Civilinėje teisėje, siekiant užtikrinti asmenų teises ar sudarant prielaidas jų pažeidimui, tarp sandorių negaliojimo pagrindų įtvirtinti tariamieji ir apsimestiniai sandoriai. Nagrinėjant restitucijos klausimus, susijusius su sutartinių įsipareigojimų nevykdymu, ypač kai kalbama apie sklypo pardavimą, svarbu suprasti sandorių negaliojimo institutą ir jo taikymo ypatumus.
Šiame straipsnyje aptariami atvejai, kai sklypo pardavėjas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, o sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl valios trūkumų, simuliacijos ar kitų priežasčių, numatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (CK).
Kas stumia Europą į naują karą? Šakalienės prisipažinimas ir tektoniniai geopolitiniai lūžiai
Sandorio Negaliojimo Pagrindai
CK įtvirtintas sandorių negaliojimo institutas, kuris taikomas tais atvejais, kai sandoris sudaromas pažeidžiant įstatymus ar neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pagrindinis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Neturintys esminio valios elemento - siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas - veiksmai nėra sandoriai.
Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. siekia sukurti tariamą teisinį tikslą. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti CK 1.86 straipsnyje įtvirtinta, jog tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.
Ir nors tokie susitarimai laikomi fiktyviais, realiai nevykdomais, įstatymų leidėjas antroje minėto straipsnio dalyje įtvirtina taisyklę, jog tariamiesiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos (t.y. restitucijos taisyklės). Tokia pozicija kvestionuotina, kyla klausimas dėl galimai atsiradusios prieštaros - jei tariamuoju sandoriu šalys siekia sukurti tik išorinį tam tikrų santykių sukūrimo, pakeitimo ar pasibaigimo vaizdą, o jokie tokio sandorio vykdymo veiksmai negali būti atliekami, kodėl tuomet CK pateikiamas kilusis pasekmių išsprendimo būdas, nukreipiama į restitucijos taikymą?
Sandorio šalies valios trūkumai gali pasireikšti ne tik simuliuojant patį sandorio sudarymo faktą, bet ir nuslepiant tikrąsias juo siekiamas pasekmes, imituojant kitokio pobūdžio susitarimo sudarymą. Tokių situacijų sprendimui CK 1.87 straipsnyje įtvirtintas apsimestinis sandoris - jo nuostatos taikomos atvejams, kai sandoris sudaromas kitam sandoriui pridengti. Šiuo atveju susiklosto „dvigubi“ teisiniai santykiai, iš esmės sudaromi du sandoriai - apsimestinis ir tikrasis.
Tokie apsimestiniai sandoriai turi būti eliminuojami iš civilinės apyvartos sprendžiant dėl tikrojo (pridengiamojo) sandorio likimo. Todėl gali kilti klausimas, ar teisingai pasirinkta įstatymo leidėjo pozicija apsimestinį sandorį priskirti niekiniams sandoriams. Pakanka vien trumpos apžvalgos, kad pastebėtume, jog tiek tariamojo, tiek apsimestinio sandorio šalies valia turi trūkumų, abiem atvejais imituojamas skirtingos, nei iš tiesų siekiama, teisės ir pareigos apimties tarp šalių atsiradimas.
Analizuojant iškeltus klausimus, pravartu nagrinėti užsienio valstybių teisę įtvirtinant tariamus ir apsimestinius sandorius - kitų šalių teisės praktikos ir doktrinos analizė gali padėti ne tik visapusiškai atskleisti nagrinėjamą temą, bet ir leisti pasinaudoti sukaupta gerąja patirtimi. Šiuo atveju itin svarbi Italijos, Vokietijos ir Rusijos teisės doktrina bei teismų praktika.
Kadangi CK 1.86 ir 1.87 straipsnių nuostatos, priėmus 2000 m. CK, išliko nepasikeitusios, manytina, kad Rusijos Federacijos teisės ir doktrinos analizė gali padėti geriau suvokti šiuo metu galiojantį tariamąjį ir apsimestinį sandorių institutą.
Tariamosios ir apsimestinės sutartys yra niekinės ir negaliojančios nuo pat sudarymo momento dėl šalių valios ydingumo juos sudarant.
Tariamasis Sandoris
Tariamasis sandoris - tai sandoris, kuris sudaromas tik dėl akių, be ketinimo sukurti teisines pasekmes. Toks sandoris negalioja nuo pat jo sudarymo momento (ab initio). Pavyzdžiui, CK 1.86 straipsnis numato, kad sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, yra negaliojantis.
Praktikoje, tariamieji sandoriai dažnai naudojami siekiant išvengti mokesčių, nuslėpti turtą ar kitaip apgauti kreditorius. Pavyzdžiui, asmuo gali tariamai parduoti savo turtą giminaičiui, tačiau iš tikrųjų toliau valdyti ir naudoti tą turtą.
Apsimestinis Sandoris
Apsimestinis sandoris - tai sandoris, kuris sudaromas siekiant pridengti kitą sandorį, kurio šalys iš tikrųjų norėjo sudaryti. Tokiu atveju, negalioja apsimestinis sandoris, o taikomos taisyklės, reglamentuojančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų norėjo sudaryti. CK 1.87 straipsnis numato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos taisyklės, reglamentuojančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje.
Apsimestinis sandoris gali būti naudojamas įvairiems tikslams, pavyzdžiui, siekiant apeiti įstatymus, išvengti mokesčių ar nuslėpti tikrąją sandorio kainą. Pavyzdžiui, šalys gali sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodoma mažesnė kaina, nei iš tikrųjų sumokėta, siekiant sumažinti mokėtinus mokesčius.
Restitucija
Jeigu sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikoma restitucija - šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką gavo pagal negaliojantį sandorį. Jeigu grąžinti natūra neįmanoma, atlyginama pinigais. Restitucija yra vienas iš pagrindinių teisinių gynybos būdų, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu.
CK 6.145 straipsnis reglamentuoja restituciją. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu neįmanoma grąžinti to, ką viena šalis gavo iš kitos pagal sutartį natūra, atlyginama pinigais, jeigu įstatymai nenumato ko kita.
Restitucija gali būti taikoma tiek tariamiesiems, tiek apsimestiniams sandoriams. Tačiau, taikant restituciją apsimestiniams sandoriams, svarbu nustatyti tikrąjį sandorį, kurį šalys norėjo sudaryti, ir taikyti restituciją pagal to sandorio taisykles.
Senovės Romos Teisės Įtaka
Pradedant analizuoti bet kokios teisinės konstrukcijos turinį visada pravartu pasidomėti jos ištakomis - tokiu būdu galima lengviau suprasti jos paskirtį bei tikslus, kurių siekiama įtvirtinant minimą teisinį reguliavimą. Visiems žinoma, jog civilinės teisės tradicijai didžiausios įtakos turėjo romėnų teisės doktrina. Šios sukurtos teisės sistema padėjo tvirtus pamatus daugeliui šiuolaikinės civilinės teisės institutų, todėl lieka aktuali ir aptariant mūsų nagrinėjamos temos ypatumus.
Romėnų teisėje simuliacijos institutas (lot. simulare - apsimesti, imituoti, dėti) buvo žinomas. Nuo iocandi causa simuliacija skyrėsi tuo, jog pastaruoju atveju šalių valios pareiškimas yra rimtas, suderintas, išreikšta šalių valia sutampa. Šis institutas leido spręsti klausimus dėl šalių sudaryto susitarimo turinio ir tikrųjų ketinimų neatitikimo.
Remdamasis Digests ištraukomis, savo tyrime apie romėnų teisės įtaką šiuolaikinei civilinei teisei ir civilinio proceso teisei, M. Jonaitis daro išvadą, kad nagrinėdami sandorių negaliojimo klausimus romėnų juristai tariamąjį sandorį skyrė nuo apsimestinio. Pavyzdžiui, Gajus teigia - santuoka, sudaryta dėl akių, yra negaliojanti. Tai atitinka CK įtvirtinto tariamojo sandorio turinį, jog dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.
Užsienio Valstybių Teisinis Reguliavimas
Užsienio valstybių įstatymų leidėjai pasirinko įvairius teisinio reglamentavimo modelius įtvirtindami šiuos sandorių negaliojimo pagrindus, savo turiniu artimus institutus galima rasti daugelyje valstybių. Vienose šalyse civiliniuose kodeksuose, kaip ir Senovės Romos teisėje, įtvirtintas būtent simuliacijos mechanizmas (pvz. Italijos civilinio kodekso 1414 str.), kitose - atskiri sandorių negaliojimo pagrindai (pvz. Rusijos Federacijos civilinio kodekso 170 str., Austrijos civilinio kodekso 916 str.).
Europos sutarčių teisės principai (PECL) taip pat reglamentuoja šias situacijas. PECL 6:103 straipsnis numato, kad „šalims sudarius menamą susitarimą, kuriuo nesiekiama atskleisti tikrųjų jų ketinimų, šalis įpareigoja tikrasis susitarimas“. Tokia ganėtinai glausta ir iš pirmo žvilgsnio paprasta formuluotė principų komentatorius išskaidoma į tris rūšis sandorius - tokius, kuomet sudarydamos apsimestinius sandorius šalys nuslepia tikruosius ketinimus (santykinė simuliacija), tokius, kuomet sudarydamos tariamus sandorius šalys apskritai nesiekia teisės ir pareigos sukūrimo (absoliuti simuliacija) ir tokius, kuomet sandoris sudaromas ne su tikruoju naudos gavėju, bet su jo agentu (subjektyvioji simuliacija). PECL numato tik šių sandorių pasekmes šalims - principuose nustatytos taisyklės pripažįstamos ir įtvirtintos daugelio šalių teisėje.
Apibendrinant, restitucija yra svarbus teisinis instrumentas, užtikrinantis teisingumą ir šalių interesų apsaugą, kai sklypo pardavėjas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, o sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl valios trūkumų, simuliacijos ar kitų įstatyme numatytų pagrindų.
Civilinės teisės sistemos pasaulyje.
tags: #taikyti #restitucija #nes #sklypo #pardavejas #nevykde