Žemaitija - unikalus Lietuvos regionas, turintis savitą istoriją ir kultūrą. Šiame straipsnyje apžvelgsime Žemaitijos sodybų istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, atskleidžiant jų svarbą krašto kultūriniam paveldui.
Etniniai Lietuvos regionai
Seniausi laikai ir pirmieji gyventojai
Žemaitijos teritorijoje pirmieji pastovūs gyventojai - šiaurės elnių medžiotojai - įsikūrė prasidėjus Aleriodo šiltmečiui, apie X tūkstantmetį prieš Kristų, pačioje paleolito pabaigoje. Ankstyviausiai Žemaitijos teritorijoje įsikūrę medžiotojai ir žvejai priklausė Kundos kultūrai. Ankstyvajame geležies amžiuje (500 m. pr. Kristų-erų riba), kaip matyti iš tyrinėtų to laikotarpio kapaviečių, Žemaitijoje gyveno skirtingų kultūrų žmonės.
Žemaitijos kunigaikštystė ir kovos su kryžiuočiais
1219 m. Iš šios sutarties matyti, kad Žemaitijoje stipriausi kunigaikščiai buvo Vykintas ir Gedvilas, savo valdas turėję vakarinėje arba pietinėje Žemaitijos dalyje. 1236 m. prie Šiaulių įvyko Saulės mūšis, kuriame žemaičiai (spėjama, kad jiems vadovavo Žemaičių kunigaikštis Vykintas), nugalėjo kalavijuočius. Po šio mūšio praėjus aštuoneriems mėnesiams įvyko kalavijuočių ir kryžiuočių politinis susijungimas.
Saulės mūšis
Teritorinį susijungimą Ordinas tikėjosi įvykdyti per Žemaičių žemę, kuri 1248-1252 metais Lietuvoje vykstant vidaus karui suskilo į dvi stovyklas. Vykinto pusėje prieš Mindaugą kovėsi vakarų žemaičiai. Šis karas žemaičių kunigaikščius labai susilpnino. 1253 m. atsinaujino žemaičių kovos su Livonijos ordinu. 1259 m. įvyko Skuodo kautynės, kuriose žemaičiai nugalėjo Livonijos kryžiuočius. Durbes mūšio, įvykusio 1260 m. Žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Treniotos, visiškai sumušė jungtines Livonijos ir Prūsų ordino jėgas.
Žemaitijos krikštas ir vyskupijos įkūrimas
1413 m. Vytautas ir Jogaila, savaitei nuvykę į Žemaitiją, simboliškai ją krikštijo, tuo tikėdamiesi susilpninti Ordino pretenzijas į Žemaičių žemę. 1417 m. vasarą, į Žemaitiją atvykus Vytautui ir Vilniaus bei Lvovo vyskupams, buvo pakrikštyta tūkstančiai žemaičių, o tų pačių metų rudenį, baigiant krikštyti Žemaitiją, Vytautas vėl atvyko į šį kraštą ir pats parinko vyskupijos sostinę - Medininkus(dab. Varnius). Ten buvo pašventinta Katedros bažnyčia.
Taip oficialiai 1417 m. buvo įkurta Žemaičių (Medininkų) vyskupija, kuri gyvavusi apie 500 metų ir visą tą laiką darė didelę įtaką krašto švietimui ir kultūriniam bei dvasiniam gyvenimui.
Žemaitijos seniūnija ir privilegijos
1411-1795 m. Žemaitija buvo seniūnija. Tai teritorinis administracinis vienetas, kuris iki pat Nevėžio apėmė vakarinę Lietuvą. Ją sudarė žemės, o vėliau - valsčiai. Nuo XV a. penkto dešimtmečio pradžios Žemaičių seniūnija dar buvo vadinama ir Žemaičių kunigaikštyste. Jos kunigaikščiu titulavosi Lietuvos Didysis kunigaikštis. 1441 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Kazimieras, žemaičiams primygtinai reikalaujant savivaldos, suteikė jiems privilegiją, pagal kurią Žemaitijai buvo suteiktas suverenitetas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje.
Švietimas ir kultūra Žemaitijoje
Po Žemaitijos krikšto žemaičiams susidarė geresnės sąlygos susipažinti su Vakarų Europos kultūra, naudotis šių šalių švietimo pasiekimais. Krokuvos universitete pirmieji studentai iš Žemaitijos pasirodė 1458 m. Mokyklų tinklas Žemaitijoje pradeda formuotis XV a. Spėjama, kad pirmoji parapinė mokykla pradėjo veikti Kražiuose. Pradinių-parapinių mokyklų skaičius Žemaitijoje ėmė didėti XVI a. pradžioje.
1581 m. padėtas pagrindas Varnių kunigų seminarijai. Lėšas patalpoms statyti skyrė vyskupas Merkelis Giedraitis, laikomas antruoju Lietuvos krikštytoju. Vadovaujant vyskupui Merkeliui Giedraičiui, buvo pertvarkoma Žemaičių vyskupystė, labai išaugo mokyklų skaičius. 1616 m. Kražiuose įkurta kolegija - svarbiausias tuo metu Žemaitijoje veikęs religijos ir kultūros centras, kuriam vadovavo jėzuitai.
Merkelis Giedraitis
Žemaitija po padalijimų ir XIX amžius
Po trečiojo Respublikos padalinimo 1795 m. Žemaitija atiteko Rusijai, o Žemaičių vyskupystė tapo pavaldi Mogiliovo arkivyskupystei. Tuo laikotarpiu Lietuvos žemes užvaldžiusi Rusijos imperija, suprato, kad jėga tautos užkariauti negalima, todėl surusinti galima tik ištrynus jos istoriją, ir palengva atėmus kalbą.
Sodybų naikinimas ir melioracija
Apie 1956 metus į kaimą atvažiavo du „staliniecai“ - taip buvo vadinami didžiuliai griovių kasimo traktoriai. Taip prasidėjo melioracija. Bet apie 1970 metus buvo parėdymas, kad reikės visiems išsikelti sodybas, o visi gyventojai turės išeiti, kur norės, mat tada visoje Lietuvoje prasidėjo vienkiemių naikinimas. Taip buvo sunaikintas mūsų gražusis Ažubrasčio kaimas, iš kurio teliko kelios sodybos palei Sartų ežerą.
Kiekvienoje sodyboje augo dideli ir gražūs medžiai, visose buvo sodai - obelų, slyvų, vyšnių.
Socialinis būstas ir parama
Lietuvos Respublikos Vyriausybė siekia, kad socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties srityje kiekvienam šalies gyventojui būtų sudarytos visavertės gyvenimo sąlygos. Nacionaliniame pranešime apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2008-2010 metais nurodyta, kad viena iš trijų svarbiausių strategijų yra sveikatos apsaugos ir ilgalaikės globos politikos tobulinimas ir socialinių paslaugų kokybės ir prieinamumo didinimas.
Valstybės paramos tikslas yra mažinti asmenų ir šeimų socialinę atskirtį, užtikrinti asmenų dalyvavimą visuomenės gyvenime, mažinti skurdą. Žinome, kad pagrindinė parama yra įvairios socialinės paslaugos, kurios gali būti piniginės ir nepiniginės formos: pašalpos, kompensacijos, parama drabužiais ir maistu, labdaros fondai ir t. t.
Savivaldybės nuomojamos gyvenamosios patalpos sudaro gana nedidelę būsto rinkos dalį. Lietuvoje nėra išvystyta stipri nuomos santykius reguliuojanti bei privalomus nuomojamo privataus ar socialinio būsto kokybės reikalavimus nustatanti teisinė bazė. Daliai asmenų pajamos yra per mažos įsigyti nuosavą būstą.
Ažubrasčio kaimo prisiminimai
Einant nuo Kriaunų Žiemos keliu, nusileidus nuo kalvos, pirmoji sodyba kairėje kelio pusėje arti prie Kumšos stovėjo Albino, vardu Kasčiumi, sodyba. Šalia jo sodybos, arčiau Kumšos, buvo Viktoro Driskiaus namai. Greta jų sodybos Ažubrastyje buvo Stepono Marcinkevičiaus sodyba. Toliau, prie pat brastos, buvo sodyba - aplink vien smėlis, - todėl ją vadino Smelynkine. Netoli jų stovėjo Albino, vadinamo Žilvitėliu, sodyba. Už jų sodybos ant kalnelio yra „kalnelio“ Juliaus sodyba. Šalia jų, į ežero pusę, Ževeliauskų sodyba. Už Ževeliausko namų, jau ežero pusiasalyje, buvo Vertibavičiaus sodyba. Prie pat ežero kranto yra Petro Driskiaus sodyba. Netoli jų, ten, kur Žiemos kelias remiasi į Sartus, stovėjo Norberto Rimelio sodyba. Nuo jų sodybos, pasisukus nuo ežero Žiemos keliu eiti į Kriaunų pusę, kairėje pusėje prie kelio buvo Rimelio Jasiaus sodyba. Nuo jų sodybos, kiek paėjus keliu, dešinėje pusėje buvo Kraliko Vincos sodyba.
Kriaunų seniūnijos žemėlapis
Keliu paėjus į Kriaunų pusę yra kryžkelė. Dešinėje pusėje prie kelio buvo Juozo Marcinkevičiaus sodyba. Šalia jų sodybos prie pat kelio į Baršėnus buvo Ruzgaus, Tamiros Kralikienės tėvo, sodyba. Išėjus iš Tamiros kiemo ir praėjus Baršėnų-Kraliko keliu už kryžkelės, kairėje pusėje matėsi sodyba, ilga daržinė, po tuo pat stogu tvartas, ir keturi aukšti šakoti beržai. Kitoje Baršėnų-Kraliko kelio pusėje buvo Antano Driskiaus sodyba. Už Driskiaus sodybos Baršėnų-Kraliko kelio gale buvo Kraliko Vytauto sodyba su dideliu sodu, su senais ūkio pastatais.
Išvados
Žemaitijos sodybos - svarbi Lietuvos kultūros paveldo dalis. Jų istorija atspindi krašto raidą, žmonių gyvenimo būdą ir tradicijas. Sodybų naikinimas sovietmečiu padarė didelę žalą kultūriniam kraštovaizdžiui, tačiau pastangos išsaugoti ir atkurti sodybas yra svarbios siekiant išsaugoti Žemaitijos identitetą.
Šiandien svarbu tęsti sodybų atkūrimo ir pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms darbus, užtikrinant, kad jos ir toliau būtų gyvybingos ir atspindėtų Žemaitijos dvasią.