Apie tai, kad tokia reforma vyko, žino daugelis lietuvių - galų gale, ir reformos data yra viena tų, kurias būtina išmokti dar ruošiantis istorijos egzaminui mokykloje. Žemės reforma - tai dvarų žemių dalijimas bežemiams ir mažažemiams valstiečiams.
Žemės reformos priežastys
Reformos idėja brendo seniai ir buvo aktuali didžiajai gyventojų daliai, nes apie 80 proc. Lietuvos gyventojų gyveno kaime. Kaip žinia, XIX a. valstiečių gyvenimas gatviniuose kaimuose buvo labai sunkus. Be to, per Pirmąjį pasaulinį karą ypač nukentėjo dideli dvarai. Daugelio dvarų pastatai karo metu buvo sugriauti, o savininkai neturėjo lėšų jiems atstatyti. Dažnai dvarų žemė buvo apdirbama tik smulkių nuomininkų, valstiečių, rankomis. Lėšų stygius vertė kai kuriuos dvarų savininkus pradėti pardavinėti žemes ar mišką.
Kita priežastis buvo susijusi su socialiniu teisingumu. 1919 m. Lietuvos dvarininkams, kurie sudarė 1 proc. gyventojų, priklausė apie 50 proc. žemės. Egzistavo ir politinės priežastys. Dauguma dvarininkų labiau palaikė ne nepriklausomą nacionalinę 1918-ųjų Vasario 16-osios Lietuvą, o Lietuvos kaip sudedamosios Lenkijos valstybės dalies idėją. Be to, Lietuvai buvo pavojingas ir joje egzistavęs nepasiturintis, nuosavybės neturintis kaimo žemės ūkio darbininkų sluoksnis. Jis buvo imlus bolševikinėms idėjoms.
Idėja apie žemės reformą bene pirmą kartą buvo oficialiai iškelta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Galutiniai sprendimai dėl reformos pobūdžio ir gylio priimti po 15 metų susirinkusiame Steigiamajame Seime. Reformos vykdymas prisidėjo 1919 m., dar iki priimant įstatymus. Jų buvo ne vienas, galutinis buvo priimtas 1922 m.
Politinės jėgos ir reforma
Reformai tokiai, kokia ji vyko, pritarė ne visos politinės srovės. Teoriškai ne visi jie atstovavo dvarininkų interesus. Lenkų politikai reformą vertino kaip nukreiptą prieš lenkų tautinę grupę ir savininkus. Šaltai reformą vertino ir pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona bei jo šalininkai, susibūrę į Lietuvių tautininkų sąjungą. Skepsį jie argumentavo privačios nuosavybės principo pažeidimu. Bet tautininkai taip pat suvokė, kad nuosaiki reforma būtina.
Manoma, kad viena iš 1919 m. V. Mickevičiaus-Kapsuko bolševikų nesugebėjimo įsitvirtinti Lietuvoje priežasčių - atsisakymas valstiečiams dalinti žemę. Ir priešingai, 1919 m. Nuo tada prasidėjo intensyvus savanorių pajėgų skaičiaus augimas. Dar nepatikliai žemės reformą vertino konservatyvūs visuomenės sluoksniai. Vienas aktyviausių reformos vykdytojų, žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius, buvo dvasininkas, jis turėjo įrodinėti, kad reforma yra teisėta ir būtina.
Reformos įgyvendinimas
Galutinis 1922 m. vasario 15 d. priimtas reformos įstatymas numatė, kad žemė bus nusavinta iš visų, kas turi daugiau kaip 80 ha. Nusavintos žemės fondą sudarė apie 25 proc valstybės teritorijos (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų). Vykdant reformą kasmet žemės ūkio reikalams skirta apie 10 proc.
Žemės gavo daugiau kaip 34 000 bežemių valstiečių. Žemės priedą gavo daugiau negu 26 000 mažažemiai valstiečiai. Bet gavo ne visi. Istoriko Gedimino Vaskelos skaičiavimais žemės negavo apie trečdalis bežemių ir mažažemių, kurie 1919 m. jos prašė. Naujakuriai vidutiniškai gavo apie 10 ha žemės.
Kriterijai, pagal kuriuos buvo skirstoma žemė:
- Pirmiausia sklypus gavo 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyviai - karininkai ir kareiviai. Iš 38 tūkst. naujakurių jie sudarė apie 10 tūkst.
- Taip pat žemės gavo nusipelnę nepriklausomai Lietuvai politikai, kitų sričių asmenys.
Beje, 1939-1940 m. Tuo laikotarpiu imta svarstyti antrosios žemės reformos idėja. Šias idėjas perėmė sovietinė liaudies vyriausybė ir 1940 m. Keli šimtai tūkstančių valstiečių teikė prašymus LTSR valdžiai gauti papildomos žemės. Gavusieji žemę turėjo ją išsipirkti per 36 metus. Tie mokesčiai mokėti lėtai.
| Metai | Suma (litais) |
|---|---|
| Bendra suma, kurią valstiečiai turėjo sumokėti | 34 mln |
| Suma sumokėta iki 1940 m. | Nežinoma |
Buvo numatyta, kad valstiečiai už gautą žemę valstybei iš viso sumokės apie 34 mln litų. Bet iki 1940 m. Mokesčių valstiečiai nemėgo. Ypač žemės nuosavybės mokesčio. Šis mokestis buvo prasčiausiai mokamas. 1940 m.
Dvarininkų pasipriešinimas
Įsivaizduoju, kad dvarininkams nelabai turėjo patikti, kad didelė jų žemės dalis yra nusavinama. Ar jie kažkaip bandė priešintis reformos įgyvendinimui, išsaugoti žemę?