Almanto Grikevičiaus filmas „Sodybų tuštėjimo metas“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Jono Avyžiaus romaną, yra reikšmingas įvykis Lietuvos kino istorijoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime filmo temas, aktorių vaidybą ir istorinį kontekstą.
Filmo siužetas ir temos
Filme vaizduojamas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis ir vokiečių okupacijos metai Lietuvoje. Čia ieškoma atsakymo į klausimus, kaip mes praradome nepriklausomybę, koks mažos valstybės statusas didžiųjų grobuonių apsuptyje, kokios atskiro individo galimybės, ko verti veidmainingi ir vienų, ir kitų pareiškimai apie išvadavimą.
Filmo pradžioje, sparčiai montuojant apkapotas scenas, trileriu jį drąsiai galima vadinti, kaip ir paskui, atsiradus trikampiui su išskirtiniais vaidmenimis, - galima vadinti melodrama. Meilės trikampis, girsi filmą ar peiksi, visada liks tobulas. Čia, žinoma, prisidėjo nevienaprasmiai romano charakteriai.
Štai piemenukui smetoninėje Lietuvoje gaspadoriai įdeda didelę duonos riekę ir bryzą lašinių - jis gyvena puikiai. Tačiau kodėl jis susideda su Kazyte?
Tačiau 25-erių aktorės Reginos Arbačiauskaitės (Milda), 39-erių Regimanto Adomaičio (Adomas) ir 36-erių Juozo Budraičio (Gediminas) herojų tarpusavio susidūrimus ir šiandien žiūriu išsižiojusi. Įspūdingas ir Arno Roseno vokietis Dangelis.
Dėl metražo stokos nukentėjo kitų romano šeimų atstovai - tie, kurie šiandien nėra nors pervertę knygos, matyt, purkštaus dėl tarpais griūvančios komiksinės stilistikos, neišsirišančių linijų.
Bet čia ne lokali istorija, ne koks nors „Turtuolis, vargšas...“, ne Vytauto Bubnio romanai. „Sodybose“ reikėjo skirti dėmesio ir masinėms scenoms, vienaip ar kitaip dėlioti tautos likimo vaizdus. Įspūdingas vokiečių įvažiavimas į kaimą ir merginos lėkimas per rugius (panašios scenos tobulės kitame A. Grikevičiaus filme „Faktas“).
Ausį užgauna po kelių dešimtmečių vėl nuskambėjusi parafrazė iš filmo „Vienos dienos kronika“: „Kiekvienas bus kraštinis... Istorija paklaus: ką veikei, kai šalia tavęs išsigimėlis smaugė žmogų?
Šiandien anekdotiškas (o gal tragiškas?) tampa gal mažai kieno žinomas faktas, kad toks vienas išgalvotas lietuviškas miestelis Kraštupėnai 1976 m. buvo filmuojamas Rytprūsiuose, Kaliningrado srityje, Gumbinėje. Jos senamiestyje D. Pečiūra ir dailininkas Algirdas Ničius, atkurdami 1939-1941 m.
O J. Avyžiaus stagnaciniais brežneviniais laikais parašyto (gavusio Lenino premiją!) ir įgarsinto romano frazes šiandien kažkodėl norisi cituoti ir cituoti. Mokytojo Gedimino ir policininko Adomo dialogas niekaip iki šiol nepasibaigia: „Dar keletas tokių išvadavimų, ir Lietuvos nebeliks... Aš netikiu nei vienais, nei kitais, jei kuo galima ir tikėti šiais laikais, tai tik savimi. Ne tauta, o savimi... Lietuviai seniai įrodė, kad nemoka savarankiškai gyventi. Vertinga kaimenė, kuriai reikia svetimo botago...“
Veikėjų likimai
Iš Kraštupėnų vykdomojo komiteto durų išeina pirmininkas „raudonasis Marius“ ir istorijos mokytojas Gediminas Džiugas. Už miestelio ribų aistros verda dar aršiau. Lauksodžio kaime „Katrė Pypkiorė“, iš pradžių apkumščiavusi tylų vyrą, su gruzinišku temperamentu puola neturtėlį Putrimą, kuriam gerutė sovietų valdžia leido nusišienauti darbščių Vainorų pievą. Netrukus prasidėjęs karas ir vokiečių okupacija įžiebia naujų aistrų.
„Raudonasis Marius“ priverstas bėgti, palikdamas kaime jo kūdikio besilaukiančią Akvilę, besiglaudžiančią prie godaus, bet doro sodiečio Keršio. Kraštupėnų gražuolė Milda, kurios vyras, kaip manoma, „seniai supuvo Sibire“, blaškosi tarp spėjusio susprogdinti bėgančių rusų mašiną, policijos vadu tapusio Adomo Vainoro ir jo draugo Gedimino.
Kartą draugai prisigeria vietinės grietinėlės pokylyje, apšlapina gestapininko iš Vilniaus mašiną, viešai išrėkia viską, ką jie mano apie nesibaigiančias Lietuvos okupacijas.
Deja, Adomui, sklaidant atsiradusius įtarimus dėl lojalumo, teks vadovauti vokiečių vykdomoms represijoms.
Antroji serija prasideda kone idiliškomis derliaus ėmimo darbų kaime scenomis. Čionai, į gimtąją sodybą, iš gimnazijos grįžo Gediminas. Siūlo tą patį ir kenčiančiai Mildai, bet, išgirdęs, kad jai teko savaip „išpirkinėti draugų kaltes“ prieš esesininką Dangelį, imasi dviračio. Simboliškai tirštoje vakaro migloje Gediminas ir Milda pameta vienas kitą. Truputį fatališka moteris tampa ir paskutinio vaikystės draugų Gedimino ir Adomo kivirčo priežastimi.
Tuo tarpu Lauksodis irgi nebėra ta „negyvenama sala“, kaip jį vadindavo Gediminas. Išgirdę apie miške įsikūrusią Mariaus gaują, apsilanko vokiečiai, nušauna Džiugams dirbusį neutralų karo belaisvį Vasilį. Raudonieji partizanai įsibrauna į Adomo darbovietę, suriša jam rankas, bet pakarti nebespėja. Juos vejasi vokiečiai, sužeidžia Marių, besiieškantį užuolandos Keršio klėtyje. Slapta nuo vyro jį slaugo Akvilė, tačiau Keršys, ir suradęs konkurentą, patikina, kad jo rankos niekad nebus kruvinos.
Milda savo namuose atpainioja Adomo rankas supančiojusią vielą, bet šis tik ją prismaugia, o pats patenka į psichiatrijos kliniką. Gestapas išsikviečia Gediminą dėl jo galimų ryšių su banditais, bet, net ir rodydamas kitų kankinimus, nieko nepasiekia. Tiesa, įkandin paleisto Gedimino siunčiamas provokatorius, verkšlenantis dėl karo pabaigos ir neva norintis „į partizanų prieglobstį“. Herojus nuveda jį į tą mišką, bet čia vyrukas netyčia išsiduoda.
Aktorių vaidyba
Vienas geriausių kino ir teatro lietuvių aktorių duetas: Juozas Budraitis ir Regina Arbačiauskaitė, kurių pagrindiniai vaidmenys beveik visuose šio ciklo filmuose kaip naujas senovinis laikrodis, kurio rodyklių tiksėjimas lyg iš naujo kuriamas filmas. Šie du aktoriai ir šiandien priverčia mūsų vidinius „laikrodžius“ virpėti labiau. Nors filmo vaizdas blankios spalvos, bet meistriškai sukurti stiprūs veikėjų charakteriai prilygsta ryškiausioms spalvoms.
Galima apgailestauti tik dėl vieno, kad ne visų žmonių kultūros lygis siekia tokias aukštumas, nes jiems daug įdomesni filmai, kuriuose tiesiog perteikiamos atviros erotinės scenos, persmelktos vienodo fono, o filmo solidumą ir vardą saugoja tik parinkti žymiausi aktoriai. Reikėtų kelti klausimą: Ar einame pasižiūrėti aktoriaus grožio - išorinio ryškumo?
Šių metų vasario 4 dieną „Skalvijos“ kino centre prasidėjo filmų ciklas „Laikas eina per kiną. Almantui Grikevičiui atminti.“ Tai režisierius, kuris kūrė brandžios kartos kiną. Šio režisieriaus filmai pasižymi giliu psichologizmu, kuris slypi už nespalvoto ekrano lyg saulės zuikutis, tik vieni jį regi, o kiti ne. Visi šie filmai suverti tarsi žemuogės ant smilgų, kuriuos vienija bendra tematika.
Vienas pačių geriausių Jono Avyžiaus romanų „Sodybų tuštėjimo metas“ su nauja jėga perteikiamas Almanto Grikevičiaus filme. Vienas pačių geriausių psichologinių filmų, lygiai tokio pat sodraus aukšto lygio kaip ir poeto knyga. Pirmiausia tai psichologinis filmas, kuriame perteikiama slogi ir sunki dviejų metų atmosfera, į karo vaizdus kontrastingai įpinami žmonių santykiai. To laikmečio frazės verčia susimąstyti apie tikrąjį žmogiškumą, vidinę asmens kovą, lengvą ir tuo pačiu tiesią ironiją, žmogaus nusivylusio meile sarkazmą. Kelias iš jų turiu parašyti, kad ir Jūs pajaustumėte jų išskirtinumą: „Blogai lakūnui, bet jis gali nusipirkti arklį, o tokios mergos nenusipirksi“, „Žmogiškumas nedalomas pusėmis.
Žiūrėti filmą rekomenduoju nueiti bent į vieną iš šio ciklo „Laikas eina per kiną.
Istorinis kontekstas
Atrodytų, kronikiniai pradžios kadrai žada epinio (o drauge gal ir patetiško) skambesio filmą. Bet jie - tik orientyras. Kad ir stambios apimties „Sodybų tuštėjimo metas“ - pirmiausia psichologinis kūrinys, žmonių, kuriems per dvejus metus teko dviejų okupacijų šokai, kolektyvinis portretas su meistriškai išryškintais pagrindiniais personažais, jų pozicijų žmogišku pažeidžiamumu, su stropiai ištapytu fonu, režisieriaus Almanto Grikevičiaus, kaip visuomet, nepaprastai darniai sustyguotu aktorių ansambliu.
Galimas dalykas, „Sodybų tuštėjimo metas“ - ne toks metaforiškas, kaip kiti menininko kūriniai, jame mažiau paradoksų, tačiau faktūra vis dėlto ne buitinė, o greičiau poetinė.
Bet kaip čia išėjo, kad filmas, pagal visus savo parametrus privalėjęs būti prosovietiniu, šiandien visai nereikalauja reabilitacijos? Matyt, reikalas vis toje pačioje ištobulintoje užuominų kalboje, kuri suvokiama tik lietuviui.
Jau pradiniuose kadruose tarp Gedimino argumentacijos prieš sovietų valdžią praslysta neakcentuotas žodis „vagonai“ - aliuzija į pirmuosius sovietų vežimus; ji vėliau rimuosis su scena prieš pabaigą, kai Dangelis, karui baigiantis, labai realistiškai pasako: „Čia ateis bolševikai. Ir šįkart jie bus piktesni“.
Vytauto Didžiojo portretai kiekvienuose namuose, „Ant kalno mūrai“, šauniai skambanti per Kalėdas, Vytės Nemunėlio (draudžiamojo Bernardo Brazdžionio) eilės, skaitomos vaiko, -- tokios ir panašios detalės, nesuvokiamos Maskvos priėmėjų, Lietuvoje tikrai rado atgarsį.
Kaip ir senojo Džiugo žemės filosofija, kaip ir jo sūnaus Gedimino nenoras teptis bet kieno krauju, kaip ir pats pavadinimas, Maskvoje suvoktas kaip masinio lietuvių bėgimo į miškus, pas raudonuosius partizanus, ženklas, o Lietuvoje pirmiausia keliantis asociacijas su tautos genocidu, ypač suaktyvėjusiu sovietų pokario laikais.
Autorius sugeba užsiminti net apie sovietinę „etiką“: Džiugo ūkyje dirbantys karo belaisviai saugūs ir sotūs, bet vienas vis tiek burba apie „apsirijusių buožių kaimą“.
Vienoje rusų tų laikų recenzijoje nuskambėjo baisi mintis - kad inteligentas Gediminas, tik nužudęs žmogų, pats tampa žmogumi. Bet filmo ištarmė kaip tik atvirkštinė, ir, aktoriaus J.Budraičio dėka, po jo finalinio žvilgsnio, gali spėti, kad tikrųjų tragedijų metas šiam žmogui dar tik prasideda.
Filmografija
- Pagal to paties pavadinimo Jono Avyžiaus romaną.
- Scenarijaus autorius - Romualdas Granauskas.
- Režisierius - Almantas Grikevičius.
- Operatorius - Donatas Pečiūra.
- Dailininkas - Algirdas Ničius.
- Kostiumų dailininkė - Viktorija Bimbaitė (Vilimienė).
- Kompozitorius - Algimantas Apanavičius.
- Garso operatoriai - Petras Lipeika, Juozas Tuita.
- Antroji režisierė - Rita Liaudanskaitė (Grikevičienė).
- Antrieji operatoriai - Algirdas Janukėnas, Vytautas Damaševičius.
- Kombinuotas filmavimas: operatorius - A.Barkovas, dailininkas - S.Muchinas.
- Grimas - Marija Oržekauskaitė.
- Montažas - V.Zavadskaitė.
- Dekoratoriai: D.Dičiūtė, Algimantas Šiugžda.
- Asistentai: režisieriaus - M.Bilinskaitė, L.Binkytė, A.Paludnevičiūtė; operatoriaus - V.Survila; dailininko - M.Jakubauskaitė, D.Inčiūtė.
- Konsultantas - istorijos mokslų kandidatas Rokas Maliukevičius.
- Groja Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Sauliaus Sondeckio.
Vaidina
- Gediminą Džiugą - Juozas Budraitis
- Mykolą Džiugą, jo tėvą, - Laimonas Noreika
- Adomą Vainorą - Regimantas Adomaitis
- Mildą - Regina Arbačiauskaitė
- Marių Nemunį („Raudonąjį Marių“) - Antanas Šurna
- Keršį - Stasys Petronaitis
- Akvilę - Eva Kull
- Dangelį - Arnas Rosenas
- Dangelio adjutantą - Sigitas Račkys
- Žakaitį - Gediminas Girdvainis
- Putrimą („Juodąjį Bigę“) - Juozas Jaruševičius
- Adomo tėvus: Vainorą -- Kazimieras Preikštas, Vainorienę („Katrę Pypkiorę“) - Eugenija Šulgaitė
- Bugenį - Antanas Barčas
- Saulių -- Remigijus Vilkaitis, jo motiną -- Ona Knapkytė
- Vasilį -- Valdemaras Jatautis
- gestapo karininką -- Balys Bratkauskas
- leitenantą - Rolandas Butkevičius
- rusų lakūną - Juozas Kisielius
- provokatorių - Edvardas Kunavičius
- mokinį Petkų - Kostas Smoriginas
- mokinį Minkų --Vidas Petkevičius
- gestapo vertėją -- Algirdas Lapėnas
- vokietę -- Kristina Gudonytė
- Kalėdų šventės šeimininką -- Kęstutis Genys
- rusų partizaną -- Anatolijus Azo; Feliksas Einas, Aldona Janušauskaitė, Antanas Žekas, Nelė Savičenko, Algis Kybartas, Avtandilas Kvirikašvilis, Aleksandras Ribaitis, Regina Varnaitė, Vytautas Kancleris, Dalia Overaitė, Steponas Kosmauskas, Algimantas Mažuolis, R.
Festivaliai, apdovanojimai
X sąjunginio kino festivalio Rygoje (1977) žiuri prizas už antifašistinės temos atskleidimą.
Svarbesnės publikacijos
- Tiesa, 1978.06.11 (S.Valiulis)
- Literatūra ir menas, 1978.05.06 (S.Macaitis)
- Kinas, 1978, №2, 6-8 p. (L.Tapinas), №3, 11-13 p. (Filmo aptarimas: M.Malcienė, I.Veisaitė, D.Judelevičius, A.Girdzijauskaitė, R.Šavelis, D.Tamulevičiūtė ir kt.)
- Советская культура (Москва), 1978.12.08
- Советский экран (Москва), 1979, №1, 2-3 р.
- Cina (Riga), 1979.01.21 (E.Riekstinš)
- Svet socializmu (Praha), 1981, №29, 23 р.
- Киноизкуство (София), 1977, №3, 59 р.
- Сinema (Bucuresti), 1976, №9, 18 p.
- Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 30-31 p. (G.Arlickaitė)
- R.Adomaitis. Mintys scenos paraštėse, V., 2002, 65 p.
- М.Мальцене. Кино советской Литвы, Ленинград, 1980, 176-178 р.
- Экран 78/79, M., 1981, 80-83 (Н.Суменов).
