Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė ašalis drausmė ir tikslus pareigų vykdymas būtina sąlyga verslo vystymui. Tačiau skolininkas gali nevykdyti pareigos prievolėje. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje. Vienas iš kreditoriaus interesus ginančių būdų yra hipoteka.
Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama. Tačiau visuomeniniai santykiai, kuriems reguliuoti buvo kuriamos teisės normos, liko ne iki galo reglamentuoti ir aiškūs. Todėl iki šiol hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto procese pasitaiko akivaizdžių klaidų ir netikslumų. Įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, daromi siekiant patobulinti galiojantį hipotekos registro modelį, neretai sąlygoja praktines teisės normų taikymo problemas.
Hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarkos mokslinis tyrimas yra aktualus, nes 2007 m. planuojama reorganizuoti hipotekos registro informacinę sistemą, atsisakant teritorinių duomenų bazių ir visas registravimo procedūras atliekant Centriniame hipotekos registre. Įgyvendinus hipotekos registro sistemos reorganizaciją, bus panaikintas teismų vaidmuo hipotekos registravimo procese, o hipotekos skyrių funkcijas, susijusias su išieškojimu iš įkeisto turto, perims apylinkės teismai.
Hipotekos Samprata ir Istorinė Raida
Magistro baigiamojo darbo dalyje autorius pateikia hipotekos sampratos analizę, kuri pradedama nuo įkeitimo teisės vystymosi istorinės apžvalgos. Darbe nesiekiama išsamiai išanalizuoti įkeitimo teisės istorijos, o norima lyginamuoju - istoriniu metodu aptarti įkeitimo formas ir pagrindus, turėjusius didelę įtaką šios dienos hipotekos susiformavimui. Taip pat nagrinėjamos teisės normos. Be to, hipotekos, kaip daiktinės teisės, požymis (sekimo, pirmumo ir kt.) suvokimas yra reikšmingas, siekiant tinkamai įvertinti išieškojimo iš įkeisto turto ypatumus.
Seniausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje - Romos teisėje. Pirmieji metai įkeitimo aprašykos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose. Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai. Babilono valdovo Hammurabio, viešpatavusio 1792 - 1750 m. pr.m.e., teisynas nustatė: "Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai aie pas jį pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus". Šiuo atveju sutarties įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas.
Skolos vergijos panaikinimas siejamas su archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, kurį įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas "įvesta, įvežta, įnešta". Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi.
Kas yra hipotekos? | autorius „Wall Street Survivor“
Romos Teisės Įtaka Hipotekos Raidai
Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo. Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn. Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį. Vėliau pretorius įsipareigojimą įvykdžiusiam skolininkui suteikė asmeninio ieškinio - actio fiduciae - pateikimo galimybę. Jeigu šiuosius asmenis, skolininkui nebuvo grąžinamas įkeistas daiktas, o tik atlyginami nuostoliai.
Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama "rankiniu įkeitimu". Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti. Šios fiducia ir pignus trūkumus. Visų pirma, to reikalavo nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas dažniausiai ir buvo šio turto tobulinimas, gerinimas. Šioji įkeitimo forma hypotheca skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju. Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui - tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui - hypotheca. Tačiau Justiniano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas - jų pavadinimas (Inter pignus et hypothecam tantum nominis sonus differt (D. 20. 1. 5. 1)). Todėl pritariame E. Baranausko nuomonei, kad valdymas yra pagrindinis, bet ne išimtinis požymis pignus ir hypotheca formoms atskirti.
Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus - sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą. P. F. Girard'as įkaito šaltiniu pripažįsta ir testamentą, kuomet "garantijos davėjas turi būti savininkas ir turi galėti daiktą nusavinti". Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Tam tikram daiktui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį. Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką. Kai sutartis numatė draudimą kreditoriui parduoti įkaitą, daiktas galėjo būti parduodamas, skolininką įspėjus tris kartus. Kreditorius pardavimą privalėjo vykdyti ne tik sau, bet ir įkaito davėjui geriausiomis sąlygomis. Suma, likusi patenkinus skolą (hyperocha), turėjo būti grąžinta įkeisto daikto savininkui.
Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Tačiau vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas. P. F. Girard'as ir V. M. Chvostov'as greta šių įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindų išskiria ir senatį, kuri kartu naikino actio hypothecaria skundo pateikimo galimybę. Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi. Šis teisės sistemas. Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienų.
Hipotekos Teisinis Reguliavimas Lietuvoje
Nėra lengva pasakyti, kokią įtaką romėnų teisė turėjo įkeitimo formavimuisi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK). Tačiau jos elementai iš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus. Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje "Apie dvarus, kurie yra skolinti, ir apie užstatus". Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisis gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo išpirkimo ir kitas normas. Tačiau išskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo "amžinumas" - laiku neišpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe.
XIX a. - XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusių valstybių teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu. Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. gruodžio 9 d. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsų Žemės teisynas įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatų įleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui. Griežiant nekilnojamąjį turtą, įrašytą į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo - perduodant jį naudotis.
1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. Šiais turtais, nelietė smulkiosios nuosavybės. Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs . Butkys atskleidžia jų vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinių veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą. Tačiau, mūsų nuomone, Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiški, nuosekli ir išsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. Dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinis įstatymų sąvadas (toliau - Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Šios nekilnojamąjį turtą, įrašytą į ipotekos knygas) prasme, nereglamentavo ipotekos knygs vedimo tvarkos. Todėl galime teigti, jog 1938 m. įsigaliojęs 1936 m. gruodžio 30 d. 1936 m. Šiuo galiojęs įstatymus trūkumus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. Šiojo asmens naudai. Ipotekos įstatymu suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo g...
Hipotekos Registro Duomenys
Hipotekos (įkeitimo) identifikavimo kodą sudaro 14 skaitmenų seka, sukurta informacinių technologijų priemonėmis. Registro duomenų teikėjai duomenis ir dokumentus registrui teikia elektroniniu būdu šių nuostatų ir registro tvarkytojo nustatyta tvarka. Duomenys į registrą įrašomi remiantis registro duomenų teikėjų pranešimais. Įrašant duomenis į registrą, pranešime nurodyti duomenys nekeičiami, nekoreguojami ir netaisomi.
Notaras, patvirtinęs sutartinės hipotekos (įkeitimo) sandorį, registro tvarkytojui ne vėliau kaip kitą darbo dieną pateikia pranešimą apie sutartinės hipotekos (įkeitimo) sandorio patvirtinimą, kuriame turi būti nurodyti nuostatų 15.4 (tik jei patvirtintos hipotekos (įkeitimo) rūšis yra įmonės, sąlyginė ar maksimalioji), 15.5-15.11, 15.15, 15.17, 15.18, 15.24, 15.27 papunkčiuose nustatyti duomenys, ir šio sandorio skaitmeninę kopiją, išskyrus atvejus, kai šalys pareiškia valią neregistruoti sutartinės hipotekos (įkeitimo).
Sutartinės hipotekos (įkeitimo) kreditoriui pranešus apie įkeisto turto savininko pasikeitimą, apie skolininko, kreditoriaus, įkaito davėjo ar asmens, kuriam perduotas įkeitimo objektas, vardo, pavardės ar pavadinimo, gyvenamosios vietos adreso (buveinės) pasikeitimą, registro tvarkytojas, nustatęs, kad registre įregistruota sutartinė hipoteka (įkeitimas), ir sutikrinęs su susijusių registrų duomenimis šiuos duomenų pasikeitimus, į registrą įrašo hipotekos (įkeitimo) duomenų pakeitimą. Jeigu šiame punkte nurodytų duomenų sutartinės hipotekos (įkeitimo) kreditorius neturi galimybės pateikti registro tvarkytojui elektroniniu būdu registro tvarkytojo nustatyta tvarka, duomenys teikiami per notarą. Registro tvarkytojas, gavęs kreditoriaus prašymą į registrą įrašyti duomenis apie reikalavimo teisės perleidimą, informaciją apie įkeisto turto administratoriaus paskyrimą ir šį faktą patvirtinančius dokumentus, kreditoriaus pranešimo ir pateiktų dokumentų pagrindu į registrą įrašo sutartinės hipotekos (įkeitimo) duomenų pakeitimą.
Antstolis, kreditoriaus prašymu priverstinai realizavęs hipoteka įkeistą daiktą, registro tvarkytojui ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ar turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo elektroniniu būdu pateikia pranešimą apie hipotekos pakeitimą, kuriame turi būti nurodyti nuostatų 15.3, 15.8, 15.30, 16.3, 16.8, 16.22 papunkčiuose nustatyti duomenys ir nurodytas hipotekos objektas, kuriam baigta hipoteka jį priverstinai realizavus kreditoriaus prašymu, arba pranešimą apie hipotekos pabaigą, kuriame turi būti nurodyti nuostatų 15.3, 15.8, 15.31, 16.3, 16.8, 16.23 papunkčiuose nustatyti duomenys, ir daikto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ar turto pardavimo iš varžytynių akto skaitmeninę kopiją.
Hipoteka (įkeitimas) įregistruojama, duomenys pakeičiami, hipoteka (įkeitimas) išregistruojama, duomenys apie įkeitimo sutarčių, sudarytų iki 1998 m. balandžio 1 d., pakeitimus į registrą įrašomi, kai sumokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio atlyginimas. Atlyginimo mokėjimo registro tvarkytojui tvarka nustatoma registro tvarkytojo tvirtinamose registro objektų registravimo ir duomenų teikimo taisyklėse. Pagal teismų pateiktus pranešimus priverstinė hipoteka (įkeitimas) įregistruojama, hipotekos (įkeitimo) pakeitimo duomenys įrašomi ar hipoteka (įkeitimas) išregistruojama iš registro, duomenys apie įkeitimo sutarčių, sudarytų iki 1998 m.
Hipoteka (įkeitimas), hipotekos sandoriai įregistruojami, duomenys įrašomi ir pakeičiami, hipoteka (įkeitimas) išregistruojama, žyma apie atliktą notaro vykdomąjį įrašą įrašoma, išbraukiama, žymos apie atliktą notaro vykdomąjį įrašą duomenys pakeičiami, duomenys apie įkeitimo sutarčių, sudarytų iki 1998 m. balandžio 1 d., pakeitimus į registrą įrašomi ir šios sutartys išregistruojamos nuostatų 31 ir 33 punktuose nustatyta tvarka. Įkeitimo sutartys, sudarytos iki 1998 m. balandžio 1 d., registre įrašytos kreditoriaus prašymu, iš registro išregistruojamos gavus kreditoriaus pranešimą apie įkeitimo sutarties pabaigą. Kai hipotekos (įkeitimo) duomenys įrašomi ar pakeičiami nuostatų 65 ir 66 punktuose nustatytais atvejais, registro tvarkytojas, remdamasis susijusio registro tvarkytojo pranešimu, duomenis pagal šį pranešimą registre įrašo ar pakeičia per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo ir apie tai per tris darbo dienas nuo duomenų įrašymo ar pakeitimo elektroniniu būdu praneša kreditoriams. Registre pagal Nekilnojamojo turto registro pranešimą apie įkeisto daikto ir teisių į jį bei juridinio fakto apie jo hipoteką ar daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą išregistravimą iš Nekilnojamojo turto registro nekilnojamojo daikto žuvimo atveju įrašoma informacija apie nekilnojamojo daikto žuvimą, tačiau hipoteka (įkeitimas) neišregistruojama.
Jeigu registro duomenų teikėjo pateiktame pranešime nurodyti neišsamūs duomenys, duomenys, neatitinkantys susijusio registro duomenų, ir (ar) nepateikti nuostatų 29, 30, 34-41, 43-45 punktuose nurodyti dokumentai arba pranešimas neatitinka registro tvarkytojo nustatytų reikalavimų, registro tvarkytojas privalo ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo pranešti apie tai registro duomenų teikėjui ir nustatyti jam penkių darbo dienų terminą trūkumams pašalinti. Terminas trūkumams pašalinti pradedamas skaičiuoti nuo registro tvarkytojo pranešimo apie nustatytus trūkumus išsiuntimo elektroniniu būdu dienos.
Registro tvarkytojas pagal registro duomenų teikėjo pateiktą pranešimą atsisako įregistruoti hipoteką (įkeitimą), įrašyti ar pakeisti duomenis, išregistruoti hipoteką (įkeitimą), įrašyti ar išbraukti žymą apie notaro vykdomojo įrašo atlikimą, įrašyti ar pakeisti žymos apie notaro vykdomojo įrašo atlikimą duomenis, įrašyti duomenis apie įkeitimo sutarties, sudarytos iki 1998 m.
Registro tvarkytojas, atsisakęs įregistruoti hipoteką (įkeitimą), įrašyti ar pakeisti duomenis ar išregistruoti hipoteką (įkeitimą), įrašyti ar išbraukti žymą apie notaro vykdomojo įrašo atlikimą, įrašyti ar pakeisti žymos apie notaro vykdomojo įrašo atlikimą duomenis, įrašyti duomenis apie įkeitimo sutarties, sudarytos iki 1998 m. balandžio 1 d., pakeitimą ar šią sutartį išregistruoti, apie atsisakymo priežastis ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo duomenų grąžinimo elektroniniu būdu apie atsisakymą registruoti ir to priežastis praneša registro duomenų teikėjui.
Išregistruotų hipotekų (įkeitimų) duomenys ir skaitmeninės dokumentų kopijos saugomos registro duomenų bazės archyve. Išregistruotų hipotekų (įkeitimų) lakštų ir kitų su lakštu registrui pateiktų dokumentų kopijos saugomos dokumentų (kopijų) archyve. Išregistruotų hipotekų (įkeitimų) duomenys ir skaitmeninės dokumentų kopijos registro duomenų bazės archyve saugomi dešimt metų po hipotekos (įkeitimo) išregistravimo dienos. Hipotekos (įkeitimo) lakšto ir kitų su lakštu registrui pateiktų dokumentų kopijos dokumentų (kopijų) archyve saugomos trejus metus po hipotekos (įkeitimo) išregistravimo dienos.
Iki 2012 m. birželio 30 d. registre įrašytos žymos (žyma apie įspėjimą, žyma apie įkeisto turto areštą, žyma apie įkeisto turto pardavimą iš varžytynių, žyma apie teisės tvarkyti banko sąskaitą ar žyma apie turtinės teisės perdavimą kreditoriui) nuo 2017 m. kovo 1 d. perkeliamos į duomenų bazės archyvą ir jame saugomos dešimt metų.
Jeigu registro tvarkytojas nustato, kad dėl registro duomenų teikėjo kaltės registre įrašyti netikslūs, klaidingi, neišsamūs duomenys, jis per penkias darbo dienas nuo netikslumų nustatymo apie tai informuoja registro duomenų teikėją ir pareikalauja registrui pateikti patikslintus duomenis, o šis privalo pateikti patikslintus duomenis arba motyvuotą atsisakymą juos tikslinti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo registro tvarkytojo prašymo gavimo.
Registro duomenų teikėjas, pastebėjęs, kad registrui pateikė netikslius, klaidingus, neišsamius duomenis arba kad hipoteka (įkeitimas) ar notaro vykdomasis įrašas iš registro išregistruota (-as) remiantis jo per klaidą registrui pateiktu pranešimu, turi nedelsdamas registro tvarkytojui pateikti teisingus duomenis arba prašymą grąžinti iš registro duomenų bazės archyvo į aktualią registro duomenų bazę per klaidą išregistruotą hipoteką (įkeitimą) ar notaro vykdomąjį įrašą.
Registro tvarkytojas, nustatęs susijusio registro sąveikos būdu registrui perduotų duomenų netikslumus, ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo duomenų netikslumų nustatymo apie tai praneša susijusio registro tvarkytojui, pareikalauja ištaisyti netikslumus ir pateikti patikslintus duomenis, o šis ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo prašymo gavimo privalo pateikti patikslintus duomenis arba motyvuotą atsisakymą juos patikslinti.
Registro tvarkytojas, gavęs iš registro duomenų gavėjo, susijusio registro ar valstybės informacinės sistemos informaciją apie nustatytus registro duomenų gavėjui, susijusiam registrui ar valstybės informacinei sistemai perduotų duomenų netikslumus ir aplinkybių paaiškinimus, privalo per tris darbo dienas nuo informacijos apie perduotų duomenų netikslumus ir aplinkybių paaiškinimų gavimo pateiktą informaciją patikrinti ir, jai pasitvirtinus, ištaisyti netikslumus. Jeigu dėl netikslumų ištaisymo registro tvarkytojas turi kreiptis į registro duomenų teikėją, registro duomenys ištaisomi per vieną darbo dieną nuo registro duomenų teikėjo pranešimo gavimo.
Duomenų subjektas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nustatyta tvarka ir terminais turi teisę gauti informaciją, iš kokių šaltinių ir kokie jo asmens duomenys surinkti, kokiu tikslu jie tvarkomi, kokiems registro duomenų gavėjams teikiami ir buvo teikti bent per paskutinius vienus metus. Kartą per kalendorinius metus tokie duomenys duomenų subjektui teikiami neatlygintinai. Atlyginimo už suvestinę apie asmenis, kurie domėjosi registre tvarkomais jo asmens duomenimis, dydis skelbiamas registro tvarkytojo interneto svetainėje.
tags: #sutartine #priverstine #hipoteka #eteismai