Šiame straipsnyje apžvelgiama teismų praktika bylose, susijusiose su gyvenamojo namo nuosavybės teisėmis, savavališkomis statybomis ir pagerinimo kompensacijomis. Aptariami įvairūs aspektai - nuo automobilių stovėjimo aikštelių statuso iki neteisėtų statybų saugomose teritorijose.
Automobilių Stovėjimo Aikštelės Statusas Daugiabučio Namo Atžvilgiu
Vienoje byloje kilo ginčas dėl naudojimosi žemės sklypo dalimi, kurioje yra įrengta automobiliams saugoti skirta kiemo aikštelė, nuosavybės teise priklausanti vienai iš daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių (ieškovei). Bylą išnagrinėję teismai pripažino, kad ieškovei nuosavybės teise priklausanti kiemo aikštelė yra viso daugiabučio gyvenamojo namo priklausinys.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad prie daugiabučio gyvenamojo namo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė paprastai yra skirta tarnauti šiam namui (butų ir kitos paskirties patalpų (jeigu jų yra) savininkų automobiliams saugoti) ir yra namo priklausinys.
Aplinkybė, kad pagrindinis daiktas ir priklausinys nuosavybės teise priklauso skirtingiems asmenims, savaime nepaneigia tokio aikštelės statuso. Tam, kad aikštelę būtų galima pripažinti pagrindiniu daiktu, o ne priklausiniu, būtina nustatyti, kad ji nustojo tarnauti namui.
Kasacinis teismas paaiškino, kad nors šiuo atveju aikštelė nuosavybės teise priklauso tik ieškovei, o ne visiems daugiabučio savininkams, byloje nenustatyta, kad ji nebetarnautų šiam namui. Taigi, aikštelė liko namo priklausiniu, todėl butų ir kitų patalpų savininkai neprarado teisės ja naudotis.
Susiklosčius tokiai situacijai, siekiant užtikrinti ieškovės, kaip aikštelės savininkės, ir namo gyventojų interesus, galėtų būti keliamas klausimas dėl butų ir kitų patalpų savininkų teisės naudotis ieškovei priklausančia aikštele įgyvendinimo (teisėto pagrindo parinkimo, naudotinų dalių nustatymo, atlygintinumo už naudojimąsi svetimo daikto dalimi).
Savavališkos Statybos ir Nuosavybės Teisių Ribojimas
Remdamasis Konvencijos 6 straipsniu (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu pareiškėjas skundėsi dėl to, kad byloje dėl savavališkų statybų priimtais teismų sprendimais buvo neteisingai apribotos jo nuosavybės teisės. Teismas sutiko su Vyriausybės argumentais, kad pareiškėjo teisė netrukdomai naudotis nuosavybe buvo ribojama įstatymų nustatyta tvarka ir siekiant teisėto tikslo.
Pirma, Teismas nurodė, kad civilinę bylą nagrinėjęs nacionalinis teismas deramai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad prokuratūros ieškinyje remtasi neteisingomis žemės sklypo, kuriame pastatytas gyvenamasis namas, koordinatėmis.
Antra, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ilgą laiką patyrė netikrumą dėl jo gyvenamojo namo teisėtumo, nes prokuratūros ieškinys pateiktas teismui 2010 metais, o galutinis teismo sprendimas priimtas 2018 metais. Taigi civilinis procesas byloje truko daugiau nei 8 metus, o galutinis sprendimas byloje priimtas po daugiau nei 10 metų nuo to laiko, kai gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti.
Vyriausybės argumentas, kad koordinačių skirtumas buvo nežymus, todėl net taikant kitas koordinates pareiškėjas nebūtų galėjęs statyti namo dalies (stoginės su kolonomis) toje vietoje, kur pastatė, buvo atmestas.
Galiausiai, primindamas savo gausiai išplėtotą praktiką, vertinant interesų pusiausvyrą bylose dėl savavališkos statybos bei nuosavybės teisių ribojimo, Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui neturi tekti našta dėl valstybės institucijų padarytų klaidų. Kadangi pagal nacionalinę teisę nėra galimybės įteisinti gyvenamąjį namą tokį, koks jis yra šiuo metu (t.y. reikia nuardyti stoginę su kolonomis), būtų neteisinga rekonstrukcijos kaštus perkelti vien pareiškėjui - ši našta turėtų būti padalinta institucijoms, kurios prisidėjo prie esamos situacijos.
Šioje byloje Teismas pareiškėjui priteisė jo prašomą 1000 eurų kompensaciją patirtą už neturtinę žalą bei 8 500 eurų bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms atlyginti, nors pareiškėjas reikalavo beveik 17 000 eurų.
Kompensacija už Gyvenamojo Namo Pagerinimą
Pastatų savininkė (ieškovė) ieškiniu prašė teismo iškeldinti iš jai priklausančio gyvenamojo namo ir kitų pastatų mirusio sūnaus sugyventinę (atsakovę) ir anūką (atsakovą). Priešieškiniu buvo prašoma priteisti atsakovei iš ieškovės kompensaciją už atliktą gyvenamojo namo pagerinimą.
Byloje nustatyta, kad atsakovai naudojosi ieškovės pastatais panaudos sutarties pagrindu. Ieškovei leidus atsakovė ir dar būdamas gyvas jos sūnus gyvenamąjį namą savo lėšomis rekonstravo. Nei gyvenamojo namo rekonstravimo projekto, nei statybos leidimo atsakovė neturi, t. y. Pirmosios instancijos teismas sprendimu iškeldino atsakovus iš ieškovės pastatų, o atsakovės reikalavimą priteisti iš ieškovės kompensaciją už atliktą gyvenamojo namo pagerinimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kasacinis teismas nurodė, kad nuomininkas (atitinkamai ir panaudos gavėjas) turi teisę reikalauti būtinų išlaidų, turėtų daiktui pagerinti (rekonstruoti), atlyginimo, tačiau kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas pagerintas (atliktas rekonstravimas). Taip pat kasacinis teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl daikto pagerinimo (rekonstravimo), svarbu atsižvelgti ir į tai, ar statybos ir remonto darbai atlikti nepažeidžiant statybos procesą reglamentuojančių viešosios teisės aktų.
Daikto pertvarkymas (rekonstravimas) pažeidžiant statybą reglamentuojančias viešosios teisės normas negali būti laikomas daikto pagerinimu ir nesuteikia teisės reikalauti tokiam pertvarkymui turėtų išlaidų atlyginimo. Priešingas aiškinimas reikštų vieno iš pagrindinių teisės principų, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nemo ex suo delicto meliorem suam conditionem facere potest).
Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje suformulavo tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: įstatymuose nustatytas draudimas naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) statiniu (jo dalimi), kuris pastatytas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, taikomas ir tuo atveju, kai statinys yra neteisėtai rekonstruotas.
Tai reiškia, kad savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai jis negali būti ir nuosavybės teisės objektu, nuosavybės teisė į tokį statinį negali būti įgyjama.
Svarbu: Jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama.
Neteisėtos Statybos Saugomose Teritorijose
Plungės apylinkės teismas konstatavo, kad gyvenamojo namo statybos žemės ūkio paskirties sklype, esančiame Šaipių kraštovaizdžio draustinyje ir Pajūrio regioninio parko teritorijoje, buvo neteisėtos.
Kaip praneša prokuratūra, 2014 metais Klaipėdos rajono teismas nustatė, kad 10 ha žemės sklype Karklės kaime kadaise buvo sodyba, todėl suteikė teisę ją atstatyti. Prokuratūros duomenimis, atnaujinus bylą, teismas konstatavo, kad turimų įrodymų, jog šiame sklype kadaise tikrai buvo sodyba, nepakanka, tad savininko pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo buvo nuspręsta atmesti. Atsakingais dėl šios neteisėtos statybos ir jos pasekmių teismas pripažino Kultūros paveldo departamentą, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkciją ir Klaipėdos rajono savivaldybę.
Kasacinė Byla Dėl Statybos Teisėtumo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. M. ir Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinius skundus pagal Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro ieškinį atsakovams R. M., Druskininkų savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos bei kitoms institucijoms.
Pažymėtina, kad byla žymi ir tuo, kad buvo sprendžiamas viešoje erdvėje aktyviai aptarinėtas atsakovo - Druskininkų savivaldybės mero R. M. - klausimas. Šioje byloje prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė pripažinti negaliojančiais Druskininkų savivaldybės administracijos atsakovui išduotus projektavimo sąlygų sąvadą, statybos leidimą, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą bei įpareigoti atsakovą nugriauti pastatytus statinius upės apsaugos juostoje. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas - visiškai.
Byloje nustačius kad, atsakovo R. M. teisių pirmtakei vykdant statybos darbus, buvo išardytos (išmontuotos) visos pirminio statinio - ūkio pastato - konstrukcijos ir elementai, vadinasi, statinys buvo nugriautas (aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (redakcija, galiojusi statybos darbų vykdymo laikotarpiu) 15 punktas) ir vietoj šio statinio pastatytas kitas statinys, t. y. gyvenamasis namas.
Grįžimo Į Buvusią Padėtį Modelis
Teismas išaiškino, kad „sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais <…> kitoks aiškinimas suponuotų lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimą.“
LAT pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad atsakovui R. M. priklausantis gyvenamasis namas (jo dalis) yra įsiterpęs į saugomą teritoriją - Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostą, kurioje yra draudžiama tokio pobūdžio statyba.
Teismas priėjo prie tokios išvados, remdamasis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. vasario 28 d. statybos patikrinimo nagrinėjant skundą aktu ir Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. balandžio 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu ir schema.
Grįžimo į buvusią padėtį modelis reiškia, kad teismai privalėjo nustatyti ir įvertinti statinio projektavimo metu buvusią faktinę padėtį, o ne faktiniais duomenimis suformuotais užbaigus statybą.
„Faktinės aplinkybės, ar statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje, išsiaiškinimas turi esminę reikšmę sprendžiant statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo klausimą.
Reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, kaip savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymo, ir įrodinėjant faktines aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo pagrindą, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas <…>, kuris reiškia, kad faktinėms aplinkybėms, kuriomis įrodinėjamas statinio statybos neteisėtumas (savavališkumas) arba statybą leidžiančio dokumento neteisėtumas ir grindžiamas reikalavimas dėl statinio nugriovimo, pagrįsti turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi objektyvios prigimties faktiniai duomenys (įrodymai), parengti (surinkti) asmenų, turinčių specialiųjų žinių ir veikiančių pagal savo kompetenciją.
Teismui, sprendžiančiam reikalavimus dėl savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo statinių nugriovimo būdu, neturi kilti abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių tokio reikalavimo pagrindą, egzistavimo - teismo įsitikinimas turi būti iš esmės neabejotinas.
Konstatuota, kad „padariusieji žalos aplinkai asmenys privalo aplinkos ministro nustatytais atvejais atkurti aplinkos būklę, taikydami aplinkos atkūrimo priemones aplinkos ministro nustatyta tvarka <…> ir tik tada, jeigu pakrantės apsaugos juostos atkūrimas nėra įmanomas, šiai saugomai teritorijai atkurti taikytinos priemonės, įtvirtintos Statybos įstatyme, t. Ieškovė prašė teismo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Pirmosios instancijos teismas patvirtino ieškovės ir tam tikrų atsakovų sudarytą dalinę taikos sutartį pagal ieškovės pateiktą žemės sklypo planą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį ir atsisakė patvirtinti dalinę taikos sutartį. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas yra ieškovės ir atsakovų bendroji dalinė nuosavybė. Ieškovei priklausanti žemės sklypo dalis yra antra pagal dydį po atsakovei Lietuvos Respublikai priklausančios dalies ir sudaro apie 31 procentą viso žemės sklypo ploto. Žemės sklype yra gyvenamosios pagrindinės naudojimo paskirties pastatas - gyvenamasis namas.
Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovės pateiktame teismui tvirtinti daline taikos sutartimi žemės sklypo plane nėra nustatyta Lietuvos Respublikai, kaip žemės sklypo bendraturtei, paskiriama individualiai naudotis žemės sklypo konkreti tiksliai nustatyta atitinkamo dydžio dalis ir jos išsidėstymas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tretieji asmenys - patalpų savininkai nėra ginčo žemės sklypo bendraturčiai, jų, kaip valstybinės žemės sklypo dalies naudotojų, teisės išvestinės iš žemės sklypo savininko - valstybės, todėl nustatant žemės sklypo naudojimosi tvarką jų, kaip teisėtų valstybinės žemės naudotojų, sutikimas nėra reikalingas.
Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybė, dalyvaudama susitarime dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo su kitais žemės bendraturčiais, turi paisyti butų ir kitų statinių savininkų teisių, kurios kilo iš įstatymo - teisės į teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio žemės sklypo, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nuomą arba teisės įsigyti tokią žemę nuosavybėn be aukciono (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nacionalinė žemės tarnyba šioje byloje nesutiko su taikos sutartimi prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka, nurodydama, kad ji neatitinka patalpų savininkų ir žemės sklypo naudotojų interesų.
Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad šios bylos atveju valstybei, kuriai priklauso didžiausia žemės sklypo dalis, individualiai skirtina naudotis dalis žemės sklypo plane iš viso nenustatyta, nors nebuvo kliūčių ieškovei siūlyti teismui žemės sklypo dalies skyrimo naudotis valstybei variantą.
Apibendrinant, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis šioje byloje pabrėžia svarbius aspektus, susijusius su statybos darbų kvalifikavimu, statybos teisėtumo vertinimu ir įrodinėjimo standartais bylose dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo.
Svarbiausi Teismo Išaiškinimai
Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami svarbiausi teismo išaiškinimai:
| Klausimas | Teismo Pozicija |
|---|---|
| Statinio statybos rūšis (nauja statyba ar rekonstrukcija) | Visų statinio konstrukcijų išardymas ir naujo statinio sukūrimas vertintinas kaip statyba. |
| Statybos teisėtumo vertinimas | Taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis. |
| Įrodinėjimo standartas reikalaujant nugriovimo | Turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi duomenys. |
| Žalos aplinkai atlyginimas | Pirmiausia turi būti atkuriama aplinkos būklė, o tik po to taikomos kitos priemonės. |
Praktinė LAT išaiškinimo taikymo problema yra ta, kad valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės institucijos nereikalauja arba labai retai reikalauja atkurti aplinkos būklę į pirminę būklę (iki žalos padarymo) arba artimą pirminei būklei. Priežastis - sudėtingas aplinkos atkūrimo planų rengimas ir derinimas, atkūrimo priemonių monitoringas, be to mažiau būtų surenkama lėšų į specialiąją aplinkos apsaugos rėmimo programą, iš kurios finansuojamos kontrolės institucijos. Taigi Aplinkos ministerijos įstaigos visuomet reikalauja atlyginti aplinkai padarytą žalą, tačiau nesiima priemonių, kad aplinkai žalą padarę asmenys ją ištaisytų (atkurtų į pirminę būklę).
VTPSI Konsultavimosi Priemonės
Apibendrinant, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis šioje byloje pabrėžia svarbius aspektus, susijusius su statybos darbų kvalifikavimu, statybos teisėtumo vertinimu ir įrodinėjimo standartais bylose dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo.
Daugiau apie tai - TV3 Žinių reportaže. Prestižiniame Pavilnių regioniniame parke stovi trys kaip du vandens lašai panašūs namai. Bet iš tiesų gyvenamasis namas čia tik vienas - viduryje. Kiti du pagal Nekilnojamo turto registrą yra dirbtuvės. Dešinysis namas priklauso buvusiai socialinės apsaugos ir darbo ministrei Monikai Navickienei ir jos vyrui Mindaugui, kuris yra įtariamasis „Foxpay“ byloje kartu su Ieva Trinkūnaite ir Vilhelmu Germanu.
Kad Navickų namas yra dirbtuvės nepatikėję Vilniaus savivaldybės tikrintojai dar pernai rudenį pirmame aukšte rado svetainę su virtuve, židiniu, televizoriumi, kilimais, knygų lentynomis, kompiuteriu ir kitais įprastų namų atributais. Antrame aukšte tikrintojai aptiko darbo kambarį primenančią patalpą, o kitoje rado tamsiu brezentu uždengtą objektą, kaip manoma lovą. Tačiau tiek Vilniaus miesto apylinkės, tiek apygardos teismo teisėjams tokių įrodymų nepakanka.
„Iš teismo sprendimo yra aišku, kad savivaldybei reikėjo papildomai konstatuoti tam tikrą gyvenimo ar buities faktą. Kaip pavyzdį - žmonės vakarieniauja. Reikėjo tą faktą užfiksuoti“, - sakė Vilniaus savivaldybės atstovas Dalius Krinickas.
Navickas Naktį Leido „Dirbtuvėse“
Kilus skandalui dėl pasiskraidymo į Dubajų už įtartino verslininko pinigus ministrės kėdės atsisakiusi M. Navickienė tebėra Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos prezidiumo narė.
„Aš labai vėluoju, einu savanoriauti į „Raudoną kryžių“. Man jau nei būstas įdomus, niekas. Mes turim gyvenamą vietą, kurioj gyvenam ir tai nėra pastatas, apie kurį jūs kalbat“, - žurnalistams tikino M. Navickienė.
Tačiau, kad eksministrė sako netiesą, TV3 žinios įsitikino dar tą patį vakarą. Birželio 12 diena, pusė vienuoliktos vakaro - Navickų dirbtuvėse, pagal šviesas languose, panašu, dirbama išsijuosus - tiek pirmame aukšte, tiek antrame. Birželio 13 diena, penktadienio vakaras, valanda iki vidurnakčio. Iš pradžių šviesa dega pirmame aukšte. Vėliau veiksmas keliasi į antrą aukštą - tai į vieną, tai į kitą kambarį. O štai šeštadienio rytą apie pusę devynių iš „dirbtuvių“ pėsčias išėjo pats Mindaugas Navickas.
100 tūkstančių eurų užstatą, kad būtų išleistas iš areštinės, sumokėjęs advokatas su kuprine nuėjo į netoli namų esančią stotelę. Kalbėtis nenusiteikęs: „Aš neturiu laiko komentuoti ir nesutinku, kad filmuotumėt mane. <...> Aš neturiu, ką jums komentuot.“
Apie naktį dirbtuvėse, kur jis deklaravęs gyvenamąją vietą, M. Navickas pasakotis nelinkęs: „Aš nenoriu jums nieko atsakinėt. Todėl, kad aš nenoriu šiandien atsakinėt nieko.“
M. Navickas atsakinėti atsisako, o M. Navickienė neigia, kad kas gyvena dirbtuvėse. „Aš nieko negaliu komentuoti, labai seniai buvau, nežinau, ką rado, ko nerado, bet kad teismas nustatė, taip ir nustatė, kaip yra faktas“, - teigė buvusi ministrė.
Meras Istorijoje Pasiduoda
Paradoksas - konservatorei M. Navickienei uodegą prikirpti dėl gyvenimo dirbtuvėse bando partijos kolegos V. Benkunsko vadovaujamos savivaldybės darbuotojai. Pats meras šioje istorijoje sako pasiduodantis.
„Deja, turim tokių kuriozinių situacijų, kai einam, tikrinam. Visi požymiai rodo, kad žmonės gyvena, o neturėtų gyvent, bet kai atsiduriam teismuose, matom, kad tos bylos yra pralaimimos, šitie teisės aktai neveikia“, - kalbėjo V. Benkunskas.
Visa esmė dėl ko Navickams reikia manipuliuoti pastatų statusais yra paprasta - jų namų valdos sklype galima statyti vieną vienbutį arba dvibutį gyvenamąjį pastatą ir pagalbinių pastatų, tačiau Navickai pastatė tris namus, todėl du iš jų ir lieka įforminti ne kaip gyvenamieji namai, o dirbtuvės.
Visas TV3 Žinias žiūrėkite čia:
Servituto Nustatymas Teismo Sprendimu
Ieškovai teismo prašė nustatyti neatlygintinį 9 metrų pločio kelio ir antžeminių bei požeminių komunikacijų servitutą per atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pagal ieškovų pateiktus dokumentus.
Proceso Atnaujinimas Santuokos Nutraukimo Byloje
Pareiškėja prašė atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje išspręstas suinteresuotų asmenų santuokos nutraukimo bendru sutarimu klausimas.