Polina Žerebcova - rašytoja, poetė, publicistė, didelį dėmesį skirianti žmogaus teisių pažeidimų šiaurinėje Kaukazo dalyje temai.
Rašytoja gimė 1985 m. Grozne, Čečėnijoje. Pirmojo Rusijos ir Čečėnijos karo pradžioje jos seneliui Anatolijui Žerebcovui, žinomam Čečėnijos žurnalistui, žuvus per ligoninės apšaudymą, devynerių Polina ėmė rašyti dienoraštį. Žerebcovų giminės moterys rašė dienoraščius. Polinai šis užsiėmimas - ne tik šeimos tradicijos tęsimas.
Štai keletas įrašų iš jos dienoraščio, atskleidžiančių karo kasdienybę Čečėnijoje:
1999 m. įrašai iš dienoraščio
1999 m. Vakar atsitiko puikus įvykis! Antroje dienos pusėje pas mus visai netikėtai atėjo svečių. Kusum ir Aladinas! Tai Aladinas nešė mane sužeistą per mano vaikystės kiemą! Adreso jie neturėjo. Surado mus klausinėdami nukentėjusiųjų. Jie žinojo tik miesto rajoną. Teko ilgai ieškot. Mama paruošė arbatos. Kusum atnešė vaisių. Aladinas davė 70 rublių bintui. Daugiau pinigų jis neturėjo. Jis visą laiką tylėjo. Aš - irgi. Vienas į kitą mes nežiūrėjome. Nukreipdavom žvilgsnius.
1999 m. Aš verkiu. Vakarais sužalotą koją labiau skauda. Visas šitas dienas kaimynai vaikščiojo į miestą naktimis. Daug kas pasakoja apie didelę raketą be uodegos. Sako, kad ten, kur ji guli, - didelė radiacija! Mieste - daug užsienio korespondentų. Sugebėjo prasibrauti! Kažkas matuokliu išmatavo spinduliuotę. Žmonės specialiai važiuoja į turgų, pažiūrėti raketos - mirties. Aš prašau mamos: „Įkalbėk kaimynus mane ten nuvežti! Rusijos pusė atsisako komentuoti turgaus apšaudymą. Bet čečėnai tokių didžiulių raketų neturi. Mama nupirko kelis kepalus duonos ir išdalino kaimynams, stovintiems prie mūsų laiptinės - „už mano pasveikimą“. Mama rado močiutės Julės kriukį, kur mums liko vietoj palikimo. Tai rudas medinis kriukis, toks kaip pasakų Raganos… Aš mokausi su juo vaikščioti po kambarį. Mama dejuoja, kad visus pinigus jau išleidom, nebėra iš ko sumokėti už operaciją ir už vaistus.
1999 m. Anksti ryte, kai dar mažai žmonių (aš gėdijuosi vaikščioti su kriukiu), mes su mama nuėjom į turgų. Aš pažiūrėjau raketos liekanas. Labai didelė! Po raketą landžiojo berniūkščiai. Jie pasakė, kad jinai - „užkrečiama“, todėl ją reikia išmesti. Keli mūsų pažįstami atėjo prekiauti. Mama paprašė pabaigti parduoti mūsų prekes, kad jos neprapultų. Bet žmonės bijojo ir nesutiko. „Labai vagia“, - atsakė jie. Ir papasakojo, kas buvo po sprogimo. Dvylika žmonių sušaudė tiesiog vietoje dėl vogimo! Marodieriai landžiojo ir dienom, ir naktim! Jie pasiimdavo užmuštųjų daiktus, auksą ir paltus, avalynę, drabužius, kosmetiką. Jie tai darė prisidengdami tuo, kad ieško pradingusių šeimos narių. Kai kurie vogti ateidavo su vaikais. Tėtis su vaiku „ieškojo“ mamos, o mama su kita savo atžala čia pat „ieškojo“ tėvo. Viena mūsų kaimynė turguje išsiskyrė neregėtu narsumu. Po raketos sprogimo ji ant rankų tempė sužeistą čečėnę, o tuo pat metu vagiliautojai pavogė visas jos prekes. Bet ji nesigaili. Aš su ja kalbėjausi. Dabar mūsų turgus pamažėjo. Ryte tik dvi eilės. Stalus sustatė Taikos prospekte. Mane pamatę su lazda - kriukiu, praeiviai ir prekiautojai juokavo: „Jaunutė močiutė!“. Garsiakalbis Taikos prospekto rajone, per kurį vasarą skambėjo muzika, kartojo vis tą patį: „500 žmonių dingo be žinios; apie 1?000 sužeisti. Mes apsiverkėm sužinojusios, jog saldainių kioske žuvo mergaitė - mano vienmetė. Jos vyresnė sesuo ir mama - sužeistos! Užmušta kaimynė Roza, prekiavusi kopūstais, septintą mėnesį nėščia. Našlaičiais liko septyni jos vaikai. Mes nusipirkom duonos, važiavom namo. Ne mes vienos autobuse kriokėm… Parėjom. Užsikaitėm arbatos. Beveik tuoj pat pasirodė Aladinas. Aladinas atsisveikino. Jis sutrikusiai mamai į rankas netikėtai įbruko voką: „Operacijai ir vaistams, - pasakė jis, - arba, kraštutiniu atveju, - valgiui…“? „Mes grąžinsim!“ - riktelėjau aš, kai jis jau ėjo lauk. Mums buvo nepatogu. Supratom, kad imti pinigus iš mažai pažįstamo žmogaus - negerai, bet neturėjom kitos išeities. Be pinigų niekas negydo. Voke buvo 200 rublių! Aladinas paprašė manęs, kad aš jį vadinčiau vyresniuoju broliu.
1999 m. Ryte mus pradžiugino teta Mariam iš gretimo buto. Mama su ja bičiuliaujasi nuo įsikūrimo šiame name pradžios, nuo 1986 metų gruodžio. Mariam išbučiavo mane ir pažadėjo: „Tu labai greit pasveiksi! Tik truputį pakentėk!“ Ji man padovanojo kreminę skepetaitę su švelniu apsiuvu. Pudros! Mes kartu papusryčiavom. Mariam mums pranešė, kad dalį turto išsiveš pas gimines, į Ingušiją. O šalia mūsų, pirmam aukšte, apsigyvens šeima iš namo priešais. Mes būsim ne vienos! O jeigu bus galimybė, tai mūsų atvyks ji pati ar atsiųs kurią savo seserų. Mes lentgaliais apkalėm dalį lango apsisaugoti nuo skeveldrų.
1999 m. Mama išsiruošė į centrą, į turgų. Nusprendė prekiauti iki pietų ir nupirkti maisto. Mūsų atsargos baigėsi. Ir vėl, užuot užsidirbę, prarasim! Greitai papusryčiavom. Į du nedidelius paketus susidėjom laikraščius ir žurnalus. Nors kam jų dabar reikia? Ir tuoj prasidėjo baisus apšaudymas! Kad ėmė dundėti! Kaip tik centro ir turgaus pusėje. Dangus ten akimirksniu paraudonavo nuo liepsnų. Mano mamai dzin. Ji sako - niekai. O čia priešais bėga moteris su sūdytų kopūstų kibiru. Verkia ir murma pati sau: „Vėl kraujais paplūdę! Viską subombardavo! Turgus dega!“ Mama ją sustabdė, davė vandens. Moteris atsipūtė mūsų laiptinėj ir ėmė pasakoti: „Čia ne pabūklai. Lėktuvas! Bombardavo turgų! Daugybė užmuštų! Mama susigriebė: „Aktyvėja! O mes be maisto! Mūsų rajone kol kas ramu! Einam į turgų čia, šalimais, į mažiuką, į „Berželio“ stotelę. Paimsim produktų. Mama labai užsispyrusi. Aš staigiai susiruošiau. Baisuoklės lazdos nepasiėmiau. Kelias netolimas. Viena stotelė. Mes sėkmingai perėjom savo kiemą. Kirtom gatvę. Apėjom baltai žalią vaikų darželį. Pradėjom eiti kitu kiemu. Užgaudė lėktuvai! Pasigirdo bombų sprogimai. Mes puolėm per kelią. Aptikom rūsį, bet mažą. Ten jau stovėjo penki susispaudę žmonės. Įeiti vietos nėra. Atgal! Į gyvenamojo namo laiptinę! Gerai, kad ji neuždaryta iš vidaus. Sprogimas! Vėl sprogimas! Priešais name pradėjo šaukti vyras. Užsidegė viršutiniai aukštai. Kitas vyriškas balsas ramino sužeistąjį: „Pakentėk! Pakentėk! Lėktuvai susitelkė į privataus sektoriaus pusę ir pradėjo bombas mesti ten. Namas mums iš dešinės buvo be kampo. Iš po jo stogo virto juodi dūmai. Namo, priešais kurį stovėjo tas namas, kuriame slėpėmės, degė viršutiniai aukštai. Mes per mamos užsispyrimą pajudėjom į turgelį. Atėjom. Nieko nematyti. „Jie parduotuvėje“, - suprato mama. Viduje buvo daug žmonių. Suaugusieji su vaikais - ikimokyklinukais. Žmonės sėdėjo už masyvių marmurinių kolonų ir meldėsi. Ant grindų pilna stiklų! Vitrinos sudaužytos į šipulius! Kai kurie prekeiviai nusileido į parduotuvės pusrūsį. Pusrūsy degė žvakės. Liaudis sėdėjo ant tuščių medinių ir metalinių dėžių. Moterys vaišino viena kitą saulėgrąžomis ir vandeniu. Meldėsi rusiškai ir arabiškai. Buvo šalta. Žmonės kalbėjosi tyliai, tartum jų kas pasiklausytų. Pasėdėjom ir mes kartu valandas dvi - kol bombardavo. Visi buvo išsigandę. Niekas nenorėjo lipti viršun, į pirmąją salę, ir juolab - eiti į gatvę, kol nesiliovė sprogimai. Nusipirkom visko, ką galėjom. Buvo atėję žmonės ir pasakojo, kad raketa, kurią numetė ant turgaus ir kuria mane sužeidė, atskrido nuo Kaspijos. Žurnalistai tai iškapstė. Tik po 5 dienų Rusijos kariškiai prisipažino prašovę. Taikėsi į kitą vietą - į Biržos pastatą, bet prašovė. Niekaip negaliu patikėti, kad tai trečias karas mano gyvenime! Pirmasis - 1994 metais (man 9 metai), antrasis - 1996 metų vasarą (rugpjūčio 6-22, man 11 metų) - oi, kiek tada kaimynų žuvo! Ir štai - trečiasis. Ką gi mums daryti?
1999 m. Kaimynas dėdė Valius mane nustebino. Jis man perdavė Muslimo iš pirmosios laiptinės dovanas. Baltą skarelę su žydru apvadu ir pilkus rudeninius batelius. Aš kalbėjausi su juo tik kartą. Seniai, pernai pavasarį. Muslimas susitiko mane grįžtančią iš mokyklos. Pasakė, kad aš jam patinku labiau negu Hava, jo kaimynė. Jisai supranta - man reikia mokytis! Bet jei man sukaktų 16 metų, jis atvyktų man pirštis! Čia taip priimta. Aš užsimerkiau ir iškart jį pamačiau. Švelnus veidas. Šviesios akys, o plaukai - tamsūs. Muslimas nuolat stovėdavo prie savo laiptinės durų, švarus ir kuklus. Užsinorėjau verkti. Tai bent nervai! Niekam tikę! „Be reikalo tu, Muslimai, klausei kiemo vyresnėlių nuomonės! Bijojai smerkimo! Viskas dėl to, kad mano mama - rusė“, - murmėjau aš. Ir sutrikusi žiūrėjau į dovanas. Man pasirodė, kad mes galėtume susidraugauti! Dėl jo raštelio man pasidarė gera širdyje! Ėmiau kvėpuoti lengvai ir laisvai. „Muslimai, aš niekad nepamiršiu tavo vardo savo maldoj! - pažadėjau tylomis. - Bet atleisk, bateliai pasirodė man per maži. Aš iš karto padovanojau juos Mansuro mamai.
1999 m. Buvo bombardavimas. „Kalė“ privatų sektorių - Karpinką. Pas mus slėpėsi vaikai. Garsiai knirksėjo ir verkė dešimtmetė mergaitė - Zara. Mansuras, Valios sūnus, sėdėdamas prie mūsų durų, visus ramino. Aš meldžiausi.
1999 m. Susibariau su mama. Tvarkausi. Vakar akimirką iš tolo mačiau Aladiną. Jis linktelėjo. Vakarais aš seku vaikams puikias stebuklines Haufo istorijas. Jis mirė toks jaunas, o tiek spėjo palikti mūsų pasauliui! Visi įdėmiai manęs klausosi. Tie vaikai: Zara, Vaha ir Alisa. Mansuras, kur su giminaičiais pas mus gyveno kaip pabėgėlis 1995 metais, per pirmąjį karą, kiemui pasakojo, kad aš - jo sužadėtinė! Man aiškinosi: „Aš čia specialiai. Kad neįžeidinėtų ir nekibtų.“ O pats tuoj klausia: „Lauksi?“ Aš tylėdama linktelėjau galva. Kol nėra jo tėvo, jis šeimoje vyriausias. Ne kartą būtent jis glaistė konfliktus tarp mūsų tą sunkią 1995 metų žiemą. Mūsų namų karingam bendrabuty. Mes dažnai pykdavomės, nes buvo per ankšta. Miegodavom pagal eilę… Nes visi vienu metu negalėdavom. Laikinai mūsų bute 1995 metais gyveno ir daugiau pabėgėlių. Atsimenu - ir pensininkė Olga Stepanovna iš mūsų laiptinės. Vėliau snieguotais keliais, kalnų perėjom iš darbo komandiruotės iš Vladivastoko miesto parėjo jos sūnus. Prieš karą nusiteikęs stebuklas! Kada jį, palaikę šnipu, norėjo sušaudyti raudonieji ar baltieji, jis vis kartojo: „Vyručiai! Mama sena. Viena! Karas. Su mano mama kalbėtis neįmanoma. Nuolat ginčijamės, pykstamės. Su laikraščiais viskas gerai. Keturi pradingo. Naktimis bombarduoja.
1999 m. Vakar buvo atėjęs „vyresnysis brolis“. Jis pasisiūlė mane mokyti arabų kalbos. Rodė įdomias raides - kaip piešiniai. Dabar mokyklos nėra. Vyresnysis brolis - jis gi Aladinas - padovanojo mums dvi sukneles. Vieną - žydrą - jis įteikė man. Tokią pat, tik žalią - mano mamai. Man dar atnešė didelę baltą skarelę, parvežtinę, iš Mekos! Apie tokią aš seniai svajojau! Pas mus pačios turtingiausios moterys tokiomis prisidengia galvas. Aladinas atitempė knygų. Įvairių. Daug. Sako: „ Jūs mėgstat skaityt, o tada greičiau bėga laikas. Tai vakar dienos įvykiai. Šiandien pasiimu sąsiuvinį, kur rašau raides, atsiverčiu, o ten - pinigai! Jie netikėtai pabyra ant manęs. Aš vos neapalpau! Iš viso 160 rublių! Kam? Mes ir taip džiaugėmės jį matydamos. Ir visą mūsų gyvenimą būsime dėkingos už išgelbėjimą. Nejaugi aš jam visai nepatinku? Aladinas elgiasi su manim kaip su maža mergaite. Vakar bombardavo. Mes su mama „pasivaikščiojom“ - duonos. Papuolėm į apšaudymą. Sėkmingai grįžom namo. Namuose ėmėmės ruošos. Šiandien lapkričio septintoji - buvusios TSRS revoliucinė šventė.
1999 m. Vakar buvo siaubingas apšaudymas! Raketos ir sviediniai lėkė į kiemą. Šaudė minosvaidžiai ir kulkosvaidžiai. Sienos tiesiog tratėjo. Visiems išbyrėjo langų stiklų likučiai. Kai kurie gyventojai smaginosi, užmetinėjo: „Kryžiai kaip rusų kapinėse!“ Mama nereagavo. Ji geranoriškai patarė: „Filmą apie karą su vokiečiais žiūrėjot? Dėl saugumo visi užklijuoti - kryžiais, ne kryžiais. Vakarop atėjo Aladinas. Pradėjo mokyti skaityti. Aladinas pasirodė visas molinuotas. Paaiškino, kad pataikė į mūsų dykvietės apšaudymą. Jam teko su kažkokia pilka kate pagulėti apkase. Katė išsikasinėjo. Nes bandė pabėgti. Jinai jį subraižė. Paaiškėjo, kad tai mano katinas - Čipsas! Mes pašildėm vandens, kad mūsų svečias galėtų virtuvėje nusiprausti. Išplovėm jam drabužius. Mama pareiškė, jog viskas šlapia, ir kad nakčiai jo neišleis. Jis iš mandagumo prieštaravo, bet nušvito ir liko! Vyresnysis brolis prisipažino: „Mano pažįstami nesupranta manęs, kai sakau, kad einu rusų šeimos aplankyti. Pasakoju, jog susidraugavau su jumis. Kad jūs normalūs.
1999 m. Mano vyresnysis brolis Aladinas pas mus nakvojo! Mes ilgai šnekėjomės. Aladinas apsitvarkė bute, apskritai jis tikrai elgėsi kaip brolis ar giminaitis. Aš daug apie jį sužinojau. Paskui jam kažkas užėjo. Įvyko aiški permaina. Jis pradėjo mane barti už tai, kad netinkamai valgau. Netinkamai ryšiu skarelę. Per lėtai, kai skaitau, tariu raides. Aš supratau. Mama prašneko. Pareiškė pusiau juokais, pusiau rimtai, kad jisai - nuobodžius: „Kai svečias sako pastabas šeimininkams, metas jį varyti!“ Aladinas supyko. Nepusryčiavo. Išėjo. Bet aš žinau - grįš! Jis nenori prie mūsų priprasti, tačiau vis tiek pripranta. Ryte aš kartojausi rusų kalbos taisykles. Rašėm su mama diktantą. Dabar mama snaudžia. Aš sėdžiu patyliukais. Išvažiuoja moteris iš Raisos namo, šalimais. Pasiūlė iš jos pirkti cigarečių „Astra“, pačių pigiausių, nususėlių.
1999 m. Ne, aš netiksliai parašiau. Pūga kaip vasarį! Visi medžiai balti. Mamai blogai su širdim. Ji išgėrė vaistų - lašų. Vyras iš mūsų namo buvo atėjęs atsisveikinti. Mes nepažįstam jo. Nėra vienos rankos plaštakos. Dailūs, liguisti subtilūs veido bruožai. Jis pirmąkart į mus atkreipė dėmesį prieš kelias dienas. Jis prisistatė, pasakė, kad atvažiavo iš Graikijos. Juodoji pirštinė iš kaimynų kalbų žinojo, kad mes užsiimam joga. Aiškinam sapnus. Jis paprašė išaiškinti, ką matęs sapne: „Vejasi šunys! Ir dideli, ir maži. Nori sudraskyti. Aš tai bėgu, tai ne. Šunų labai daug, visas pulkas!“ Mes jo sapną išaiškinom taip: „Priešai. Likti, vadinasi, - žūti. Reikia skubiai išvažiuoti. Jus medžioja!“ Tas žmogus pranešė - jis išvyksta į Graikiją. Atsisveikindamas tarpdury, vyras tyliai prasitarė: „Aš čia sugrįšiu. Po penkerių šešerių metų. Turiu svaigią viltį - viskas bus gerai! Arba jūroje, žūstant laivui, staiga pro lietaus ir štormo maršką žmonės įžiūri krantą. Arti! Mamai blogai su širdim. Dabar - antra valanda trisdešimt penkios minutės. Mama prisigėrė tablečių. Bet nepadeda. Jai tirpsta dantenos, plaštakos, kojos. Man prieš akis - įsivaizduojamas Aladinas! Sėdžiu ant sofos. Šaudo. Kol kas toli. Iš įrenginio „Grad“. Užtaiso jau trečią kartą! Tai 1945 metų Tėvynės karo katiušos tipo ginklas. Duonos nėjom. Girdžiu: kaukia lėktuvas. Už lango lašnoja varvekliai. Mažučiai stalaktitai. Naktį sapnavau sapną: tamsiam rūsy aš kovoju su Mirtimi. Ji juoda, juodu lietpalčiu ir gaubšle. Ir tiek žmonių jau iki krūtinės klampynėj - neištrūks, neišsigelbės… Niekas. Aš užsimojau ir trenkiau Mirčiai per galvą. Papasakojau sapną mamai.
1999 m. Buvo stiprus apšaudymas „Gradu“. Sėdėjom koridoriuj. Maniau, langai išbarškės. Bet ne - kol kas laikos. Sekundę kitą ramu. „Raudonieji“ ar „baltieji“ vis užtaiso „Grado“ įrenginį. Mes su mama skubinamės. Klijuojam langus klijuote (iš kambario pusės). Iš viduri...
Čečėnijos žemėlapis
tags: #teta #a #tete #turtingiausia