Išlaisvinto buto sąvoka: modernaus žmogaus portretas

Šiandienos pasaulyje, kuriame technologijos ir urbanizacija sparčiai keičia mūsų gyvenimus, tampa vis svarbiau suprasti, kas iš tiesų yra modernus žmogus ir kaip šie pokyčiai veikia jo identitetą, santykius ir vertybes. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip modernus žmogus yra formuojamas pramoninio didmiesčio, kokios yra to pasekmės jo dvasiniam gyvenimui ir santykiams su kitais, bei ar įmanoma išsaugoti žmogiškumą technologijų ir materializmo amžiuje.

Urbanizacijos pasaulyje žemėlapis

Modernaus žmogaus formavimasis

Modernųjį žmogų kuria didmiestis. Didmiestį savo ruožtu kuria pramonė. Pramonė reikalauja organizacijos, o organizacija didmiesčio. Čia visko pradžia.

Modernusis žmogus tad bus pramoninio didmiesčio gaminių gaminys. Dar jis nėra galutinai susiformavęs, bet kiek jau spėjęs save parodyti, yra daugelį pažadinęs padaryti pesimistiškiausius sprendimus.

Mūsų pačių buvimo tremtyje faktas yra moderniojo žmogaus darbų vaisius. Milionai palengva mirštančių kankinių Sibire yra kitas faktas. Milionai sudegintų koncentracijos stovyklose yra vėl kitas faktas. Subombarduoti miestai nuo Maskvos iki Paryžiaus, nuo Londono iki Romos vėl kitas faktas. Hirosima ir Nagasaki vėl kitas. Tai vis moderniojo žmogaus darbai, nežiūrint kur jis gyventų, Rytuose ar Vakaruose. Ir šie darbai nėra sustoję, o tik užkliuvę, kiekvieną akimirksnį jie gali būti tęsiami toliau ir pasaulį nustumti į pražūtį.

Žmonės, kurie gali padaryti tokius baisius darbus, turi turėti kokį ypatingą galvojimo ir jutimo būdą. Aišku, kad jie yra paneigę visa tai, ką vadiname krikščioniškąja dvasia, kad žodis “artimas” jiems tuščia frazė, kad jie neturi užuojautos kitiems žmonėms, nesupranta jų kančių.

Didmiesčio įtaka žmogui

Pabrėžiame, kad modernųjį žmogų kuria didmiestis. Žmonės, gyvendami mažame miestelyje, jaučiasi nelaisvai. Čia visi kaimynai žino, ką kas valgo, kiek turi drabužių, kokia jų rūšis, kas pas ką lankosi. Didmiestyje žmogus jaučiasi išlaisvintas iš šio aplinkos spaudimo. Čia galima metais gyventi ir nežinoti, kas šalia gyvena ir kas ten atsitinka. Čia niekas jumis nesidomi, ir jūs nieku nesidomite. Rodos, nieko geresnio negali būti. Tačiau tai yra pirmosios moderniojo žmogaus nelaimės žymės.

Blogiausios didmiesčio gyvenimo pasėkos yra šios: ryšių suirimas su kitais žmonėmis, įpratimas nekreipti dėmesio į juos, praradimas galimybės įsijausti į kitus, užsidarymas savyje. Tai reiškia, kad daug gilių pergyvenimų sielai liks svetimų, daug sielos galių liks neišnaudotų, ir neišgyventa daug tokių dalykų, kurie žmogų padaro turtingiausią ir vertingiausią.

Didmiesčio gyvenimas sunaikina žmonių tarpusavio ryšius, todėl žmogus niekur nesijaučia toks vienišas, kaip didmiesty. Su išnykimu šių dvasinių ryšių, kurie kelia dvasią ir duoda gyvenimui šilimos, žmogus su laiku tampa savo dvasioje vis šaltesnis ir neturtingesnis. Paliktas tik sau, žmogus neturi kitų troškimų, kaip tik patenkinti asmeninius reikalus, nes niekas jo nemato, niekas jo nepažįsta ir niekas jo nevaržo. Jis gyvena tik sau, rūpinasi tik savo reikalais. Kiti domina jį kuo mažiausiai. Į kitus žmones jis pamažu pradeda žiūrėti kaip į daiktus. Stebi juos tik iš oro, bet nejaučia ir negyvena drauge su jais. Taip didmiesty keisčiausiu būdu dėl didelio susikimšimo žmonės tampa vienas kitam labiausiai svetimi. Tai veda prie tautinių ir kitokių ryšių išnykimo ir žmonių sumasėjimo.

Technologijų ir pramonės įtaka

Modernusis didmiestis yra technika besiremiančios pramonės gaminys. Technika ir pramonė yra tie veiksniai, kurie ugdo tarp žmonių praktiškus - pirkliškus ryšius, nes technikos pamatuose yra naudingumas.

Nieko tad nėra paprastesnio, kaip pradėti žiūrėti į žmones - su kuriais jau dvasiniai ryšiai sunykę. - vien tik naudingumo žvilgiu. Tuo žmonės prilyginami daiktams, kurių verte nustatoma pagal kainą, pelną ir naudingumą.

Kad į žmogų žiūrima kaip į prekę, mes visi įsitikinome, važiuodami į užjūrius. Tada įvairios komisijos spaudė mūsų raumenis, žiūrėjo į dantis kaip parduodamiems arkliams, vertino mus tik kaip darbo jėgą. Patys į prekes degraduotieji žmonės yra taip jau su tuo apsipratę, kad žiūri kaip į visai normalų dalyką, kai yra laikomi tik darbo automatais, neturinčiais jokio vidujinio ryšio su tuo, ką dirba, ir jokios dorovinės atsakomybės. Todėl atsitinka, kad ligonių prižiūrėtojos palieka ligoninę, kai tik darbo valandos pasibaigia, nors koks ligonis ir būtų kritiškoje padėtyje.

Praktiškasis naudingumo principas, jei jis priimtas visko matu, turi dar ir tolimesnių pasėkų. Pagal šį principą visur stengiamasi įžiūrėti tik tai, kas naudinga. Visa kita sistemingai ignoruojama. Miško pirklys, atėjęs į mišką, stebi tik medžio storumą, apskaičiuoja jo medieną, bet visiškai ignoruoja visa kita: nepagalvos nei apie medžio grožį, nei apie jį kaip drėgmės palaikytoją, nei kaip apie prieglobstį paukščiams. Visa tai bus šalia jo dėmesio ir neateis jam į galvą.

Fabrikanto nedomina žmogus kaip ypatinga asmenybė su turtingu dvasios pasauliu, bet tik kaip darbo jėga, turinti pagaminti kuo daugiau ir kuo pigiau.

Šių etikečių segiojimas yra giliai įleidęs šaknis ir į mūsų gyvenimą: prisegę etiketę „krikdemas”, frontininkas”, „tautininkas”, „liaudininkas” ar pan., mes lengvai pasmerkiame žmones, visai nežiūrėdami, kas po šių etikečių slepiasi.

Būdinga moderniojo žmogaus etiketė, kurią jis prisega visiems daiktams, yra kiekybė vietoje kokybės. Paveikslus vertina ne pagal jų grožį, bet pagal sumokėtą pinigų sumą, filmų artistą - ne pagal jo talentą, bet kiek apie jį rašoma laikraščiuose.

Garbindamas kiekybę, modernusis žmogus yra materialistas. Materializmo dvasią išugdo technika ir pramonė. Nuo technikos įrengimų priklauso visas mūsų gyvenimas. Mums atrodo, kad be jų visai negalima gyventi. Mūsų norą persikelti iš vietos į vietą, gauti šviesos ar šilumos, susikalbėti su toli esančiais asmenimis, išgirsti muziką ar pažiūrėti kino patenkina technikos įrengimai. Dažnai užtenka paspausti tik kokį mygtuką. Dėl to technikos prestižas mūsų akyse pasidaro labai didelis. Dar didesnis šis prestižas tų žmonių akyse, kurie kasdien turi reikalo su milžiniškom mašinom, kurios ūžia, zvimbia, žvilga ir juda, tarsi kokios gyvos būtybės.

Esame apipilti daiktais. Visi langai, gatvės, butai ir sandėliai pilni daiktų. Jie tokie vilioją, kad mes išeiname iš savęs ir visą savo sielą sutelkiame prie jų. Visas mūsų gyvenimas yra apkrautas technikos gaminiais. Jie patraukia mus taip, kad pasijuntame visai jų valdomi. Nesąmoningai mumyse atsiranda įsitikinimas, kad, jei kas yra vertingo, tiktai šie gaminiai.

Dėl viso to moderniojo žmogaus dvasios gyvenimas pasidaro labai skurdus. Visos kilniosios emocijos išnyksta ir jų vietą užima juslingumas. Kartu su tuo ir visas gyvenimas, gamta ir žmonės jam pasidaro be rezonanso, be atgarsio. Nejausdamas dvasios savyje, nepajunta jos nė kituose. Gyvenimas pasidaro pilkas, be galo prozaiškas ir beprasmiškas.

Išsiblaškymas jam reikalingas dar ir dėl to, kad nuobodus, įtemptas ir beprasmis darbas fabrike neduoda jokio pasitenkinimo, bet nepaprastai išvargina.

Todėl alkoholis, baisūs kriminaliniai filmai ir triukšmingos sporto rungtynės yra tinkamas maistas jo nervams.

Technikos gaminiai visi standartizuoti, gaminami visiems, neatitinka žmogaus dvasios reikalavimų. To pasėka, kad mūsų dienų žmogus nemyli gyvenimo.

Modernusis žmogus nemyli gyvenimo. Tai vaizdžiai matyti ir iš ciniško pasakymo, kad gyvenimas yra „dirty joke” - nešvarus juokas.

Pamilti galima tik tai, kas individualu, kas duota tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Modernioji technika sunaikina visa, kas individualu ir sava. Ji stengiasi viską suuniforminti, žmogų paverčiant į neasmeninę masę, nesurištą su laiku ir vieta.

Prancūzų rašytojas Sant Eksiperi apie amerikiečių lakūnus vienoje Šiaurės Afrikos bazėje rašo, kaip jie būriuojasi kaip avys, kaip šaltai jie viską priima, kaip kiekvieną akimirksnį jie sutinka ir čia likti ir kitur eiti, nes nėra nei vienos vietos, nei žmonių grupės, su kuria jie jaustųsi susirišę. Jie yra taip nualinti, kad jiems visur vienodai gerai arba blogai, nes jie niekur nesijaučia namie, nieko negali pamilti. Bet nieko nėra labiau pasigailėjimo verto, kaip žmogus, kuris nieko negali mylėti, nes meilė yra vienintelis kelias į savo sielos gelmių atidengimą.

Bet modernusis žmogus yra nutraukęs ryšius ne tik su žmonėmis ir gamta, bet ir su pačiu gamtos Kūrėju - Dievu.

Technokratijos pavojai

Pastaraisiais metais daug kalbama apie tai, kad visas gyvenimo vadovavimas ir jo tvarkymas gali patekti į technikos specialistų rankas ir kad gali įsikurti tai, ką vadiname technokratija. Galimas dalykas, kad kažkas panašaus jau ir vyksta. Jei tai įvyktų, žmogaus ateičiai grėstų didelis pavojus.

Iš tikro, technikos pagrindinis principas yra praktiškasis naudingumas. Kur tai vestų, iš dalies jau parodyta. Jei tik praktiškasis naudingumas, o ne viso žmogaus psichologinės būties gerovė yra galutinis tikslas, gali įvykti tai, ką anglų rašytojas Aldous Huxley aprašo savo knygoje: Naujasis drąsus pasaulis (Brave New World).

Technikai reikalingi vertingi žmonės tik viršūnėse. Daugumai darbų geriau tinka idijotai, negu normalūs žmonės. Huxley tad ir prileidžia, kad technika suradusi galimybę tokius žmones išauginti tam tikruose inkubatoriuose. Ten, deguonies davimą keičiant, galima reguliuoti smegenų išsivystymą. Duodant mažai deguonies, galima išauginti menkiausio proto žmones. Juos pagal graikų alfabeto penktąją raidę pavadina „epsilonais”. Šių penktos rūšies žmonių uždavinys - atlikti žmonių bendruomenėje pačius nešvariausius darbus. Šie žmonės, ypatingų chemikalų palaikomi, jausis labai patenkinti šiais darbais, bus laimingi ir jais net didžiuosis. Gyvendami be susirgimo iki 60 m., jie staiga sugrius per porą savaičių. Tada jie bus nuvežami į specialius namus, kur chemikalų įšvirkštimu bus palaikoma jų gera nuotaika ir didinamas jų sugriuvimo procesas, taip kad jie džiaugdamies baigs savo gyvenimą.

Truputį geresniems darbams bus auginami „deltos” - pusidiočiai, dar geresniems -- „gamos” - ketvirtadalio idiotai, ir geriausiems „betos” aštuntadalio idiotai. Ar tai nėra ideali tvarka?

Jei Huxley knyga yra daugiau satyra, tai daug baisesnį įspūdį daro Orwelio ir lietuviškai išverstoji knyga 1984 Metai. Baisesnį įspūdį ji daro todėl, kad nėra jokios priežasties, kuri sutrukdytų ten aprašytąją utopiją įvykdyti, žmogui perauklėti nebūtinai reikia panaudoti biologiją, galima paimti žmogų, koks jis yra iš prigimties ir jį keisti propaganda, teroru ir priespauda.

Egzistencialistai, nors ir nemato išeities iš moderniojo žmogaus klystkelių, tačiau jais yra nepatenkinti. Bet yra žmonių, kurie yra patenkinti šia padėtimi ir ją gina. Šie žmonės sukūrė ypatingai modernią filosofiją, vadinamą neopozityvizmą, kuris gina modernųjį žmogų su visais jo iškrypimais...

Karas ir asmeninė patirtis

Norint giliau suprasti modernaus žmogaus būseną, verta atkreipti dėmesį į asmenines patirtis, ypač susijusias su karu ir konfliktais. Ukrainos karo veterano ir žurnalisto Oleksandro istorija yra puikus pavyzdys, kaip karas gali paveikti žmogaus identitetą, santykius su šeima ir požiūrį į ateitį.

Oleksandrui, kaip ir daugeliui kitų, karas atnešė ne tik fizinius iššūkius, bet ir dvasinius sukrėtimus. Jis neteko namų, šeimos ir ankstesnio gyvenimo. Tačiau karas taip pat suteikė jam ryžto ir atsakomybės jausmą.

"Turbūt tapau ryžtingesnis daugeliu klausimų - tiek susijusių su profesija, tiek su asmeniniu gyvenimu. Ėmiau prisiimti daugiau atsakomybės už savo sprendimus. Iš tiesų, turiu pripažinti, kad karas mane iš esmės pakeitė. Tapau visiškai kitas žmogus."

Oleksandras pabrėžia, kad nors karas gali pakeisti žmogų, svarbiausia yra nepasiduoti baimei ir kovoti už tai, kas teisinga. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad net ir pasibaigus karui, teisybės sugrąžinimas ir kaltųjų nubaudimas užtruks ilgai.

„Kiekvienas savaip supranta, ką reiškia sąvoka „gerai“. Aš suvokiu, kad dar teks kovoti. Kol tęsiasi karas, kariauti teks. Štai aš esu žurnalistas, galiu prisidėti prie kovos, skleisdamas informaciją. Bet kokiu atveju, net jei rytoj pasibaigtų karas, teisybės sugrąžinimas, visų kaltųjų nubaudimas užtruks ne vienerius metus. Donbaso sugrąžinimas yra gerai, tačiau reikės atlikti daug tyrimų ir nubausti kaltuosius. Tai bus ilgas procesas.“

Oleksandro istorija yra priminimas, kad net ir sunkiausiomis aplinkybėmis žmogus gali išlikti ištikimas savo vertybėms ir kovoti už geresnę ateitį. Jo patirtis taip pat atspindi modernaus žmogaus iššūkius, susijusius su identiteto paieškomis, santykių su kitais išsaugojimu ir atsakomybės prisiėmimu už savo veiksmus.

Donbaso konfliktas: asmeninio ir politinio susipynimas

Konfliktas Donbase palietė Oleksandrą tiesiogiai. Jam teko bėgti iš gimtojo Luhansko, palikti namus, kai separatistai užėmė valdžią. Vyrui nusprendus stoti į Ukrainos karių gretas, nuo jo nusisuko visa šeima, o patėvis netgi kovojo prieš jį.

"Neįsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma padaryti. Taip, jei kalbame apie teritoriją, ją galima susigrąžinti jėga, karine operacija. Tai galiu įsivaizduoti. Tačiau įsivaizduoti, kad mano seserį, kuri balsavo referendume už Luhansko atsiskyrimą, o vėliau išvyko gyventi į Maskvą, būtų įmanoma grąžinti į būseną iki karo, man pernelyg sudėtinga. Iki karo mes buvome artimi."

Per visus šiuos karo metus turėjau laiko pagalvoti, ar grįšiu pas šiuos žmones, ar jie grįš pas mane. Tačiau negaliu pasakyti, kad grąžinus teritorijas, mano artimieji taip pat grįš. Neatmetu galimybės, kad mano mama išvyks į Rusiją, nes vyras, su kuriuo ji gyvena, kariavo prieš Ukrainą. Niekas nežino, kaip bus sprendžiamas tokių žmonių likimas - ar jiems skelbs amnestiją.

"Kai pradedi apie tai galvoti, suvoki, kad tikrai - žmogus mane augino, o paskui vienas su kitu kariavome. Netelpa galvoje. Sunku suvokti, kad taip gali vykti."

Jaučiu didelį pyktį, net neapykantą iš dalies ne Rusijai ir rusams, kurie nusprendė atvykti ir kariauti su mumis Donbase, o labiau paprastiems žmonėms, su kuriais gyvenau - ir mano patėviui, ir motinai, ir seseriai, ir kitiems paprastiems žmonėms Luhanske. Už tai, kad jie leido visa tai vykti. Tik jų padedama, Rusija ir sugebėjo užpulti Ukrainą.

Padėtis Donbase

Karas Donbase

tags: #butas #bus #islaisvintas