Teisė į nuosavybę yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, saugoma įvairių tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip ši teisė yra įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje (EŽTK) ir kokie yra jos apribojimai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre
Europos žmogaus teisių konvencija: pagrindiniai aspektai
Euròpos žmogaũs téisių konveñcija, Euròpos žmogaũs téisių ir pagrindnių láisvių apsaugõs konveñcija, įtvirtina prigimtines žmogaus teises ir pagrindines laisves. Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK) buvo parengta ir patvirtinta Europos Tarybos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje.
Konvencijos pasirašymas yra būtina sąlyga stojant į Europos Tarybą. Ji įtvirtina prigimtines žmogaus teises ir pagrindines laisves, įpareigodama valstybes - Europos žmogaus teisių konvencijos dalyves - garantuoti šias teises ir laisves kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui.
Konvenciją sudaro 3 skyriai, 59 straipsniai ir 16 protokolų (ši numeracija atsirado įsigaliojus Vienuoliktajam protokolui).
Vienuoliktuoju protokolu (įsigaliojo 1998 m. lapkričio 1 d., Lietuvoje ratifikuotas 1995 m. balandžio 27 d.) panaikinta Europos Žmogaus Teisių Komisija ir reglamentuojama nuolat veikiančios institucijos - Europos Žmogaus Teisių Teismo - veikla. Ši institucija garantuoja, kad Konvencijos šalys laikytųsi įsipareigojimų ir asmenys ar valstybės dėl Konvencijos nuostatų pažeidimo galėtų į ją kreiptis.
Konvencija įtvirtina vieną veiksmingiausių žmogaus teisių tarptautinės kontrolės mechanizmų - individualių peticijų nagrinėjimą Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Keturioliktuoju protokolu (įsigaliojo, t. p.
Teisės į nuosavybę samprata ir apribojimai
Nuosavybė, paprastais žodžiais tariant, yra objektas(-ai), priklausantys kažkam. Remiantis šia taisykle, nuosavybė nėra apribota tik fiziniais daiktais: ji taip pat apima, pavyzdžiui, bendrovės akcijas, intelektinę nuosavybę (pvz. prekės ženklai) ir socialinio draudimo išmokas.
Taip, ši teisė nėra absoliuti. Iš asmens nuosavybė gali būti paimta dėl visuomenės interesų ir vadovaujantis įstatymu. Tai nėra baigtinis sąrašas: ar viešasis interesas yra teisėtas, nustatoma kiekvienu atveju. Net jei nuosavybės paėmimas vykdomas dėl visuomenės interesų, jis taip pat turi būti proporcingas - tai reiškia, kad priemonė turi atitikti tikslą ir neviršyti to, kas reikalinga jį pasiekti. Tokiu atveju valstybė paprastai turi pareigą atlyginti paveiktos nuosavybės savininkui.
Pavyzdys iš teismų praktikos: Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją byloje valdžios institucijos atšaukė leidimą parduoti alų, vyną ir įvairius alkoholinius gėrimus iš pareiškėjo (restoraną valdančios įmonės) dėl netinkamo ekonominio valdymo ir aplaidžios buhalterijos.
Europos Žmogaus Teisių Konvencija ir nuosavybės teisės apsauga
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolas Nr. 1, iš dalies pakeistas Protokolu Nr. 11 (ETS, Nr. 155), įtvirtina nuostatas dėl nuosavybės apsaugos.
Protokolo Nr. 1 1 straipsnis skelbia:
Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą.
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės.
Teisės į nuosavybę svarba
Teisė į nuosavybę yra glaudžiai susijusi su asmens laisve. Karų metu iš aukų ne tik atimamos gyvybės, bet ir jų turtas.
EŽTK normos, garantuojančios nuosavybės teisės apsaugą ir užimančios vieną iš aukščiausių pozicijų Lietuvos Respublikos teisės aktų hierarchijoje, suteikė galimybę pirmai iš mūsų piliečių, p. Jasiūnienei, apginti savo teises tarptautiniame teisme (bylos Jasiuniene v Lithuania 2003 m. kovo 6 d. sprendimas). Nuosavybės teisės kaip vienos iš žmogaus (asmens) teisių apsaugos įtraukimas į Konvencijos Pirmąjį protokolą, o ne į Konvencijos tekstą rodo valstybių nesutarimą dėl šios teisės apsaugos turinio ir tikslingumo.
Todėl akivaizdu, kad pasiektas konsensusas suteikė valstybėms plačias galimybes nusavinti turtą, kontroliuojant naudojimąsi nuosavybe ir garantuojant mokesčių surinkimą. Nepaisant to, Europos Žmogaus Teisių Teismas kvalifikuodamas valstybės veiksmus, varžančius nuosavybės teisę, naudoja ir bendrą garantiją, įtvirtintą EŽTK Pirmojo protokolo pirmame sakinyje, tais atvejais, kai šie negali būti įvertinti kaip nusavinimas ar nuosavybės naudojimo kontrolė.