Lietuvoje stebimas nerimą keliantis reiškinys - sodybų tuštėjimas, kuris turi įtakos demografinei situacijai ir šalies ekonomikai. Sociologai ir ekonomistai įvardija įvairias šio proceso priežastis ir prognozuoja galimas pasekmes.
Pagrindinės sodybų tuštėjimo priežastys
Ekonomistas Žygimantas Mauricas perspėja, kad plintanti mada emigruoti ir nesieti savo ateities su Lietuva gali skaudžiai atsiliepti. Sociologas Ignas Zokas aiškina, kad daugelyje rajonų reali demografinė padėtis yra apgailėtina. Jo nuomone, Lietuva yra patekusi į stiprių sūkurių zoną, kur jaunimą susiurbia Vilnius ir užsienis.
Ž. Mauricas, kalbėdamas apie emigraciją, pateikia pavyzdį: „Žmogus iš Panevėžio arba Šiaulių, turi nuosavą namą, du naujus automobilius, materialiai apsirūpinęs ir šneka, kaip Lietuvoje blogai - visi emigruoja, mūsų vaikai emigravę, mes patys gal emigruosime. Daug tokių žmonių. Tačiau jie turi objektyvių priežasčių skųstis: dažniausiai jų gautos pajamos nebūna tvarios, žmonės nejaučia saugumo ir visuomenės paramos, net jei kažkur aukščiau bambos iššoka, galvoja, kad gali būti laikina, gal atims, gal kas. Tokius dalykus reikėtų tvarkyti“.
Ekonomisto nuomone, emigraciją labiau skatina ne objektyvios ekonominės priežastys, o valdžios pareiškimai. Jis mini šauktinių kariuomenės įvedimo komunikavimą, paskelbtą ir paskui atšauktą Mokesčių inspekcijos pranešimą dėl „PayPal“ sąskaitų deklaravimo, visuomenę suskaldžiusį socialinį modelį kaip blogus pavyzdžius.
Ž. Mauricas atkreipia dėmesį, kad Estijoje fiksuojama teigiama migracija - daugiau atvykstančių nei išvykstančių. Nors Lietuvos ir Estijos ekonomikos nedaug skiriasi, Lietuvoje kasmet sumažėja po vieną procentą gyventojų. „Mes nesugebame susitvarkyti šalies viduje, nesugebame nubrėžti tam tikrų lūkesčių, krypties, valstybės vizijos. Lietuviai bėga ne iš Lietuvos - lietuviai bėga nuo lietuvių, čia didžiausia bėda. Panašu, kad niekas nesiima to dalyko keisti, sutelkti visuomenės“, - mano ekonomistas.
Demografinės pasekmės
Jaunų darbingo amžiaus žmonių emigracija gali turėti neigiamų pasekmių ekonomikos augimui. Kyla klausimas, kas išlaikys pensinio amžiaus žmones, emigruojant daugiausia dirbantiesiems ir jaunimui.
I. Zokas teigia, kad daugelyje rajonų reali demografinė padėtis yra apgailėtina, o perspektyva dar niūresnė. „Jeigu oficiali statistika rajonuose fiksuoja tam tikrus jaunų žmonių skaičius, kurie galbūt pas tėvus deklaravę gyvenamąją vieta, mūsų, tyrėjų, vertinimu de facto ir tie nedideli nuošimčiai yra ženkliai aptrupėję“, - sako jis.
Jo nuomone, demografine prasme Lietuva patekusi į stiprių sūkurių zoną. Vienas toks jaunimą siurbiantis sūkurys yra Vilniaus miestas. Kitų sūkurių centrai yra ne Lietuvoje ir mūsų šalį veikia išcentrine jėga, pasireiškiančia įvairaus stiprumo emigracijos pliūpsniais.
I. Zoko pastebėjimu, atotrūkis tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos tik didėja. Gyvenimo kokybės prasme kažką pasiūlyti galbūt gali Kaunas ir Klaipėda, tačiau gyventojų skaičiaus prasme tai - žiauriai nukraujavę miestai.
Pašnekovo manymu, Vilnius ir toliau stiprės, tarsi siurblys siurbdamas regionuose nors ir nebe taip gausiai, bet vis dar užauginamą jaunimą. Tačiau, anot I. Zoko, toks Vilniaus „parazitavimą“ vertinčiau vienareikšmiškai teigiamai, nes, visų pirma, jis tarnauja kaip buferis lietuvybės išsaugojimui, kad Lietuvoje turime ir turėsime kažką modernaus ir savo, kur norės dirbti ir kurti jauni žmonės.
I. Zokas prognozuoja, kad gyventojų paprasčiausiai mažės, pirmiausia periferijoje, o ilgesnėje perspektyvoje tiek rajonų paprasčiausiai neliks - jie bus priversti stambėti, jungtis.
Galimi sprendimai
Ž. Mauricas siūlo imtis kardinalių sprendimų. Pirmas - kardinaliai didinti darbo užmokestį „į rankas“, pertvarkyti „Sodrą“, mažinti įmokas „Sodrai“, uždirbantiems minimalų atlyginimą taikyti nulinio gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Jis taip pat ragina šalį ekonomiškai liberalizuoti, padaryti antruoju Singapūru, antraip šalyje „liks pensininkai ir valdininkai“.
Ž. Maurico nuomone, emigraciją labiau skatina ne objektyvios ekonominės priežastys, o valdžios pareiškimai. Jis mini šauktinių kariuomenės įvedimo komunikavimą, paskelbtą ir paskui atšauktą Mokesčių inspekcijos pranešimą dėl „PayPal“ sąskaitų deklaravimo, visuomenę suskaldžiusį socialinį modelį kaip blogus pavyzdžius.
Ekonomistas siūlo pripažinti, kad tai didžiausia šalies problema ir imtis visų priemonių, kad migracijos srautą kreiptų į kitą pusę. „Manau, ir Lietuvai laikas tai pripažinti“, - įsitikinęs Ž. Mauricas.
Jei Lietuvai nepavyks pakartoti Airijos sėkmės, gal mūsų laukia Moldovos kelias? Ši skurdžiausia Europos valstybė žinoma ir dėl milžiniškos emigracijos. „Lyginti su Moldova gal nekorektiška, čia pats blogiausias variantas, bet, manau, iš dalies panašumų yra. Moldova taip pat įstrigusi neapibrėžtumo stadijoje, neturi aiškios vizijos, aišku, jų problemos gerokai aštresnės. Moldovoje emigracija didžiausia iš visų buvusių NVS valstybių“, - teigė Ž. Mauricas.
Vis dėlto jis išlieka optimistas. „Mes turime geresnes verslo sąlygas, tačiau nepersilaužiame. Kada persilaušime, situacija gali kardinaliai pasikeisti. Esu optimistas - jei Lietuvoje persilaužimas įvyks, labai tikėtina, būsime kaip airiai, tada imigrantų neatsiginsime - tiek reimigruojančių, tiek imigruojančių iš kitų valstybių - Ukrainos, Baltarusijos“, - dėstė pašnekovas.
Apibendrinant, sodybų tuštėjimas Lietuvoje yra kompleksinė problema, kurią lemia tiek ekonominės, tiek socialinės priežastys. Norint ją išspręsti, būtina priimti kardinalius sprendimus, gerinti gyvenimo kokybę regionuose ir kurti patrauklią aplinką jaunimui.