Nuosavybės teisė yra vienas iš pamatinių žmogaus teisių, saugomų valstybės. Lietuvoje ši teisė yra ginama Konstitucijos ir kitų įstatymų. Aptarkime, ką apima nuosavybės teisė, kaip ji reglamentuojama ir kokie yra jos apribojimai.
Konstitucinis nuosavybės teisės pagrindas
Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo turi teisę į nuosavą turtą ir jo apsaugą nuo neteisėto kėsinimosi.
Konstitucinis Teismas nuolat pabrėžia nuosavybės teisės svarbą. 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.
Tačiau nuosavybės teisė nėra absoliuti. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Tai reiškia, kad valstybė, esant būtinybei, gali nusavinti turtą, tačiau privalo tai daryti tik įstatymo nustatyta tvarka ir kompensuoti savininkui patirtus nuostolius.
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Civilinės teisės aspektai
Civilinė teisė reguliuoja nuosavybės santykius tarp privačių asmenų. Civilinės teisės reguliavimo metodo esmė: civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė ir iniciatyva, dispozityvumas įgyjant ir įgyvendinant civilines teises, turtinė asmeninių ciilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.
Lietuvos civilinės teisės reglamentavimo pagrindinis objektas yra nuosavybės santykiai, kiti turtiniai santykiai - išvestiniai iš jų. Civilinė teisė reglamentuoja tik tuos turtinius santykius, kurių dalyviai vienas kitam nepavaldūs. Turtinius santykius, pagrįstus įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms, reguliuoja viešoji teisė - administracinė, baudžiamoji, finansų ir kitos teisės šakos. Išimties tvarka civilinė teisė gali būti taikoma ir šiems santykiams reguliuoti, jei jų nereglamentuoja viešoji teisė arba kai tai įsakmiai nurodyta įstatyme. Civilinė teisė t. p.
Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kurį yra atribojamas sutuoktinių asmeninis ir bendras turtas, yra laiko kriterijus. Pagal šį kriterijų yra vertinamas konkretaus turto objekto įsigijimo laikas ir santuokos sudarymo momentas. Šis kriterijus nustato, kad turtas, įgytas iki santuokos sudarymo, yra laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pagal CK 3.89 straipsnį, asmenine sutuoktinio nuosavybe laikoma:
- Turtas, įgytas iki santuokos sudarymo.
- Po santuokos sudarymo dovanotas ar paveldėtas turtas, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas sutuoktiniui perduodamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
- Sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai).
- Intelektinės ir pramoninės teisės.
- Lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai.
- Gautos įvairios tikslinės išmokos (žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, atlyginimas, neturtinės žalos atlyginimas, tikslinė materialinė parama, ar kitokios, tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu susijusios išmokos, taip pat ir teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims).
- Turtas, įgytas santuokos metu už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu sutuoktinis aiškiai išreiškė savo valią, kad jis turtą už jam priklausančias lėšas įsigyja savo asmeninėm nuosavybėn.
Atskirai būtina paminėti, kad faktą, jog tam tikras turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybes teise, privalo įrodyti tai teigiantis sutuoktinis ir jis tą gali padaryti tik rašytiniais įrodymais. Tačiau ši nuostata nėra taikoma tais atvejais, kai įstatymas leidžia remtis liudytojų parodymais arba turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutuoktinis tokio fakto neįrodo, t.y.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas - tai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau - BPK) įtvirtinta procesinė prievartos priemonė, susijusi su tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta žmogaus teise į nuosavybės neliečiamumą. Kaip ir kiekviena procesinė prievartos priemonė, laikinas nuosavybės teisės apribojimas turėtų būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė siekiant tam tikrų proceso tikslų.
Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 72-3 straipsnyje (išplėstinis turto konfiskavimas) nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.
Siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas, kai procese yra ar gali būti pareikštas civilinis ieškinys ir kai kyla grėsmė, jog nepritaikius šios priemonės baudžiamojo proceso dalyvis gali paslėpti, sunaudoti, sunaikinti turimą turtą ar kitaip trukdyti procesui bei pažeisti civilinių ieškovų teises į žalos atlyginimą. Prašomo apriboti turto vertė turi būti proporcinga civilinio ieškinio dydžiui. Nutarime privalo būti nurodytas asmuo, kurio ieškinio reikalavimo įvykdymui užtikrinti laikinai apribojama nuosavybės teisė.
Siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas, kai yra pagrindas manyti, kad asmens turtas yra padarytos nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas ir jis, procesui pasibaigus teismo nuosprendžiu, gali būti konfiskuotas, paimant jį valstybės nuosavybėn (BK 72 str.).
Baudžiamasis įstatymas taip pat numato galimybę taikyti baudžiamojo poveikio priemonę - išplėstinį turto konfiskavimą. BK 72-3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas ikiteisminio tyrimo metu skiriamas prokuroro nutarimu, o perdavus bylą į teismą - teismo nutartimi. Paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius.
Laikiną nuosavybės teisių apribojimą galima taikyti ne tik įtariamiesiems (kaltinamiesiems), bet ir jų tėvams, globėjams, rūpintojams ar kitam juridiniam asmeniui (pvz., galimo kaltininko darbdaviui), kurie materialiai atsakingi už įtariamojo (kaltinamojo) veiksmus, bei fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie turi BK 72 ir 72-3 straipsniuose nurodytą konfiskuotiną turtą.
Asmuo, kurio nuosavybės teisės laikinai apribota, turi teisę apskųsti prokuroro nutarimą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo paskyrimo ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Svarbu: Teisinėje praktikoje pažymima, kad ši procesinė prievartos priemonė yra susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių - teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl turi būti skiriama pagrįstai ir įsitikinus, jog tam yra teisėtas pagrindas, nepažeidžiamos konkretaus asmens teisės bei teisėti interesai.
Pagrindiniai aspektai
Apibendrinant, nuosavybės teisė Lietuvoje yra saugoma Konstitucijos ir įstatymų, tačiau gali būti apribojama įstatymo nustatyta tvarka. Svarbu atsižvelgti į turto įgijimo aplinkybes, ypač santuokos atveju, ir žinoti savo teises, jei nuosavybės teisė yra laikinai apribojama.
Štai pagrindiniai aspektai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:
- Nuosavybės teisė yra konstitucinė teisė.
- Valstybė gali apriboti nuosavybės teisę tik įstatymo nustatyta tvarka.
- Santuokos atveju svarbu atskirti asmeninę ir bendrą nuosavybę.
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo paskirtis - saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, ir užtikrinti aukštą asmens duomenų apsaugos lygį. Šis įstatymas taikomas drauge su 2016 m. priimtu Reglamentu (ES) 2016/679, kuris yra tiesiogiai taikomas visoje Europos Sąjungoje. Čia asmens duomenys suprantami kaip bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas), o fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, tai toks asmuo, kurio tapatybė tiesiogiai arba netiesiogiai nustatoma visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. įtvirtina žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“ Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti.
Ši neliečiama asmens sritis, kaip būtų galima spręsti iš Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies analizės, - tai jo asmeninis, šeimyninis gyvenimas, asmens garbė ir orumas. Privati informacija sudaro asmens privataus gyvenimo neliečiamumo turinį. Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip konstitucinės teisės principas, suformuotas palyginti neseniai, tai XX a. antrosios pusės principas, nors jo ištakų reikėtų ieškoti ir ankstesnių amžių teisės doktrinose.
Svarbi šeimos gyvenimo dalis yra laisvas santuokos sudarymas. Konstitucijos 38 straipsnyje konstatuojama, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Civilinio kodekso 3.7 straipsnyje „Santuokos samprata“ numatyta, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Santuoka sudaroma laisva moters ir vyro valia. Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius.
Privataus gyvenimo samprata apima ir asmens teisę į vardą ir jo gynimą. Civilinio kodekso 2.20 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą.
Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. 1993 m. gruodžio 13 d. Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Informacijai apie asmens privatų gyvenimą, be Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų, skiria daug Lietuvos įstatymų. Tarp tokių paminėtini 1996 m. priimtas ir galiojantis 2000 m. redakcijos Visuomenės informavimo įstatymas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kuris buvo priimtas 1998 m. ir šiuo metu galiojanti jo 2000 m. redakcija, Civilinis kodeksas, Baudžiamasis kodeksas, Civilinio proceso kodeksas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys privatumą, asmens susirašinėjimo, susižinojimo telegrafo pranešimais ir kitokiais būdais, pokalbius telefonu.
LR CK 2.23 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog privataus gyvenimo duomenų paskelbimas, asmeninio susirašinėjimo paskelbimas, įėjimas į asmens gyvenamąjį būstą be jo sutikimo, privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymus yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Ši teisė į pavardę, vardą (vardus), pseudonimą, draudžiant įgyti teises ir pareigas prisidengiant kito asmens vardu, numatant teisės pažeidimo atveju, t.y. kitam asmeniui neteisėtai veikiant jo asmens vardu ar kitokiu būdu pasisavinant svetimą vardą, ar kliudant juo naudotis, pareikšti ieškinį teisme, reikalaujant tokius veiksmus nutraukti bei įpareigoti atlyginti dėl to padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Siekiant užtikrinti privataus gyvenimo teisę tvarkant asmens duomenis, Lietuvoje priimtas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Šis įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenis susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Šis įstatymas nustato fizinis asmenis, kaip duomenis subjektais, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinis ir fizinis asmenis teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau - LR BPK) reglamentuoja asmens privataus gyvenimo apsaugą atliekant ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo procesinius veiksmus. Bylos nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose privataus gyvenimo bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą. Taip pat užtikrinamas asmens būsto neliečiamybė, susirašinėjimo, telefoninis pokalbis, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumas. Pabrėžtina, jog šias teises privalu užtikrinti visiems baudžiamojo proceso dalyviams, įskaitant įtariamąjį bei teisiamąjį. Svarbu užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama šiomis procesinis prievartos priemonėmis taikymu. Siekiant užtikrinti asmens privataus gyvenimo apsaugą baudžiamojo proceso metu, būtina užtikrinti ikiteisminio tyrimo veiksmus drausminės bei baudžiamosios atsakomybės institutų pagalba.
LR BK specialiosios dalies normų analizė atskleidžia ir ryšį tarp veikos pavojingumo (sunkumo) bei bausmės griežtumo. Pastebėtina, kad visuomenėje kriminalinės temos yra populiarios, todėl galima daryti prielaida, kad tam tikrais atvejais nusikaltimų aiškinimas gali iš esmės nesutapti su baudžiamosios teorijos principais ir jų įgyvendinimu. Šiosios visuomenės ar atskirų socialinių grupių vertinimus. Teigtina, kad idealiuoju atveju gyventojų ir atskirų jų grupių požiūris į nusikaltimus turėtų sutapti su kriminalinės justicijos atstovų vertinimu.
Priešingu atveju, gyventojų sąmonėje konstruojama „kriminalinė tikrovė“ gali visiškai nesutapti su ta tikrove, kuri yra baudžiamosios justicijos objektas. Svarbi ne tik privataus gyvenimo neliečiamumo, tinkamo kvalifikavimo, bet ir šių veiksmų baudžiamumo, arba kriminalizavimo vienodo vertinimo visuomenėje problema. Šio teisinio gėrio apsaugos, taikant baudžiamosios teisės priemones, efektyvumą. Todėl svarbu ištirti privataus gyvenimo neliečiamumui baudžiamoji teisinė kvalifikacija ir baudžiamumo (kriminalizavimo) vertinimas.
tags: #teise #i #nuosavybes #nelieciamuma #nusikaltimas