vietovių, kurioje totoriai gyveno kompaktiškai ir turėjo didelę mečetę. Wakja - arabiškai reiškia „atsitikimas“, „įvykis“. Tačiau kokiam kontekste ši reikšmė pavartota vietovės pavadinime - nepaaiškinta.
Apie Trakų Vokę, jos savininkus, įžymias istorines vietas yra nemažai literatūros. 2012 m. istorikė dr. Liliana Narkovič (Liliana Narkowicz) išleido monografiją „Trakų Vokė ir Tiškevičių šeima“, skirtą Trakų Vokės dvaro savininkų Tiškevičių giminei. Čia lietuvių, lenkų, anglų kalbomis pateikiama dvaro ir vietovės istorija. Autorė naudojosi šaltiniais iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo.
2015 m. išleista Lilianos Narkovič (Liliana Narkowicz) knyga „Vokės dvarvietės istorija = Dzieje dworu i pałacu w Wace“. 2017 m. išleista dar viena Lilianos Narkovič (Liliana Narkowicz) knyga - „Trakų Vokės istorijos eskizai“ apie Vokės Tiškevičių giminę. Labai įdomus ir išsamus menotyrininkės Birutės Rūtos Vitkauskienės straipsnis apie Trakų Vokės dvarą. Jame aptariami istoriniai dvaro tyrimai, paminėti pirminiai archyviniai šaltiniai, kurie tiksliai atskleidžia svarbiausius dvaro istorijos etapus ir jo savininkų kaitą.
Kraštovaizdžio architektė Elena Brundzaitė-Baltrus parengė XX a. 8-ojo dešimtmečio fotografijų albumą „Romantizmą menantys parkai“, kuriame yra informacijos apie Trakų Vokės parką. Plačiai apie Trakų Vokės dvaro sodybą ir parką galima paskaityti „Kultūros paminklų enciklopedijoje“. Čia aprašytas kiekvienas išlikęs dvaro pastatas, pateikti patalpų planai.
Gausiai iliustruotame leidinyje „153 įdomiausi Lietuvos dvarai“ rasime daug dvaro nuotraukų ir istoriją. Apie Trakų Vokės dvarą ir parką rašoma žurnalistės, dvarų žinovės Ingridos Semaškaitės knygose „Dvarai: spindesys ir skurdas“ (Vilnius, 2008), „Lietuvos pilys ir dvarai“ (Vilnius, 2005), „Atgimę dvarai“.
Parkas aprašomas ir dendrologo Laimučio Januškevičiaus knygoje „Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus“, taip pat gamtininko Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“. Apie Trakų Vokę yra informacijos lietuvių enciklopedijose, kelionių vadovuose po Lietuvą. Knygoje „Po Nemuniją, po ežeriją“ (Kaunas, 2001) Trakų Vokės istorija aprašyta čia gyvenusio kraštotyrininko A. Sušinsko.
Rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygelėje „Po Vilniaus apylinkes“ plačiau rašoma apie sovietinį Trakų Vokės laikotarpį. Trakų istorijos muziejus atskira knyga išleido Trakų Vokės savininko, grafo Jono Tiškevičiaus (1867-1903) laiškus iš jo kelionės į Afriką „Laiškai iš Zanzibaro 1891 m. = Listy z podróży do Zanzibaru 1891 r.“ (Trakai, 2010). Knygoje yra kelionėje darytų nuotraukų, J. Tiškevičiaus portretas, laiškų faksimilių.
Dvaro Istorija
Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmą kartą Vokės vardas paminėtas 1375 m., kai pro šią vietovę žygiavo kryžiuočių kariuomenė. Tuo metu vyko Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir kryžiuočių ordino kariuomenės mūšis. 1396-1397 m. Vytautas Didysis čia apgyvendino mūšiuose paimtus totorių belaisvius.
Iš išlikusių dokumentų matyti, kad žemės valda Vokė - dabartinės Trakų Vokės dalis - priklausė totoriui Atikiezui Bezgimovičiui (Biezgimowicz), kurią jis gavo iš savo žmonos, bet jam mirus be paveldėtojų, atiteko totoriui Abrahimui Zavackiui (Zawacki), o šis XVII a. pradžioje ją pardavė tuometiniam LDK arklininkui Povilui Sapiegai. Sapiegos Trakų Vokę valdė iki XVIII a. pabaigos. Vėliau ji priklausė didikams Dombrovskiams.
XIX a. viduryje Trakų Vokės dvarą iš tuometinio savininko Liudviko Dombrovskio įsigijo Juozapas Tiškevičius iš Voložino. 1850 m. šioje vietoje Tiškevičiams priklausiusios valdos sudarė 4735 dešimtines žemės ir, be medinio dvaro su parku, apėmė to paties pavadinimo palivarką, taip pat devynis kaimus ir vieną bajorkaimį.
Po Juozapo Tiškevičiaus mirties dvarą paveldėjo jo sūnus, Vilniaus bajorų maršalka, Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius. Tada ir buvo pastatyti rūmai ir kiti dvaro pastatai, išlikę iki mūsų dienų. Valdant Jonui Tiškevičiui dvaras klestėjo. Iš Trakų Vokės dvaro buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, įrengtas parkas, iškasti tvenkiniai. Grafas rūpinosi žemės ūkiu, sodininkyste, bitynais.
Po J. V. E. Tiškevičiaus mirties dvaras atiteko jo sūnui Jonui Juozapui Tiškevičiui. Dvaro paveldėtojas domėjosi teatru, istorija, kaupė knygas ir gausino rūmų biblioteką. 1882 m. iš Trakų Vokės į Vilnių, Tiškevičių rūmus Trakų gatvėje, buvo nutiesta telefono linija.
Jonas Tiškevičius 1890 m. kartu su lenkų rašytoju, tuo metu Varšuvos laikraščio „Słowo“ redaktoriumi Henriku Senkevičiumi (Henryk Sienkiewicz) išvyko į Afriką. Rašytojas įsipareigojo šiame laikraštyje spausdinti kelionės įspūdžius, kurie vėliau buvo išleisti atskira knyga „Laiškai iš Afrikos“ (1892 m.).
Po ankstyvos Jono Juozapo Tiškevičiaus mirties, sulaukęs pilnametystės, dvarą paveldėjo Jonas Mykolas Tiškevičius. Jis buvo paskutinis Vokės savininkas prieškariu. Sovietų okupacijos metais Vokė buvo apylinkės centras. Čia veikė 1958 m. įsteigtas Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Vokės filialas ir jo eksperimentinis ūkis.
Trakų Vokėje buvo įsikūrusi agrometeorologijos laboratorija, stebinti gamtos reiškinius, žuvivaisos įmonė. Čia, dar 1880-1885 m., pagal žinomo ichtiologo Mykolo Girdvainio projektą įrengtuose tvenkiniuose, dirbtiniu būdu būdavo veisiami sykai. Tuo laikotarpiu buvo pastatyta mokykla, vaikų darželis, kultūros namai.
1996 m. Trakų Vokė įžymi neoklasicistinio stiliaus grafų Tiškevičių rūmais, išlikusiais dvaro pastatais, parku. Viena žymiausių lankytinų vietų yra Trakų Vokės dvaro sodyba. Sodybai priklausė rūmai, oficina, virtuvė-skalbykla, ūkvedžio namas, kluonas, svirnas, šulinys, signalinis bokštas, arklidė, sargo namelis.
Rūmai pastatyti pagal italų architekto Leonardo Markonio (Leandro Jan Ludwik Marconi) projektą. Vokės rūmai architektūrinėmis formomis priminė karališkąją Stanislovo Augusto Lazienkų Varšuvoje rezidenciją. Pagrindinį Vokės rūmų fasadą centre akcentuoja įgilintas portikas su dviem kolonomis.
Jonas Vitoldas Tiškevičius iš Voložino rūmų čia perkėlė istorines ir šeimos relikvijas, įsteigė biblioteką, sukaupė XIX amžiaus Vakarų Europos dailininkų drobių kolekciją, Paryžiaus aukcione įsigijo senovinių gobelenų. Vokės rūmų frontoną puošė skulptūros, kurių viena simbolizavo bitininkystę, kita - žvejybą. Dvarą juosė didžiulė plytų tvora su pseudogotikinio-rytietiško stiliaus vartais bei urnomis.
Dvaro sodybos puošnumą ir plano elementus patvirtina išlikusios keturios prancūzų kraštovaizdžio kūrėjo Eduardo Fransua Andrė (Edouard François André) šeimos archyvuose išsaugotos 1898 m.
Trakų Vokės dvaro ansamblis nukentėjo karo metais ir sovietmečiu. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo išgrobstyti Trakų Vokės rūmų paveikslai, baldai, kiti vertingi daiktai. Karo metais dvare gyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos. Po karo rūmų išorinė puošyba buvo sunaikinta.
1945 m. dvaras tapo Ministrų Tarybos vila, o vėliau − Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. 1970-1978 m. dvaro rūmai buvo restauruoti, atkurti kai kurie rūmų interjero elementai (archit. Alfonsas Lagunavičius, Jonas Zibolis). Šiandieniniame dvaro ansamblyje yra išlikę rūmai, puošti kolonomis, varpinė su dviem bokšteliais, koplyčia ir kiti pastatai.
Taip pat išlikusi sodybos tvora, kurią sudaro apie trijų metrų aukščio plytų mūro kolonos, virš kurios yra metalinė ornamentuota tvorelė. Nuo 2002 m. Trakų Vokės dvaras pasitikėjimo teise buvo atiduotas Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai, tačiau, dėl nesugebėjimo tvarkytis ir tinkamai prižiūrėti, dvaras perduotas Vilniaus savivaldybei. Šiuo metu dvaras atidarytas visuomenei ir ieškoma lėšų jam restauruoti.
Dvaro sodybos ansamblio pakraštyje, į vakarus nuo pagrindinių vartų, yra grafų Tiškevičių pastatyta neogotikinė Švč. Mergelės Marijos koplyčia. Tai vienas pirmųjų ansamblio pastatų. Koplyčios frontoną puošia keturios šventųjų skulptūros. Koplyčios viduje, ant grindų, iš įvairiaspalvių mozaikinių elementų sudėtas didžiulis Tiškevičių herbas.
Ši koplyčia buvo Tiškevičių mauzoliejus. Įėjimą į koplyčios kriptą puošia dvi klasikinės vazos. Kriptoje įrengti trys paaukštinimai, ant kurių stovi sarkofagai su grafų Tiškevičių palaikais. 1939 m. aviakatastrofoje žuvęs grafas Jonas Mykolas Tiškevičius palaidotas šalia koplyčios. Šiuo metu koplyčioje vyksta pamaldos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aktyvūs tikintieji pasirūpino, kad pastatui būtų grąžintos bažnyčios funkcijos. Dvaro ansamblyje yra ir kitų įdomių statinių. Seniausias jų - oficina, statyta XIX a. pabaigoje. Po karo joje veikė mokykla. Taip pat išlikusi neoklasicistinio stiliaus virtuvė, skalbykla, medinė klėtis, vandens bokštas.
Į bokšte įrengtus du katilus vanduo tekėdavo dideliais ketaus vamzdžiais iš šaltinio tvenkinio, o paskui - į rūmus ir į arčiau esančius pastatus, kur buvo įtaisyti vandens čiaupai. Tik 1967 m. nustota naudotis vandens bokštu, kai buvo įrengtas kitas vandentiekis. Vienas įdomiausių dvaro statinių - H raidės formos arklidės, uždengtos aukštu laužytu mansardiniu stogu. Arklidėse yra erdvus vidaus kiemas. Išlikusios arklidės vienintelės Lietuvoje, turinčios neobaroko bruožų.
Parkas
Priešais rūmus įrengtas Trakų Vokės parkas, turintis architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę. Parką 1898-1900 m. suprojektavo iš Prancūzijos pakviestas garsus kraštovaizdžio architektas, botanikas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė. Įrengus naują parką, jį prižiūrėjo gerai apmokyti sodininkai.
Vasarą Trakų Vokės parką lankydavo svečiai iš Vilniaus ir Varšuvos, poilsiautojai ir artistai. Vietiniams gyventojams buvo nustatyta lankymo tvarka ir laikas. Iki šių dienų išliko kai kurie ankstesni parko planavimo elementai: du lapuočių medžių tuneliai, takai ir takų posūkiai, grakštūs neogotikinio stiliaus vartai.
Už parko takai vedė į natūralų miškelį, kuris, Tiškevičiams valdant, buvo aptvertas rąstelių tvora ir naudojamas medžioklei. Parke gausu eglių, pušų, prie tvenkinio auga 30 m aukščio ir 1 m storumo ąžuolai, stambūs klevai. Rūmų link veda sena liepų alėja, kurios gale atsiveria erdvus parteris su fontanu ir už jo esantys rūmai. Už rūmų yra graži erdvė, besibaigianti terasa su baliustrada.
Iš čia takeliais galima nusileisti prie tvenkinių. Netoliese yra išlikęs tašytų akmenų šaltinio statinys su nedideliu baseinėliu. Čia pat šniokščia srauni, vingiuota, akmenuota Vokė, kurioje plaukioja baidarių mėgėjai. Parke yra granito plokštė su iškaltu įrašu, įamžinančiu parko įkūrimo datą (1900) ir įkūrėją Joną Vitoldą Tiškevičių. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, o 1986 m. 2006 m. Trakų Vokėje menininkai įkūrė skulptūrų parką.
2015 m. gegužės 1 d. Trakų Vokėje, ant namo Trampolio g. 4, atidengta memorialinė lenta agrarinių mokslų daktarui, rašytojui, kraštotyrininkui Aloyzui Sušinskui (aut.
Trakų Vokėje vyksta tarptautiniai meno plenerai „Menas paveldui“, kurių idėja yra per meną atskleisti vietovės istoriją ir išryškinti aplinkos grožį. 2015 m. įvyko jau dvyliktasis meno pleneras. Menininkų sukurti darbai pristatomi dvaro sodybos rūmuose.
Trakų Vokės dvaro sodybos ansamblis su istoriniais pastatais, parku, alėjomis, tvenkiniais susiformavo XIX a. antroje pusėje. Trakų Vokė. Tarp dviejų istorinių sostinių įkurtas dvaro ansamblis dešimtmečius buvo įkalintas nesėkmių gniaužtuose, buvo vienas iš beviltiškai apleistų paveldo objektų. Tačiau kaip būna tik pasakose - iš bjauriojo ančiuko Trakų Vokės dvaro sodyba akyse virsta į karališką gulbę.
Tvarkomi ne tik rūmai. Suformuota reprezentacinė dalis ir apvažiuojamojo rato kompozicija, pagal archeologų tyrimus atkurtas fontanas, atnaujinami želdiniai. Pasivaikščioti vėl galima per 40 hektarų parke, kurį suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė.
Trakų Vokės dvaro ansamblis įkurtas vaizdingame Vokės slėnyje. Rytinėje pusėje, iš rūmų išėjus pro oranžeriją, atsiveria grafų Tiškevičių šeimos mėgta poilsio erdvė.
Nuo XVIII a. parkai tapo įprasta Lietuvos reprezentacinių dvarų ansamblių dalimi. XVIII-XIX a. sukurtos ar rekonstruotos dvarų sodybos su parkais išgyveno įvairias su istoriniais socialiniais, kultūriniais, politiniais ir ekonominiais pokyčiais susijusias transformacijas, palikusias pėdsakus jų erdvinėje struktūroje.
Tiškevičių šeimai priklausiusi Trakų Vokės dvaro sodyba su garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto E. Andre projektuotu parku yra charakteringas ir kartu unikalus XIX a. mišraus suplanavimo dvaro sodybos su reguliaraus plano parteru ir kraštovaizdinio stiliaus parku pavyzdys. Iš kitų šio laikotarpio Lietuvos dvarų ansamblių jį išskiria E. Andre kūryba ir kitų dviejų, taip pat Tiškevičiams priklausiusių ir E. Andre projektuotų ansamblių, kaimynystė.
Trakų Vokė manor residence with the park designed by the French landscape architect E. Andre is a good representative of landscape style parks of the 19th century. The ensemble has passed through the dramatic shifts of the 20th century and is opened to the public nowadays.
TRAKU VOKE 1
| Laikotarpis | Savininkai | Svarbiausi įvykiai |
|---|---|---|
| XIV a. | Kryžiuočiai, Vytautas Didysis | Pirmas paminėjimas, totorių apgyvendinimas |
| XVII a. - XVIII a. pab. | Sapiegos | Valdymas iki XVIII a. pabaigos |
| XIX a. vid. | Dombrovskiai | Valdymas iki pardavimo Tiškevičiams |
| XIX a. vid. - XX a. pr. | Tiškevičiai | Dvaro klestėjimas, rūmų statyba, parko įrengimas |
| Sovietinis laikotarpis | Valstybė | Apylinkės centras, mokslo instituto filialas |
| Nuo 1996 m. | Vilniaus savivaldybė | Restauracija, pritaikymas visuomenei |
Vilniaus miesto savivaldybei perimant iš valstybės vieną vertingiausių Lietuvos kultūros paveldo paminklų - Trakų Vokės dvarą, buvo sudaryta darbo grupė šio ansamblio pritaikymo ir administravimo modeliui parengti. Savo darbo rezultatus savivaldybės atstovai sausio 25 d. Darbo grupės vadovas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virginijus Dastikas teigė, jog pirmiausia svarbu sujungti įvairioms institucijoms priklausančius dvaro sodybos statinius į vientisą teritoriją.
Tai maloniai nustebino paveldosaugininkus, kuriems neseniai teko kreiptis į prokuratūrą dėl Vilniaus savivaldybės užmojo parduoti Pūčkorių palivarko arklides, taip suskaldant šio kultūros paveldo vientisumą. Vilniaus savivaldybės manymu, Trakų Vokės dvaro sodybos pagrindiniai rūmai galėtų tapti sostinės mero rezidencija, skirta priimti svarbiems svečiams bei įvairių kultūrinių renginių vieta.
Kituose istoriniuose ir vėlesnės statybos pastatuose vyktų muziejinė, mokslinė bei edukacinė, ritualinė, komercinė veikla, veiktų amatininkų dirbtuvės, kalvė, šviežios žuvies restoranas, o istoriniai tvenkiniai būtų naudojami pramoginei žvejybai. Būtų siekiama kuo autentiškiau atgaivinti pasaulinio garso parkų specialisto E. Andre 1900 - aisiais sukurtą parką, šiandien gerokai sunykusį.
Visos dvarvietės restauravimui, darbo grupės skaičiavimu, reikėtų maždaug 80 milijonų litų. Paveldo specialistai išsakė kritinių pastabų. Jų manymu, ši europinio lygio rezidencija su nuostabiu parku yra verta originalesnės ir konceptualesnės idėjos.
Anot KPD direktoriaus pavaduotojo Algimanto Degučio, savivaldybės siekis susigrąžinus pastatus išdalinti jiems skirtingas funkcijas ir galbūt netgi pavesti juos valdyti skirtingiems operatoriams pakvimpa nauja privatizacija. „Maršrutas Vilnius - Trakai yra pagrindinė Lietuvos turizmo atšaka, o joje - net trys europinės svarbos dvaro ansambliai: Trakų Vokė, Lentvaris, Užutrakis. Taigi Vilniaus miesto teritorijoje esantis Trakų Vokės dvaro ansamblis turėtų būti vienas iš šios atšakos briliantų, itin ambicingas kultūrinis - pažintinis projektas.
Jį vystant privalu nepamiršti, kad Vilniaus apylinkės su net trimis E. Andre parkais yra unikali vieta Baltijos ir Skandinavijos šalyse. Vienoje vertingiausių istorizmo laikotarpio dvarų rezidencijų Lietuvoje - Trakų Vokės dvare - rengiamas viešas jos sodybos tvarkymo projekto aptarimas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir VšĮ Trakų Vokės dvaro sodyba gruodžio 1 dieną (penktadienį) 16 val. Trakų Vokės rūmuose (Žalioji g. 2A) rengia viešą projekto „Trakų Vokės dvaro sodybos parko pritaikymas lankymui ir tausojančiam naudojimui“ techninio projekto aptarimą.
Techninio projekto rengėjas SĮ „Vilniaus planas“ ir Vilniaus savivaldybės administracija jame pristatys Trakų Vokės parko techninį projektą, kurio tikslas Trakų Vokės parko tvarkyba ir pritaikymas šiandienos lankytojų reikmėms.
Atlikus istorinės raidos analizę, buvo išskirti ansamblio formavimosi, klestėjimo ir nuosmukio laikotarpiais. Trakų Vokės ansamblio klestėjimo laikotarpis - XIX ir XX a. sandūra, kuomet ten buvo įgyvendintas E. Andre projektas, pastatyta naujų pastatų, įrengta tvenkinių sistema. Ansamblio nuosmukis daugiausiai susijęs su sovietinio laikotarpio pertvarkymais ir neapgalvotos privatizacijos sukelta valdos fragmentacija.
Istorinio konteksto įtaka pastebima tiek ansamblio architektūroje, tiek parko suplanavime. Kultūrinę vertę lemiančios savybės daugiausiai susijusios su unikalia ansamblio situacija, istorinio laikotarpio atspindėjimu ir E. Andre kūrybiniu genijumi.
Apibendrinime pateikta keletas rekomendacijų ansambliui atgaivinti: integralumui atkurti, tęstinumui ir evoliucijai užtikrinti, ryšiui su kontekstu išlaikyti.
Dvaras pritraukė pasaulinės kino industrijos atstovus. Čia buvo nufilmuoti garsūs filmai, tokie kaip “Čaikovskis. Genijaus kūryba“ (2006), BBC serialas „Karas ir taika“ (2007, 2016), kuriame vaidino Lily James, Paulas Dano, Jamesas Nortonas, “Ana Karenina” (2012).
Ispanų režisierius Gerardo Herrero kūrė filmą „Tyla sniege“ (2011), kuriame vaidino garsūs Ispanijos aktoriai Juanas Diego Botto ir Carmelo Gomezas. Britų dokumentikos kūrėjo Roberto Mullano filmas “Laiškai Sofijai” (2012), kuriame pagr. vaidmenis kūrė liet. aktoriai Marija Korenkaitė ir Rokas Zubovas, amerikiečių režisieriaus Christopherio Cassellio filmas „Popiežius prieš Hitlerį“ (2016), dok. „Netflix“ serialas „Paskutinieji carai“ (2018), kuriame vaidino Jurga Šeduikytė. „Jekaterina Didžioji“ (2019) (JAV, UK, rež.
