Studentų Žargonas: Skurdas ar Turtas?

Kalba - žodžių visuma ir kiekvienas žodis egzistuoja kaip tos žodžių visumos elementas.

Leksikologijos, Morfologijos ir Žodžių Darybos Objektai

Leksikologijos objektas - kurios nors kalbos žodžių visuma.

Leksikologija tyrinėja pačius žodžius: rūpi atskleisti žodį kaip žmogaus bendravimo priemonę.

Leksikologija tiria:

• onomasiologija tiria, kodėl vienas ar kitas dalykas, viena ar kita sąvoka pavadinta tuo žodžiu.
• etimologija tyrinėja žodžių kilmę.
• charakterizuoti žodžius vartojimo ploto, vartojimo sferų požiūriu (ar sfera yra teritorijos, profesijos, ar kitų socialinių veiksnių apribota).
• tirti leksiką raidos požiūriu. Vieni žodžiai sensta ir nyskta, kiti įvairiais būdais ateina į kalbą.
• analizuoja žodyno sudėtį stilistiniu požiūriu.

Morfologija - žodžio formomis reiškiamų gramatinių reikšmių mokslas.

Žodis morfologija atsiranda 1823 m. Morfologija apima tik dalį gramatikos objekto.

Kita šio objekto dalis priklauso sintaksei.

Morfologinė žodžio forma gali turėti sintaksinę reikšmė (pvz., linksnius skiriame pagal galūnes.

Galūnė - ir sudėtinė žodžio dalis (m. objektas), o galūnės funkcija - rodyti žodžių ryšius sakinyje (s.

Žodžių daryba -- naujadarų darymas iš esamų žodžių kaičiant jų morfologinę struktūrą; morfeminis leksemų formavimas ir jį lemiantis kalbos posustemis, kurio pagrindinis vienetas - darybos tipas; žodyno gausinimo būdas, t.y., kai jau iš turimų gaunami nauji žodžiai (vyksta dviem būdais:

1. morfologiniu - kintant žodžio morfologinei struktūrai, kinta žodžio reikšmė ir funkcija;
2. sintaksiniu - kintant žodžio funkcijai, kinta jo reikšmė ir morfologinė struktūra.

Funkcinė (sintaksinė) žodžių daryba: tos pačios morfeminės sudėties žodis vartojamas skirtingų kalbos dalių reikšme, pvz.: žodis “stiklinė” yra būdvardis junginyje “stiklinė lazdelė”, o sakinyje “išgėriau stiklinę pieno” - daiktavardis.

Žodis Kaip Leksinė ir Gramatinė Kategorija

Nelengva atskleisti leksemos „žodis“ turinį.

• jis turėtų būti apibrėžtas kaip gramatinės sistemos elementas.
• „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, sakytų, jog žodis yra garsinė sąvokos raiška.

Tuomet žodžiais galėtume laikyti tik daiktavardžius, būdvardžius, skaitvardžius, veiksmažodžius, prieveiksmius, tačiau nemaža problemų kiltų dėl įvardžių ir jokiu būdu žodžiais negalėtume laikyti tarnybinių kalbos dalių, kurios reiškia ne sąvokas, o santykius tarp jų.

Kartais mokslininkai žodį apibrėžia priešindami su morfema.

Sąvokų pavadinimai visada turi daugiau negu vieną morfemą.

Jų struktūroje galima nurodyti leksinę morfemą (šaknį) ir gramatinę morfemą - (galūnę).

Sąvokų pavadinimai visada turi aiškią ir lleksinę (žodyninę), ir gramatinę reikšmę.

Morfema yra reikšminis, bet nesavarankiškas kalbos vienetas.

Todėl morfologinės analizės pagrindiniu vienetu laikytina ne morfema, o žodis, skaidomas į morfemas.

O ką daryti su žodžiais, neskaidomais į morfemas?

Pirmasis tipas aiškus: žodis yra morfemų junginys.

Šiam žodžių tipui tinka visa tai, kas tinka morfemai.

Vienintelis skirtumas, kad šie žodžiai - morfemos neįeina į kitų žodžių sudėtį .Bet ar visada ?

T. Bulygina žodžiu siūlo laikyti tik skaidomą struktūrą, opozicinę neskaidomam kalbos elementui - morfemai.

Jos nuomone, lietuvių kalbos žodžio minimumas yra dviejų skirtingų morfemų junginys.Viena iš jų turi būti referentinė morfema, kurios turinį sudaro leksinė žodžio reikšmė, o kita - reliacinė, t.y.

Keblumų sukelia prieveiksmis, turintis leksinę morfemą, bet neturintis galūnės.

T. Reikia sakyti, kad žodis gali būti sudarytas ir iš kelių morfemų, ir iš vienos.

Jeigu žodis sudarytas daugiau negu iš vienos morfemos, tai viena iš šių morfemų yra šaknis, o kitos afiksai.

Jeigu žodis sudarytas iš dviejų morfemų, tai viena iš jų paprastai būna šaknis, o kita galūnė.

Jeigu žodis sudarytas iš vienos morfemos, tai ta morfema yra unikali, nepriklausanti nei šaknų, nei afiksų klasei.

Kad žodis gali turėti tik gramatinę reikšmę arba gali būti vartojamas kaip morfema, puikiai matyti iš veiksmažodžio būti vartojimo.

Vienais atvejais šis veiksmažodis vartojamas kaip žodyno elementas, t.y. turi ir leksinę, ir gramatinę reikšmę, o kitais kaip morfema (su nediferencijuota leksine ir gramatine reikšme).

Greta žodžių, turinčių ir leksinę, ir gramatinę reikšmę, yra tokių, kurie turi tik gramatinę reikšmę.

Jei žodį sudaro keli reikšminiai elementai, jį galima skaidyti ir nustatyti kiekvieno atskirai paimto sudedamojo elemento reikšmę bei funkcijas.

Žodis - mažiausias dvipus kalbos vienetas, turintis nekaitomą formą ar visą paradigmą kaitybos formų.

Garsinis kalbos vienetas, turintis savo formą, kuria išreiškiamas tam tikras turinys.

Žodis kaip leksinė kategorija tiriamas reikšmės požiūriu, kaip gramatinė kategorija - raiškos.

Terminai: leksema - kai žodis tiriamas kaip raiškos vienetas, semema - kai tiriamas žodžio turinys.

Žodžio reikšmės turinys perteikiamas grafine ar fonetine forma.

Leksinė žodžio reikšme - žodžio kaip ženklo vidinė pusė.

Leksinė reikšmė būdinga atskiriems žodžiams, kai žodžiu yra perteikiama su jo leksiniu kamienu susijusi konceptualinė informacija.

Ji negali egzistuoti be gramatinės, nes žodžiai kalboje reiškiasi kaip kalbos dalys.

Leksinę reikšmę sudaro žodžio šaknis.

Kiekvienai kalbos daliai būdinga tam tikra kategorinė gramatinė reikšmė.

Gramatinė reikšmė pirmiausia siejasi su gramatiniais afiksais.

Bendrą kategorinę reikšmę turinčios kalbos dalys pasižymi specifinėmis gramatinėmis reikšmėmis.

Vieno žodžio forma gali turėti kelias gramatinės reikšmės.

Gramatinė reikšmė išreiškiama specialiu gramatiniu rodikliu (paprastai galūnė).

Gramatinė reikšmė - bendra žodžių, jų formų ir junginių reikšmė.

Darybos reikšmė. Darybinė reikšmė išryškėja iš žodžio struktūros (darybos pamato ir formanto bei jų santykio).

Žodžio Sandara

ŠAKNIS - tai tokia žodžio sudedamoji dalis, prie kurios jungiami žodžių darybos ir kaitybos afiksai.

Šaknis dažnai vadinama leksine morfema - jos turinys leksinės žodžio reikšmės pamatas.

Tačiau šaknis vis tiek nesudaro žodžio.

Žodžiui būtinas gramatinis įforminimas - galūnė.

Tik tada, kai prijungiami afiksai, paaiškėja ir pati konkretaus žodžio reikšmė.

Šaknis dar apibrėžiama kaip bendroji giminiškų žodžių dalis.

AFIKSAI - tai žodžio dalys, kurios jungiasi prie šaknies ir keičia jos leksinę bei gramatinę (kategorinę) reikšmes.

Afiksai įformina žodį kaip leksinį ir gramatinį vienetą.

Padaromas naujas žodis su sava gramatine reikšme. Tokią funkciją atlieka žodžių darybos afiksai - priešdėliai ir priesagos.

Žodžių kaitybos afiksai yra galūnės.

Kaitybos afiksai nuo darybos afiksų skiriasi tuo, kad pirmiausia žodį parodo kaip gramatinę formą, bet kartu įforminą jį kaip žodyno vienetą.

Pagal funkcijas žodyje visus afiksus klasifikuojame į žodžių darybos (priešdėlius ir priesagas) ir žodžių kaitybos, arba žodžių formų darybos, afiksus (galūnes ir gramatines priesagas).

Žodžių darybos afiksai visada priklauso kamienui, o kaitybos afiksai yra už kamieno ribų.

Ypač aišku, kad už kamieno ribų yra galūnė.

KAMIENAS apibrėžiamas kaip žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę.

1. Leksinis kamienas.
2. Morfologinis kamienas. Morfologiniu kamienu vadinama toji žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę.

Daugelio žodžių leksiniai ir morfologiniai kamienai sutampa. Tačiau dalies žodžių morfologiniai kamienai yra ilgesni už leksinius, pavyzdžiui, kabindavo leksinis kamienas - kabin-, o morfologinis - kabindav-.

PRIEŠDĖLIAI yra afiksai, einantys prieš šaknį.

Kilmės atžvilgiu šie afiksai yra dvejopi - vieni siejami su prielinksniais, o kiti su dalelytėmis.

Afiksams, einantiems prieš šaknį, bendra viena ypatybė - visi jie funkcionuoja žodžių klasės viduje, t.y konkretindami šaknies reikšmę, nepakeičia klasifikacinės kategorinės žodžio reikšmės.

Tačiau priešdėlio semantikoje yra individualu/bendra.

Individualioji reikšmė įeina į konkrečią darinio reikšmę, o bendrosios reikšmės pagrindu kuriami poklasiai klasės viduje, pavyzdžiui, patvorys, pamiškė, poakis - atskiri žodžiai su savo konkrečia reikšme, bet bendra jiems tai, kad visi žymi vietą.

PRIESAGOS yra afiksai, einantys po šaknies.

• Su priesagomis ne tik padaromi nauji žodžiai, bet ir pažymimas jų priklausymas kalbos daliai.
• Pagal priesagą galima nusakyti, kokia yra kalbos dalis.

Ji yra kategorinės žodžio reikšmės rodiklis, tad su ja galima daryti žodžius ir iš kitų kalbos dalių.

Priesaga, jungdamasi prie šaknies, pakeičia ne tik leksinę, bet ir kategorinę kamieno reikšmę, t.y. priklausymą kalbos daliai.

Gramatinė priesagos, su kuriomis padaromos to paties žodžio formos (geras - geresnis) savo funkcijas visada realizuoja vienos kalbos dalies ribose.

Jos artimos galūnėms.

GALŪNĖ apibrėžiama kaip kintamoji žodžio dalis, rodanti gramatines žodžio reikšmes ir jų sąlygojamą sintaksinių žodžių ryšį sakinyje.

Dar vadinama tarptautiniu terminu fleksija (lot. flexio - lenkimas, lankstymas).

Tiesiogine prasme galūnę turėtume vadinti žodžio galo elementais, kurių dauguma yra kintami ir atitinka fleksijos sąvoką.

Tačiau kintamoji žodžio dalis nebūtinai turi būti žodžio gale.

Lietuvių kalboje turime šaknies balsių kaitą, kuri savarankiško gramatinio vaidmens neatlieka, tačiau kitose kalbose yra aiškiausia vidinė fleksija, kuri turi tą patį gramatinės reikšmės krūvį, kaip ir lietuvių k. galūnė (plg. Anglų k. foot - feet).

Taigi apibrėžus galūnę kaip kintamąją žodžio dalį, iš karto reikia pridurti, kad ne kiekvienas žodis turi galūnę, net ir tuo atveju, kai jis pavadina sąvokas ir susideda iš daugiau negu vienos morfemos.

Bendratis, neturėdama galūnės (kintamojo elemento), vartojama visomis sakinio dalimis ir tuo skiriasi nuo fleksiją turinčių asmenuojamųjų veiksm. formų.

Prieveiksmis taip pat neturi fleksijos, todėl jis gali būti prišlietas prie visai skirtingo kaitymo (asmenuojamų ir linksniuojamų) žodžių.

Negimininės būdv. formos gera, gražu nekaitomos, neturi fleksijos tiesiogine prasme ir todėl neturi sau būdingos specifinės vietos sakinyje: eina tarinio vardine dalimi, veiksniu, papildiniu.

SANGĄŽOS AFIKSAS -SI. Sangrąžos afikso -si funkcijos primena priešdėlių funkcijas.

• Priešdėlis keičia veikslą, o sangrąžą - tranzityvumą.
• Ir priešdėlių, ir sangrąžos afiksas gali suteikti žodžiui individualią, kitiems atvejams neišplečiamą reikšmę, t.y. gali leksikalizuotis.

Sangrąžos afiksas -si priklauso žodžių darybos afiksų grupei, rodo pavadinimų sferos gramatines reikšmes.

ĮVARDŽIUOTINĖS FORMOS niekada nekeičia kamieno leksinės reikšmės, niekada nesileksikalizuoja, bet ir nerodo konkrečių žodžių ryšių sakinyje.

Todėl nedera nei prie žodžių darybos, nei prie jų kaitybos afiksų (galūnių).

Jis yra formalioji ypatybės pabrėžimo priemonė.

Žodžio Daugiareikšmiškumas, Sinonimai, Antonimai, Homonimai ir Vertalai

Toks reiškinys, kai žodis gali turėti daugiau nei vieną reikšmę, vadinamas daugiareikšmiškumu, arba polisemija.

Vienareikšmių žodžių kalboje yra palyginti nedaug.

Natūralus kalbos funkcionavimas lemia tai, kad dauguma žodžių išreiškia ne vieną, o kelias sąvokas.

Žodis daugiareikšmis yra kalboje apskritai, žodynuose, o kalbėjimo procese kiekvieną kartą realizuojama kuri nors viena to žodžio reikšmė (aktualioji reikšmė).

Atskiros žodžio reikšmės realizavimo sąlygos, žodžio aplinka, kurioje jis vartojamas, vadinama kontekstu.

Visos daugiareikšmio žodžio reikšmės sudaro semantinę žodžio struktūrą.

Pagrindinė yra ta žodžio reikšmė, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto; todėl kalbotyroje ją įprasta laikyti laisvąja, arba nesusijusia, reikšme.

Šalutinės reikšmės (dar vadinamos susijusiomis, arba sietinėmis) dažniausiai priklauso nuo žodžio pozicijos, t.y. gali būti suprastos tik tada, kai žodis jungiasi su tam tikrais, ne bet kokiais, žodžiais.

Šalutinės reikšmės paprastai atsiranda tada, kai prireikia pavadinti naujus daiktus, dar neturinčius pavadinimo.

Semantinė motyvacija - vieno žodžio reikšmės ryšys su kita reikšme, kai viena iš jų paaiškina kitos atsiradimą.

Motyvuojanti reikšmė dažniausiai yra pagrindinė žodžio reikšmė, nes ji nulemia šalutinių reikšmių atsiradimą.

Semantinis ryšys tarp motyvuojančios ir motyvuotųjų reikšmių yra nevienodas (jis gali būti labai ryškus arba net gerokai apiblukęs).

1. žodžiai, vartojami šalutinėmis tiesioginėmis reikšmėmis, tik pavadina tikrovės objektus, bet nereiškia to objekto vertinimo.
2. atsiranda tada, kai norima emociniu požiūriu kokio nors dalyko pavadinimą pakeisti expresyviu žodžiu.

Perkeltine reikšme pavartoti žodžiai visada atlieka dvejopą funkciją - nominatyvinę ir emocinę - expresyvinę.

Perkeltinės reikšmės būna metaforinės ir metoniminės.

Perk. reikšmės susiformuoja ne iš karto, jos yra ilgo proceso rezultatas.

Homonimai - tai žodžiai, turintys tą pačią fonetinę išraišką ir visiškai skirtingas reikšmes. - tai tokie žodžiai, kurių fonetinis sutapimas yra absoliutus, ištisinis.

Homofonai - fonetiškai sutapę, bet skirtingos rašybos, kilmės ir reikšmės žodžiai bei žodžių formos.

Homoformos - atskiros, atsitiktinai sutampančios bendrinėje kalboje savo fonetine struktūra visiškai skirtingų žodžių formos. Pvz: ‘bado’ (daikt. ir žodžių formos.

Viena iš homonimų susidarymo priežasčių yra fonetinės kalbos sistemos kitimas.

Homonimai, atsiradę dėl žodžių darybos dėsnių veikimo, vadinami darybiniais. Dar yra fonetiniai, semantiniai homonimai.

Ir skirstomi irgi į dar mažesnius porūšius, bet nematau tixlo juos čia vardyti.

• Pavyzdžiui, yra lexiniai, gramatiniai sinonimai.
• žodžių daryba.

Beje, sinonimai yra didelis kalbos turtas.

Antonimai yra priešingos reikšmės žodžiai.

Protingesnis apibrėžimas: tai žodžiai, turintys skirtingą garsinę struktūrą ir priešingas lexines reikšmes.

Paprasčiausia antonimų grupė - antonimų pora.

Ne visi žodžiai gali turėti antonimų.

Daugiausia antonimų turi būdvardžiai, prieveixmiai, veixmažodžiai, t.y. tie, kurie reiškia kokybę, požymį, būseną, veixmą.

Mažiau antonimų porų sudaro dauguma konkrečios reikšmės daiktavardžių, skaitvardžiai, įvardžiai (išskyrus niekas-viskas), apskritai jų nesudaro tikriniai vardai (negi Petras turi antonimą?).

darybiniai (turi bendrą šaknį, o jų priešingą reikšmę lemia darybos formantai. Kalboje antonimais reiškiama priešprieša, antitezė.

Vertalai - tai tokie žodžiai arba jų junginiai, kurie nneteiktini vartoti bendrinėje kalboje.

Į bendrinę kalbą priimami tik tie vertalai, kurie neprieštarauja mūsų kalbos žodžių darybos dėsniams ir yra kalbai reikalnigi, nes neturime savo adekvačių pakaitalų.

Semantizmai - gausiausias ir aktualiausias dabartinės bendrinės lietuvių kalbos lexikos sluoxnis kalbos kultūros požiūriu.

Mūsų visuomenė, deja, dar nėra pasiekusi to kalbos kultūros lygio, kad lengvai jaustų, kuri žodžio reikšmė būdinga mūsų kalbai, kuri ne.

Tuo labiau, kad žodžių reikšmės nėra sustingusi kategoija, jos nuolat keičiasi, plėtojasi, tad leistinas ribas nustatyti nėra labai lengva.

Pavojingi yra:

tags: #studentu #zargonas #skurdas #ar #turtas #isbn