Suvalkiečiai, arba sūduviai, yra lietuvių etninė grupė, gyvenanti kairiajame Nemuno krante, Užnemunėje. Manoma, kad jie susidarė XVI-XVII a. iš autochtonų jotvingių (sūduvių), lietuvių (aukštaičių) ir atsikėlusių nadruvių, vakarų sūduvių palikuonių, vakarų aukštaičių.
Šiame straipsnyje aptarsime XIX a. būdingus Suvalkijos sodybos bruožus, įskaitant architektūrą, interjerą ir etninę kultūrą. Taip pat nagrinėsime Jono Basanavičiaus gimtinės istoriją ir atstatymą.
Lietuvos etnografiniai regionai
Suvalkiečių Gyvenimo Būdas XIX Amžiuje
Suvalkiečių gyvenamos teritorijos 1795-1807 m. priklausė Prūsijai, 1807-1815 m. - Varšuvos kunigaikštystei, 1815-1915 m. - Rusijos imperijos valdomai Lenkijos karalystei. Dėl ankstesnio baudžiavos panaikinimo (1807 m.) šiame krašte ir spartesnės kapitalizmo raidos XIX a. gatviniai kaimai išsiskirstė į vienkiemius.
XIX a. Suvalkijos Sodybos Bruožai
XIX a. Suvalkijos sodyboms buvo būdingi šie bruožai:
- Apželdinimas lapuočiais: Sodybos buvo apželdintos lapuočiais medžiais.
- Keturkampis kiemas: Trobesiai (stuba, svirnas, tvartai, klojimas) buvo statomi apie keturkampį kiemą.
- Stubos išplanavimas: Stubos viduryje buvo virtuvė ir priemenė, viename gale šeimyninė stuba, kitame - seklyčia ir miegamieji kambariai.
- Svirnai: Svirnai buvo dviejų arba trijų patalpų (rakandams ir mantai laikyti, miegoti); aruodai įrengti ant aukšto (virš lubų).
- Klojimas: Klojimas (kluonas) su šoniniais įvažiavimais, kartais prie jo pristatyta maniežinė vilktui (maniežui) laikyti.
Neturtingo valstiečio sodybą dažniausiai sudarė vieno galo gyvenamasis namas (vadinamoji stubelė) ir vienas ūkinis pastatas. XIX a. pabaigoje didesnių ūkių pastatus imta dengti čerpėmis.
Tradiciniai Drabužiai, Muzika ir Mityba
Vyrų drabužiai - durtos sermėgos su klostėmis nugaroje žemiau liemens, veltinės skrybėlės plačiais kraštais, moterų - sijonai su plačių ir siaurų vertikalių dryžių deriniais, kaišytinės, lelijų raštais puoštos prijuostės, brokatiniai galionai.
Manoma, į Užnemunę kanklės galėjo patekti XV a. pradžioje-XVIII a. pradžioje per žemaičius, atsikėlusius iš senųjų kuršių žemių.
Būdingi valgiai: pusryčiams mėsa su duona ir raugintais kopūstais, kiaušinienė, raugintų kopūstų sriuba arba barščiai; pietums sausienė (sausai virtos arba troškintos bulvės) arba bulvių plokštainis, saldi vaisių sriuba (su vyšniomis) arba pašildomi nuo pusryčių likę valgiai; vakarienei valgoma baltinta kukulaičių sriuba, bulvės su rūgusiu pienu.
Suvalkiečių ir Mažosios Lietuvos materialinė kultūra turėjo daug bendrų bruožų (pvz., moterų kepurėlės, siuvinėti adinuke baltai, kryželiu juodai ir peltakiuoti marškiniai).
Suvalkietiška sodyba Rumšiškėse
Suvalkiečio Sodybos Bruožų Apibendrinimas
Ši lentelė apibendrina pagrindinius Suvalkijos sodybos bruožus XIX a.:
| Bruožas | Aprašymas |
|---|---|
| Apželdinimas | Lapuočiais medžiais |
| Kiemas | Keturkampis |
| Stubos išplanavimas | Virtuvė ir priemenė viduryje, šeimyninė stuba viename gale, seklyčia ir miegamieji kitame |
| Svirnai | Dviejų arba trijų patalpų |
| Klojimas | Su šoniniais įvažiavimais |
| Stogų danga | XIX a. pabaigoje didesnių ūkių pastatus imta dengti čerpėmis |
Jono Basanavičiaus Gimtinės Atstatymas
Jonas Basanavičius savo vaikystę praleido Vilkaviškio rajone, Ožkabalių kaime. Gyvenamasis Basanavičių namas šiame Suvalkijos vienkiemyje buvo pastatytas dar prieš gimstant būsimajam Patriarchui - 1832 metais.
„Iš tėvų gimtųjų namų Jonas Basanavičius išvyko būdamas paauglys. Išvažiavęs mokytis į juos sugrįždavo tik jau kaip svečias - savaitgaliais ar atostogoms. Rūpintis sodyba buvo patikėta jaunėliui broliui Vincui, tačiau per ilgą laiką sodybos pastatai ne kartą degė ir po truputį nyko“, - sodybos istoriją prisiminė J. Tarpukariu Basanavičių palikuonys net Antano Smetonos kanceliarijos prašė taisyti prastos būklės sodybos pastatus, tačiau užėjus karui to padaryti nesuspėta.
Jono Basanavičiaus gimtinė
Idėja atstatyti J. Basanavičiaus sodybą subrendo 1988 metų spalį. „Tiesą sakant, tais metais kilo dvi idėjos: sodybos atstatymą inicijavo kauniečiai, o pasodinti ąžuolyną - vilniečiai. Dviejų skirtingų idėjų autorių dėka šiandien turime ir atstatytą sodybą, ir žaliuojantį ąžuolyną“, - pasakojo R.
Inicijavus sodybos atstatymą, pirmiausia buvo atstatytas gyvenamasis namas ir klėtis, vėliau - karvidė, kluonas ir kiaulidė. Paskutinis pastatas sodyboje atstatytas 1998 metais. Atstatytuose pastatuose jau beveik 30 metų veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su pasiturinčio suvalkiečio ūkininko kasdieniu gyvenimu, pačiu J. Basanavičiumi ir savita, tik šiam kraštui būdinga, etnine kultūra.
Šiandien J. Basanavičiaus gimtinė yra svarbus kultūros paveldo objektas, pritraukiantis lankytojus, norinčius susipažinti su Suvalkijos istorija ir etnine kultūra.
Sodybos atstatymo 30-mečio proga liepos 4 dieną čia buvo atidaryta paroda, pasakojanti sodybos istoriją, kurią savo prisiminimais papildė atstatymo iniciatoriai. Renginiui vadovavo Virginija Kochanskytė, kurios vaidmuo šioje šventėje ypač svarbus: renginį J. Basanavičiaus gimtinėje ji vedė ir prieš 30 metų. Šventinę visų nuotaiką palaikė grupė „Folk Trio“ bei kiti atlikėjai.
Autentiška Suvalkiečio Sodyba Šiandien
Šakių rajonas, Pervazninkų kaimas, kuriame išlikusi autentiška suvalkiečio sodyba. Neįtikėtina: pastatyta po baudžiavos panaikinimo, beveik prieš 130 metų. Pervazininkų kaimas buvo vienas didžiausių šiame krašte. Buvo 95 sodybos, gyveno apie 500 žmonių. Šiandien apie klestėjusį kaimą byloja išlikusi vienintelė autentiška sodyba.
Etnografinė sodyba išliko per stebuklą. Atėjus sovietų valdžiai, jos savininkai Juozas ir Marija Petkevičiai, kaip ir visi pasiturintys ūkininkai, buvo išbuožinti. Prieš 20 metų senovinę sodybą įsigijusi Rutkų šeima nusprendė ją išsaugoti kuo autentiškesnę.
tags: #suvalkiecio #sodyba #xix