Viešbučio „Stikliai“ bendrasavininkė Anna Ciupij sekmadienį su artimiausiais draugais jaukiai paminėjo gimtadienį. Gražios sukakties proga Anną sveikino sutuoktinis Aleksandas Ciupijus, floristas Mantas Petruškevičius, viešbučio „Stikliai“ bendrasavininkas Romas Zakarevičius, dizainerė Ramunė Piekautaitė su vyru Kęstučiu Verslovu, verslininkas Benas Gudelis su žmona Izolda. Į vakarėlį atvyko ir viešumoje pastaruoju metu retai pasirodantys Valdas ir Alma Adamkai.
Didžiausia vakaro staigmena tapo garsaus dirigento Pavelo Kogano vadovaujamo Maskvos valstybinio akademinio simfoninio orkestro muzikantų pasirodymas. Tokią kadenciją baigusio šalies prezidento Valdo Adamkaus žmoną Almą Adamkienę per keliolika bendravimo metų pažino garsiųjų „Stiklių“ bendrovės bendrasavininkė Anna Ciupij.
Anna Ciupij ir Alma Adamkienė. Šaltinis: alfa.lt
"Stikliai": Verslas ir Tradicijos
Nors į restoranų ir viešbučių verslą įsisukę Ciupijai juokauja, kad jie niekada neturi švenčių, nes rūpinasi savo svečiais, vis dėlto kartą per metus randa laiko ypatingai progai - Annos gimtadieniui. A.Ciupij vyras Aleksandras pasakojo, kad gražia tradicija tapo tądien suburti draugus ir širdžiai mielus pažįstamus. Tad praėjusį šeštadienį „Stiklių“ restorane šurmuliavo apie 50 svečių, susirinkusių pasveikinti A.Ciupij su gimtadieniu. Tarp jų buvo ir A.Adamkienė.
„Nuo pat pirmojo mūsų susitikimo pajutau tai moteriai simpatiją. Tikiuosi, ta simpatija - abipusė, nes mūsų nuomonės, požiūris daugeliu klausimų sutampa.
Restoranas "Lokys": Istorija ir Virtuvė
Tiek jaunas, tiek senas vilnietis puikiai pažįsta restoraną, mat šis džiugina akį ir skrandį jau šeštą dešimtmetį - antrą tokį Vilniuje sunkiai berasi, nebent Gedimino prospekto gražuolė „Neringa“ tiktų jam į drauges. Šįkart neteks nei bėdavoti, nei aimanuoti, kad vienas charizmatiškiausių sostinės veikėjų nebeatpažįstamai pasikeitęs, mat neišvengiamai įvykę pokyčiai jam išėjo tik į naudą, o ir senieji apdarai kruopščiai prižiūrimi sumanių šeimininkų.
Išties, tokios aplinkos sostinėje tektų ilgokai paieškoti, nes kaimynystėje veikęs „Senasis rūsys“ iškeliavo nebūtin, prisiminimui palikęs tik originalų šviestuvą virš įėjimo į eilinę kavinę (restoraną?) bei dvejas masyvias grotas ant langų, o netoliese tebedūzgiantys „Medininkai“ originalų interjerą senai praradę. Mūsų vizito tikslai bus iškart keli: domėsimės paties restorano istorija, keletą amžių menančiu jo pastatu, vidaus interjeru ir laiko žymėmis jame, nepamiršdami ir paties svarbiausio - gardžių patiekalų, kurių receptūra išsaugota nuo pat durų atvėrimo.
Mielas damas prašau būti atidžiomis, nes prie masyvių metalinių durų mūsų laukia nedidukas laiptelis, tad ženkite atsargiai, tvirtai įsikibdamos į jums ištiestą džentelmeno ranką, kurios dar prireiks leidžiantis į „Lokio“ rūsius“: manojo tipo ištysėliams tai bus nelengva, taigi visus prašau atidumo ir miklumo. Priemenėje mūsų jau laukia „Lokio“ virtuvės šefė (o ir bendrasavininkė!) Rita - jauna ir liekna gražuolė, visai nepanaši į nuolat ragauti gaminamus valgius įpratusias dručkes - maloniai aprodysianti jaukias „Lokio“ erdves ir įspūdingus rūsius.
Stiklių gatvės aštuntasis namas statytas XV a. pabaigoje, o rekonstruotas-restauruotas 1966-1972 metais, restauracijos projekto autoriumi buvo talentingas architektas Romanas Jaloveckas. Pirminė trisdešimties vietų alinės Vilniuje, Antokolskio gatvės aštuntojo namo gotikiniame XV-XVI a. rūsyje projektinė užduotis suformuota dar 1963-ais metais, o namo gotikinio korpuso architektūriniai tyrimai atlikti 1967-ais metais, „Medžiotojų menės“ (taip ketinta pavadinti aludę) restauracinė dalis ir darbo brėžiniai parengti 1968-aisiais.
Sostinės restauratoriams, įrengusiems vien Vilniuje keletą puikių užeigų („Medininkus“, „Senąjį rūsį“, „Bočius“ ir t.t.), teko nelengvas uždavinys, nes restauracija prilygsta trims statyboms: pirma reikia pašalinti amžių bėgyje atsiradusius bereikalingus priestatus, sumūrijimus ir t.t., tuomet tvirtinti senąsias konstrukcijas, neretai mačiusias ir gaisrus, ir liūčių padarinius, atkurti senuosius interjero elementus, pritaikyti patalpas visuomeninėm reikmėm.
Ne išimtis buvo ir „Lokio“ pastatas, kurio istorija išties ypatinga: XV amžiaus pabaigoje ar XVI amžiaus pradžioje sklypo šiaurės vakarų šone sumūrytas gotiškas vienaaukštis namas, dengtas vienšlaičiu stogu. XVII a. kitas savininkas šalia pasistatydino ilgą dviaukštį namą, o 1714 metais abu namai sujungti į vieną, ir sumūrytas siauras kiemo korpusas. 1748 metais namas sudegė, o XIX amžiuje jis paaukštintas iki trijų aukštų, pakeistas gatvės fasadas. Taigi, 1970 metais restauruota-rekonstruota seniausioji namo dalis, kuri ir buvo pritaikyta visuomeninio maitinimo įstaigai.
Nesiimsiu jums pasakoti apie visas pastato architektūrines įmantrybes ir puošmenis, nes jų išties apstu vien fasade: jį puošia dailios metalinės langinės ir senovinio stiliaus durelės, iš tolo akį traukia grafiko, monumentalisto Petro Repšio nedidukai, bet šmaikščiai išraiškingi reljefai „Lokio medžioklė“.
Prisipažinsiu, kad savitą aurą išsaugojusių senųjų restoranų bei kavinių interjere noromis ar nenoromis ieškau detalių, primenančių audringus jaunystės laikus, kai gausius ideologinius suvaržymus, nykiai melagingą propagandą bei buities kuklumą nustelbdavo jaunatviškas veržlumas, išradingumas ir vaizduotė, bei smagi draugų kompanija. Maloniai nudžiugino, kad „Lokio“ savininkai neskubėjo atsikratyti interjero senienų, būtinus pakeitimus atlikdami apdairiai ir racionaliai, tad restorano rūsiuose išvysite originalius - senuosius - „Lokio“ baldus, šiandieną esančius vertingais raritetais bei unikaliomis pirminio interjero detalėmis.
Na, užsiplepėjome mes apie „Lokio“ pastatą bei jo puošybą - nors ir verti tokio pagyrimo - nes jau laikas atidžiai peržvelgti meniu, mat jame aptiksime patiekalus, kurių neparagausi jokiame kitame Vilniaus restorane, o ir gamina juos ne bet kas, o čia vaikystę prieš tris-keturis dešimtmečius leidusi virtuvės šefė, puikiai išmananti senąsias - originalias - patiekalų receptūras.
Taigi, pasmaguriauti „Lokyje“ galės ir naujų gardumynų užsigeidę, ir ištikimi daugiamečiams pomėgiams - drąsiai verskime meniu: rekomenduočiau ne sykį krimstus stirnienos kepsnelius bei pasakiškai gardžią girą. Belieka palinkėti „Lokio“ savininkams bei vadybininkams nesibodėti solidžios restorano praeities: nei raudonų vėliavų, nei Lenino portretų restorane nebūta, o štai ypač gardžiais valgiais galėta pasigirti dar anuomet (kaip ir šiandieną), tad tradicijų tęstinumas turėtų būti puikiu privalumu ir pasididžiavimu.
Na, ir netenka rašyti apie švarą restorane bei jo „registratūroje“ (tualete) - esame ne popigio lygio užeigoje, tad apsilankymas „Lokyje“ nebus atmieštas nemaloniais prisiminimais apie apšlapintas grindis. Valgyti ir bendrauti netrukdys neskoningi „bumčikai“ ar radijo stočių vedančiųjų tauškalai, tačiau verta palinkėti „Lokiui“ jo aplinkai derančios ramaus džiazo ar klasikinės muzikos, o ir vaikštantis smuikininkas suteiktų šiam šauniam restoranui dar jaukesnį įvaizdį.
Nesu interjerų vertinimo asas, tačiau sužavėjo naujųjų baldų ir puošybos detalių, bei senųjų interjero akcentų sumanus derinimas, akivaizdžiai padėjęs išsaugoti savitą ir nepakartojamą jaukumo aurą, kurioje pasigedau tik įspūdingos lokio iškamšos, stovėjusios pirmojo aukšto salės kampe - šiandieną jo vietoje įrengta daili augmenijos oazė (pasirodo, prie išraiškingos iškabos prisikabino popiergraužiai biurokratai, nesuteikę leidimo eksponuoti dėl neįgyvendinamų formalumų).
Taigi, pribrendo laikas vertinti vilniškio „Lokio“ (Stiklių gatvės 8-asis namas Vilniuje) teikiamas smaguriavimo ir malonaus pasibuvimo galimybes: interjeras/aplinka 10, kainos 10, vadyba/edukaciškumas 9, automobilių parkavimas 7 (aplink vilniečius „mylinčių“ merų įrengta pati brangiausia - „mėlynoji“ parkavimo zona). Kita kelionė „Lokin“ - jau pavasarį, ją skirsime tik valgių ragavimui, tuomet galėsime įsivertinti ir aptarnavimą, ir patiekimo estetiką, ir patiekalų skonius.
Vaikščiojant po senovines patalpas tenka būti atsargiems, nes restorane labai daug slenksčių ir slenkstelių. Žinoma, ne norint nuvarginti lankytojus, o todėl, kad istorinis namas Vilniaus Stiklių gatvelėje yra sulipdytas iš patalpų, statytų ar rekonstruotų vis kitame amžiuje. Tad namas - kartu ir gyva Vilniaus miesto istorija nuo pat XV amžiaus, kurią besidomintys lankytojai gali patyrinėti ir įrašytoje ekskursijoje.
Gotikinių Rūsių Istorija
Siauri vingiuoti laiptai į rūsį veda svečius į seniausiąją namo dalį. Beje, žemoki laiptai yra geriausias įrodymas, kiek ūgtelėjo vidutinis žmogus per pastaruosius 500 metų. Nusileidus laiptais ir pasukus kairėn patenkama į Gotikos laikus menančius rūsius prie Stiklių gatvės.
Archyvai nurodo, kad pati seniausia restorano dalis buvo kaimynystėje, kairėje nuo šerno galvos iškabos. Ten pirmasis mūrinį namą dar XV amžiuje pasistatė pirklys. Būtent pirkliai ir jų krautuvėlės šiose vietose kūrėsi pirmieji - jie stengėsi statytis namus šalia miesto Rotušės ir turgaus prie jos. Beje, šiose vietose apsigyveno gana turtingi miestiečiai, turtingas buvo ir namą statęs pirklys. Kodėl? Ogi tuo metu mūro statyba buvo labai brangi. Tad didžioji dauguma Vilniaus pastatų tais laikais dar buvo mediniai.
Beje, senesnių privačių namų Vilniuje sunkiai pavyks rasti. Restorano rūsiai buvo statyti XV-XVI amžiuje. Čia buvo įsikūrusi krautuvėlė, ir vienoje iš mažesniųjų salyčių galima išvysti senąjį įėjimą iš gatvės - jau keletą amžių skaičiuojančius laiptus. Gretima rūsio salės patalpa buvo statyta keliais dešimtmečiais vėliau, XVI amžiuje. Juose, toliau nuo gatvės, greičiausiai buvo ūkinis sandėlis, nes tolimiausiame kampe yra išlikusi sena anga į kiemą, per kurią buvo supilamos ar sumetamos prekės.
Beje, ši rūsio dalis turi ir savo legendą - pasakojama, kad XVII a. pabaigoje čia buvo moterų kalėjimas. Ekspertai, tyrinėję pastato architektūrą ir istoriją, įrodymų nerado, tačiau lubose kur ne kur pastebėsite geležinius kablius, o greta, už pusantro metro storio sienos - ir nedidelę patalpą, labai primenančią vienutę.
Nors senieji rūsiai mena gilią Vilniaus miesto istoriją, kitiems pastato aukštams, deja, nebuvo lemta išlikti. Šis namas, kaip ir aplinkiniai, stipriai nukentėjo nuo karo ir gaisrų. Istorikai mano, kad pirmąjį kartą pastatas buvo nusiaubtas ir degė pirmosios Vilniaus okupacijos metu, kai 1655 m. Vilnių užėmė maskvėnų kariuomenė. Jis labai nukentėjo ir per Didžiuosius Vilniaus gaisrus XVIII a. viduryje. Po to namas nuo pirmo aukšto buvo rekonstruotas. Tad pirmasis aukštas restorano svečius pasitinka XVIII-XX amžiaus istorija.
Viena salių buvo atstatyta XVIII amžiuje Baroko stiliumi. Tad keletą šimtmečių šį kambarį puošia arkinės lubos, ištapytos augalų motyvų freskomis. Senovėje buvo įprasta, kad žmonės kur dirbo, ten ir gyveno. Tad jeigu patalpos prie gatvės buvo prekybinės, ši patalpa buvo šeimos pagrindinis būstas - gyvenamasis kambarys su židiniu kampe bei miegamaisiais virš jo. Greta, priemenėje, yra virenės patalpa. Tokių išlikusių virenių Vilniuje nedaug, o viešai lankoma Vilniuje ši - turbūt vienintelė. Tai - XVIII amžiuje statyta krosnis, kurioje buvo gaminamas maistas ir tuo pačiu apšildomos patalpos, nes ji įrengta pačiame pastato viduryje.
Pati naujausia restorano dalis mena XIX-XX amžių, labiausiai dėl to, kad nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu. Vienintelė vieta, dar turinti senesniųjų XIX amžiaus mūro likučių, yra gatvės fasado siena su langais; visa patalpos dalis buvo sugriauta. Šios patalpos buvo iš esmės rekonstruotos net 5 kartus - tiek dėl gaisrų, karų, tiek keičiantis namo šeimininkams ir daugėjant gyventojų. Paskutinė rekonstrukcija vyko 1972-aisiais, kai buvo atidarytas ir iki šiol veikia „Lokio“ restoranas.
Dėl po vienu stogu puikiai derančios senosios architektūros ir lietuvių gastronomijos istorijos restoranas „Lokys“ gali tapti puikia stotele klientams, norintiems patiems daugiau sužinoti apie savo šalies praeitį arba su ja supažindinti savo svečius.
„Lokys“ gali pasiūlyti maisto, gėrimų degustacijas ir turus po visą restoraną. „Mums ypač smagu tai, kad vis daugiau svečių renkasi lietuviško vyno iš uogų ir vaisių degustacijas, - pasakojo R. Keršulytė-Ryčkova, restorano bendrasavininkė, virtuvės šefė ir kvalifikuota vyno someljė. - Tai unikalūs gėrimai, kuriuos ne tik įdomu parodyti užsienio svečiams - patiems lietuviams būna netikėta, kokią gėrimų kokybę ir skonius siūlo mažieji Lietuvos vyndariai.“
Restoranas „Lokys“ Stiklių g. 8, Vilnius
Miško Gėrybės ir Žvėriena
Senojo dvaro patiekalų ingredientai - ir iš miško! Ištaigingai paruošta šerniena, bebriena, stirniena, žuvis - ar galėtumėte pagalvoti, kad šiuos prabangius, gurmaniškus ir sveikus produktus didikai ragavo jau nuo XIV a.? Ir nors to meto valstiečių virtuvė stipriai skyrėsi nuo to, ką valdančiajam elitui patiekdavo šefai, tačiau tai tikrai nebuvo cepelinai ar bulvių plokštainis.
„Esame įpratę manyti, kad tradicinė lietuviška virtuvė - tai daugiausia patiekalai iš bulvių, nors šie valgiai mūsų šalyje paplito nuo maždaug XIX a. Tuo tarpu istoriniai šaltiniai byloja, kad dalis senovės lietuvių patiekalų ingredientų atkeliaudavo iš miško. Pavyzdžiui, laukiamiausias puotos patiekalas būdavo gaminamas iš medžioklės laimikių“, - pasakoja Vilniuje, Stiklių g., įsikūrusio bei lietuviškas tradicijas puoselėjančio miško gėrybių ir žvėrienos restorano „Lokys“ šefė.
Žvėriena ir miško gėrybės, anot R. Keršulytės-Ryčkovos yra nišiniai, sveiki produktai, o restorane „Lokys“ jie dar - ir ypač kruopščiai atrinkti. Rinkdamiesi, kurių lietuviškų ūkių produktai bus patiekti „Lokio“ lankytojams, juos ragauja patys restorano virtuvės darbuotojai.
Šerniena. Šaltinis: delfi.lt
Paragauti gali ir ne didikai
Dalį šefės ir jos komandos atrinktų ūkininkų ir mažųjų gamintojų, išsibarsčiusių visoje Lietuvoje, gaminių, galima įsigyti pandemijos metu duris atvėrusioje restorano parduotuvėje „Lokys Deli“.
„Karantino metu turėjome daugiau laiko eksperimentuoti ir kartu su darbuotojais klientams nutarėme pasiūlyti mūsų mėgstamų unikalių lietuvių gamintojų produktų. Šiuos gaminius esame patys išbandę, pamėgę, o dalį jų naudojame savo patiekalams. Parduotuvėlė yra tarsi lietuviškos virtuvės istorijos tąsa, rodanti, kokiais gaminiais galime pasidžiaugti ir pasidalinti su kitais“, - sako „Lokio“ bendrasavininkė.
Pasak R. Keršulytės-Ryčkovos, tarp „Lokio Deli“ produktų yra tiek tradicinių gėrybių - nuo su Lietuvos kraštu neatsiejamo medaus, linų sėmenų, moliūgų, šaltalankių šalto spaudimo aliejų ir pluoštinių kanapių produktų, iki išties neįprastų gaminių.
„Pastebėjome, kad parduotuvėlės lankytojus traukia klasika tituluojamas obuolių sūris, lietuviškos trauktinės, o iš gurmaniškų gaminių nemažai dėmesio sulaukia kankorėžių cukatai bei kanapių užtepėlės“, - vardina pašnekovė.
Natūralumas ir tvarumas tapo neatsiejamais prioritetais
Natūralumą ir kokybę mėgstanti R. Keršulytė-Ryčkova, patiekalams „Lokyje“ naudoja šalto spaudimo kanapių bei įvairių sėklų aliejus, kurie yra itin maistingi, gausūs vitaminų, mineralų, antioksidantų, sveikųjų riebalų rūgščių ir kitų naudingųjų medžiagų.
„Taip pat mūsų patiekalų lėkštėse galite sutikti sveikatos uogų - šaltalankių, spanguolių, bruknių. Šaltalankiai vadinami oranžiniu vaistu nuo šimto ligų, o maistingąsias spanguoles lietuviai nuo seno mini kaip gyvybės uogą ir naudojo įvairioms ligoms gydyti. Iš tiesų, mes labai stengiamės savo klientams pasiūlyti sveikus ir kokybiškus gaminius. Natūralumo siekį iš dalies lemia pati restorano koncepcija patiekalams naudoti žvėrieną ir miško gėrybes, kurie savaime yra sveiki, ne masinės gamybos produktai.
Na o siekdami tvarumo, kuris taip pat yra vienas iš „Lokio“ prioritetų, stengiamės gaminius pirkti iš lietuvių gamintojų. Tvarumą propaguojame ir kitur - nuo „Lokys Deli“ parduotuvės produktų pakuočių iki restorano virtuvės, kurioje stengiamės kuo dažniau naudoti lietuviškus produktus, gaminti taip, kad neliktų atliekų. Net augalus restorano lauko terasoje laistome natūraliomis trąšomis iš kiaušinių lukštų“, - pasakoja pašnekovė.
Pasididžiuoti yra kuo
Na o pačių įmantriausių istorinės lietuvių virtuvės skonių galima paragauti restorane.
„Mūsų tikslas yra, pirmiausia, įtikinti pačius lietuvius, kad tautinė virtuvė nėra nuobodi. Lietuvių kulinarinis paveldas prasidėjo kur kas anksčiau, nei XVIII a., kai į lietuvišką virtuvę atkeliavo bulvės, todėl klaidinga manyti, jog kad mūsų tradiciniai patiekalai yra tik cepelinai ar kugelis. Susiformavęs stereotipas, greičiausiai, yra sovietinių laikų pasekmė - tuo metu produktų įvairovė buvo itin ribota, o bulvės ir kiauliena buvo vienas iš nedaugelio lengvai gaunamų produktų“, - pasakoja R.
"Stiklių" Restorano Meniu
Viešbutyje „Stikliai“ esantis Gourmet tipo restoranas lankytojus pasitinka skendintis žalumoje ir papuoštas įvairiomis gėlių kompozicijomis.
Naujajame rudens meniu „Stikliai“ savo lankytojams siūlo nemažai patiekalų, kurtų inspiruojant sezoninėms, savo nuosavo Dubingių ūkio, gėrybėms ir pritaikant šiam metui derančius produktus. Rudeniniame meniu siūloma paskanauti: baravykų kremo su svogūnais įdarytais koldūnais bei su vytinto kumpio traškučiais; rūkyto ungurio užkandžio su petražolių putėsiais, porų trintiniu ir apelsinų uogiene; sterko su keptais grybais, kedro riešutais, paskaninto Bolonijos padažu. Taip pat siūloma kepta anties krūtinėlė su Sičuano pipirais, uogomis, kaštainių tyre bei brandintu balzaminiu actu. Desertui - karamelizuoti obuoliai su bruknių sorbetu.
Čia dirbu daugiau nei 20 metų, tiek pat dirba ir pagrindinis virtuvės šefas Linas Bražinskas.
Manto Petruškevičiaus Stiliaus Vertinimas
Tiesa, M.Petruškevičius pažymėjo, kad sudarinėdamas penketukus, jis vertino ne tik aprangos stilių, bet žvelgė kur kas plačiau, dirstelėdamas į garsenybių gyvenimo būdą - kaip jie bendrauja, pateikia save, kaip elgiasi visuomeniniame gyvenime. M. Petruškevičius sako, kad Ana Ciupij stilius atsispindi jos gyvenimo būde. „Stilius nėra tik drabužiai, tai yra visuma, kurią puikiai atspindi „Stiklių“ bendrasavininkės gyvenimas.
Manto Petruškevičiaus stiliaus apžvalga apie kitas garsenybes:
- Alina Orlova yra išskirtinė ir formato nesivaikanti atlikėja: „Ji nėra pabodusi mūsų scenos žvaigždė. Prie stilingiausiųjų ją priskyriau dėl to, kad ji moka savo stilių formuoti paprastai, ir įrodė, kad net paprasta suknelė scenoje gali spindėti įvairiomis spalvomis. Ji yra įdomi asmenybė.
- Asta mūsų Lietuvėlėje mados srityje nuveikė tikrai daug ir puikiai atstovauja madą. Ji nėra padariusi mados klaidų. Juk nėra labai paprasta kiekvieną kartą atrodyti vis kitaip, bet visada skoningai ir subtiliai", - pagyrų negailėjo M. Petruškevičius.
- Anot Manto, Daina Bosas puikiai jaučia, kas yra stilinga: „Ji žino, kad laiptelis nuo stiliaus iki beskonybės yra labai mažas, bet niekada ant jo nepaslysta.
- Dalia Ibelhauptaitė, pasak M. Petruškevičiaus, atstovauja meną ir stilingą gyvenimo būdą visomis prasmėmis. „Ji yra stilinga moteris gurmanams", - priduria Mantas.
Anna Ciupij. Šaltinis: klubas.lt
Nestilingiausios garsenybės pagal Mantą Petruškevičių:
- Daina Bilevičiūtė atsidūrė dėl to, kad mėgsta eksperimentuoti spalvomis ir nejaučia saiko. Jai ši nominacija atitenka už persistengimą.
- Ingai Stumbrienei M. Petruškevičius pataria nebūti lietuviškąja Paris Hilton, nes vieną tokią jau turime Holivude, kurios skleidžiamo rožinio aromato dvelksmas atkeliauja ir iki Lietuvos.
- Kalbėdamas apie Ireną Starošaitę Mantas pamini, kad ji yra žavinga ir charizmatiška moteris, tačiau jos iškirptės yra ne visada tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Jos sceninė apranga galėtų būti santūresnė.
- „Ir popsas gali turėti daug atspalvių, - sako M. Petruškevičius, kalbėdamas apie Mią - o ši atlikėja yra popsas be įvaizdžio.
- „Moteris, kuri supranta, ką reiškia žodis subtilu yra vertybė. Linkiu, kad bekuriant ekstravagantišką stilių atrastumėt tai, kas yra išties subtilu ir skoninga.", - poniai Svetlanai palinkėjo Mantas.
tags: #stikliu #restorano #bendrasavininke